Ateizmas ir ateistai „Gyvenimo paslaptis – pats gyvenimas.“ Gėtė

Priminsiu, kad teizmas (gr. theos „dievas“) – teologinė pažiūra, kad visa ko pagrindas yra dievas, tvarkantis  žmonių gyvenimą, diktuojantis jiems dorovinius reikalavimus. Humanizmas (lot. humanus „žmogiškas“) –filosofinė kategorija, laikanti žmogų pagrindine vertybe, moralinių nuostatų kūrėju ir saugotoju.

Šios dvi pažiūros kaktomuša susidūrė XV–XVI a.,  Renesanso epochoje.

Dėl kapitalistinių santykių vystymosi, mokslo pažangos, intensyvėjančio miestų gyvenimo silpnėjo ir iro luominiai santykiai, padaugėjo protinio darbo žmonių, vadinamųjų laisvųjų profesijų atstovų, tiesiogiai nesusijusių su bažnyčiomis, vienuolynais, – architektų, dailininkų, rašytojų, gydytojų, teisininkų. Tai buvo ta socialinė bazė, kuria rėmėsi bekylantis judėjimas, kurį tyrinėtojai apibūdina kaip humanistinį antropocentrizmą (gr. anthrōpos „žmogus“ + gr. kentron „centras“). Humanistai vietoj „dievo karalystės“ iškėlė „žmogaus karalystės“ idėją.

XV–XVI a. Italijos mąstytojų Lorenco Valos (it. Lorenzo Valla, 1406–1457), Džovanio Piko dela Mirandolos (it. Pico della Mirandola, 1463–1494), Pjetro Pompanacio (it. Pietro Pomponazzi,1462–1525) ir kt.  pagrindinis svarstymų objektas buvo žmogus, jo dvasinis gyvenimas, jo vieta pasaulyje, jo žemiškoji paskirtis ir likimas. Apmąstydami šias problemas, filosofai negalėjo nepaliesti ir religinio tikėjimo.

Pjetro Pompanacis

Džovanis Vaninis

Pjeras Beilis

Įsidėmėtinas P. Pompanacio „Traktatas apie sielos nemirtingumą“ (1516), sukėlęs teologų nepasitenkinimą ir viešai sudegintas Venecijoje. Išanalizavęs visus pro et contra argumentus dėl sielos, Pompanacis prieina išvadą: nėra nemirtingos sielos, idėją apie sielos nemirtingumą kaip neginčijamą dalyką paskelbė įstatymų leidėjas, rūpinęsis ne tiesa, o žmonių dorumu. Politikas manęs, kad dauguma žmonių elgiasi gerai dėl amžinos bausmės baimės. Tačiau  ar tai tikroji dorovingo elgesio garantija? Ar poelgį, tegul ir gerą, padarytą iš baimės, galima laikyti doroviniu poelgiu? Štai mąstytojo atsakymas: „Tas, kuris elgiasi dorai ir nelaukia kito atlyginimo, išskyrus pačią dorybę, elgiasi daug doriau ir sąžiningiau, negu tas, kuris be dorybės laukia dar kito atlyginimo. Tas, kuris vengia nusikaltimo dėl jo šlykštumo, o ne bijodamas bausmės už nusikaltimą, yra labiau vertas pagyrimo, negu tas, kuris vengia nusikaltimo, bijodamas bausmės […]. Todėl tie, kurie mano, kad siela yra mirtinga, daug geriau gina dorybės pagrindus, negu tie, kurie mano, kad ji yra nemirtinga. Juk atpildo viltis ir bausmės baimė suteikia sielai kažką vergiška, o tai prieštarauja patiems dorybės pagrindams“ (Pompanacis, P. Traktatas apie sielos nemirtingumą. – Filosofijos istorijos chrestomatija: Renesansas. –  V., 1984, p. 118). Pompanacis čia ne tik nusako moralės specifinį bruožą – autonomiškumą, bet ir nedviprasmiškai teigia, jog  žmogus, netikintis į anapusinį pasaulį, moralės požiūriu  gali stovėti aukščiau, negu juo tikintis. Patvirtindamas šį savo teiginį, mąstytojas pateikia ilgą sąrašą įžymių žmonių, kurie netikėjo sielos nemirtingumu, bet buvo aukštos moralės.

