Ateizmas ir ateistai „Gyvenimo paslaptis – pats gyvenimas.“ Gėtė

Kaip pažymėjome pirmame šio straipsnio skyrelyje, modernesni teologai viduramžiais iškeltus dievo buvimo įrodymus stengiasi interpretuoti naujaip, kad jie atitiktų šiuolaikinio žmogaus mąstymo logiką. Tačiau tai nereiškia, kad jie paliekami ramybėje ir jais jau nebeoperuojama. Tai daro ne tik teologai savo traktatuose, kunigai pamoksluose, bet ir jiems prijaučiantys universitetų žmonės.

Štai žinomas filosofas, filologas, Vilniaus universiteto docentas Naglis Kardelis knygoje „Pažinti ar suprasti? Humanistikos ir gamtotyros akiračiai“ (Vilnius:  VŠĮ Naujasis Židinys–Aidai, 2008) loginius dievo buvimo įrodymus, kuriuos jis vadina argumentais, laiko svarbiausiais liudijant dievo egzistavimą. „Faktais neįmanoma nei įrodyti, nei  paneigti, jog Dievas egzistuoja“ (p. 144),  nes, anot N.Kardelio teisingo pastebėjimo,  faktų, pavyzdžiui, netikėto išgijimo, interpretacija visada priklauso nuo žmogaus pasaulėžiūros, santykio su religija. Dievo valiai priskiriami faktai religingo žmogaus tikėjimą sustiprins, o ateistui  nieko nereikš. Įrodyti dievo egzistavimą, teigia Kardelis, įmanoma tik loginiais argumentais arba „perkeičiant žmogų ir perkeliant jį  iš laiko į amžinybę.  Danguje jau nebus „anksčiau“ ir „vėliau“ (p. 137). Kadangi „anapusinė“ būtis mums yra paslaptis ir žmogaus protui „nepažini“, tai belieką tik loginiai, arba filosofiniai, dievo buvimo argumentai.

Naglis Kardelis,  pasižymėdamas neeiline, retai kam  pasiekiama erudicija (filosofijos istorijos išmanymas, klasikinės filologijos žinios, šiuolaikinės fizikos pasiekimų žinojimas), demonstruoja, kaip galima argumentuoti dievo buvimą ontologiškai („Dievas negali neegzistuoti, nes jeigu jis neegzistuotų, tuomet net negalėtų būti mąstomas kaip tai, už ką didesnio ir tobulesnio negali būti pamąstyta“ (p. 146), kosmologiškai („empirinis pasaulis turi turėti jį peržengiančią priežastį, kuri yra Dievas“ (p. 148),  teleologiškai („pasaulio tvarka, dėsninga sąranga ir grožis nepaaiškinami empirinio pasaulio ribose, o privalo turėti savo Rentėją ir Architektą“ (p. 148).

Logiška. Bet ar per šimtmečius ištobulintos žodžių arabeskos padeda išsiveržti iš jau minėto ydingo rato: tikiu į savo tikėjimą? Keldamas šį klausimą, atrodo, laužiuosi į atviras duris. Autorius tiesiai šviesiai rašo: „…pirma būtina įtikėti, jog Dievas egzistuoja, o vėliau būtent šis tikėjimas ir leis Dievo egzistavimą suvokti protu“ (p. 162). Dar daugiau – reikia tikėti, kad ir pati „logika galų gale yra dieviškos kilmės, anapusiška ir transcendentiška“ (p. 165). Žodžiu, autorius pripažįsta, kad apriorinis (išankstinis)  tikėjimas dievo egzistavimu – bet kurio religinio tikėjimo, taip pat ir jį pagrindžiančių teorijų pagrindas.

