Ateizmas ir ateistai „Gyvenimo paslaptis – pats gyvenimas.“ Gėtė

Laikas nuo laiko įvairios kultūros sritys vis atsigręžia į Antiką. Ne tik dėl to, kad čia europietiškos kultūros šaknys, bet ir dėl to, kad Antikos mąstytojų išsakytos mintys išlieka aktualios ir šiandien, kad jos dėl savo nepažeidžiamos logikos lieka  nepaneigtos iki šiol.

Vienas iš garsiausių šios epochos mąstytojų yra Epikūras, materialistas ir ateistas. Jo pažiūros formavosi helenizmo epochoje vykstant didžiulei pažangai visose pažinimo srityse, įsigalint materialistinei Demokrito teorijai apie atomistinę pasaulio sandarą.

Epikūras, gyvenęs apie 341-270 m. prieš mūsų erą, jaunystėje susidomėjo Demokrito filosofija ir tapo jo pasekėju visam gyvenimui. Nusipirkęs namą ir sodą Atėnuose, jis ten įkūrė filosofinę mokyklą – „Epikūro sodą“.

Ant „Sodo“ vartų buvo parašyta: „Svety, čia tau bus gera. Čia aukščiausias gėris – malonumas.“

Epikūras propagavo mintį, kad kiekvieno žmogaus gyvenimo tikslas – laimė. Laimė yra didžiausias gėris. Laimė yra patirti malonumą, o nelaimė – patirti kančią. Bet Epikūro propaguojamas malonumas nebuvo tas hedonizmas, kuris paprastai siejamas su jusliniais, kūniškais malonumais. Pastarieji, anot Epikūro,  nėra bereikšmiai, jie yra visų malonumų pagrindas. Tačiau dvasinis gėris yra aukštesnis, jis  teikia didesnį malonumą.

Kaip materialistas, jis teigia, kad gėrio kūrėjas yra pats žmogus. Protas tinkamai nurodo malonumų pasirinkimą. Iš proto kyla gėris, t. y. dorybės. „Nėra tokio žmogaus, kuris būtų laimingas, nebūdamas protingas, doras ir teisingas, lygiai kaip protingas, doras ir teisingas gyvenimas negali nebūti laimingas“.

 Tačiau to pasiekti nepavyks, jei neatsikratysime absurdiško tikėjimo dievais kaip kažkokia jėga, kuriančia ir valdančia pasaulį. Minios teiginiai apie dievus yra ne tikrovę atspindinčios sąvokos, o klaidingos spėlionės, pagal kurias, esą, dievai siunčia didžiausią žalą blogiems žmonėms, o naudą – geriems žmonėms.

Savaime turėtų būti aišku, rašė Epikūras, kad pagrindinę sumaištį žmogaus dvasioje sukelia tai, kad žmonės laiko dangaus kūnus palaimintais ir nemirtingais (dievais) ir tuo pačiu galvoja, kad jie turi norų, veiksmų, motyvų, prieštaraujančių šioms savybėms. Ne be ironijos Epikūras pažymi, kad jei dievai būtų išklausę ir patenkinę žmonių maldas, tai veikiausiai žmonės būtų seniai išnykę, nes nuolat linki vienas kitam blogo, prašydami nubausti savo priešus.

Lygiai taip pat absurdiškas, kaip tikėjimas į pasaulį valdančius dievus, yra tikėjimas pomirtiniu gyvenimu. Su šiuo tikėjimu susijusi didžiausia žmogaus baimė – mirties baimė. Ši baimė yra didžiausias malonumo priešas. Tačiau ši baimė, anot Epikūro,– tik išminties stoka.  Epikūras „Laiške Menekėjui“ įrodinėja: „Mirtis negali būti baisi tam, kuris visa širdimi suprato, kad po gyvenimo nieko nebegali atsitikti baisaus… Mirtis neturi nieko bendra su mumis, nes kai mes egzistuojame, mirties dar nėra, o kai mes mirštame, tada mūsų nebėra, mes nebeegzistuojame“.

Epikūrui paprastai priskiriamas teiginys, kuris vadinamas „Epikūro paradoksu“, „Epikūro mįsle“ arba „Epikūro trilema“: „Dievas nori užkirsti kelią blogiui, bet negali? Tada jis nėra visagalis. Jis gali, bet nenori? Tada jis yra piktavalis. Gal jis ir gali, ir nori? Tada iš kur atsiranda blogis? Jei  jis negali ir nenori, tai kam tada vadinti jį Dievu?

Pats Epikūras nepaliko rašytinės šios trilemos formulės. Ji galėjo būti rasta krikščionių teologo Laktancijaus traktate, kuriame jis kritikuoja Epikūro paradokso išvadą. Epikūro trilema, kurią pateikia Laktancijus, iš esmės teigia, kad visagalių ir visažinių dievų nėra. Kadangi dievai  neegzistuoja, jie nėra nei mūsų draugai, nei priešai.

Spausdinti straipsnį