Ateisto ir tikinčiosios pokalbis. Antra dalis
22 Antradienis Rgp 2023
Autorius: Jonas Mačiulis
Žymos: agapė, Ateisto ir tikinčiojo dialogas, Išėjimas iš kūno, Juozas Erlickas, Kecalkoatlis, Krikštas, Meilė supratimas, regėjimai ir vizijos
Skelbiame ateisto Raimundo Skipičio ir tikinčiosios M. K. diskusijos antrąją dalį. Gero skaitymo!
M. K.: Aš džiaugiuosi ir dėkoju už jūsų kultūringą diskusiją. Tiktai mes esame skirtinguose pozicijose. Jūs viską suprantate per mokslo prizmę, o aš per savo dvasinę patirtį, kurios moksliškai paaiškinti neįmanoma.
Gal pirmiausia pradėkime nuo to, kaip jūs žiūrite į tuos žmones, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių buvo „išėję“ iš fizinio kūno? Aš tai patyriau pati, kai, būdama šešerių metų, iškritau iš II aukšto balkono. Iškritau ne tik iš balkono, bet ir iš savo kūno, t. y. mačiau , kas vyksta, mačiau daug žmonių aplink „greitosios“ mašiną ir net girdėjau, ką mano draugė sakė savo mamai („Viskas, aš daugiau nebeturėsiu draugės“). Ir dar – kai mane įnešė į kambarį, prisimenu, labai piktinausi, jog mano tik ką paklota lova buvo nuklota. Mat aš tvarkiau kambarį ir sugalvojau išpurtyti staltiesėlę balkone. Po to mačiau tunelį su šviesa, kuris man labiau priminė koridorių, kuriuo aš judėjau. Turiu tėvo darytas mano nuotraukas iš ligoninės. Neilgai gulėjau, nes nepatyriau jokios traumos, net smegenų sutrenkimo. Dabar manau, kad Dievui reikėjo man suteikti šią patirtį, t. y. išeiti iš kūno. Tiesa, aš prieš tai keletą naktų sapnavau pranašišką sapną, keletą kartų. Guliu viduryje gatvės ir ridenuosi į kraštą, o pro šalį pralekia didžiulis sunkvežimis, bet manęs neužkliudo. Taipogi praeitą vasarą esu sutikusi žmogų, kuris taip pat pasakoja, kad prieš keletą metų patyrė traumą ir neteko sąmonės ir tuo pačiu atsiskyrė nuo savo kūno. Tačiau supuolę žmonės jį atgaivino. Pirmoji jo reakcija buvo ta, kad supyko, nes, būdamas be kūno, pajuto begalinę palaimą, ramybę ir džiaugsmą, o sugrįžus vėl viskas pasikeitė. Tad kaip jūs paaiškintumėte tuos patirtus jausmus, kai „išeini iš kūno, lygindamas su tais, kuriuos moksliškai įrodinėjate? Jūs rašote: „Jausmai – tai sudėtingos bio-elektro-cheminės organizmo reakcijos“, tačiau aš jaučiau, girdėjau, piktinausi būdama ne savo kūne, bet erdvėje? Žodžiu, noriu pasakyti, kad yra ne tik aukštis, plotis, ilgis, laikas, bet dar yra vienas lygmuo – dvasinis, kuris yra sudėtingesnis už materialųjį. Jo suprasti smegenimis „nesigaus“. Jį galima tik pačiam patirti, bet kitam parodyti nėra galimybių.
Na, o mano kelionė Dievop prasidėjo nuo krikšto, kai man buvo vieneri metai ir susirgau gripu, kuris perėjo į abipusį plaučių uždegimą. Net buvo iškilęs klausimas, ar begyvensiu, nes visą savaitę buvau be sąmonės? Kaip laidoti nepakrikštijus? Tad ligoninėje kunigėlis mane pakrikštijo ir atidavė šv. M. Marijos globai, kuri mylėjo, globojo ir vedė prie Jėzaus. Čia prasidėjo kita mano gyvenimo istorija. Išvada tokia – turi įvykti asmeninis susitikimas su Jėzumi, be šito nėra tikro tikėjimo, o tik religijos praktikavimas. O sutikus Jėzų, viskuo pasirūpina Šventoji Dvasia – aiškumas, tikrumas, ženklai ir t. t. Dar kartą sakau, kad tai tik mano asmeninė nuomonė ir patirtis.
