Šiandien ne tik teologai, bet ir modernieji religijotyrininkai pasisako prieš evoliucinį lyginamąjį religijų istorijos tyrimo metodą. Galima suprasti, kodėl tokios pozicijos laikosi teologai. Jų religijos sampratos išeities taškas – dieviškasis apreiškimas. Esą, religija  paties dievo duota, ir apie religinių vaizdinių istorinį perimamumą arba, kitaip sakant, istoriškai sąlygotą religijos atsiradimą ir evoliuciją negali būti nė kalbos. Daugumos šiuolaikinių pasaulietinių religijotyrininkų religijos samprata remiasi idealistine filosofija. Tai atveda juos geriausiu atveju prie agnosticizmo arba paprasčiausio religinių reiškinių aprašinėjimo, o galiausiai priartina prie teologinio požiūrio.

Evoliucionistinio religijos  tyrimo metodo kūrėjai – E.B.Tailoras (Edward Burnett Taylor, 1832 –1917) , Dž. Dž. Freizeris (James George Frazer, 1854–1941) ir kiti – stengėsi suprasti,  kaip, neapeliuojant į dieviškąjį apreiškimą, galima paaiškinti dievo vaizdinio atsiradimą. Anot D. Freizerio, parašiusio tokius garsius veikalus, kaip „Auksinė šakelė“ („The Golden Bough“,1890–1915), „Folkloras Senajame testamente“ („Folklore in the Old Testament“, 1918), žmonės sukuria dievo vaizdinį dėl dviejų priežasčių: pirma, veikiami stiprių vidinių impulsų (pavyzdžiui,  begalinės  baimės) ir, antra, spaudžiami galingų, neįveikiamų išorinių jėgų, kurios dėl žmogaus psichikos ypatybių gali būti suvokiamos iškreiptai.  Stengdamasis jas paaiškinti, žmogus sukuria dievo, kaip galutinės priežasties, vaizdinį.  Analizuodami religijų kitimą, analogiškų religinių vaizdinių paplitimą bei jų perimamumą ir modifikacijas, D. Freizeris ir kiti evoliucionistai vadovavosi  istorinio proceso vieningumo,  pirmyneigio visuomenės  ir  kultūros vystymosi, žmogaus sąmonės ir psichikos vienovės idėjomis.

Lietuvos laisvamaniai ir ateistai iš esmės perėmė šias evoliucionistines religijų kaitos idėjas. XX a. pradžioje jomis rėmėsi Jonas Šliūpas, prieškariu – Jonas Kairiūkštis ir kiti, iš materializmo pozicijų analizavę religiją.  Evoliucionistinis požiūris į religijų istoriją būdingas ir marksistinio ateizmo atstovams. Ryškiausias iš jų – Jonas Ragauskas.

Baldzius

Juozas Baldžius

Vienas iš žymesnių evoliucionistinės religijotyros atstovų prieškario ir pokario Lietuvoje buvo Juozas Baldžius (1902–1962), žymus lietuvių etnologas ir folkloristas (žr./ ttp://www.llti.lt/failai/27%20Recenzijos_02.pdf).

 Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas 2005 metais išleido Juozo Baldžiaus „Rinktinius raštus. Etnologijos ir tautosakos baruose“. Iš jų matyti, kad greta svarbiausių savo tyrimo problemų – lietuvių vestuvės (studijos „Pirktines vestuves“  „Vogtinės vestuvės“), lietuvių darbo dainos, šeimos kilmė ir raida – J. Baldžius daug dėmesio skyrė kalendorinėms šventėms (Velykoms, Balandžio pirmajai, Joninėms ir Kalėdoms). „Jų tikslas – ne detaliai analizuoti lietuviškuosius papročius, o išsiaiškinti jų ištakas, tų ištakų ieškant romėnų žiemos ir pavasario švenčių apeigų transformacijose bei apskritai Europos žemdirbių švenčių tradicijose“ (p.18), – rašo  „Rinktinių raštų“  sudarytojas ir rengėjas žymus lietuvių kalbininkas ir tautosakininkas Stasys Skrodenis.

