Katalikiškajame „Katekizme“ (1980) sakoma: „Labiausiai Kristus įrodė savo dievystę prisikeldamas iš numirusių“. Todėl šis stulbinantis įvykis yra pats svarbiausias  krikščioniškojo tikėjimo motyvas. Ant jo laikosi visa krikščionybės  ideologija ir grandiozinė bažnyčios praktika. Vyskupas K. Kėvalas teigia: „Kristaus prisikėlimo stebuklas patvirtina patį svarbiausią žmogaus lūkestį – egzistuoja gyvenimas po mirties. Dabar mes remiamės į Kristaus prisikėlimą kaip į savo prisikėlimo po mirties galimybę“ (žr. „Savaitė“. 2018, Nr. 13). Bet čia neišvengiamai kyla klausimų. Net jei tokia galimybė iš tikrųjų būtų, ar ji tapati tikrovei? Kas yra mirtis?  Gyvenimo tąsa? Naujo pradžia? Ar vis dėlto jo pabaiga?

Vyskupas tvirtina, kad pomirtinė būtis suteikia žmogaus gyvenimui prasmę, nes priešingu atveju  – „kam  tos mūsų pastangos kurti, statyti ir gerinti visuomenę, jei viskas baigiasi pelenais?“ (ten pat). Tačiau jeigu vadovaujamės gyvenimo faktais ir logika, tai, net grynai subjektyviu požiūriu, laikinas gyvenimas mums yra reikšmingas ir svarbus kaip unikali, nepakartojama galimybė jausti ir mąstyti, įveikti gyvenimo sunkumus, kurti vertybes, gėrėtis savo bei gamtos būtimi, pratęsti savo giminę per vaikus. Pats toks gyvenimas – prasmė. Todėl net uoliausi krikščionys neskuba patekti į dangų, nes ieškoti prasmės už gyvenimo ribų yra mažų  mažiausiai rizikinga, o tiesiai sakant, beviltiška.

Objektyviu požiūriu, laikinas žmogaus gyvenimas, kaip grandis žmonijos tapsmo raidoje,  turi  ir ilgalaikę, visuomeninę reikšmę. Kiekviena karta remiasi buvusios kartos pasiekimais, be kurių būtų neįmanomas joks progresas. Be to, vyskupui  nederėtų pamiršti, kad „pelenais“ paversti žmogų yra užsimojęs pats jo dievas (žr. Pr 3, 19). Ar „Dievo žodis“ Senajame testamente dvasininkams jau  negalioja?  Kodėl tikima tik „Sūnui“, o „Tėvui“ jau ne? Ar tai nepanašu į krikščioniškąjį ateizmą?

Apie Jėzaus  „prisikėlimą“ dvasininkai kalba kaip apie istorinį faktą. Tačiau ar tikrai yra žinoma, kad Jėzus atgijo po mirties?

Tenka atsiversti Naująjį testamentą. Tai vienintelis šaltinis, teikiantis informaciją apie Jėzaus „prisikėlimą“. Aš ilgai ir nuodugniai analizavau evangelijas, aprašančias šį nepaprastą įvykį. Remiantis jų medžiaga, galima, nors tai nelengva, nustatyti, ko iš tikrųjų vertas šis „stebuklas“. Evangelistų „intelektualinio“ ir jų raštingumo lygis buvo toks, kad pateiktuose evangelijose realistinių įvykių fragmentuose įmanoma įžvelgti ir nustatyti visą, tikrą tų įvykių eigą, kuri įgalina atmesti pramanytą, fantastinę tų įvykių traktuotę.

Pasirodo, Jėzų laikė nekaltu ir siekė išgelbėti nuo mirties ne tik du žydų didžiūnai, senatoriai Juozapas ir Nikodemas, bet ir trys romėnų valdžios atstovai – pats Romos prokuratorius Pilotas su žmona ir dar šimtininkas, kuris pats vadovavo nukryžiavimo procedūrai. Faktiškai Jėzaus likimas buvo jų rankose. Tačiau jiems teko skaitytis su fanatiškų žydų minia ir ypač su jų vadovais, kurie buvo nusistatę prieš Jėzų kaip aštriai juos kritikavusį ir net iškoneveikusį („kvaili jūs ir akli“, „veidmainiai“, „vilkai“, „gyvatės“, „angių išperos“, „šunys“) maištininką, kuris paniekino ir jų centrinę šventyklą – išvaręs iš jos prekybininkus, išvadino ją „plėšikų lindyne“. Jis siekė sukurti vadinamąją tikrą „dievo karalystę“ Izraelyje.

