Atsivertę internete „Ateistines patarles“, nustembame dėl parodyto jų  mažo kiekio (iš įvairių šalių viso tik 15) ir jų turbūt sąmoningai parinkto prastumo. Be to, pirma jų randame posakį: „Ateistų burnojimas prieš Dievą parodo, kad jie patys nesąmoningai tiki į Dievą – juk neįmanoma kovoti prieš tai, ko nėra“. Ir dar – „Apkasuose nėra ateistų“.

Tai įprastas klerikalų metodas –  „kišti nibrę ne į savo daržą“ – ir slėpti arba apversti tiesą aukštyn kojomis.  Apkasuose ateistai neišnyksta, nes juos išsikasa jie patys – ne jų „angelai sargai“. Karai per visą žmonijos istoriją ryškiai parodo, kad apkasuose vadovaujamasi ne Kristaus „meilės priešams“ įsakymu, o priešingai – kovos už būvį instinktu. „Gamta moko mylėti mūsų draugus, o religija – priešus“, sako anglų patarlė  (Nature teaches us to love our friends: religion, our enemies) ir nurodo: „Gamta yra tikrasis įstatymas“ (Nature is  true law) (žr. Proverbs and Maxims.  London, 1910, p. 150).  Ateistai kovoja ne prieš iliuzinį dievą, o prieš religinį pramaną, kuris,  kaip viena ryškiausių viešojo žmonių kvailumo formų, pliur(z)alistiniu pavidalu tikrai egzistuoja. Nors liaudies patarlėse apie dievą dažniausiai skamba religiniai motyvai, tačiau šis tautosakos žanras patogus reikštis ir humorui bei ateistinio pobūdžio mintims. Ypač prasmingos yra laisvamaniškos anglų patarlės. Tačiau lietuvių kalba jų nėra net internete. Nė vienos. Šventabezdžiai „demokratai“ realistinės tiesos „Bijo kaip velnias kryžiaus“ (64).  Todėl pateikiame (ir anglų kalba) čia dar keletą pavyzdžių.

„Manymas yra labai toli nuo žinojimo“ (Thinking is very far from knowing). „Suvok dalykus tokius, kokie jie yra“ (Take the things as you find them). „Viltis yra nemiegančio žmogaus sapnas“  (Hope is the dream of a  waiking man). „Tikėjimas yra apgaulės motina“ (Trust is mother of deceit). „Žiūrėk aukštyn ir krisk į purvą“ (Look high and fall into the dirt). „Žemė ir pagimdo visus dalykus, ir susigrąžina juos atgal“  (The earth produses all things, and recieves all again). „Mirtis yra tokia pat natūrali kaip ir gyvenimas“ (Dying is as natural as living).  „Didingas viešpats yra blogas kaimynas“ (A great lord is a bad neighbur). „Skausminga yra ir mokėti pinigus, ir melstis“  (It is pain both to pay and pray).„Stebuklai yra tik tiems, kurie tiki jais“ (Miracles are to those who belive in them). „Tas, kuris stato oro pilis, greit praras žemę“ (He that builds castles in the air will soon have no land)

Straipsnio paskirtis – daugiausia iš lietuvių folkloro išrinkti ir sugrupuoti  ateistines patarles bei posakius pagal atskiras temas. Tiesmukiškas ir dažnai satyrinis šių patarlių pobūdis retai reikalauja paaiškinimų, todėl apsiribosime tik minimaliomis pastabomis „antgamtine“ tematika.

(Visos patarlės cituojamos ryškesniu šriftu. Lietuviškos turi numerius pagal tris analogiškus internetinius straipsnius „Lietuvių patarlės ir priežodžiai“. Kitų patarlių tautinė priklausomybė nurodoma skliausteliuose).

Gyvenimo drama

Svarbiausia dievui priskiriama savybė – kūrybiškumas. Religingas žmogus šią jo savybę įsivaizduoja pagal savo paties kūrybinę veiklą. Tačiau  „Iš nieko kuriamas tik niekas“ (Of nothing comes nothing). Jeigu vis tik manytume, kad pasaulį sukūrė dievas, lieka neaiški vadinamoji blogio problema –  kodėl šis „geradaris“ sukūrė žmonėms „ašarų pakalnę“?

