Tai vis filosofiškai svarstot, mielas Jonai,  apie religijos ir ateizmo ideologinę konfrontaciją. O štai bažnyčia griebiasi jau ne filosofijos  ar teologijos, o teisėsaugos vėzdo. 2016 m. kovo 26 d.  „Lietuvos ryto“ laikraštyje  perskaičiau straipsnį „Prieš Velykas – bauda už krikščionybės niekinimą“. Tai apie  Šilalės rajono apylinkės teismo nuosprendį nubausti 1500 eurų bauda Palangos verslininką Vaidą Želvį už kritišką požiūrį į katalikybę.

Tai įsimintina data ir įsimintinas įvykis. Šis teismas turėtų būti dažnai prisimenamas greta Kazimiero Lyščinskio teismo ir sudeginimo ant laužo 1689 metais. Ir ne dėl to, kad  tokių teismų, tarkime, po Lyščinskio nebūta. Negalime nekreipti dėmesio, kad Vaidas Želvys buvo teisiamas šiuolaikinėje pasaulietinėje demokratinėje valstybėje, kurios Konstitucija garantuoja įsitikinimų, sąžinės ir žodžio laisvę.  Prisiminkime, kas vyko Paryžiuje, kai buvo nužudyti satyrinio žurnalo „Charlie Hebdo“ kūrėjai, spausdinę ne tik islamo pranašo, bet ir popiežiaus karikatūras su ironiškais parašais. Kartu su paprastais protestuotojais prieš žudikus visų Europos valstybių vadovai, žygiuodami Paryžiaus gatvėmis, skandavo demokratijos, žodžio laisvės šūkius, nešė plakatus su užrašu: „Aš – Charlie“ . Tiesa, katalikų bažnyčia šiuo atveju elgėsi rezervuotai, įžvelgė pačių žurnalistų kaltę, neva jie žeidinėję religinius jausmus.

Lietuvos vyskupų konferencija (žr. http://lietuvosdiena.lrytas.lt/kriminalai/del-kryziaus-palangos-verslininkas-sedo-i-teisiamuju-suola.htm), kreipdamasi į Klaipėdos apylinkės prokuratūrą dėl Vaido Želvio, tuo neapsiribojo, o dar inkriminavo jam kryžiaus nukirtimą. Pastarojo nusikaltimo nepavykę įrodyti,  o štai jo įkeltos nuotraukos ir  ironiški parašai po jomis buvo kunigų ir teisėjų pripažinti didžiausiu katalikų bažnyčios ir jos pasekėjų įžeidimu ir religinės neapykantos kurstymu.

Nemačiau nuotraukų ir neskaičiau komentarų, o tik tuos, kuriuos išspausdino interneto portalai ir „Lietuvos rytas“. Ir aš esu prieš bet kurių žmonių, tame tarpe ir tikinčiųjų ar ateistų, įžeidinėjimą, bet laikraštyje pacituoti įrašai, rodos, nieko nepasakė, ko pats šv. raštas nesako. Juk, dalijant komuniją, katalikams visada primenama, kad tai „Viešpaties kūnas ir kraujas“, o apie dievo meilę vaikams, ką ir kalbėti – „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane“. Pirmoji dogma jau prieš kelis šimtmečius yra tapusi satyrikų jauku, antroji į jų akiratį pakliuvo šiame šimtmetyje, viešumon iškilus kunigų pedofilijai.

Uždrauskite satyrą, ironiją, net nekalčiausią humorą. Tegul nutyla net mažiausias, žiogo čirpimą primenantis kritikos žodis bažnyčios ir religijos atžvilgiu. Aleliuja!