Tačiau vargšo pretendento į „žydų karaliaus“ sostą gelbėtojams iškilo sudėtinga problema – kaip neleisti jam žūti ant kryžiaus ir kartu patenkinti žydų kerštingumą? Greičiausiai gudruolis Juozapas, slaptas Jėzaus mokinys, sugalvojo planą (jis buvo jo svarbiausias vykdytojas), kaip padaryti, kad „ir avinėlis liktų sveikas, ir vilkai būtų sotūs“. Šio suokalbio sudėtingą ir kartu sėkmingą realizaciją parodo visa eilė konkrečių įvykių ir aplinkybių, nurodytų pačiose evangelijose (svarbesnės jų ištraukos ir mano pastabos paryškintos stambesniu šriftu). 

1.Nukryžiuotas „Jėzus tarė: ‚Trokštu‘. Jie pakėlė ant yzopo vytelės kempinę, pamirkytą vyne, ir prinešė prie jo lūpų“ (Jn 19, 28).
Ar buvo leistina palengvinti kančią tiems, kurie buvo pasmerkti pačiai didžiausiai kančiai? Nelogiška. Taip nebuvo priimta (įprasta buvo atvirkščiai – tyčiotis iš nukryžiuotų piktadarių). „Liaukis!“ – perspėjo kiti pažeidėją (žr. Mt 27, 49). Bet kodėl tas „pažeidėjas“ taip elgėsi?
2.„Paragavęs to vyno, Jėzus tarė: „Atlikta!“ ir, nuleidęs galvą, atidavė dvasią“ (Jn 19, 28–30).
Še tau! Vietoj atgaivos – nunuodytas? Pagreitinti Jėzaus mirtį niekas nebuvo suinteresuotas. Tačiau kartu aišku, kad ne vynas buvo kempinėje. Tada kas? Belieka manyti, kad Jėzus patyrė kažkokio stipraus narkotiko poveikį. Buvo suvaidintas staigios, priešlaikinės mirties spektaklis.Kam to reikėjo?
3.Kadangi buvo šventės išvakarės, Pilotas leido nuimti nukryžiuotųjų kūnus anksčiau laiko, dar tebesant jiems gyviems. „Atėjo kareiviai ir sulaužė blauzdas vienam ir antram, kurie buvo su juo nukryžiuoti. Priėję prie Jėzaus ir pamatę, kad jis jau miręs, jie nebelaužė jo blauzdų“ (Jn 19, 32-33).
Ak, štai kur šuo pakastas! Skirtingai nuo tikrų piktadarių, jam nebuvo nuleistas kraujas... Teiginys, kad vietoj to Jėzui buvo ietimi perdurtas šonas, yra nepagrįstas, nes mirusįjį durti ietimi būtų neprotinga, net pasibjaurėtina. Kad tokio dūrio nebuvo, rodo ir tai, kad kiti trys evangelistai, anksčiau parašę evangelijas, jo nemini. Ir dar. Rašoma, kad „ištekėjo kraujo ir vandens“ (Jn 19, 34). Iš kur tas vanduo? Aišku, kad tas „ieties dūris“ – evangelisto pramanas. Jis skirtas užtušuoti įtarimui, kad Jėzus, skubiai nuimtas nuo kryžiaus, galėjo išlikti gyvas.
4.„Atvyko Juozapas iš Arimatėjos, garbingas teismo tarybos narys. Jis drąsiai nuėjo pas Pilotą ir paprašė Jėzaus kūno“ (Mk 15, 43).
Kodėl Jėzų laidojo ne jo šeima – broliai ir motina? Po konflikto, aprašyto Morkaus evangelijoje (žr. 3, 20-35), jų keliai išsiskyrė. Senatorius Juozapas „išdrįso“ iš prokuratoriaus prašyti Jėzaus kūno todėl, kad lįsti Pilotui į akis esant Jėzui dar gyvam, iš tikrųjų reikėjo drąsos.
5.„Pilotas nustebo, argi jau būtų miręs“ (Mk 15, 44).
Ši Piloto nuostaba rodo, kad Jėzus tikriausiai dar buvo gyvas. Per tris valandas (laikas apskaičiuotas pagal evangelijų duomenis) ant kryžiaus paprastai nemirštama – nukryžiuotieji dažniausiai kankindavosi apie tris paras. Tai kaip pasielgė Pilotas? Jis, esą, pirmiausia apklausė „liudininką“ – kareivių vadą.
6.„Patyręs tai iš šimtininko, jis atidavė Juozapui kūną“ (Mk 15, 43).
Koks tas „patyrimas“? Geranoriškas melas? Šimtininkas taip pat laikė Jėzų „teisiuoju“ (žr. Lk 23, 47). Todėl tikriausiai jo nurodymu Jėzui nebuvo sulaužytos blauzdos. Kad Jėzus buvo šimtininko globojamas, rodo ir tai, kad už jį buvo panėšėtas kryžius ir kad jam buvo duodama atsigerti vyno dar tik atėjus į Golgotą. Neabejotina, kad šimtininkas taip pat norėjo, kad Jėzus išliktų gyvas.