 „Uždėjo Dievas  kryžių, ir nešk“ (90). „Oi, Dieve, kokia našta: penki vaikai, pati šešta“ (388). „Dirba kaip arklys“ (D 89).  Bet „Ne tas arklys avižas ėda, kuris dirba“ (N 19). „Iš dangaus neišmelsi duonos“ (rus.).  „Balta duona juodom rankom uždirbama“ (B 7).  Bet čia dar ne visa „našta“.  „Su saule negyvensi“ (S 7).  „Kapinėse visi lygūs“ (K 40). „Pats Dievas davė, pats ir nušmontavo“ (349). Tai reiškia – „Ką Dievas duoda, tą ir atima“ (900).

Didelė dalis žmonijos skursta visą gyvenimą dėl vadinamosios „socialinės atskirties“ –  klasių, kastų, religijų priešiškumo. Tai atspindi tokios patarlės:  „Ir pas Dievą nėra teisybės“ (993); „Nors karvelis Dievo paukštelis, bet vanagui – tik mėsa“ (412); „Kam Dievas davė, tam ir drėbtelėjo“ (861);  „Turtingam ir velnias duoda, ir Dievas padeda“ (119); O skurdžius yra „ir žmonių, ir Dievo užmirštas“ (3); „Ką ponas pablūdija [klaidingai daro], nė Dievas nesūdija“ [neteisia] (877). „Kas bagotas, tam ir dievas svotas“ (rus.). „Dvasininkas ir dvarininkas – vieno lizdo paukščiai“ (rus.). „Turtingiesiems ir pragare gerai“ (tadžik.).

Kodėl teisingasis dievas negina „geriečių“ nuo „blogiečių“? Aukščiausiasis skurdžiams, deja, nepasiekiamas: „Dievas aukštai, o karalius toli“ (rus.). „Tuščia kišene maldos neina į Dievo ausį“ (118). Tačiau vargšai vis tiek tikisi pagalbos iš dangaus: „Laukia kaip žydai Dievo manos“ (588). „Tam ir Dievas ponas, katras neturi duonos“ (170). 

Jėzaus nurodymas mokiniams nesirūpinti savo mityba (žr. Mt 6, 25-26 ) ir atitinkama liaudies patarlė „Davė dievas dantis, duos ir duonos“ yra klaidinanti netiesa. Ne tik duoną patiems tenka užsiauginti, bet senatvėje ir dantis susidėti. „Kad Dievas duos, tai ir gulėdamas  apsišiksi“ (860). Toks „apsikakojimas“, žinoma, –  ne įsivaizduojamo dievo dovana, o objektyvi pačios gyvosios gamtos drama, ypač senatvėje. „Kas gali būti amžinas?“ (What may ever last?). „Dukart negyvensim“ (D 109). Sunku gimti, dar sunkiau mirti. „Gimstame verkdami, gyvename skųsdamiesi ir mirštame nusivylę“ (We are born crying, live complaining and die disapointed). Jau pirmas kūdikio žingsnis nukreiptas ne tik į gyvenimą, bet ir link karsto. „Pirmas įkvėpimas yra mirties pradžia“ (The first breah is the begining of death).  „Kapas  yra pagrindinė susitikimų vieta“  (The grave is the general meeting place).

Gyvajame pasaulyje vyksta nuožmi kova už būvį.  Tarp plėšrūnų pranašiausias yra… žmogus.  Kadangi jis yra kilęs iš Afrikos keturkojų, „Žmogus už žvėrį piktesnis“  (28). Genetiškai paveldėtu agresyvumu ypač pasižymi „tikri vyrai“, nesuvokdami, kad jie instinktyviai mušasi ne vien dėl erdvės ir „lovio“, bet ir dėl „patelių“. Todėl jiems visada reikia priešo. „Kad Dievas būtų žemai, gal ir jį muštų“ (862).