R. S.: Skirtingos pozicijos tik ir leidžia vykti diskusijai. Jeigu būtų vienodos, nebūtų preteksto galvosūkiams, ieškojimams ir atradimams. Svarbi ir pokalbių kultūra, kuri skatina, provokuoja, bet nežlugdo varžovo. Ir man tenka nuolat jos mokytis.
Susidūrus su kritinėmis gyvenimo situacijomis ir neįprastomis sąmonės būsenomis, lengviausias kelias būna – patikėti kokia nors antgamtine dvasių priežiūra. Tačiau daug sunkiau kiekvienam reiškiniui rasti tikslų, racionalų ir gamtos dėsniais pagrįstą paaiškinimą.
Tiriant sąmonės veiklą, niekas dar neišmoko gyvam žmogui atverti galvos kaušo ir su „testeriu patikrinti kontaktų”. Norint suprasti savo smegenų veiklą, pačiam esant smegenyse, vertėtų bent įsivaizduoti šio gamtos stebuklo mastą. Pavyzdžiui, jeigu smegenų organinių junginių atomus prilygintume lazdyno riešutams, tai žmogaus galva prilygtų Žemės rutuliui. Todėl kiekvienas esame tokie gamtos gigantai, kurie ant pečių nešioja po ištisą pilnavidurį pasaulį, kuriuo taip puikiai sugebame naudotis. Deja, mokslas neturi tinkamų priemonių įsiskverbti į šią biologinę struktūrą ir patikrinti, kaip ji veikia. Santykinai objektyvios žinios gaunamos tik pagal šalutinius smegenų veiklos požymius, tokius, kaip šiluminis arba radijo spinduliavimas, įvairių biologiškai aktyvių medžiagų pagausėjimas kraujyje ar tomografiniai pakitimai. Panaši situacija ir su mūsų darbiniais kompiuteriais. Mes išmokstame greitai bendrauti su dirbtiniu intelektu, naudotis ryšiais ir programėlėmis, bet dažnai net neįsivaizduojame, kiek technologinių atradimų sudėta į tą dėžę, į procesorius, atminties talpyklas ir ryšių sistemas, įgalinančias visus šiuos informacinius veiksmus.
Kas dėl tų neįprastų savęs regėjimų, nesuprantamų patyrimų, vizijų arba atminties pokyčių, manau, kad tai nėra tokio sudėtingumo reiškiniai, kaip viso žmogaus struktūros atsiradimas iš poros mikroskopinių chromosomų junginėlių. Pavyzdžiui, moters organizmas per gyvenimą pagamina kelis šimtus mažyčių specializuotų ląstelių, o vyro organizmas – apie trilijoną mikroskopinių atsakomųjų darinėlių, primenančių bakterijas! Ir kiekviena jų pora gali pavirsti žmogumi.
Man taip pat teko patirti sąmonės praradimų, sugrįžimų ir gyvybei pavojingų traumų, kurios sukėlė keistas vizijas, tačiau aš tam visada stengiausi rasti gamtinius paaiškinimus. Visi atradimai dažnai priklauso nuo žmogaus nusiteikimo, ką jis nori rasti: naują žvilgsnį į gamtą ar savo atvaizdą dievybės pavidalu? Albertas Einšteinas sakydavo: „Pasaulyje stebuklų nėra arba visas pasaulis yra stebuklas“. Jėzų priskirčiau įdomioms mitologinėms asmenybėms, tokioms, kaip Prometėjas, Dzeusas, Ozyris, Rama, Šiva, Buda, Kecalkoatlis, gal ir Satja Sai Baba.
M. K.: Va, va… Todėl ir sakoma, kad Dievas Adomą sukūrė iš žemių ir seilių, o Ieva yra sukurta iš Adomo šonkaulio. Dievas nėra įrodomas ar perprantamas. Jei taip nutiktų, mes automatiškai patys taptume dievais. Yra daug žmonių, ieškančių Dievo, bet jie tai nori padaryti savo jėgomis, savo protu. Na, o ten, kur paties žmogaus pilna, Dievui nėra vietos. Žinoma, Dievas žmogui davė laisvą valią rinktis.
