Wappen_Ilshofen

Teisingumo deivė lietuviškai (iš: https://commons.wikimedia.org)

Interneto portale  MRU ebooks perskaičiau monografiją „Racionalumas ir mokslinio pažinimo ribos“ (Mykolo Riomerio universitetas, 2011).

Neanalizuosiu visos knygos, tik pastebėsiu, jog  kai kurie jos straipsniai parašyti turint tikslą pagrįsti įvairaus plauko misticizmą, okultizmą, spiritizmą, bioenergetiką, įvairiausius būrimus ir t.t., žodžiu, visa tai, kuo taip dosniai maitina savo žiūrovus ne tik  kanalo „Lietuvos rytas“ laida „Pasaulis X“, bet ir kitos televizijos. Plačiau sustosiu tik ties doc. dr. Andriaus Sprindžiūno straipsniu „Iracionalumas tolerancijos problemos aspektu“, nes jame tiesiogiai liečiama tikėjimo ir netikėjimo, religijos ir ateizmo laisvės ir teisės problema.

Painiai parašytas tas A. Sprindžiūno straipsnis.  Pirmajame skyrelyje „Racionalios ir iracionalios religinės tolerancijos prielaidos“ lyg ir teisingai apibūdinama religinės tolerancijos samprata. Antrajame – „Religinės tolerancijos būklės Lietuvoje bruožai“ –  pateikiami vyresniųjų klasių moksleivių ir aukštųjų mokyklų studentų tolerancijos sociologinių tyrimų duomenys. Anot jų, vos 15 proc. respondentų tvirtai teigė, kad ateistai turi teisę turėti savo puslapius internete, o beveik pusė šia teise abejojo arba ją neigė (18 proc.). Vos trečdalis respondentų sutiktų, kad ateistai dirbtų mokytojais, ir beveik 40 proc. tam prieštarautų. Taigi, daro pagrįstą  išvadą autorius, „tolerancijos netikinčiųjų atžvilgiu stokojama, jų svarbios pilietinės teisės nepripažįstamos.[…]. Tai kelia tam tikrą nerimą ir kartu teikia informacijos apie pilietinio ir religinio švietimo būklę mūsų šalyje“ (p. 271–272).

Atrodytų, kad  autorius, toliau vystydamas šią mintį, turėtų objektyviai atskleisti  ateizmo esmę, sąžinės laisvės  įgyvendinimo sąlygas ir būdus.  Tačiau jo straipsnio 3-jo skyrelio pastraipa „Tikėjimas kosminiu gėriu ir žmogaus dvasinė pusiausvyra“ liudija priešingą autoriaus intenciją.  Šiek tiek pafilosofavęs, A. Sprindžiūnas šviesiai tiesiai formuluoja klausimą: „Ar Dievo neigimas nėra ir žmogaus būties neigimas, jo dvasinės krizės požymis?“ (p. 274).  Atsakydamas į šį klausimą, autorius remiasi I. Kanto mokymu apie kategorinį imperatyvą, t.y. žmogaus vidinį moralinį reikalavimą kurti absoliutų gėrį, kuris „galimas tik su sąlyga, kad yra Dievas“ (Dorovės metafizikos pagrindai, 1980, p. 149). Interpretuodamas šią Kanto nuostatą, autorius daro išvadą: „[…] prasmingą moralinį gyvenimą gyvenantis žmogus neišvengiamai tiki Dievą kaip jo proto skelbimą, kad turi egzistuoti kosmine tvarka, kuri įprasmintų jo kasdienes pastangas. Ir šis egzistencinis tikėjimas nepriklauso nuo to, ar žmogus sieja save su kokiu nors religiniu tikėjimu bei religine organizacija, ar jis laiko save laisvamaniu, ateistu“ (p. 276). „Žmogus, jeigu jis siekia bent kiek prasmingai gyventi, tikėjimui yra tiesiog pasmerktas“. (p. 277).. Anot Kanto, rašo autorius, „tikėjimas paskatina žmogų savo vaizduotėje susikurti pozityvių vertybių sistemą ir ją įgyvendinti. O tai teisiškai legitimu“, todėl „I. Kanto filosofiniai argumentai leidžia nustatyti tikėjimo laisvės teisines ribas“ (p. 276).

Neneigsiu, kad Kanto kategorinio imperatyvo koncepcija susijusi su asmenybės laisvės problema. Tik pažymėsiu, kad, anot  I. Kanto,  moralinis kategorinis imperatyvas – visų žmonių lygybės pagrindas ir sąlyga,  nežiūrint, kokią religiją jie išpažįsta arba yra netikintys.