Kas lemia atskiro žmogaus, taip pat ir mokslininko, religinį tikėjimą? „Vadinamasis pasaulio vaizdas, kurį regi mokslininkas, priklauso veikiau nuo filosofinių, įsisąmonintų ar neįsisąmonintų, jo pažiūrų, politinių įsitikinimų, kultūrinės tradicijos, auklėjimo vaikystėje, egzistencinės patirties, etinių ar estetinių preferencijų ir kitų panašių aplinkybių, o ne nuo neutralių  mokslinių faktų, kurie tol, kol yra neinterpretuoti, nesusieti į kontekstualią visumą, nėra pajėgūs formuoti jokio – taigi ir mokslinio – pasaulio vaizdo“ (p.  31), – rašo autorius, ir jo žodžiuose yra tiesos. Tačiau, pirma, iš Kardelio knygos susidaro įspūdis, kad, išskyrus religinę filosofiją, pasaulyje šiandien nėra tokios filosofinės sistemos, kuri būtų verta mokslininkų dėmesio. Antra, atrodo, vietoj „pasaulio vaizdas“ čia vertėtų vartoti platesnio turinio sąvoką „pasaulėžiūra“, nes būtent ją formuoja autoriaus išvardyti veiksniai. Pasaulio vaizdas yra tik vienas pasaulėžiūros komponentų. Trečia, neteisinga galvoti, kad moksliniai faktai yra neutralūs pasaulėžiūros, o ypač pasaulio vaizdo, atžvilgiu. Mokslo laimėjimai nepaliaujamai plečia žmogaus pasaulėvaizdį, padeda teisingai suprasti gamtos ir visuomenės reiškinius, orientuotis beribėje erdvėje. Juk būtent dėl mokslinės pažangos bažnyčia yra priversta keisti savo požiūrį į pasaulio vaizdą, o racionaliosios teorijos, tarp jų ir ateistinės, semiasi iš jų sau argumentų ir stiprybės.

Autorius pripažįsta, kad šiandien teologai negali ignoruoti gamtos mokslo ir jo pasiekimų ne tik ta prasme. kad negali neigti  jo atskleistų faktų, bet ir turi su mokslininkais kalbėti jų kalba. Pats Kardelis parodo nemažą išprusimą šiuolaikinių gamtos mokslų pasiekimų srityje ir jų analizei paskiria didelę knygos dalį. Bet, atrodo, tik tam, kad  parodytų gamtos mokslui jo vietą ir paakintų mokslininkus interpretuoti mokslo faktus  kaip „besirealizuojančio dieviškojo plano“ sklaidą. „Gamtos mokslų paskirtis – suteikti naujų žinių, išplėsti pažinimą naujais empiriniais faktais. Tuo tarpu humanistikos tikslas – turimą žinojimą interpretuoti grynąjį mokslą pranokstančiame filosofiniame kontekste“ (p. 106), – rašo autorius. Iš autoriaus svarstymų susidaro įspūdis, kad  filosofiją ir gamtos mokslą  jis traktuojantis kaip teologijos tarnaitę. Štai kad ir iškalbingas natūraliosios evoliucijos teorijos komentaras: „… pats evoliucijos ( jei tik nesuvokiamas kaip aklas procesas) faktas nė kiek neprieštarauja tikėjimui ir negriauna jo.  Evoliucionizmo–kreacionizmo prieštara jau seniai pasenusi. […] kas kliudo Dievui kurti būtybes (tarp jų ir žmogų) evoliucijos keliu? [….] kas yra šios  [evoliucijos] mechanikos autorius, t.y. kodėl evoliucija apskritai vyksta, kodėl elementariosios dalelės jau iš anksto, kaip snaudžiančios potencijos,  turi tokių fizikinių savybių, kad iš jų gali atsirasti ne tik žvaigždės ir galaktikos, ne tik kalnai ir jūros, bet pagaliau ir žmonės.[. ..] Kas sukūrė šiuos dėsnius?  Kodėl egzistuoja ne tik lygtys, kuriomis aprašomas pasaulis, bet ir pats pasaulis?“ (p. 94–96).

Ką jau čia bepridėsi! Dažname kunigo pamoksle gali išgirsi tokius klausimus ir tokį pat atsakymą. Tai kartojama nuo pat krikščionybės pradžios, keičiasi tik jų žodinė išraiška, kuri priklauso nuo civilizacijos, kultūros,  mokslo pasiekimų lygio. Sakykime, juodžiausia bedievyste bažnyčios buvo laikomas tikėjimas pasaulių begalybe, nes, priėmus šią idėją, neišvengiami kyla erezijos dvasia persunkti klausimai. Jei pasauliai neturi nei pradžios, nei pabaigos, tai ar ne teisingiau būtų manyti, kad jie patys yra savęs pačių priežastis? Jei kūrėjas yra tas, kurio niekas nesukūrė, kuris egzistuoja amžinai, tai kodėl visata negali būti ta, kurios nereikia sukurti, kuri egzistuoja amžinai?  Šiandieniniai religijos apologetai nebedrįsta atmesti Multivisatos hipotezės, tačiau  vis tiek teigia: „Tikintis žmogus gali nuspėti, jog Dievo pasaulis, viršijantis fizinę egzistencijos plotmę, yra žymiai didesnis ir už Visatą, ir už Multivisatą“ (p. 77).