R. S.: Jeigu Dievas nėra įrodomas ir niekada nebus suprantamas žmogaus protu, tai kokia prasmė sakyti, kad jis apskritai egzistuoja? Kokia prasmė kalbėti apie tariamą asmenį, kuris yra už žmogiško suvokimo ribų?
Suprasti Dievą – nereiškia pačiam tapti Dievu, taip kaip suprasti Saulės sistemos sandarą nereiškia tapti Saulės sistema…
Juozas Erlickas savaip paaiškino, kodėl žmonės neranda Dievo: „Mes ieškome Dievo, – sako žmonės. Tulžingi, pikti veidai… Jei manęs ieškotų, ir aš slapstyčiaus.“
M. K.: Lietuvių kalboje įvardijamos įvairios meilės rūšys. Jų priskaičiuojama net 7, bet jos apibūdinamos vienu ir tuo pačiu žodžiu – MEILĖ. Gal todėl vyrams sunkoka priimti tą vienintelę tikrą, Jėzaus, meilę. Jėzaus meilė yra AGAPĖ – save dovanojanti meilė, kuri yra meilių meilė, o be jos žmogiška meilė tampa egoistine, t. y. nukreipiama į save. Žmogus net savęs negali tinkamai mylėti. Meilė jam dažniausiai atneša daugiau blogio, o ne naudos.
Pirmiausia turėtų eiti Jėzaus meilė, o po to tik bandyti mylėti save ir kitus.
R. S.: Ar Meilė yra Dievas?
Meilė yra jausmas, bet jausmų yra daugybė!
Jausmus turi kiekvienas gyvūnas.
Jausmai valdo žmogaus protą: alkis – reikalauja organizmą pamaitinti, troškulys – pagirdyti, karštis – atvėsinti, šaltis – pašildyti (aprengti).
Įvairios baimės reikalauja apsisaugoti nuo žalingų ir pavojingų gamtos jėgų, įvairių priešų.
Smalsumas lavina sąmonę.
Draugiškumas buria, stiprina ir vienija bendruomenę.
Pyktis žadina agresiją, siekį pakenkti priešui.
Meilė – tarpasmeninis jausmas, apipintas įvairia mitologija, kuriame užprogramuota žmogaus biologinė būtinybė keistis genofondu ir pratęsti savo giminę.
Be abejo, meilė turi įvairių formų. Pavyzdžiui:
Motinos meilė vaikams – bekompromisė, vienpusė, ilgalaikė.
Tėvo meilė vaikams – būtina dėl jų apsaugos, giminės pratęsimo.
Vaikų meilė tėvams – savisauga, priklausomumas, mokymasis.
Suaugusių vaikų meilė tėvams – atsakomybė, pareiga.
Vyro meilė moteriai – gamtinė, skatinama stiprių geismų ir palikuonių būtinybės.
Moters meilė vyrui – gamtinis poreikis susilaukti palikuonių ir pagerinti jų genetinę kokybę.
Meilė Tėvynei – bendruomeninė, dėl giminystės ryšių, kultūros, gynybos, palankios psichologinės terpės.
Meilė bažnyčiai – dėl atskiros bendruomenės, sektos, vienijančios ir ginančios savo narius nuo kitų nepalankių bendruomenių.
Meilė Dievui – dėl atskiros bendruomenės idealo, vienijančios idėjos, kultinės asmenybės.
Taigi nėra meilės apskritai, be objekto ir turinio. Įsivaizduojama Kristaus meilė tik iliuzija.
M. K.: Jūs rašote: „Dirbdamas įvairiose laboratorijose, dalyvaudamas įdomiuose projektuose, bendraudamas su įvairiais mokslininkais…“ Paradoksas, kad norėdamas pažinti ateistinį, mokslinį pasaulį, jūs visa siela esate jame, t. y. savo sieloje atidarėte jam laboratoriją. Norint pažinti Dievo pasaulį, taip pat reikia į jį panirti, t. y. savo sieloje atverti naujas laboratorijos duris. Kaip galima ką nors perprasti, jei sieloje tam nėra vietos? Yra labai daug įžymių mokslininkų, kurie mokslo dėka atrado Dievą. Pasidomėkite tokiais mokslininkais, nes, manau, negalima galvoti, kad jie kvailesni? Norint suprasti kitą žmogų, būtina „atsistoti į jo vietą“. Kad tai galėtumėt padaryti, reikia sumažinti savo „aš“, kuris neleidžia žmogui bendrauti su kitu, nes tik jis, t. y. „aš“, nori būti pirmoje vietoje, neužleisti vietos kitam. Taip yra ir su Dievu: žmogus nenumarinęs savojo „aš“, Dievo nepažins. Šv. Rašte rašoma apie apmirusį grūdą, kuris duoda derlių. Čia ir yra tas „aš“. Atėjo jau tas laikas, kai Dievas asmeniškai turi perimti vadovavimą žmogui. Jis nori pats žmogų auklėti ir mokyti, tik reikia atidaryti jam duris ir pašalinti tą susmirdusį „AŠ“. Tiesą pasakius, jo niekas nemėgsta, manau, kad ir jūs.