Iš Juozo Baldžiaus „Rinktinių raštų“ spausdiname straipsnio „Kalėdos ir jų papročiai“ ištrauką.                                                                                                                                        J.M.

Kalėdų vardas į mūsų kraštą atklydo iš Vakarų Europos per slavus. Senovės romėnai žodžiu Kalendae vadino kiekvieno mėnesio pirmąją dieną, taip Kalendae Januariae buvo sausio pirmoji, o Kalendae Aprilis – balandžio pirmoji diena. Ilgainiui žodžiu Kalendae ar Kalenda bebuvo vadinama tik pirmoji metų, atseit Naujųjų metų diena. Kadangi viduriniais amžiais Naujųjų metų diena sutapdavo su pirmąja Kalėdų diena, todėl Kristaus gimimo diena, kaip pirmoji Naujųjų metų diena, buvo vadinama Kalenda ar Kalendae, o pati toji šventė buvo vadinama Festum Kalendarum, Kalėdų šventė, nors mūsų bažnyčios šioji šventė buvo vadinama Dies natalis (Gimimo diena), arba Dies natalis Domini nostri Jesu Christi (Viešpaties mūsų Jėzaus Kristaus gimimo diena). Slavų kalbose šioji diena buvo vadinama Kolenda, paskui Koliada, mūsų kalbon šis žodis pakliuvęs virto Kalėda, Kalėdos. Tokia yra žodžio Kalėdos kilmė. Juo senovėje ligi įvedant reformuotąjį popiežiaus Grigaliaus XIII kalendorių ligi XVI-XVII a. buvo vadinama ir Kristaus gimimo šventė, ir Naujųjų metų šventė, nes anuo metu abi šios šventės, Kristaus gimimas ir Naujieji metai, buvo vieną ir tą pačią dieną, gruodžio 25 d.

Senovėje Kalėdos būdavo ne vienu laiku. Vienur jos buvo švenčiamos gruodžio 25 d., kitur sausio 6 d., dar kitur net kovo 25 d. Buvo manoma, kad senovėje ir pačioje Romoje Kalėdos buvo švenčiamos sausio 6 d. Tik popiežius Liberijus 553 metais nukėlė jas į gruodžio 25 dieną, nuo tol paplitęs paprotys visur Kalėdas švęsti gruodžio 25 d.

Galime pasiklausti tik, kodėl buvo tokis Kalėdų švenčių svyravimas, kodėl jos nebuvo iš sykio švenčiamos kurią vieną dieną. Mat senovės Romoje nuo lapkričio 24 ligi sausio 6 dienos buvo švenčiamos ilgos rudens šventės, kurios buvo dalijamos keturiais nelygiais tarpais. Ilgiausios ir linksmiausios jų buvo brumalijos, skirtos dievo Dioniso garbei, jos truko nuo lapkričio 24 ligi gruodžio 17 dienos, nuo gruodžio 17 ligi 24 buvo saturnalijos, romėnų dievo Saturno garbei skirtos šventės, nuo gruodžio 24 ligi sausio 1 dienos buvo įžadų ir būrimų šventės, vadinamos festum votalis, ir galop dievo Jano, senovės romėnų vyriausiojo dievo, garbei, skirtos šventės, kurios buvo nuo sausio 1 ligi 6 dienos.

eglutėBažnyčiai pirmaisiais krikščionybės amžiais rūpėjo romėnų pasaulio žmones atitraukti nuo tųjų pagoniškųjų švenčių, tam reikalui buvo stengiamasi pagoniškoms šventėms suteikti krikščioniškąją prasmę, pagaliau buvo įvesti adventai, ilgumo pradžioje penkių, paskui keturių savaičių. Jųjų tikslas buvo paruošti žmones Kristaus gimimo šventei, o kita vertus, atpratinti žmones nuo ilgų rudens saulėgrąžos pagoniškųjų švenčių, atpratinti žmones nuo garbinimo Dioniso Trakiečio, nuo dievo Saturno, dievo Jano, dievo Mitros ir kitų pagoniškųjų dievų. Dievo Mitros, persų saulės dievo, garbinimo gadynėje romėnai, pasibaigus saturnalijoms, švęsdavo saulės, nenugalimosios saulės, solis invicti, naujosios saulės, solis novi,  šventę. Toji šventė prasidėdavo gruodžio 25 dieną, ir ji buvo vadinama nenugalimosios saulės dienomis, dies solis invicti. Kalėdos sutapo su šiomis saulės šventėmis, nuo kurių pradėdavo ilgėti diena ir trumpėti naktis, todėl ir Kalėdos buvo vadinamos gimimo ir nenugalimosios saulės šventėmis. Dar šv. Ambraziejus mini, kad Kristaus gimimo šventę žmonės vadina naujosios saulės švente.

