II.5. Kazimieras Liščinskis – pirmasis Lietuvos ateistas
01 Antradienis Bal 2014
Autorius: administratorius
Žymos: bažnytinis teismas, dievo nebuvimo įrodymai, sudeginimas ant laužo
Kazimiero Lyščinskio sudeginimas Varšuvoje 1689 m.
Kovo mėn. sukako 380 metų nuo pirmojo Lietuvos ateisto Kazimieras Liščinskio gimimo
Kazimieras Liščinskis gimė 1634 m. kovo mėn. 4 d. Liščicos dvare Bresto (Lietuvos Brastos) vaivadijoje. Jėzuitų kolegijose studijavo teisę ir teologiją. Atsisakęs duoti popiežiui ištikimybės įžadus ir priimti kunigo šventimus, K .Liščinskis išstojo iš jėzuitų ordino. 1669 m. buvo išrinktas Melniko pastalininkiu. 1682 m.– Bresto žemės teismo pateisėju, vėliau Lietuvos vyriausiojo tribunolo nariu.
Remiantis slapta iš jo paimtu veikalo „Apie Dievo nebuvimą“ („De non existentia Dei“) rankraščiu, jis buvo apkaltintas bedievyste, 1688 m. suimtas ir įkalintas bažnyčios kalėjime Vilniuje. Pasmerktas bažnytinio teismo, K. Liščinskis buvo teisiamas Seimo teisme Varšuvoje. Nuteistas mirties bausme. 1689 m. kovo 30 d. jam buvo nukirsta galva, po to kūnas sudegintas, o palaikai iššauti iš patrankos.
Kartu buvo sudegintas ir jo veikalas. Išliko penkios ištraukos, kurias buvo persirašęs instigatorius (prokuroras), ruošdamasis kaltinamajai kalbai.
žr. Kazimieras Liščinskis – tragiška ateisto istorija ( https://www.google.lt/search?q=kazimieras+li%C5%A1%C4%8Dinskis&ie=utf-8&oe=utf-8&rls=org.mozilla:lt:official&client=firefox-a&channel=sb&gws_rd=cr&ei=s1k6U4-PH9LR4QSW24CwCA )
Kazimieras Liščinskis
Apie Dievo nebuvimą
[fragmentai]
- Vardan jūsų Dievo, o teologai, ar jūs neužgesinate proto šviesos, ar neatimate iš pasaulio saulės, ar neišvarote iš dangaus savo Dievo, priskirdami jam neįmanomus dalykus, vienas kitam prieštaraujančias savybes ir bruožus?
- Žmogus yra Dievo kūrėjas, Dievas yra žmogaus kūrinys ir padarinys, žmonės yra Dievo sutvėrėjai ir kūrėjai; Dievas yra ne reali, bet proto esybė, jis yra kažkas chimeriška , taigi Dievas ir chimera yra tas pat.
- Religija įkurta nereligingų žmonių, kad jie būtų garbinami, tarsi Dievas čia niekuo dėtas. Pamaldumas dievui įvestas nepamaldžiųjų. Viešpaties baimė paskleista nebijančiųjų tam, kad jų būtų bijoma. Dieviškuoju vadinamas tikėjimas yra žmonių išmonė; logikos ar filosofijos mokslas, kuris giriasi dėstąs teisybę apie Dievą, yra melas. Ir priešingai, tas mokslas, kuris pasmerktas kaip melagingas, yra nepaprastai teisingas.
- Prasimanymais apie tikėjimą Dievu gudresniųjų apgaudinėjami paprasti žmonės patenka į jų priespaudą, tačiau tą savo priespaudą taip saugo, kad jei išminčiai norėtų juos nuo tos priespaudos išvaduoti, liaudis jiems pasipriešintų.