R. S.: Pasaulis nėra nei teistinis (teologinis), nei ateistinis (anti-teologinis). Pasaulis (Gamta, Visata) – tai juntama realybė ir žmogaus pastangos ją įvardinti, įžodinti ir suprasti, tame tarpe suprasti ir save, kaip šio pasaulio dalelę.
Prieš keletą metų nusprendžiau savo žinias ir įsitikinimus patikrinti socialiniuose tinkluose. Susipažinau ir su tikinčiųjų, ir su ateistų svetainėmis. Tai leido pačiam rašyti, klausinėti, svarstyti ir gauti greitus atsakymus, komentarus ir kritines pastabas. Dabar aiškiau suprantu, ką deklaruoja vieni ir ką kiti.
Ateistai remiasi logika; tikintieji – jausmais. Ateistai – mokslo žiniomis; tikintieji – tendencinga jų interpretacija. Ateistai – evoliucijos teorija; tikintieji – biblinėmis pasakėčiomis. Ateistai domisi Jėzaus istoriškumu; tikintieji – jam priskiriamomis kalbomis, teatrališkomis jo gyvenimo scenomis ir stebuklais.
Nemėgstu kartoti žodžio „Aš“, erzina. Bet kito savęs neturiu, kito gyvenimo nebus ir man jo nereikia. Gyvenimas suformavo mane tokį – su savo ydomis, charakteriu, polinkiais, privalumais ir trūkumais.
M. K.: Ačiū. Gal sutapimas, bet man tai, Dievo valia, šiandien pamačiau YOUTUBE vakar paskelbtą įrašą. Tikiuosi, kad jums jis patiks ir priimsite jį kaip Velykoms skirtas rekolekcijas, kurios tema – kaip tik apie mūsų diskutuotą Dievo meilę-agapę. Nuostabi pastoriaus iš Azerbaidžano paskaita, skirta tik vyrams. Su vyrišku humoru, grubokas, bet labai teisingas ir giliai išgyventas liudijimas. Kviečiu paklausyti.
R. S.: Paskaita „Youtube” apie dievišką meilę pasižymi ne tiek intelektualumu, kiek oratoriaus hipnotizuojančiu poveikiu. Išmoktų teiginių tirados ir aštrus tonas „permuša“ klausančiojo mintis savo gausa ir tempu, todėl labai sunku palyginti jas su asmenine patirtimi. Po tokios paskaitos lieki prisirinkęs atsitiktinių frazių, šabloniškų poelgių, be loginio pagrindimo ir be gilesnio sąryšio. Man ši paskaita šiek tiek priminė „Tikėjimo žodžio“ sueigų psichozes. Daug šūkaujant, galima tik karius vesti į mūšį, užblokuojant jiems baimės ir savisaugos instinktus.
M. K.: Patikslinu savo mintis apie TIKĖJIMO DOVANĄ. Ją gavau krikšto metu kartu su šv. M. Marijos globa, kuri mane per visą gyvenimą vedė prie susitikimo su Jėzumi. Aš buvau tikinti, tik nelabai religinga, ta prasme, kad buvau profanė, neturėjau pakankamai žinių apie katalikų tikėjimą. Gerai žinojau, kad yra Marija, kad ji mane globoja, ir tai man buvo labai svarbu
R. S.: Krikšto, kurį gauname kūdikystėje, mes neatsimename, tik sužinome apie tai iš tėvų. Krikštas nėra asmeninis pasirinkimas. Vaikystės tikėjimas, kaip ir gimtoji kalba, pirmiausiai formuojasi šeimoje, kai vaikai dar besąlygiškai tiki tėvais.