 Gal ir klystu, bet man susidarė įspūdis, kad A. Sprindžiūnas, apeliuodamas į Kanto filosofiją, nori įrodyti visai priešingą nuostatą.  Manipuliuodamas sąvokomis „egzistencinis netikėjimas“, „transcendentalinis tikėjimas“, tiksliau jų neapibrėždamas, sąmoningai ar nesąmoningai painiodamas sąvokas tikėjimas ir religinis tikėjimas, egzistencinis netikėjimas ir ateizmas, jis daro išvadą: „.. demokratinėse valstybėse negali būti legitimuota [įteisinta] egzistencinio netikėjimo laisvė, kuri gali reikštis įvairiais pavidalais ir kuri rodo, kad transcendentaliai netikintis žmogus nemato prasmės gyventi.[…]. Todėl galima drąsiai teigti, jog egzistencinis netikėjimas (kaip ir tikėjimas, pavyzdžiui, esant šėtoną) yra gyvenimo beprasmybės, dvasinės sumaišties atspindys žmogaus sąmonėje“ (p. 277). Tuo remdamasis autorius pateisina net prievartinį religijos diegimą. Tai, esą, padeda suformuoti „bendro gėrio sampratą“ (p. 279).  O štai „netikėjimo teisės, kalbant apie ją egzistencine prasme, nėra. Ir laisvamaniškos, ir ateistinės pažiūros visuomenėje yra legitimios tiek, kiek jos neprieštarauja visuomenėje priimtai moralei ir socialinio elgesio normoms (p. 280).

 Ką reiškia žodžių samplaikos – egzistencinis netikėjimas ir transcendentinis netikėjimas? Ar šios sąvokos siejamos su ateizmo sąvoka ir koks turinys jai suteikiamas? Kaip su Lietuvos Konstitucija dera autoriaus teiginys apie tikėjimo laisvės teisę ir netikėjimo teisės nebuvimą? Pagaliau ką autorius nori pasakyti žodžiu teisė – ar čia kalbama apie žmogaus pilietines teises, įtvirtintas Konstitucijoje, ar teisės kodeksą, reglamentuojantį ir reguliuojantį žmonių grupių, organizacijų, tarp jų ir religinių, veiklą?

Išnarpliojus straipsnio terminologinę painiavą, galiausiai paaiškėja, kad epitetai egzistencinis ir transcendentinis jame vartojamas seniai krikščioniškoje teologijoje įsitvirtinusia prasme – egzistuoja dievas kaip anapusinė (transcendentinė) absoliuti būtis, viską kurianti ir nuo nieko nepriklausoma. Ji žmogaus juslėms ir protui nepasiekiama. Ja galima tik tikėti. Religinis tikėjimas žmogui suteikiąs moralinį pagrindą. Sena giesmelė!

 Gal būt taip negalvotum, jei autorius, rašydamas apie tikėjimą ir netikėjimą, aiškiai skirtų sąvokas tikėjimas ir religinis tikėjimas, netikėjimas ir ateizmas. Juk tikėjimas yra ne tik religinės, bet ir bet kurios kitos  žmogaus pasaulėžiūros, įsitikinimų dalis. Autorius teisus, sakydamas, kad „žmogus iš principo negali egzistuoti niekuo netikėdamas“.  Bet  A. Sprindžiūnas taip viską supainioja, kad skaitytojui neišvengiamai susidaro įspūdis, kad pozityvus yra tik religinis tikėjimas, o  nereligingo žmogaus gyvenimas neturi jokios prasmės. (Keista, kad, aukštindamas tikėjimą į dievą ir neigiamai vertindamas tikėjimą į velnią, jis neužsimena, kad būtent krikščionybėje tikėjimas į dievą neatskiriamas nuo tikėjimo  į velnius, piktąsias dvasias. Juk ne veltui katalikų bažnyčią išlaiko profesionalius velnių išvarinėtojus (egzorcistus) iš jais apsėstų žmonių, žr. http://www.egzorcistas.lt/).

I. Kantas tikėjimo laisvės problemą sprendė savo filosofijos ir savo laikmečio ribose. Tačiau ne Kantui priklauso šios problemos iškėlimo prioritetas. Tikėjimo ir netikėjimo laisvės problemą pradėjo aštriai kelti Atgimimo epochos humanistai, Benediktas Spinoza, bekylančios ir beįsitvirtinančios buržuazijos ideologai – anglų deistai, XVIII a. prancūzų materialistai ateistai, jau po I.Kanto gyvenęs XIX a. vokiečių mąstytojas Liūdvigas Fojerbachas. Visi jie žmogų laikė gyvenimo centru. Viskas, kas yra gražu, tauru, idealu sukurta ne dievo, o žmogaus. Atiduodamas dievui viską, ką jis turi gražiausio, žmogus pats palieka skurdžius, rašė L.Fojerbachas. Dievo būties neigimas yra žmogaus būties teigimas. Ateizmas nėra nihilistinis visko ir visų  neigimas. Aš netikiu dievą, bet tikiu mokslinio pažinimo galia, aš netikiu dievą, bet tikiu žmogaus sveiku protu, jo gėrio ir grožio siekimu. Aš netikiu dievą, bet tikiu pažangiu civilizacijos vystymusi, kultūros tobulėjimu.  Ir tai ne aklas tikėjimas, o paremtas žiniomis, praktika, istorija. Perkeldama žmogaus egzistencijos prasmės klausimą į pomirtinį gyvenimą, religija sumenkina realų gyvenimą. Ateizmas yra gyvenimo, žmogaus egzistencijos  filosofija. Žmogaus talentai, sugebėjimai, kūrybinės pastangos turi tarnauti žmogui, o ne įsivaizduojamam dievui. Moralės pagrindas yra ne dievas, o  žmogaus ir visuomenės interesų derinimas. Tai yra dėsnis, kuriam paklūsta ir religingieji, ir ateistai. Čia slypi jų moralinės ir teisinės lygybės esmė.  Būtent remdamiesi šia idėja, buržuazinių  revoliucijų ideologai iškėlė sąžinės laisvės (laisvės tikėti ar netikėti) lozungus, kurie buvo realizuoti Naujųjų laikų ir vėlesnėse konstitucijose.