Saulės, tiksliau, saulėgrąžos, šventės buvo švenčiamas ne tik senovės romėnų, bet ir kitų Europos tautų: romanų, germanų, slavų ir aisčių (lietuvių, latvių ir prūsų). Kalėdų apeigos todėl, kad čia susikryžiavo dvejopos, krikščioniškos ir pagoniškos, kilmės apeigos, būva gana įvairios. Krikščioniškos kilmės apeigomis laikomos visos tos apeigos, kuriomis žmonės norėjo pažymėti svarbesnius įvykius iš Evangelijos, lietusius Kristaus gimimą. Čia svarbiausia buvo dekoravimas tosios Betliejaus prakartėlės, kurioje gimė Kristus, imitavimas piemenų, Juozapo ir Dievo Motinos, o svarbiausia, mėgdžiojimas karaliaus Erodo, žudžiusio visus ką tik gimusius kūdikius, kad šiuo būdu nužudytų ir gimusį Mesiją. Net Kūčiose, kurios mūsų iš slavų paveldėtos, labai žymi ta religinė simbolika, imtoji iš Evangelijos. Ir tasis šienas, ant stalo dedamas, ir tieji valgiai, tam reikalui taikyti, ir medus, ir daržovės, – visa tai primena Evangelijos atskiras vietas: pirmojo laiško korintiečiams XV 36-38 ir šv. Jono evangelijos XII 24.

Šiandien paplitęs paprotys puošti Kalėdų eglaitę nėra krikščioniškas kilmės paprotys; tojo papročio nežinojo nei mūsų, nei slavų žmonės senovėje. Kalėdų eglaitę ėmė vartoti germanai savo kraštuose, bet ir ten tasis paprotys atsirado XVI a., pradžioje vakarų Vokietijoj, o paskui paplito vidurinėje ir šiaurės Europoje. Iš germanų kraštų Kalėdų eglaitė nuklydo į slavų kraštus, o iš čia jau atklydo ir į mūsų kraštą su visais paveldėtais iš Vakarų Europos papročiais. Kalėdų eglaitės ir jos papročių kilmės reikia ieškoti germanų tautų mitologijoj, ypač jųjų gegužės (Maibaum) ir gyvybės (Lebensbaum) medžio gerbime, apeigose, papročiuose, tačiau tieji papročiai nuvestų mus į pavasario ir vasaros saulėgrąžos šventes. Šia proga galime priminti, kad senovės lietuvių Naujieji metai buvo švenčiami pavasarį, todėl daugelis senovės pavasario švenčių apeigų buvo žmonių prikergta ir Kalėdų šventėms. […].

Tačiau ir žiemą, maždaug gruodžio pabaigoje, mūsų senovėje buvo švenčiamas žiemos saulėgrąžos šventės, jos buvo švenčiamas tuo metu, kada naktis susilygindavo su diena, kada įvykdavo persilaužimas, po kurio dienos imdavo ilgėti, o naktys trumpėti. Tai buvo saulės pergalės šventė, maždaug primenanti senovės romėnų nenugalimosios saulės šventę, festum solis invicte. Neturime tikslių žinių, kaip ilgai šios saulės šventės trukdavo, bet tai buvo vis dėlto ne vienos, o kelių dienų šventės. Šios saulės šventės buvo lydimos džiaugsmo, energijos, linksmumo, nes visi buvo kupini vilties laukiamo naujo pavasario. Kartais tųjų švenčių linksmumas peržengdavo net padorumo ribas, todėl bažnyčia dažnai kartkartėmis drausdavo pagoniškas apeigas, atliekamas Kalėdų metu.