Jūsų, gerb. M. K., įsivaizdavimas apie mano šeimą tikriausiai neatitinka tikrovės. Aš turiu puikią žmoną, vaikus ir anūkus, kur kalavijais dar niekas nesimojuoja. Mano dukra taip pat pasuko mokslo keliu, tapo tyrėja, biologe-ekologe, kuria galiu tik didžiuotis. O begalinis mamos noras priversti visus tikėti – pavirto mano aktyviu domėjimusi įvairiomis religijomis. Mama (90 metų) vadina mane labai geru sūnumi, tiktai velnio apsėstu. Aš nepykstu, juk ir velnias, anot jos taip mylimos religijos, – buvęs angelas.
12 komentarų
Emilis :
2023-09-06 17:02
Na, pirmiausia, ką reiktų pastebėti, tai kad straipsnio pavadinimas yra neteisingas. Turėtų būti “Ateisto ir religingosios pokalbis”. Tikėjimas ir religija iš tikrųjų yra du skirtingi dalykai.
Esmė yra ta, kad nei ateistai, nei religingieji – nė vieni nėra teisūs.
Šį žemišką gyvenimą pabaigia tik žmogaus kūnas. Pati žmogaus sąmonė, arba savastis, arba siela po fizinio kūno mirties niekur nedingsta, neišnyksta, neišsisklaido, o išlieka ir keliauja ten, iš kur ir atėjo.
Taip, puikiai suprastu, kad daugeliui tai skamba absoliučiai neįtikėtinai ir nesuprantamai. Tie, kurie nori ieškoti tiesos, jos turi ieškoti be savo įsitikinimų, be savo išankstinių nuostatų. Tik ieškodami nešališkai rasite teisingo siūlo galą.
Tai, ką žmonija vadina Dievu – iš tikrųjų tai nėra pavadinimas, o tai yra apibrėžimas. Be to, tai, ką žmonija vadina Dievu – tai yra daug daugiau, daug plačiau bei daug didingiau, nei jūs galėtumėte pagalvoti. Ir tame nėra jokios religijos; visa tai niekaip nesisieja su kuo nors religingo. Aš nežinau kaip tai pavadinti. Mes tam neturime pavadinimo, nors joks pavadinimas ir netiktų, nes mes tiesiog negalime suvokti TO šiame savo gyvenime, kurį gyvename ypač ir visapusiškai apribotame, viso labo, tik trimačiame pasaulyje.
Raimundas :
2023-09-07 1:47
Manau, kad jūs taip pat nesate teisus. Žodžiai gali turėti skirtingų prasmių ir atspalvių. Bet pirmiausiai reikėtų apibrėžti ką vadiname – tiesa. Jeigu nėra aiškumo dėl pagrindinės sąvokos, tuomet ir joks ginčas neturi sprendinio.
Pirmoje pokalbių dalyje su M.K. aš jau išdėsčiau savo “tiesos” supratimą. Galiu trumpai pakartoti: Tiesa – tai idėja, kuri atitinka tikrovę, objektyvią realybę, kuri patikrinama įvairiais būdais ir gali būti pagrįsta įvairiais moksliniais tyrimais, kuri nepriklauso nuo jos skleidėjų valios, jausmų, norų, įgeidžių, įsitikinimų.
Kokią tiesą mes žinome apie tai, kas lieka po žmogaus mirties?
Visų pirma lieka – medžiaga, iš kurios buvo sudaryta žmogaus organizmo biologinė struktūra. Dar lieka informacija, kurią žmogus skleidė kitiems žmonėms savo gyvenime. Simboliškai tai galime pavadinti – “kūnu” ir “siela”.
Visi kiti įsitikinimai apie pomirtines keliones ir amžiną gyvenimą yra tik mitologija, kurios negalima nei ištirti, nei kaip nors patikrinti.
Tikintieji dažnai nesugeba net apibrėžti, kas priklauso įsivaizduojamai sielai (dvasiai) ir kas realiai žmogaus sąmonei. Kalbėdami apie žmogaus savastį – esmę, visų pirma turime suprasti – atminties svarbą.
