Bažnyčia naudojasi teisėsaugos vėzdu
29 Antradienis Kov 2016
Tai vis filosofiškai svarstot, mielas Jonai, apie religijos ir ateizmo ideologinę konfrontaciją. O štai bažnyčia griebiasi jau ne filosofijos ar teologijos, o teisėsaugos vėzdo. 2016 m. kovo 26 d. „Lietuvos ryto“ laikraštyje perskaičiau straipsnį „Prieš Velykas – bauda už krikščionybės niekinimą“. Tai apie Šilalės rajono apylinkės teismo nuosprendį nubausti 1500 eurų bauda Palangos verslininką Vaidą Želvį už kritišką požiūrį į katalikybę.
Tai įsimintina data ir įsimintinas įvykis. Šis teismas turėtų būti dažnai prisimenamas greta Kazimiero Lyščinskio teismo ir sudeginimo ant laužo 1689 metais. Ir ne dėl to, kad tokių teismų, tarkime, po Lyščinskio nebūta. Negalime nekreipti dėmesio, kad Vaidas Želvys buvo teisiamas šiuolaikinėje pasaulietinėje demokratinėje valstybėje, kurios Konstitucija garantuoja įsitikinimų, sąžinės ir žodžio laisvę. Prisiminkime, kas vyko Paryžiuje, kai buvo nužudyti satyrinio žurnalo „Charlie Hebdo“ kūrėjai, spausdinę ne tik islamo pranašo, bet ir popiežiaus karikatūras su ironiškais parašais. Kartu su paprastais protestuotojais prieš žudikus visų Europos valstybių vadovai, žygiuodami Paryžiaus gatvėmis, skandavo demokratijos, žodžio laisvės šūkius, nešė plakatus su užrašu: „Aš – Charlie“ . Tiesa, katalikų bažnyčia šiuo atveju elgėsi rezervuotai, įžvelgė pačių žurnalistų kaltę, neva jie žeidinėję religinius jausmus.
Lietuvos vyskupų konferencija (žr. http://lietuvosdiena.lrytas.lt/kriminalai/del-kryziaus-palangos-verslininkas-sedo-i-teisiamuju-suola.htm), kreipdamasi į Klaipėdos apylinkės prokuratūrą dėl Vaido Želvio, tuo neapsiribojo, o dar inkriminavo jam kryžiaus nukirtimą. Pastarojo nusikaltimo nepavykę įrodyti, o štai jo įkeltos nuotraukos ir ironiški parašai po jomis buvo kunigų ir teisėjų pripažinti didžiausiu katalikų bažnyčios ir jos pasekėjų įžeidimu ir religinės neapykantos kurstymu.
Nemačiau nuotraukų ir neskaičiau komentarų, o tik tuos, kuriuos išspausdino interneto portalai ir „Lietuvos rytas“. Ir aš esu prieš bet kurių žmonių, tame tarpe ir tikinčiųjų ar ateistų, įžeidinėjimą, bet laikraštyje pacituoti įrašai, rodos, nieko nepasakė, ko pats šv. raštas nesako. Juk, dalijant komuniją, katalikams visada primenama, kad tai „Viešpaties kūnas ir kraujas“, o apie dievo meilę vaikams, ką ir kalbėti – „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane“. Pirmoji dogma jau prieš kelis šimtmečius yra tapusi satyrikų jauku, antroji į jų akiratį pakliuvo šiame šimtmetyje, viešumon iškilus kunigų pedofilijai.
Uždrauskite satyrą, ironiją, net nekalčiausią humorą. Tegul nutyla net mažiausias, žiogo čirpimą primenantis kritikos žodis bažnyčios ir religijos atžvilgiu. Aleliuja!
9 komentarai
Ne Penktadienis :
2016-03-29 13:36
Vaido Želvio laisvamaniškų pažiūrų ikiteisminis tyrimas (lot. inquisitio), kratos jo namuose ir darbe, po to teismas ir stambi piniginė bausmė už religijos kritiką XXI amžiuje santykinai laisvoje Lietuvoje atsiduoda istoriniais pelėsiais – viduramžiška „Sosto ir altoriaus sąjunga“.
Problemos esmė – kryžius. Kas jis? Kaip jį vertinti? Ar visi privalo jį gerbti?
