Domėdamasis mokslo ir ateizmo bei religijos santykio tema, negalėjau neatkreipti dėmesio į žinomo lietuvių mokslininko akademiko Jono Grigo knygas Kiek trunka sekundė: šiuolaikinis pasaulis mokslininkų akimis (Vilnius: Tyto alba, 2011, 346 p.) ir Kokiame pasaulyje gyvename. Mokslininko akimis (Vilnius: Vilniaus universitetas, 2012, 320 p.).

kiek-trunka-sekunde-268x400      jonas-grigas-kokiame-pasaulyje-gyvename

Šie veikalai pasaulėžiūrai neabejingų žmonių yra skaitomi. Pirmiausia, matyt, todėl, kad pastaraisiais dešimtmečiais gamtos mokslų populiarinimo lietuvių autoriai imasi labai retai, dar rečiau jie gvildena mokslo ir religijos, mokslinio žinojimo ir religinio tikėjimo santykio klausimus. Jonas Grigas to nevengia. Knygos Kiek trunka sekundė fragmentas „Mokslas ir religija: ar jie suderinami“ 2012 m. vasario mėn. buvo paskelbtas Delfi portale bei susilaukė gausių komentarų. Šia tema autorius kalbėjo ir per LRT radiją.

Jonas Grigas, kaip jis pats rašo knygoje „Kokiame pasaulyje gyvename“, tyrė „feroelektrą sukeliančius fazinius virsmus kristaluose “ ( p. 305) ir šioje srityje yra pasiekęs nemažų laimėjimų. Tačiau tenka pastebėti, kad tai nors ir reikšmingi, bet vis dėlto siauros specializacijos darbai. Savo mokslo populiarinimo knygose Jonas Grigas gvildena globaliąsias mokslo problemas, darančias lemiamos įtakos žmonių pasaulėžiūrai ir apskritai gyvensenai. Tai įvairiausios šiuolaikinės fizikos, biologijos sprendžiamos visatos, gyvybės, žmogaus atsiradimo ir formavimosi problemos. Žodžiu, minimose knygose nušviečiamų klausimų spektras yra labai platus bei universalus. Suprantama, kad autorius juos gvildena ne remdamasis savo tyrimais, o, kaip pats prisipažįsta, tuo, ką perskaitė kitų autorių darbuose įvairiomis kalbomis. Kadangi šie autoriai laikėsi skirtingų, neretai ir priešingų pasaulėžiūrinių pozicijų (anot J. Grigo, „nuo atsivertusių krikščionių iki užkietėjusių ateistų“, p. 105)), tai, perimant jų pateikiamus vertinimus ir išvadas, mokslininkui reikėjo turėti aiškią savo pasaulėžiūrinę liniją, pagrįstą atitinkama filosofija. Bet iš knygos atrodo, kad visas filosofines sistemas autorius vertina vienodai – atsainiai, švelniai tariant. Visiems žinoma laki frazė „Kiek sukurta filosofinių sistemų, tiek suvaidinta komedijų“, bet negalima šios frazės suabsoliutinti. Kiekviena filosofinė sistema siekia vienu žvilgsniu aprėpti pasaulį ir jį paaiškinti, apmąstyti ir įvertinti mokslinio pažinimo būdus ir rezultatus. Būtent filosofija sudaro kiekvienos pasaulėžiūros branduolį, yra įvairių jos dalių jungiamoji grandis. Jeigu šios dalies pretenduojančiame į universalumą darbe trūksta, tai visas autoriaus rentinys, nors ir vadinamas moksliniu, subyra, ir atskiros jo dalys nebedera tarpusavyje. Ypač tai pasakytina apie mokslo populiarinimo darbus.