Atmintis – tai gautos informacijos fiksavimas, laikymas ir atgaminimas, būdingas žmonėms ir gyvūnams, taip pat kai kurioms informacinėms struktūroms. Mokslinių tyrimų duomenimis, žmogaus smegenys gali saugoti apie 10 septynioliktame laipsnyje bitų (100 PB) informacijos, nes apytiksliai tiek yra sinapsių smegenyse, ir kiekviena sinapsė turi apie 100–500 laidumo lygių, formuojamų Ca jonų pagausėjimais. Neuronai, kurie gauna daug impulsų iš kitų neuronų, pradeda tuos impulsus siųsti didesniu dažniu kitiems neuronams ir tokiu būdu formuoja tarpneuroninius ryšius. Atėjus signalui iš kokių nors „užmirštų“ neuronų, ryšiai pasikeičia ir užfiksuojama nauja informacija. Didžiausią kiekį atminties sudaro organizmo valdymo, vaizdų ir garsų apdorojimo informacija, ir tik nedidelę dalį logika ir mokymosi rezultatai. Atminties sutrikimai pasireiškia skleroze, Alshaimerio liga, demencija, kartais net ir visišku orientacijos netekimu… O ką tikintieji žino apie sielas? Kaip jos veikia? Kokią informaciją saugo? Kokiame pavidale? Kokiais signalais ir kokiais jutimo organais vadovaujasi? Deja, jokių žinių, jokių tyrimų, jokių patvirtinimų , – vien tik mitologija?! Tai ir suprantama: žmogus, kaip ir kiekvienas gyvis, jaučia mirties baimę, gal todėl ir kuria mitus apie kitas realybes, kitus išmatavimus, pasaulius, gyvenimus …
Kiek žmogus betobulintų Dievo idėją, bet nieko gudresnio už savo paties paveikslą – nesugalvoja…
Emlis :
2023-09-07 10:45
Tiesa yra tai, kas yra iš tikrųjų ir tai, kas nepriklauso nuo mūsų įsitikinimų, norų, ar susikurto įvaizdžio. Tiesa visada yra absoliučiai nešališka. Tiesa – tai nėra idėja. Tiesa yra tai, kad egzistuoja ir nebūtinai tai galima/įmanoma pagrįsti įvairiais moksliniais tyrimais. Mokslas paprasčiausiai dar gali neturėti reikiamų instrumentų tam, kad kažką pagrįsti, nes mokslas eina atradimų keliu. Tai kiek prireiks dar laiko, kol mokslas, eidamas patvirtinimų-paneigimų keliu, sugebės viską išsiaiškinti bei pagrįsti? Mokslas dar ir šiandien negali suprasti “paprastų dalykų” kodėl žmogui reikia miegoti. Arba mokslas negali suprasti tai, savo paties atradimus – mokslas negali paaiškinti kvantinio susiejimo paradoksą.
Ką noriu tuo pasakyti? Yra viskas, kas egzistuoja, tačiau tikrai nemanau(švelniai tariant), kad mokslas, laikydamasis šiandieninių savo kriterijų, sugebės visa tai išaiškinti. Mokslas yra per silpnas tam, nes, kaip sakiau, neturi reikiamų instrumentų tam. Tad pirmiau reikia atrasti tuos tinkamus instrumentus. Be to, mes gyvename, viso labo, labai primityviame, tik trimačiame (keturmačiame, jei pridėti laiką) pasaulyje.
Jūsų čia naudojama frazė “amžinas gyvenimas”, manau, nėra tinkama. Ji yra su labai religišku prieskoniu. Beje, tamsos žiniai, aš esu visiškai nesusijęs su kokia nors religija, ar kažkuo panašaus. Viskas, kas yra religiška, yra nepriimtina.
Ir jei jau kalbame apie mokslą, tai šiandieninis mokslas jau tvirtina, kad po žmogaus mirties jo sąmonė, arba jo savastis, arba siela, ar dar kaip tai pavadintume, išlieka.
Nežinojote apie tai. Pats laikas pasidomėti :)
Raimundas :
2023-09-07 17:55
Tai, kas egzistuoja, dar vadinama – objektyvia realybe. O – tiesa – tai realybės suvokimas, arba atspindys – žmogaus sąmonėje. Ar mes turime kitų galimybių suvokti realybę – be idėjų, be vizijų, žodžių, rašto, be lygčių ? – Abejoju!
Tiesos, kaip ir gamtamokslinės žinios nevisada yra absoliučios ir galutinės. Dažnai žmogus lieka tik tiesos ir žinių ieškotojas.