Vergovinių laikų žiaurumai uždėjo antspaudą ir Senojo Testamento dievui. „Jis nepagailėjo net savo Sūnaus“ (Rom  8, 32). „Jeigu Dievo sūnus mirė, tai ir mes mirsime“ (917);  „Mala ir mala Dievas savo girnom“ (572).  Kažin ar tokį „malūnininką“ šių patarlių autoriai išvis laikė „kūrėju“, jau nekalbant apie jo „gailestingumą“ ar „meilę“… Tokią abejonę patvirtina ir skulptoriaus, medžio drožėjo, humoristinis posakis „Tu mane, Dieve, sutvėrei, o aš tave padirbau“ (127).

 Nužemintieji

Kodėl prieš pačių žmonių „padirbtą“ dievą daugelis vis dar klūpo? „Visko Dievas davė, bet nedavė galvos“ (37). „Dievo žioplelis“… „ponui Dievui ant garbės į pakalnę nudardės“ (299–300). „Kur buvai, kai Dievas protą dalijo?“ (611). „Sudiev, razumėli, ne kiek jo buvo ir tas pražuvo“ (203). „Ką Dievas nori nubausti, to ir protą atima“ (895). „Jis pakarnas [nuolankus, paklusnus] kaip Dievo šuniukas“ (375).

Nuoširdžiai tikintys žmonės daugelį amžių  jautėsi tokiais nuolankiais „šuniukais“. Tačiau yra ir pikti šios rūšies padarai. „Viešpaties šunys“ – lot. „Domini canis“ –  taip pasivadino vienuoliai domininkonai ne tik nuolankumo, bet ir agresyvumo prasme – jie buvo pagrindinė inkvizicijos jėga.  Iš kur išdygo toks šuniškas atsidavimas „Viešpačiui“? Pirmiausia, iš vadinamo dievobaimingumo, išugdyto nuo pat mažens:  „Vaikai, ša, Dievas maiše“ (90); „Tylėk –  Dievas kelnėm maunasi“ (215).  „Žmogus daro ką gali, o Dievas ką nori“ (19).

Net civilizuotų Vakarų  krikščionybėje klūpojimas prieš grėsmingą  (dabar – gailestingą) „Viešpatį“ ir šiandien praktikuojamas, o musulmonai vis dar meldžiasi  penkis kartus kiekvieną dieną siekdami kaktomis žemę.

Pagal religinį „mokslą“, žmogus – menkavertė būtybė. „Kai Dievas dangų tvėrė, tai tavim cvekelius vežiojo“ (800). Biblija taip  nusako  žmogaus silpnumą: „Dulkė esi ir į dulkes sugrįši“ (Pr 3, 19). Tenka maldauti „Viešpatį“ pasigailėjimo. Bet sunku tikėtis,  „kad Dievas klausytų, ką utėlė kosti“ (851).

Vis tik po visagalio sparnu jie jaučiasi saugesni – „Po Dievo stogu visiems patogu“ (324). Toks bailus apsidraudimas patarlėse taip pat pašiepiamas: „Pabučiuok Dievą šiknon, tai nebijosi  nė vilko“ (381)

Jėzus įspėja: „Daug pašauktų, bet mažai išrinktų .(Mt 22, 14).  Išvertus  šį posakį į mužikišką kalbą, jis  skamba gana linksmai: „Ne kožnam pabažnam Dievo šūdą uostyt“ (537). Yra ir  patarimas pasninkaujantiems: „Nelįsk per daug  Dievui į akis“ (445), nes „Nevalgęs, nešikęs  –  nė Dievui netikęs“ (425), „Jis nei Dievui tinka, nei jo velniui reikia“ (461). „Nei biesui šakė, nei Dievui žvakė“ (482).

Nereligingieji

„Viešpats“ ant sprando – ne vien psichologinė našta: „Tėvus karšinti ir Dievą garbinti – nerasi sunkesnio darbo“ (148).  „Kai bėdų nėra, tai ir Dievo nėra“ (803). Protingas žmogus supranta, kad jo  gerovė daugiausia priklauso nuo jo paties: „Kai kam Dievas duoda, o kai kas ir pats susiieško“ (783).