Nežinau, kada buvo parašytas pagrindinis pirmosios Jono Grigo knygos „Kiek trunka sekundė“ tekstas, bet neabejoju, kad galutinei jo redakcijai labai didelę įtaką padarė Frensio S.Kolinzo knyga „Dievo kalba“, kurios lietuviškojo vertimo vienu iš recenzentų jis buvo. Mokslininkui pasirodė patraukli Kolinzo mintis, jog šiuolaikinė bažnyčia neatmeta jokių mokslinių pasiekimų, nors tarp jos ir mokslo pasaulio praeityje buvo įvairių nesutarimų bei konfliktų. Religija ir mokslas, esą, vienas kitam neprieštarauja, ir juos suderinti galima. Paskatą tikėti Dievą visai pagrįstai teikiąs, pavyzdžiui, matematinių dėsningumų egzistavimas ir pasaulio tvarka, kurią, esą, pamažu ir atskleidžiąs mokslas (p. 100).

Jeigu profesoriaus knyga būtų parašyta nuosekliai laikantis Kolinzo filosofinių ir religinių nuostatų, nebūtų apie ką ir kalbėti. Bet, skaitant profesoriaus knygą, susidaro įspūdis, kad joje mokslinės žinios neretai perteikiamos iš realistinių, materialistinių, netgi ateistinių pozicijų. Pavyzdžiui, skyriuje „Pasaulio tvarka ir netvarka“ autorius kelia klausimą „Ar gali iš netvarkos atsirasti dar stabilesnės struktūros?“ (p. 194). „Esant atitinkamoms jėgoms [gravitacijos, elektromagnetinėms ir kitoms – J.M.], stabilių struktūrų ir dėsnių evoliucija ne tik galima, bet ir neišvengiama“, – atsako autorius ir priduria: „Žinoma, manantiems, kad būtinas visko, kas vyksta pasaulyje, kūrėjas ir niekas nevyksta be jo valios, tokios išvados nepatiks“ (p. 195). Autorius aprašo matematinį žaidimą, pavadintą „Gyvybės žaidimu“. Žaidžiant jį kompiuteriu, aiškiai matyti, kaip „iš netvarkingų struktūrų po truputį atsiranda tvarkingos. Jos nebūna numatytos, jų net nelaukiama. Bet jos aiškiai paneigia nuomonę, kad tvarka negali atsirasti iš netvarkos ir kad būtinas Kūrėjas“. Skyrelio pabaigoje autorius, pacitavęs seną aforizmą „Filosofas yra asmuo, tamsiame kambaryje ieškantis juodos katės, kurios ten nėra“, prisimena ir britų filosofo bei matematiko, Nobelio premijos laureato, vieno žymiausio XX amžiaus laisvamanio Bertrano Raselo (Bertrand Russell, 1872–1970) sarkastišką pastabą: „Dvasininkai daro tą patį, bet randa katę, kurios ten nėra“ (p. 197). Bet ir šį, iš esmės ateistinį skyrelį, autorius, matyt, prisiminęs tikinčius mokslininkus, gal būt ir tą patį Kolinzą, tarytum trumpo sujungimo elektros tinkluose supurtytas, užbaigia desperatišku klausimu: „Gal toms sąveikos jėgoms Kūrėjas būtinas?“ (p. 195).

Šis autorių apėmęs nerimas žymi visą knygą. Štai rašydamas apie gyvybės atsiradimą ir jos formų vystymąsi natūraliosios atrankos būdu iki žmogaus, profesorius nesusilaiko nepridūręs: „Paklauskime savęs, ar ši didžioji gyvybės drama [žmogaus formavimasis – J.M.] yra tik atsitiktinumas? Apgalvojus sunku patikėti, kad ji neturėjo didžiojo tikslo“ (p. 35). O dar toliau: „Žmogaus ir beždžionės bendras genetinis kodas [ 99% genų yra vienodi – J.M.] [….] gali būti argumentas teigiant, kad yra bendras Kūrėjas. Jis panaudojo tą patį kodą, kad nereikėtų sukti galvos ir iš naujo išrasti dviratį“ (p. 101). Ar šią sofistiką profesorius, deklaruojantis, kad „mokslininkai turi laikytis didžiausios dorybės taisyklės – pateikti ir aptarti rezultatus visiškai nešališkai, tartum tie rezultatai būtų gauti robotų ar angelų“ (p. 207), – gali patvirtinti kokiais nors faktiniais įrodymais? Žinoma, ne. Tą ne kartą savo knygose pripažįsta ir pats profesorius.