Lietuvos Respublikos Konstitucija, įsigaliojusi 1992 m. lapkričio 2 d., 26 straipsniu taip pat deklaruoja:
„Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma.
Kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą ir vienas ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo.
Niekas negali kito asmens versti nei būti verčiamas pasirinkti ar išpažinti kurią nors religiją arba tikėjimą“.

Šios formuluotės, manau, implikuoja ir  netikėjimo, jokios religijos neišpažinimo, ateistinės pasaulėžiūros teisę.  Šią teisę patvirtina kituose Konstitucijos straipsniuose  deklaruojami mūsų valstybės pasaulietiškumo, bažnyčios atskirumo nuo valstybės  principai.

Tačiau , matyt, tai, kad šiame Konstitucijos straipsnyje nėra  tiesioginės nuorodos į netikėjimo, ateizmo laisvę, A. Sprindžiūnui, kaip ir kai kuriems  kitiems šio klausimo tyrinėtojams, leidžia tvirtinti, kad netikėjimo (ateizmo) teisės iš viso nėra, ir paakina juos ieškoti tam filosofinio ar kitokio pagrindimo. Prie ko tai atveda patvirtina ir paties A. Sprindžiūno atlikta moksleivių apklausa dėl jų tolerancijos ateistų atžvilgiu. Kad ji žema, nėra ko stebėtis: religija diegiama  ne tik per tikybos, bet ir per kitų dalykų pamokas. Mokslinis, istorinis  religijos aiškinimas yra užgniaužtas, besilaikantiems materialistinės pasaulėžiūros mokytojams neleidžiama išsižioti. Nelabai išsižiosi esąs ateistas ir kitose įstaigose, ypač susijusiose su ideologija. Štai paklausti apie savo santykį su religija beveik visi radijo ir televizijų laidų vedėjai dievagojasi esą tikintys. Iš seimo narių taip pat tik vienas kitas neištaria priesaikos žodžių „Tepadeda man Dievas!“

Religinio tikėjimo teisė turi du aspektus: asmenybinį ir korporatyvinį. Pastarasis yra įtvirtintas įstatymuose, sutartyse, nutarimuose, reglamentuojančiuose  valstybės ir bažnyčių bei  religinių organizacijų  santykius.

Visame pasaulyje veikia ir laisvamanių bei ateistų asociacijos, draugijos, susivienijimai. Lietuvoje tokia  organizacija taip pat veikia. Tai 1990 m. registruota  Lietuvos pasaulietinės kultūros draugija  (žr. http://imones.tv3.lt/imone/lietuvos-pasaulietines-kulturos-draugija–lpkd–191925782-19708). Jos įstatai skelbia:„ Pasaulietinės kultūros skleidėjai ir šalininkai, pasirinkę devizą „Švieskis ir šviesk!“, vadina save laisvamaniais, yra ateistai, siekiantieji išvaduoti žmogaus mąstymą nuo dogminių varžtų, įvairiapusę veiklą grįsti laisvu žmogaus protu, o buitį ir moralę – per tūkstantmečius žmonijos sukurtomis bendražmogiškosiomis dorovės normomis“ (žr. https://www.facebook.com/Lietuvos-pasaulietin%C4%97s-kult%C5%ABros-draugija-154119577943832/info/?ref=page_internal/ )..

Demokratinėje visuomenėje tikintieji į dievą ir netikintieji į jį (laisvamaniai, ateistai) yra lygūs ir teisiškai, ir morališkai. Nežiūrint jų pažiūros į antgamtinį pasaulį, jie turi vienodą atsakomybę prieš įstatymus,  yra visuomenėje egzistuojančios moralės normų ir objektai, ir subjektai, vartotojai ir kūrėjai. Nėra taip, kad vieni (tikintieji) yra visuomenėje egzistuojančių dorovės normų puoselėtojai, o kiti tik privalo jų prisilaikyti, kaip sako A. Sprindžiūnas.

Šiame straipsnyje aš daugiausia rašiau apie asmens sąžinės laisvę, tikėjimo ir įsitikinimų, tame tarpe ir ateistinių,  teisę.  Pastarųjų teisė mūsų Konstitucijoje pripažįstama, bet tikrovėje nesuteikiamos būtinos priemonės šiai teisei realizuotis. Parašiau ir pagalvojau: gal tai ir konstatuoja A. Sprindžiūnas, teigdamas, kad netikėjimo teisės iš viso nėra?

Print Friendly, PDF & EmailSpausdinti straipsnį