Antireliginiu skepticizmu dvelkia ir Renesanso epochos prancūzų mąstytojo Mišelio de Montenio ((pr. Michel de Montaigne,1533–1592) kūryba.  Jo „Esė“ dėl laisvamaniškų minčių 1676 m. Vatikano buvo įtrauktas į „Draudžiamų knygų sąrašą“. Jis, kaip ir kiti pasaulietinio humanizmo atstovai, atmetė dievobaimingumą kaip dorovingumo kriterijų. „Būti doram savo sielos gelmėse, kur viskas galima ir niekas nemato, – štai kur dorumo viršūnė“, – rašė M. Montenis ( Esė. –V., 1983, p. 191). „Mes savo dievobaimingumui palaikyti darome tik tai, kas patenkina mūsų aistras. Nėra didesnės nesantaikos už krikščionių. Mūsų uolumas daro stebuklus, kai jis eina išvien su mūsų neapykanta, žiaurumo, puikybės, piktžodžiavimo, maištavimo polinkiais.[…]. Mūsų religija, sukurta, kad išnaikintų ydas, o iš tikrųjų jas tik dangsto, kursto, teikia joms peno“ (ten pat, p. 93).

Ši skaudi išvada nebuvo išlaužta iš piršto, ją maitino to meto tikrovė. Religinio uolumo skatinami, krikščionys degino vadinamąsias raganas ir vadinamuosius eretikus, naikino mokslo knygas, gobšavo, veidmainiavo. Tai patvirtina ir didžiųjų kankinių  – Džordano Bruno (it. Giordano Bruno, 1548–1600) ir Džulijaus (Julijaus) Vaninio (Giulio Cesare Vanini, 1585–1619) likimas. Esu jau apibūdinęs Bruno filosofines pažiūras apie pasaulio sąrangą, šį kartą pabrėšiu šių pažiūrų humanistinį patosą. Ne tariama dieviškoji prigimtis ar įsivaizduojama nemirtinga siela, – teigė Brunas, – iškelia žmogų virš gyvulių, darbas – štai kas daro jį nenugalimą tarp kitų gyvų būtybių.

Tikru himnu žmogaus didybei ir orumui skamba Dž. Vaninio žodžiai: „Aš nepabijočiau iškelti žmogų aukščiau dangaus“. Šis mąstytojas, apkaltintas šventvagyste bei nedorumu, Tulūzos parlamento buvo pasmerktas žiauriai mirčiai. Budelis turėjo jį, pririštą už grandinės, tempti miesto gatvėmis į bausmės vietą. Ant nugaros jam buvo pakabinta lentelė su užrašu: „Ateistas ir Dievo vardo niekintojas“. Atvedęs prie laužo, budelis turėjo jį pririšti  prie stulpo, išplėšti liežuvį ir pasmaugti, po to kūną sudeginti. Vaninis didvyriškai laikėsi mirties akivaizdoje. Kreipdamasis į susirinkusią minią, jis pasakė: „Jeigu dievas egzistuotų, aš melsčiau  jį sviesti žaibą į tą nepaisantį teisybės parlamentą. Jeigu egzistuotų velnias, aš melsčiau jį šitą teismą nugramzdinti į pragarą. Bet aš to nedarysiu, todėl kad nėra nei dievo, nei velnio“ (История свободомыслия и атеизма в Европе. – М., 1966,  с. 78).

XVII a. olandų mąstytojas Benediktas Spinoza (Benedictus de Spinoza, tikr. Baruch Spinoza ). pasisakydamas prieš teologų aukštinamą palaimą būsimame gyvenime, teigė: „Bet kokia etika, gyvenimo prasmė ir elgesys turi prasidėti šiame pasaulyje ir šiame gyvenime. Atrodo paradoksalu sakyti, kad žmonės naudingiausi vienas kitam tada, kai kiekvienas siekia sau naudos “ (Spinoza, B. Etika.  –  Vilnius: Pradai, 2001, p.. 377). Moralės pagrindas – protingas egoizmas.  Kiekvienas žmogus trokšta patenkinti savąjį aš. Kiekvienoje gyvoje būtybėje slypi poreikis atkakliai ginti savo teises, kad galėtų išlikti. Tai yra aukščiausias siekis, kokio galime tikėtis, kadangi niekas nesistengia išsaugoti savo gyvenimo dėl kažkokio neaiškaus tikslo“ (p. 256–257). Spinozos mintis, jog  gyvenimo prasmės reikia ieškoti pačiame gyvenime, o ne už jo ribų, labai imponavo didžiajam poetui Johanui Volfgangui Gėtei (vok. Johann Wolfgang von Goethe, 1749-1832)  „Gyvenimo paslaptis – pats gyvenimas“,  – teigė poetas,  turėdamas omenyje, kad žmogus geriausiai panaudoja savo gyvenimą, kai jis išsiugdo savo sugebėjimus ir juos tinkamai realizuoja.