Liaudies religingumas dažniausiai yra paviršutiniškas, formalus. „Pakol perkūnas nesugriaudės, mužikas nepersižegnos“ (rus.). „Rusas  taria dievo vardą krapštydamasis užpakalį“ (rus.). Pašiepiant tokią psichologiją, atsirado paradoksali patarlė  – „Kai kurie Dievo bijo ir dėl to neina į bažnyčią“ (68). „Toliau bažnyčia, toliau ir Dievas“ (133). O nereligingas žmogus „Nebijo nei Dievo, nei velnio“ (527). Kuris iš jų baisesnis? „Kas Dievo nebijo, tam nė velnias nebaisus“ (704). Nesimelsti, nepasninkauti, išvis nepraktikuoti jokių magiškų apeigų – „nuo Dievo griekas [nuodėmė], nuo svieto [pasauliečių] juokas“ (407).

Tikrą, realistinį pasaulėvaizdį formuoja tik mokslas. Todėl žmogus, „pauostęs mokslo, ir Dievą užmiršo“ (346).  „Mokslai Dievą iš trobos išvaro“ (557), nes parodo, kad gamtai pramanyta „antgamtė“ yra nereikalinga.

Kunigai  

„Kunigai – Dievo ubagai“ (622). „Iš tos maldos nėra naudos“ (rus). „Kam gaišint Dievą su savo poteriais“ (732). Prašo Dievo, o ima iš žmonių. „Kunigai – į pinigus kaip vanagai“ (625). „Klebonas Dievą už pinigus pardavinėja“ (649). „Per kunigą ir Dievą papirksi“ (339). „Atlaidai – kunigų pinigai“ (157). „Kur kunigas – ten pinigas, kur davatka –  ten ir pletkai“ (123).  Visagalis apkerpa paklupdytas „aveles“ beveik plikai: „Oi, tu Dieve, visko pilnas, kur padėjai plikio vilnas?“ (383). Tas „vilnas“ pasiima kunigai. Jie, prekiaudami dangumi, lengvai ir pasiturinčiai gyvena, todėl dažnai turi antsvorį, yra nutukę – „Pilnas pilvas Dievo žodžio, tik lauk nelenda“ (333). „Pučia miglą į akis“ (96). „Melagis duris  atidaro, bet akis uždaro“ (14).

„Dievas kunigui leido pasibučiuoti su moterimi, tik kunigas pamiršo, katrą dieną“ (619). „Be grieko nebus nieko“ (24). „Balta duona šikną drasko“ (8). „Bybys  ne ožys, karklais nepašersi“ (60). Tačiau šią celibato įžadus pažeidžiančią nuodėmę kunigai vieni kitiems per išpažintį lengvai atleidžia. Beveik pusė Vokietijos kunigų – pedofilai. „Nusikaltėlių bažnyčia“ – taip juos pavadino Lietuvos dvasininkai, nors tarp jų pačių yra nemažai „netradicinės lytinės orientacijos“ atstovų. 2021 m. rudenį buvo nustatyta, kad Kanados kunigai seksualiai išnaudodavo jų vadovaujamuose internatuose „globojamus“ indėnų vaikus. Galop šie vaikai (šimtai ir tūkstančiai) atsidurdavo… masinėse vaikų kapavietėse. Dėl tokio pasibaisėtino genocido Kanados čiabuvių organizacijos reikalauja popiežiaus atsiprašymo. Atsiprašys. Jam tai  įprasta… 2021 m. rugsėjo mėn. 27 d. popiežius paprašė atleidimo „už bažnyčios nuodėmes“ (buvo išžaginti 175 vaikai) Meksikoje. Spalio 5 d. sensacinga žinia iš Prancūzijos –  čia lytinį išnaudojimą nuo XX a. vidurio patyrė 216.000 vaikų.  Dažnai „Kunigui velnias galvoj, o Dievas uodegoj“ (618).  „Dievas lūpose, o velnias po skvernu“ (668). „Meldžiasi Dievui, o velnią už uodegos laiko“ (562). Kad nepabėgtų…

„Žmonijos gėda“ – taip pavadino bažnytininkų pedofilinę „meilę“ nepilnamečiams vienas prancūzų komentatorius.