7.„Juozapas pasiėmė kūną ir paguldė savo naujame kapo rūsyje, kurį buvo išsikaldinęs uoloje“ (Mt 27, 59–60).
Juozapo iškaltas uoloje kapo rūsys buvo skirtas ne pašaliniams. Todėl ištuštėjęs rūsys – ne Jėzaus „prisikėlimo“ įrodymas. Atvirkščiai. Vadinasi, Juozapas numatė, kad Jėzus išliks gyvas ir kad jo rūsys netrukus vėl bus laisvas.

8.Žydai įtarė, kad Jėzaus šalininkai gali juos apgauti – išvogs kūną ir paskelbs, kad jis prisikėlė. Todėl kitą dieną jie paprašė Piloto pastatyti prie kapo sargybą. Pilotas su užslėpta ironija tarė: „Štai jums sargyba – eikite ir saugokite, kaip išmanote“ (Mato 27, 65). Tačiau joks „išmanymas“ negalėjo padėti, nes netrukus paaiškėjo, kad sargyba stovi prie tuščio rūsio... Vadinasi, Jėzus ne „trečią dieną prisikėlė“, o dingo iš to rūsio (su Juozapo ir Nikodemo pagalba) jau pačią pirmąją naktį.


9.Svarbiausia, kyla klausimas, kodėl Jėzaus „prisikėlimas“ po mirties liko neaprašytas evangelijose? Kokiu būdu tai įvyko? Kas matė šį nepaprastą įvykį? Krikščioniškosios religijos filosofas Antanas Maceina pripažino: „Šventraštis Kristaus prisikėlimo įvykį palieka tamsoje, nes nebuvo nė vieno jo liudininko“. Pasirodo, paties didžiausio krikščionybės „stebuklo“ niekas nematė. Net evangelistai, prasimanymų kūrybos meistrai, nepajėgė įsivaizduoti ir aprašyti visiškai neįmanomo dalyko.
Išvis neaišku, kas tą naktį kapo rūsyje dėjosi: nei kaip buvo panaudoti Nikodemo atgabenti alijošiaus vaistai (mira taip pat turi gydomųjų savybių), nei kas Jėzų aprengė kitais drabužiais ir pakeitė jo išvaizdą, nei kada Jėzus iš to rūsio dingo, nei kur nuėjo, nei kas jį priglaudė.
10.Evangelijoje rašoma, kad Marija Magdalietė, anksti ryte atėjusi pas kapą, rado jį tuščią ir, nubėgusi pas Petrą bei „kitą mokinį”, pranešė jiems, kad, anot jos, „paėmė mano Viešpatį ir nežinoma, kur jį padėjo“ (Jn 20, 1–2). Šie du mokiniai atbėgo prie tuščio kapo, „pamatė ir įtikėjo. Mat, jie dar nebuvo supratę Rašto, kad jis turėsiąs prisikelti iš numirusių“ (Jn 20, 8–9). Ką pamatė? Prisikėlimą? Ar tuščią vietą? Ir ko vertos tada daugkartinės, esą, paties Jėzaus pranašystės mokiniams (Mato evangelijoje – jų net trylika) apie savo mirtį ir prisikėlimą? Vadinasi, tokių pranašysčių išvis nebuvo. Jėzus, oficialiai ir iškilmingai žengdamas į Jeruzalę, siekė karaliaus sosto, o ne atsidurti ant kryžiaus.
11.Dvasininkai dažnai, ypač per Velykas, kalba apie Jėzaus „prisikėlimo triumfą“. Triumfo taip pat nebuvo. Vietoje iškilmių – pogrindis. Jėzus ne tik nešventė „pergalės prieš mirtį“ ir prieš savo priešininkus. Jis slėpėsi. Kažkas taip pakeitė jo išvaizdą, kad jo iškart neatpažino ne tik mokiniai (žr. Mk 16, 12 / Lk 24, 16 / Jn 24, 16), bet ir artimiausia draugė Marija Magdalietė (žr. Jn 20, 13 - 14). Pakeitęs savo „pavidalą“ (žr. Mk 16, 12), Jėzus pabėgo iš Jeruzalės. Jau atskirai nuo mokinių. Matyt, jais daugiau nepasitikėjo.
12.Kad Jėzaus „prisikėlimas“ yra mitologinis blefas, parodo ir tai, jog jis po to pasirodė „ne visai tautai“, o tik kai kuriems „išrinktiesiems“ (žr. Apd 10, 40–41). Galimas dalykas, kad jis susitiko tik su Simonu (žr. Lk 24, 34), nors ir šis apaštalas buvo jo išsižadėjęs. Šiuos pasirodymus evangelistai aprašo labai lakoniškai, painiai ir gana skirtingai. Jais buvo siekiama įrodyti jo „prisikėlimą“, nors evangelistai turėtų teigti tik tai, ką žinojo, – kad Jėzus kažkaip išliko gyvas.