Gaila, kad teismo posėdyje negalėjo dalyvauti pats Jėzus Nazarietis. Turint omenyje jo „nuogąstavimą“ ir „sielojimąsi“ bei jo, „sukniubusio ant žemės“, maldavimą dievui, kad jį „aplenktų ši taurė“ (žr. Mk 14, 33 – 36), ir jo, jau nukryžiuoto, priekaištą dievui , kad jis jį apleido (žr. Mk 15, 34), ne pro šalį būtų sužinoti jo požiūrį į kryžių – pačią žiauriausią jo kankinimo priemonę. Todėl šio sadistiško žudymo įrankio gausus afišavimas ir garbinimas viešose pasaulietiškos valstybės vietose (kaip švenčiausio tikėjimo simbolio) – kažin, ar atitinka estetinio tvarkingumo skonį, etiką ir kiek blaivesnę net ir paties krikščionio mąstyseną. Juk viskam turėtų būti vieta ir saikas. Vargu ar tinka paversti ne tik vieną kalną, bet ir visą Lietuvą kryžių šešėliais.
Jeigu Vaidas Želvys, gerbdamas Lietuvos kraštovaizdį, gamtą, ypač piliakalnius, „tyčiojosi“ (fakt. pasišaipė) iš tokio problematiško religinio simbolio internetiniame tinkle – vargu ar tai nusikaltimas. Yra teisėta tokiu pat būdu „tyčiotis“ ir iš ateistų. Pamenu viename katalikiškame žurnale išspausdintą dviejų beždžionių nuotrauką su užrašu po ja – „Bedievių protėviai“. Bet už tokią nepagarbą mokslui, protui, žinojimui niekas bažnytininkų neteisė. Turbūt jų niekas nebaudė ir kai kirto „šventus“ ąžuolus , naikino Perkūno stabus bei kitą pagonišką meną. Niekas taip pat nepasmerkė „dvasingų patriotų“, nugriovusių Kryžkalnio lietuvę, laikančią rankose vainiką žuvusiesiems, nors toks paminklas – tai ne pasenęs, pajuodęs, grėsmingas medinis kryžius, o meno kūrinys, turintis šiuolaikinę bendražmogišką prasmę.
Patarimas vyskupams. Teismais ir piniginėmis baudomis ateistų neišnaikinsite. Nors jų nedaug, bet 65 % lietuvių jau nekreipia jokio dėmesio į Didįjį penktadienį, kai buvo nukryžiuotas Jėzus (jie ima ruoštis Velykų vaišėms tik šeštadienį). Pasekite pavyzdžiu ryžtingesnių fanatikų, fiziškai naikinančių „bedievius“ Vakarų Europoje. O gal verta grįžti prie laužų? Juk kiekvienas amžius turi savo viduramžius.
Augustas :
2016-03-29 14:59
Apskritai ši istorija su Vaidu Želviu jau senoka. Net nežinau, ar buvo verta ją gaivinti. Bet, kaip jau rašiau savo komentare po ankstesniu straipsniu, aš iš principo nepritariu bylinėjimuisi dėl pažiūrų į religiją ir nenorėčiau, kad tikintieji imtųsi kokių nors teisinių priemonių už vaizdavimą, nuotraukas ar kritiką, tegu ir labai žeidžiančia forma ji būtų išsakyta ar parašyta, išskyrus tuos atvejus, kai padaryta materialinė žala.
Žemaitis :
2016-03-30 7:09
Kai kas skuba palaidoti gėdingą obskurantišką teisminį susidorojimą su laisvamaniu V. Želviu. Jeigu teismas negalėjo įrodyti, kad jis nupjovė kryžių Burbiškių piliakalnyje, tai už ką jis buvo teisiamas?
Teismas, aišku, nesigilino, ar tinkama vieta čia tam kryžiui.
Lietuvos, ypač Žemaitijos, piliakalniai – tai istoriniai gynybos nuo kryžiuočių paminklai. Nuo jų kruvinų antpuolių Žemaitija kartais tapdavo beveik negyvenama dykyne. Todėl statyti čia tuos “šventus” kryžiuočių simbolius – ar tai nėra tyčiojimasis iš žuvusių lietuvių, iš pačios istorijos?
Nenuostabu, kad atsiranda drąsių žemaičių, kurie tuo piktinasi ir ignoruoja kryžių – siaubingą mirties ženklą, parodydami savo nusistatymą nors interneto puslapiuose.
Ar dar neatėjo laikas “padėti kryžių” nelemtai bažnytininkų įtakai mūsų įstatymų leidybai ir teisėsaugai?
Augustas :
2016-03-30 14:56
Cit.: “Ar dar neatėjo laikas „padėti kryžių“ nelemtai bažnytininkų įtakai mūsų įstatymų leidybai ir teisėsaugai?”
Toks laikas neatėjo ir, tikiuosi, niekada neateis. Bažnytininkai, kaip ir visi kiti savo pažiūras turintys Lietuvos piliečiai, turi teisę ir netgi pilietinę pareigą įtakoti politinius ir kitokius su visuomene ir Lietuvos valstybe susijusius procesus vardan taikaus sugyvenimo ir bendrojo visuomenės gėrio, kuris tikrai nėra diktatūra, kokios galbūt norėtumėt Jūs. Nes tik diktatūriniai režimai nori užčiaupti religinėms bendruomenėms burną, kad jie tylėtų ir nieko nesakytų prieš jų nusikaltimus žmonėms.