Nenuvertinkime mokslo, vardan visokių dievybių. Tačiau žinoma, kad yra didžiulis atotrūkis tarp naujausių pasiekimų ir mokslo žinių sklaidos visuomenėje.
Reikėtų turėti omenyje ir tai, kad į mokslo pasaulį ateina daug darbuotojų iš religingos aplinkos, kurie dažnai turi išankstinę nuomonę ir ieško ne tikslių žinių, o tik atsinešto tikėjimo patvirtinimų.
Jeigu visų mirusių žmonių gyvenimo atmintis išlieka, tai tyrėjai privalėtų išsiaiškinti, – kokiu būdu, kokia forma, kokiu tikslu, kokia jos prasmė, kokia paskirtis? Čia dažniausiai ir prasideda fantazijos apie pomirtines karalystes, teismus, bausmes, svajones ir baimes.
Emilis :
2023-09-13 0:10
Gerb. Raimundai,
Iš tikrųjų, ir objektyvi realybė, ir tiesa yra vienas ir tas pats – jei kalbėti apskritai, o ne kaip žmogus sau įsivaizduoja.
Galime turėti begalę idėjų, vizijų, žodžių, raštų, lygčių, formulių, skaičiavimų, hipotezių, tačiau mes tikrai niekaip negalėsime suvokti tikros realybės, nes šis mūsų pasaulis, kaip ir kiekvieno mūsų labai labai trumpas gyvenimas, nėra tikroji realybė.
Nėra protinga neigti tai, ko mes negalime dorai paaiškinti, arba kas netelpa į tradicinio mokslo rėmus. Mokslas dar neturi labai daug instrumentų, kad galėtų atsakyti į iškylančius klausimus. Mokslui reikia įrankių. Bet esu įsitikinęs, kad mokslas negalės visko paaiškinti, nes mokslas negalės peržengti į anapus. Žmonijos sukurptas mokslas pajėgus tyrinėti su turimais instrumentais tik šį pasaulį.
Raimundas :
2023-09-13 15:29
Gerb. Emili,
negaliu sutikti su jūsų teiginiais. Objektyvi realybė yra tai, kas egzistuoja nepriklausomai nuo žmogaus minčių, norų, įsitikinimų! O tiesa, – tai realybės atspindys žmogaus sąmonėje, paverstas vizija, mintimi, žodžiais, žiniomis, informacija, suvokimu…
Mokslo instrumentus galėtumėte kritikuoti, jeigu turėtumėte pasiūlyti ką nors tobulesnio… Deja, dažniausiai matome ne idealistų atskleistas anapusines tiesas, o tik primityvius norus prasitęsti gyvenimą po mirties, pažeidžiant visus žinomus gamtos dėsnius…
Dar rašėte apie miegą? Ar radote čia kažkokių stebuklų?
Miegas – gamtos ciklų suformuota periodiška žmogaus ir daugelio gyvūnų sąlyginės ramybės būsena, kurios metu organizmai iš dalies praranda kontaktą su aplinka, tačiau iš lėto atkuria medžiagų balansą, taip pat pasąmoningai apdoroja trumpalaikėje atmintyje sukauptą informaciją. Miego būsena yra plačiai mokslininkų tyrinėjama. Apie tai galite rasti populiarios informacijos enciklopediniame žinyne Vikipedija.
Emilis :
2023-09-21 10:06
Taigi, Gerb. Raimundai, aš ir norėjau pasakyti, kad ir objektyvi realybė ir tiesa – jos nepriklauso nuo mūsų norų, minčių, ar kokių nors įsitikinimų. Apskritai, tarp objektyvios realybės ir tiesos galima dėti lygybės ženklą, nes tiesa nėra tai, kažkokia vizija, mintis, ar kažkoks suvokimas, kuris dažniausiai yra subjektyvus.
Tamstos pasakymas, jog kritikuoju mokslo instrumentus yra labai keistas, nes jų paprasčiausiai nekritikuoju 🙂
Aš sakiau, kad : “Mokslas yra per silpnas tam, nes, neturi reikiamų instrumentų tam. Tad pirmiau reikia atrasti tuos tinkamus instrumentus.”
Neklausiau kas yra miegas, o sakiau, kad “mokslas tikrai nežino, dėl kokių priežasčių reikalingas miegas.” Tai yra skirtumas.