O kas gi yra dievas, kuriuo žmonės turi tikėti? Kaip jis atrodo? Kardelis labai  nepatenkintas „netikinčiais intelektualais“, tarp jų ir gamtos mokslo atstovais, kurie, esą, kritikuoja „liaudiškąją religinio pasaulėvaizdžio formą“, painioja Dievą  „su žmogiškomis Jo reprezentacijomis“ (p. 203). Tačiau ir pats šiuo klausimu  nieko aiškaus nepasako, matyt, dėl  to paties jo nuolat skaitytojams primenamo „žmogaus proto bei vaizduotės ribotumo“. Skaitant Kardelio svarstymus apie dievą, gali susidaryti įspūdis, kad jis priartėja prie panteistinio dievo supratimo: „giliausiais savo pamatais visa tikrovė yra Dievas“ (p. 206). Jeigu taip, tada dievas ištirpsta gamtoje, susilieja su jos dėsniais ir jokio antgamtinio pasaulio nebelieka. Žinoma, tokia išvada Kardeliui nepriimtina, ir jam tenka „tikrovę“ aiškinti dualistiškai. Tai „fizinė tikrovė“ ir „visa, prieš ką – ar kieno akivaizdoje, – stovi žmogus“. Jeigu taip, tai neišvengiamai ne tik „kasdieninio mąstymo praktikoje“, kaip teigia autorius, bet ir teologiniuose samprotavimuose bei religinėje filosofijoje dievas  suvokiamas kaip asmuo, su visais antropomorfiniais bruožais. Šią galimą išvadą Kardelis  stengiasi neutralizuoti. „Antropomorfinės kategorijos, pasitelkiamos mąstant apie Dievą, yra neišvengiamos, nes  kvaila būtų mąstyti apie Jį kaip kažin ką, kas mažiau tobula už  mus pačius,  žmogiškas būtybes, o mūsų pačių žmogiškumas, kurį kasdien tiesiogiai patiriame, yra tiesiog  mums pasiekiamos mąstymo apie Dievą tobulumą ribos – juk  mes tiesiogiai nepažįstame jokios būtybės, tobulesnės už mus pačius“ (p. 207), – rašo jis.. Žodžiu, kad ir kaip suksi, sunku paneigti iš senų senovės mus pasiekusią išmint: dievą žmogus kuria pagal savo atvaizdą ir panašumą.  Tokį žmogišką dievo „reprezentavimą“ Kardelis vadina liaudišku, bet koks jis iš tikrųjų, nepasako, o  visas jo knygos tekstas kaip tik  byloja apie dievą kaip „gyvybingą, sąmoningą ir asmenišką“ esybę, sukūrusį  pasaulio egzistavimo ir tobulėjimo planą. Todėl nesuprantamas filosofo priekaištas „netinkintiems intelektualams“,  esą, painiojantiems  dievą su žmogiškomis jo reprezentacijomis. Betgi be jų dievas virsta tuščia abstrakcija arba  psichologiniu fenomenu, vidiniu žmogaus išgyvenimu. Tada kam tie visi ritualai, maldos ir atgailos?