Moralė

Bažnyčia, skelbdama bendražmogiškas elgesio taisykles dievo vardu, jas suabsoliutina, nors ne visada ir ne visur jos tinka. Pavyzdžiui, penktas įsakymas skamba kategoriškai –  „Nežudyk“. Tačiau „ir utėlė Dievo sutvėrimas“ (987). Ar neleistina net ją žudyti? „Tu, Dieve už tos, aš –  už kitos“ (124). „Žmogus taip, o Dievas kitaip“ (10). Be to, miršta visi gyvūnai. Kas juos „nužudo“?

Ar teisinga, jeigu „Už vieną kaltą Dievas dešimt nekaltų baudžia“ (100)? Kodėl „Raus tave giltinė“? (278). Ar ji „rauna“ ne pagal dievo valią? Žmogus stato ir puošia „dievo namus“, o per žemės drebėjimus ir gaisrus jie sulyginami su žeme. „Žmogus krauna, Dievas griauna“ (15). Turbūt jis nevertina bažnyčių  – „Prasta Dievui garbė, kur susirenka kelios bobos“ (294).

Dievas yra abejingas žmogaus gyvenimo sunkumams:  „Kad ponas Dievas bent dirseles pakeltų!“ (823).  Sakoma, kad jis yra „dangiškasis tėvas“, tačiau juk tai  neįmanoma be motinos.  „Kad tik Dievas duotų sveikatos tėvams, o vaikų netrūks“ (811). „Kad pats nedirbsi, nė Dievas nepadės“ (824).

Vis tik su  „Aukščiausiuoju“  verta palaikyti  ryšį: „Su Dievu bendrausi – dangų gausi“ (239).  „Jei pinigų turėsi, pačiame Dievo soste sėdėsi“  (928).

Nors Kristus liepė mylėti žmones, tačiau meilė pagal įsakymą nesuliepsnoja – ir toliau  tarpsta egoizmas.  „Kiekvienas sau…“ (656). „Veltui nieks ir rūros nekaso“ (27). „Kosulys – ne sopulys, Dieve, duok kožnam,  bile ne man“ (631). „Liga – Dievo aplaida“ (578).  „Slogos neblogos, duos Dievas geresnes“ (252 ). „Kas gera, tai man, o kas niekam neverta, tai tau, Dieve“ (698). „Kad nedavei, Dieve, geresnio, kišk šikinėn ir šitą“ (828). „Kaip jis mums, taip mes jam“ (762).

Protingumas

Žmonės vertingi tuo, kad protingi

Žmoniją puošia protas“ (3).  „Verčiau protingas negu maldingas“ (361). „Žinojimas – jėga“ (Knowlege is power). „Protas už auksą brangesnis“ (113).  „Protingą pažinsi iš darbų, bet ne iš kalbų“ (302). „Kas neprotinga –  pavojinga“  (What is not wisdom, is danger). „Kiekvienam gudruoliui užtenka kvailumo“ (200).

 „Ale durnių pridygo kaip grybų po lietaus“ (83).  „Nebūtų durnių, nė protingo neatskirtum“ (182).  „Viena avis seka kitą“ (One sheep follows another).  „Ereliai skraido vieniši, o avys būriuojasi kartu“ (Eagles fly alone but sheep flock together).  „Kvailiai buriasi į krūvas“ (Fools go in crouds). „Minia turi daug galvų, bet mažai proto“ (196).  „Pakol svietui įtiksi, be proto liksi“ (155). 

„Širdis proto neklauso“ (79). „Kai jausmas soste – protas už durų“  (284). „Svajok, bet proto nenustok“ (49).  „Kiekvienas ekstremizmas yra klaida“ (Every extremity is a fault).