Be to, mes labai mažai žinome apie šį pasaulį, o iš jūsų pasakymo “matome (…) primityvius norus prasitęsti gyvenimą po mirties”, matosi, kad deramai nė nesidomite tuo visapusiškai 🙂
Ateistai ir religingieji nesiskiria vieni nuo kitų vienu aspektu – pataikauja savo įsitikinimams.
Raimundas :
2023-09-22 16:16
Jeigu objektyvi realybė yra “tiesa”, tai kas jūsų požiūriu yra “melas” ?
Jeigu jūs rašote tiesą, gal įsivaizduojate save esantį Dievu?
Skirtingi sąvokos “tiesa” apibrėžimai neleidžia mums rasti vieningo požiūrio į pasaulį.
Galėčiau priminti tą mitą, kai Melas pavogė Tiesos drabužius, o Tiesa privalėjo nuoga eiti į pasaulį ir jų ieškoti…
Šiuo atveju Tiesa tikrai panaši į apsinuoginusios moters viziją…
Manau, kad “objektyvi realybė”, arba “tikrovė”, su kuria sąveikaujame savo jutimo organais, egzistuoja nepriklausomai nuo suvokimo ir supratimo būdų, o “tiesa” yra tai, ką žmogus sugeba išsiaiškinti apie realybę ir suprasti savo protu, paversdamas tai tiksliomis žiniomis ar loginėmis išvadomis. Kitaip tariant, tai realybės atspindys žmogaus sąmonėje. Tiesos paieška rodo, kokiu laipsniu realybė yra pažįstama.
Jeigu mokslas kažko labai svarbaus neatskleidė, tai atskleiskite jūs, gerb. Emili, ir parodykite pasauliui, nepataikaudamas savo įsitikinimams…
Karuža J. :
2023-09-07 9:48
Puikus. argumentuotas Raimundo atsakymas Emiliui, skendinčiam religinių vaizdinių miglose, nors ir įsivaizduoja esąs lyg ir modernesnis už „tikinčiąją“
Valdas :
2023-09-12 1:48
Mokslo ir religija skiriasi savo metodu. Mokslas pagrindžia savo išvadas stebėjimais ir įrodymais. Aišku, kad mokslas ir evoliucionuoja, keičias, bet moksle nėra šventų tiesų. Ir aišku, kad, kaip sako Emilis, mokslas neras atsakymų į visus klausimus, bet į daugelį jau rado. Ir gali paaiškinti, kam reikalingas miegas – iš esmės tam, kad smegenys pailsėtų ir suarchyvuotų informaciją.
Emilis :
2023-09-12 23:48
Ne, gerb. Valdai, smegenys miego metu veikia, dirba, kaip ir visi kiti žmogaus organai. Smegenys miego metu tikrai nesiilsi :)
Mokslas tikrai nežino, dėl kokių priežasčių reikalingas miegas.
Valdas :
2023-09-13 13:36
Aš ir rašau, kad smegenys archyvuoja informaciją, bet nėra aktyvios informacijos kaupimo stadijos. Galite tai vadinti poilsiu, galite vadinti darbu, kaip jums geriau. Konkrečiai apie miegą pasaulyje yra parašyta labai daug knygų ir mokslo darbų. Labai daug kas yra išnagrinėta. Apskritai kaltinti mokslą tuo, kad jis negali atsakyti į daug klausimų, yra nekorektiška, nes į milijonus klausimų mokslas jau atsakė. Visi atsakymai į visus klausimus reiškia begalybę, o prie begalybės niekas negali prisiartinti. Kita vertus, į kiek klausimų per tūkstančius metų galutinai atsakė religija arba pseudomokslas? Labai įdomi jūsų, Emilijau, pozicija. Jūs neigiate ir religiją, ir mokslą ir atrodo, kad jūs žinote, kažką, ko nežino nei vieni, nei kiti. Jei jūs žinote, kodėl nepasidalinate su visais? Kadangi neigiate religiją, maniau, kad jūs ateistas, bet pasirodo, kad ir mokslas jums yra kažkokia melo rūšis. Ateistai negarbina mokslo, nes mokslas yra tik METODAS. Mokslo tiesos yra reliatyvios, jos kinta, nes daugėja žinių apie pasaulį, bet mokslas nėra dogmatiškas. Čia yra esminis skirtumas.