- Tačiau nei mumyse pačiuose, nei kituose žmonėse neaptinkame glūdint proto priesaką, kuris mus įtikintų, kad dieviškasis apreiškimas – teisybė. Jei toks priesakas mumyse glūdėtų, visi sutartų, neabejotų, neprieštarautų Mozės raštui ir evangelijai (kuri yra melaginga), nebūtų daugybės įvairių sektų steigėjų ir jų sekėjų, Mahometo ir kitų. Bet taip nėra, todėl atsiranda ne tik abejojančių, bet ir ginčijančių apreiškimą, ir tai daro ne mulkiai, o žmonės išmintingi, kurie, teisingai samprotaudami, įrodo kažką visiškai priešinga, būtent tai, ką įrodinėju ir aš. Taigi Dievo nėra.
(Žr. Lietuvos ateizmo istorijos chrestomatija : religijos kritika, laisvamanybė ir ateizmas Lietuvoje / Lietuvos TSR Mokslų akademija. Vilnius: „Minties“ leidykla, 1988, p. 103)
2 komentarai
V. B.. :
2014-06-09 15:54
K. Liščinskis
K. Liščinskio nužudymas – kraupi katalikiškojo fanatizmo akcija. Ar taip bažnyčia vykdė Jėzaus įsakymą mylėti žmones, netgi „savo priešus“? Pagaliau kieno „priešas“ buvo Liščinskis –
tiesos ar melo, realybės ar iliuzijų?
Evangelijų melagingumą įrodo jos pačios, ypač seniausioji, pagal Morkaus padavimą. Trečiojo skyriaus (20 – 35 eilutės) tekstas parodo konfliktą Jėzaus šeimoje – motina Marija ir keturi jo broliai vadino jį bepročiu, apsėstu netyros dvasios, o jis iš vis paniekino, atsisakė Marijos kaip savo motinos, taip pat ir brolių (žr. Beck‘o arba The Gideons International vertimus angl. k., nes vertėjai liet. k. iškraipo, švelnina, maskuoja šią Jėzaus konfrontaciją su savo motina). Po šio konflikto Jėzaus savo namuose jau daugiau nematome, iš vis jų santykiai nutrūko. Netrukus jis su savo komanda patraukė į Jeruzalę – troško būti žydų karaliumi, žadėjo savo mokiniams „jau šiuo metu“ didžiulius turtus (žr. Morkaus 10, 29) ir dvylikos Izraelio genčių teisėjų postus (žr. Mato 19, 28).
Ar dailidė, tapęs Galilėjos pamokslininku, trokštąs sukurti „dievo karalystę“ Izraelyje ir nukryžiuotas kaip maištininkas, gali būti visos žmonijos dievas? K. Liščinskis apskritai laikė dievą prasimanymu ir žmonių mulkinimu, siekiant bažnyčiai juos valdyti dangiškojo viešpaties vardu.
Ar mąstytojų, mokslininkų, filosofų, „eretikų“ ir „raganų“ žudymo istorinį nusikaltimą kada nors nusiplaus bažnyčia? Vargu… Per daug kraupios šios žvėriškos, beprotiškos piktadarystės…
Ateistai irgi ne šventieji – buvo ir yra visokių, tame tarpe ir smurtautojų. Tačiau principiniu klausimu – „kūrėjo“ ir „viešpatavimo“ žmogui klausimu – tik realistai, o tuo pačiu ir ateistai, laikosi protu ir faktais pagrįstos pozicijos. Tik jie, o ne tie, kurie vis dar klupdo žmogų, yra tikrieji humanistai.
K. Liščinskio neturėtų pamiršti ir lenkai, ypač gyvenantys Lietuvoje ir vis dar painiojantys religiją su politika. Bažnyčia turėtų užsiimti t. vad. „sielovados“, t. y. bendrosios pasaulėžiūros, o ne valdžios ir įstatymų klausimais, t. y. „nekišti nibrės ne į savo daržą“. Inkvizitoriai kaip tik prisivirė košės, nesuvokdami prigimtinės žmogaus teisės – galimybės laisvai spręsti ir reikšti savo nuomonę pasaulėžiūros klausimais.
Vaidotas Sakalas :
2014-07-16 12:56
Noriu nuoširdžiai padėkoti puslapio autoriui (-iams) už triūsą ir palinkėti nesibaigiančios energijos šiame darbe. Ačiū!