13.Nepaisant Jėzaus, kaip judaizmo reformatoriaus ir krikščioniškojo humanizmo pradininko, gerų norų, gavęs pačią skaudžiausią pamoką už aroganciją ir maištavimą, jis jau bijojo viešumos. Tik maždaug vienerių–trejų metų bėgyje nesėkmingai bandęs užsitikrinti žydų paramą siekiant sosto Jeruzalėje, krikščionių „dievas“ dingo kaip į vandenį... Beje, krikščionybės tyrinėtojas Maiklas Beidžentas (Michael Baigent) savo knygoje „Jėzaus byla“ mini dokumentą, „duodantį nepaneigiamą įrodymą, kad 45 m. po Kr. Jėzus vis dar buvo gyvas“ (p. 284). Kur? Jau toli nuo Jeruzalės – Romoje. Spėjama, kartu su savo (įslaptinto vestuvių Kanoje jaunikio) žmona Marija Magdaliete.
14.Ne tik visi gyvūnai – kiekvienas daiktas pasaulyje, pasenęs ir išnykęs, – iš naujo nesugrįžta, „neprisikelia“. Vietoj jo atsiranda kiti, tačiau taip pat laikini dalykai. Toks yra tikrovės Tapsmo (virsmo, kaitos, raidos, evoliucijos) dėsnis, be jokių išimčių. „Atsimink galą. To neužmiršk, nes nėra sugrįžimo“ (Sir 38, 21–22),– sakoma pačiame Šventajame rašte. „Kaip lapai, sprogstantys ant žalio medžio, – vienam nukrintant, kitas išsprogsta, – taip kūno ir kraujo kartos, – vienai išmirštant, kita užgimsta“ (Sir 14, 18). Ar į šį realistinį „Dievo žodį“ reikia tik žiūrėti, jo... nematant? Ar aklas tikėjimas – vertybė?

Šiais laikais jau, rodos, nesunku suprasti, kad amžinas tik laikinumas. Todėl kalbos apie Jėzaus „prisikėlimą“ yra ne tik naivi proto sukonstruota netiesa, bet dažnai ir sąmoningas „ganytojų“ melas, siekiant paklupdyti ir apkirpti „aveles“. Prekyba dangumi – ne tik lengvas, bet ir gana naudingas biznis. Tą parodo ir toks gėdingas faktas, pavyzdžiui, kad pusė Vokietijos kunigų – pedofilai, pamokslaujantys tikintiesiems apie… padorumą. Labai abejotina, ar jie patys yra religingi.

O giliai ir nuoširdžiai tikintieji „Kristų“ (tai vėliau sukurtas graikiškas  Jėzaus pavadinimas, reiškiantis „Pateptąjį“ karaliaus sostui užimti) kaip „amžinojo gyvenimo duoną“, galėtų  pagalvoti, ar toks perteklinis laimingos amžinybės troškimas atitinka saiko dėsnį, šiuo atveju, paprastą žmogiškąjį santūrumą ir kuklumą. Ar toks beribis instinktyvus troškimas nėra primityvus biologinis egoizmas? Ir ar verta tikėti, kad eilinis, niekam nežinomas amatininkas iš Nazareto, vietoj žydų karaliaus tapęs „kruvinu avinėliu“ ant kryžiaus, po to pavirto savo priešybe – viso pasaulio „avelių ganytoju“? Dievo redukcija į žmogų, kūrėjo – į kūrinį yra kvailystė, o jo nuosmukis iki bejėgės būtybės, kybančios ant medžio, – visiškas absurdas. Joks „šventumas“, bendražmogiškos moralės propagavimas ir jokie išoriškai įdomūs bažnytiniai spektakliai nekompensuoja šio deficito žmogiškame mąstyme. Tokiu būdu krikščionybė pažeidžia esminę žmogaus savybę pasaulėžiūros sferoje – jo protingumą.

 

 

Print Friendly, PDF & EmailSpausdinti straipsnį