Žemaitis :
2016-03-31 9:34
Dvasininkas kaip pilietis, žinoma, turi teisę dalyvauti rinkimuose – ta prasme įtakoti valdžią. Bet Kai kunigas per pamokslą agituoja už tam tikrą politinę partiją arba aiškina, pavyzdžiui, kad moters kūnas “teisiškai” priklauso ne jai pačiai, o dangaus monarchui ir jo atstovams žemėje (tik jie yra dailiosios lyties specialistai), tai jis užsiima ne sielovada, o trokšta VALDYTI. Jį yra apėmusi VIEŠPATAVIMO idėja.
Štai kodėl vyskupų konferencijos atstovų ir patarėjų yra mūsų valdžios struktūrose.
Ir Kristus siekė būti žydų karaliumi. Bet reikėtų nepamiršti, kuo tas baigėsi. Buvo laikas, kai popiežius nuspręsdavo, kas bus vienos ar kitos Europos tautos karaliumi (o šie audiencijos metu bučiuodavo jam kojas). Kuo ir tas baigėsi?
Tuo, kad Vakarai jau neleidžia Bažnyčiai kištis į politiką.
Nebandykite, gerb. Augustai, pripaišyti ir ateistams politinio diktato nuodėmę. Jie, kaip taisyklė, yra prieš bet kokį viešpatavimą – tiek dangiškąjį, tiek žemiškąjį. Tą rodo visa dramatiška Europos istorija.
Valdyti, klupdyti, apkirpti “aveles” tinka tik bažnyčioje. O kai griebiamasi valdžios vėzdo valstybiniu mastu, išeina gėdingas viduramžiškas šnipštas.
Augustas :
2016-03-31 12:27
Cit.: “Tuo, kad Vakarai jau neleidžia Bažnyčiai kištis į politiką.”
Tik viena pastabėlė, kad ne Vakarai nebeleidžia Bažnyčiai kištis į politiką, nes Bažnyčia į politiką kišasi ir toliau kišis, bet Bažnyčia pati save riboja, nenorėdama, kad jos dvasininkai ir vienuoliai siektų politinių postų. :) Tačiau politikoje per pasauliečius Bažnyčia dalyvauja aktyviai ir dalyvaus toliau.
Skeptikas :
2016-04-01 16:59
Sėkmės. Tačiau ES faktiškai jau atmeta tokį kišimąsi – religinių organizacijų atstovai net nebuvo pakviesti į Konventą, kuris paruošė konstitucinį pobūdį turinčią Lisabonos sutartį, visiškai apeinančią Kristaus “mokslą”. Bažnyčia lieka socialinio gyvenimo nuošalėje kaip nereikalingas balastas šiuolaikinei kultūrai – ir politikai, ir teisei, ir bendražmogiškai moralei.
Augustas :
2016-04-02 15:38
Ačiū už sėkmės linkėjimą. :)
Cit.: “Tačiau ES faktiškai jau atmeta tokį kišimąsi – religinių organizacijų atstovai net nebuvo pakviesti į Konventą, kuris paruošė konstitucinį pobūdį turinčią Lisabonos sutartį, visiškai apeinančią Kristaus „mokslą“.”
Ką trte minty, kad religinių organizacijų atstovai nebuvo pakviesti į Konventą dėl Lisabonos sutarties. Tame Konvente nebuvo krikščionių demokratų partijų narių ar dar kaip nors kitaip reikėtų suprasti šį pasakymą? Ar čia turite minty tai, kad nebuvo pakviesti dvasininkai? Ir jei taip, tada prašom pasakyti, kokio velnio tie dvasininkai turėtų būti kviečiami, kai yra pakankamai krikščionių demokratų partijų narių. :)
Skeptikas :
2016-04-04 9:09
Katalikų bažnyčia kaip organizacija – tai viena, o atskiri krikščioniškos partijos nariai – kita. “Kokio velnio” (tariant Jūsų žodžiais) popiežius Benediktas XVI labai įsižeidė, kai Vatikano atstovai nebuvo pakviesti į Konventą, ir apkaltino ES, kad ji “pamiršta savo krikščioniškas šaknis”? Jūs pats rašote – “Bažnyčia kišosi ir kišis į politiką”, tik naudojant jėzuitišką taktiką – ne tiesiogiai administruoti “aveles”, o valdyti pačius valdančiuosius. Užsiimkite tikėjimu, o ne valdžia. Turbūt pamiršote patarlę apie deglosios nibrę…