O gal filosofas, piršdamas neapčiuopiamą dievo vaizdinį.  nori išsukti dievo buvimo argumentus nuo skeptikų kritikos, nukreiptos prieš antropomorfiškai suprantamo dievo atributus – visagalybę,  begalinį gerumą,  meilę, atlaidumą. Visais laikais skeptikai teologų klausė: jei dievas be galo geras ir visagalis, tai kodėl leidžia blogį? Toks klausimas niekada nebuvo ir nėra joks dievo šmeižtas ar keiksmas, ką ne kartą netikintiesiems prikiša filosofas (žr. p. 13).  Kaipgi keiksi tą, kurio egzistavimu netiki! Kaip lauksi kokių nors malonių iš to, kuris  neegzistuoja! Tas skeptikų klausimas tik pabrėžia dievui priskiriamų atributų nelogiškumą  ir prieštaringumą, vadinasi, ir dievo bei jo savybių  iliuziškumą. Beje, primindamas antikiniame pasaulyje garbinto  dievo Dzeuso epochos laisvamanių klausimą,  ar Dzeusas, būdamas visagalis, gali sukurti akmenį, kurio pats negalėtų pakelti, Kardelis  teigia, kad toks prieštaravimas negalėtų iškilti,  „jei Dzeusas būtų Dievas“ (p. 156). Tarp tikrojo „Dievo esmės ir Jo atributų“ nesą  „jokio realaus skirtumo“. „Griežtai kalbant, egzistuoja tik Dievo esmė, kuri yra vientisa ir neprieštaringa, tačiau ribotam žmogaus protui – nepažini“ (p. 154). Lieka tik aklai ir nuolankiai tikėti.

O ką daro tas, kurio kritinis protas aklai nepriima nei tikėjimo antgamtiniu dievu, nei antgamtine jį įrodinėjančios logikos prigimtimi? Jis imasi istorinio tyrimo metodo, paaiškinančio, kodėl antikoje žmonės tikėjo olimpo dievais  ir jų vyriausiuoju Dzeusu, kokioms sąlygoms esant susiformavo krikščioniškojo dievo vaizdinys ir kas jį palaiko šiandien. Bet tokiu istoriniu požiūriu žvelgiant į religijas, į vieną gretą iliuzijos ir tikrovės atžvilgiu atsistoja ir pagoniškasis Dzeusas, ir krikščioniškasis dievas.

Ignoruojant istoriją ir vadovaujantis tik abstrakčiais  loginiais samprotavimais, galima pateisinti bet kokį  dievo vardu veikusios institucijos žingsnį. Šiurpu nukrečia kad ir šis Kardelio teiginys: „Jis [Dievas]  tikrai nebūtų leidęs  pasaulyje siautėti blogiui, jei būsimąjį gėrį […. ] būtų  buvę įmanoma sukurti, kartu neleidžiant pasaulyje egzistuoti …. baisiam blogiui“ (p. 195).  Juk tokia nuostata vadovavosi viduramžių inkvizitoriai, degdami raganų laužus, siųsdami į mirtį,  kaip sakė vokiečių kontrreformacijos šalininkas Gasparas Schoppas, „ištirti savo beribių pasaulių“ Džordaną  Bruno (1548–1600). Tokia nuostata vadovavosi ir vienas iš reformacijos vadovų  Jonas Kalvinas, įsakydamas sudeginti žymų mokslininką Migelį Servetą (1511–1553),  aprašiusiu mažąjį kraujotakos ratą. O kiek dievo vardu, – ir krikščioniško, ir musulmoniško, ir dar kitokio, –  buvo palaiminta karų, sunaikinta kultūrų bei civilizacijų.

Šiais visiems žinomais  pavyzdžiais visai nenoriu juodinti religijos ir bažnyčios ar pavaizduoti jų visų blogybių šaltiniu.  Tik noriu, kad jų socialinis vaidmuo būtų vertinamos istoriškai, o ne abstrakčiai logiškai, metafiziškai. Pats Kardelis pripažįsta, kad metafizikos plotmėje galima įrodyti bet ką  (žr. p. 26) . Filosofas priekaištauja mokslininkams, kad jie Apreiškimo nevertina istoriškai, o nihilistiškai jį atmeta.  Netiesa,  parašyta nemaža istorinių darbų, analizuojančių krikščionybę, tame tarpe ir jos apreiškimo idėją. Bet turbūt absoliučią daugumą tų darbų autorius atmeta kaip nepagrįstus, nes jie parašyti vadovaujantis ne ta filosofija, kaip pageidautų Kardelis.

Įdomu, kiek nelabųjų pragare priskaičiuoja šiuolaikiniai katalikiškieji egzorcistai, “išvarinėjantys velnius iš apsėstųjų” kaip ir viduramžiais?

Spausdinti straipsnį