„Tik kvailys nemato, kad saulė sukasi apie žemę“, – sakė Galilėjaus kaltintojas inkvizicijos teisme, pats būdamas „kvailas kaip asilas“ (159). „Jei protas aklas, veltui akys mato“ (306). „Už kvailos galvos – kaip už mėšlo krūvos“ (218).

„Didingumas“

 „Oi tu, Dieve, su stora žieve, kai tą nugraušiu, kur kitą gausiu?“ (384). Ši patarlė reiškia nureligėjimą. Dievo „žievė“ sunkiai  įkandama ne todėl, kad ji stora. Atvirkščiai –  nėra ko graužti…

Kuo reikšmingos  ateistinės patarlės? Pirmiausia, žinoma,  savo realizmu, nukreiptu prieš mistinę pasaulėjautą. Tai savotiškas protestas prieš primetamą nuo pat kūdikystės dvasinę priespaudą. Net kartais pagal išraiškos formą vulgarios patarlės  (su „užpakaline“ terminologija) vertingos tuo, kad jos atskleidžia „karčią“ tiesą, kuri visada yra „nuoga“. Liaudis yra liaudis. Jai svetimas  poniškas mandagumas ir gražbylystė.  „Verčiau tiesą pasakyti grubiai, negu melą pridengtai“ (Better speak truth rudely than lie covertly). Laisvamaniški aštrūs posakiai kartu yra natūralus atoveiksmis nepraustaburniams fanatikams. Ypač praeityje dažnai skambėjo ateistus teršiantys  epitetai:  „gyvuliai“, „nedorėliai“, „nuodingi grybai“, „bepročiai“,  „šėtono agentai“,  „prakeiktieji“  ir pan.

Patarlės parodo, kad ir paprasti žmonės dažnai yra ne prasti, kad liaudyje yra daug sveiko proto, kartais pralenkiančio net išsilavinusių žmonių supratimą, nes „Kvailumas ir moksliškumas dažnai gyvena katu“ (Folly and learning often dwell together). „Mužikas pilkas, bet jo proto neprarijo vilkas“ (189).  Valstiečio realus praktiškumas dažnai neleidžia jam užsiimti fantazijomis. Žmogus, net ir neišsilavinęs, dėl nelengvo praktinio gyvenimiško  patyrimo yra gana įžvalgus. Jis sugeba ne tik „atskirti pelus nuo grūdų“, bet ir suvokia, kad  „nuo didingo iki juokingo –  tik vienas žingsnis“. Prieštaringoje ir nuolat kintančioje tikrovėje nieko nėra tikrai didingo, nes viskas, anot Biblijos, virsta dulkėmis. „Visą mūsų pasipūtimą žemė uždengia“ (All our pomp  the earth  covers). Todėl tie, kurie sėdi mistiniame garbinimo soste, turi jaustis nejaukiai –  „Pajuokos bijo net tas, kuris nieko nebijo“.

Religingumas yra margas ir daugialaipsnis – pradedant nuo abejojimo iki liguisto fanatizmo. Įvairi ir ateistinė mintis. Kartu su moksliniais religijotyros darbais ji persipina su liaudies humoru bei sarkazmu „neliečiamų šventenybių“  atžvilgiu. Tos „šventenybės“ savo kilme yra grynas pramanas.  Ar privalu toleruoti  melą ir  kvailystes, pavyzdžiui, tikėjimą, kad  nevykėlis „žydų karalius“, pakabintas ant medžio, yra visos žmonijos visagalis  dievas? Pačiame Šventajame Rašte sakoma: „Teisus žmogus nekenčia melo“ (Pat 13, 5). Anglai pritaria: „Yra gana išmintinga surasti kieno nors kvailystę“ (It is  a great point of wisdom to find out one,s folly).

Nuo pasaulėžiūros kultūros priklauso bendra žmogaus vertybinė orientacija. Liaudiškas ateizmas patarlių ir  priežodžių  forma yra žmogaus esmės – jo protingumo ir teisingumo – apraiška pasaulėžiūroje.