Gal tų „trumpų sujungimų“ paaiškinimas glūdi labai teisingoje paties profesoriaus pastaboje: „Dauguma iš mūsų kuo nors tiki dėl įvairiausių priežasčių, mažai ką bendra turinčių su empiriniais faktais ir logika. Asmenybės genetinis polinkis, aplinka, išsilavinimas ir gyvenimo patirtis suformuoja prioritetus, kurie kartu su socialine ir kultūrine įtaka lemia, kuo žmogus tiki“? (p. 122). Šis blaivus teiginys tinka ir autoriaus minimų tikinčių mokslininkų požiūriui į religiją apibūdinti. Jų religingumą maitino ir tebemaitina ne moksliniai atradimai, o visai kitos priežastys – epochos ypatybės, socialinė politinė situacija, šeiminis auklėjimas, tradicijos, vyraujanti visuomeninė nuomonė, dažnai ir užimamos pareigos. Niekas neužginčys – buvo ir yra religingų mokslininkų. Bet kai kuriuos jų, pavyzdžiui, bendrosios reliatyvumo teorijos kūrėją Albertą Einšteiną (Albert Einstein, 1879–1955), profesorius tendencingai priskiria tikinčiųjų kategorijai. Argumentas – Kolinzo pacituota genijaus sentencija „ Mokslas be religijos yra šlubas, religija be mokslo – akla“. Skaitytojams rekomenduočiau labai turiningą knygą: „ Neffe, Jűrgen. Einšteinas: biografija“ (Vilnius, 2010, vertė A. Tekorius). „Dievo, kuris savo kūrinijai atlygina arba ją baudžia, kuris apskritai turi valią kaip tas, kurį mes patys per save patiriame, negaliu įsivaizduoti. Žydų Dievas tėra tik prietaro neigimas, vaizduotės sukurtas prietaro pakaitas. Tai taip pat yra ir mėginimas dorovės įstatymą grįsti baime, pasigailėjimo vertas negarbingas bandymas“, – rašė mokslininkas (cit. iš min. kn., p. 359). Nejaugi krikščioniškąjį dievą A. Einšteinas būtų kitaip vertinęs?

Mokslo ir religijos suderinamumo nerodo ir Popiežiškosios mokslo akademijos įsteigimas bei Jono Grigo minimos JAV Nacionalinės mokslų akademijos projektas, kaip suartinti mokslą ir religiją. Šių akademijų narių titulą turi nemažai žymių mokslininkų. Tikėtina, kad jie padarys kokius nors reikšmingus mokslo atradimus. Bet kuo čia dėta bus religija? Galbūt Vatikanas finansuos kurį nors tikrai mokslinį, pavyzdžiui, žmogaus genomo, tyrimą? Ką gi, ačiū, pinigai nekvepia. Bet religijos, kaip aklo tikėjimo Dievo egzistavimu, ir mokslo, kaip žinojimo, pagrįsto naujai atskleistais tikrovės faktais, santykis nuo to nesikeis. Juk dėl socialinės ir mokslo pažangos keičiasi tik bažnyčios pozicija mokslo ir mokslininkų atžvilgiu. Religinės dogmos, tarp jų ir katalikiškos, neprogresuoja. Ir popiežiaus viena svarbiausių pareigų – saugoti katalikiškojo tikėjimo paveldą.

O jeigu žymių mokslininkų vardais tik spekuliuojama, norint įtvirtinti religiją, arba mokslo faktai interpretuojami taip, kaip nori bažnyčia? Kai kam tai gali padaryti įspūdį. Štai ir profesorius Jonas Grigas, teigdamas, kad šiuolaikinio mokslo pasiekimai jam „sukelia daugiau minčių apie žmogų, jo amžinumą ir sielą nei abstrakčios Biblijos tiesos“ (p. 242), vis dėlto negali atsikratyti įspūdžio, kurį patyrė JAV, klausydamasis kunigo pamokslo „apie vandenį – jo kilmę, paprastą ir kartu sudėtingą sandarą, savybes“. „Kunigas pasakė, kad vanduo – nuostabus Dievo kūrybos vaisius, ir niekas jam neprieštarautų“ (p. 241), – reziumuoja autorius. Matyt, profesorius tikėjosi išgirsti prakeiksmus mokslui ir mokslininkams, o išgirdo pagyras jiems. Ir taip buvo užburtas, kad net nepastebėjo, jog kunigas vienu bibliniu teiginiu iš esmės pavertė mokslą teologijos tarnaite.

Pasikeitusį bažnyčios kalbos toną ir elgesį mokslo atžvilgiu profesorius suabsoliutina ir, matyt, laiko mokslo ir religijos suderinamumo rodikliu. Atrodo, jo knygos, o ypač skyriaus „Mokslas ir tikėjimas“ vienas iš tikslų – atsakyti į klausimą, kaip jo kolegos mokslininkai turi žiūrėti į šiuolaikinę bažnyčią ir religiją.
Po teiginiu „Vienų laisvė netikėti yra neatskiriamai susijusi su kitų laisve tikėti. Laisvės principas yra aukščiau už mokslą ir religiją“ (p. 246) pasirašytų visi ateistai. Betgi prieš jį ėjo frazės: „ Jei tikintieji pakenčia netikinčiuosius, tai netikintieji taip pat turi elgtis su tikinčiaisiais [….]. Jei religija negrasina mokslui ir laisvei, reikia su ja elgtis pagarbiai ir tolerantiškai“ (ten pat). Perskaičiau ir pagalvojau: kokioje visuomenėje mes gyvename, kad viena pasaulėžiūrinė grupė turi teisę tik pakęsti kitą pasaulėžiūrinę grupę? Juk mūsų valstybė yra pasaulietinė, demokratinė, įtvirtinusi savo Konstitucijoje sąžinės (tikėjimo ir netikėjimo), žodžio laisvę. Niekas negali uzurpuoti šių teisių ar laisvių ir įgyti galimybę „pakęsti“ ar „nepakęsti“ kitaip manančiųjų. Aš, pavyzdžiui, ne tik kad „toleruoju“, bet gerbiu tikinčiuosius, lygiai kaip ir netikinčiuosius, jei jie šito verti: yra darbštūs, kultūringi, draugiški, nuoširdūs ir pan. Bet gal profesorius nori pasakyti: jei bažnyčia nekoneveikia mokslo ir mokslininkų, o kartais net pagiria, tai ir mokslo atstovai turi neliesti religijos, nepastebėti principinio religinio tikėjimo ir mokslinio žinojimo nesuderinamumo. Dar geriau būtų, jei mokslininkai religijai pagiedotų „Osana!“, kitaip sakant, prisijungtų prie kasdien per radiją ir televiziją sakomų bažnyčią ir religiją šlovinančių kalbų.

Bet gal aš utriruoju? Gal Jonas Grigas tik pataria kolegoms ieškoti efektyvesnių būdų mokslinei pasaulėžiūrai propaguoti. „Tiesioginis krikščionybės ir teizmo puolimas vargu ar veikia žmones. Juos reikia šviesti, mokslo laimėjimai skatina minties laivę“, – rašo akademikas (ten pat).

Tad kokios pasaulėžiūros laikosi profesorius? Į šį klausimą bandysiu atsakyti, gilindamasis į antrąją jo knygą.