Humanistinis Spinozos kūrinių patosas sulaukė griežčiausio religinių bendruomenių pasipriešinimo. Pirmiausia  – judėjų ostrakizmo: už teiginius, jog Biblija –  ne dievo žodis, o žmonių kūrinys, jog pranašai kalbėjo ne dievo įkvėpti, o savo meto aplinkybių veikiami, jis buvo atskirtas nuo žydų bendruomenės, su juo nė vienas žydas neturėjo teisės bendrauti. Paskui ir katalikų bažnyčia, suvokusi Spinozos panteistinių ir humanistinių pažiūrų ateistinę prasmę, uždraudė jo raštus.

Pirmasis, kuris paskelbė artėjant ateistų visuomenę, buvo prancūzų filosofas, rašytojas Pjeras Beilis (Pierre Bayle, 1647–1706).  Jo kūrinys „Istorinis ir kritinis žodynas“, tyrinėtojų nuomone, – tikra pasaulietinės minties istorijos enciklopedija, kurioje ne tik pateiktos laisvamanių bei ateistų biografijos, bet ir išdėstyti jų teiginiai, pagrindžiantys laisvą nuo religijos požiūrį į gamtą ir visuomenę. Žodyne surinkti faktai liudija didelį  laisvamanių ir ateistų dorovingumą. Tai drąsūs ir veržlūs žmonės, pasižymintys giliu garbės ir orumo supratimu, mylintys tiesą ir gyvenimą. Nors jie netikėjo sielos nemirtingumu, bet jų vardai nemirtingi. Didelį ateizmo dorovinį  potencialą liudija ne tik ateistinių teorijų keliamas aukštas moralinis idealas, bet ir ateistų ryžtas bei drąsa jį ginti. Dorovingo elgesio šaltinis, teigė Beilis, – ne antgamtinis dievas, o „natūrali sąžinė“, glūdinti kiekviename žmoguje. Ateistų visuomenė bus doroviniu požiūriu sveikesnė ir stipresnė negu protestantų ir katalikų visuomenė. „Jeigu prancūzų dvaras būtų buvęs ateistinis, argi jis taip būtų elgęsis su kalvinistais, kaip jie elgėsi? Argi jis kada nors būtų surengęs Baltramiejaus naktį?“.

Šią mintį pagilino ir išplėtojo XVIII a. prancūzų švietėjai. Pagrindiniai jų atstovai – Žiuljenas Lametri  (Julien Offray de la Mettrie (1709–1751), Klodas Helvecijus (Claude Adrien Helvetius, 1715 –1771), Deni Didro (Denis Diderot, 1713–1784), Polis Holbachas (Paul Henri d’Holbach, 1723–1789) – ne tik kritikavo religiją, bet ir kėlė pozityvią alternatyvą atmetamai pasaulėžiūrai. „Būk žmogumi, protinga būtybe, ištikimu vyru, švelniu tėvu, teisingu šeimininku, uoliu piliečiu, stenkis tarnauti tėvynei visomis jėgomis, talentais, žiniomis, dorybėmis. Dalinkis su artimaisiais tais turtais, kuriuos tu gavai iš gamtos, platink gerovę, pasitenkinimą ir džiaugsmą tarp tų, su kuriais tu susitinki; būk tikras, kad žmogus, darantis kitus žmones laimingus, negali būti nelaimingas pats“, – tai tik maža dalelė to moralinio kodekso, kurį išdėstė P. Holbachas veikale „Gamtos sistema“.

Taip tai taip, bet žmogus, neigiantis dievą, išmuša sau iš po kojų bet kokį dorovės pagrindą. Ko jam bijoti, dėl ko jam elgtis dorai? – puolė teologai prancūzų materialistus. Pastarieji jiems atsakė: „Jeigu žmogus neigia dievo būtį, tai jis negali neigti savo būties. Moralės branduolys – žmogaus interesai“. Svarbiausias iš jų yra įgimtas laimės troškimas ir savisaugos jausmas. Visi myli save, visi trokšta laimės, visi stengiasi pasiekti tai, ko jų širdis geidžia, ir nori išvengti to, kas jiems atrodo žalinga. Tai dėsnis, veikiantis visoje gamtoje: kiekvienas jos elementas stengiasi išsaugoti savo egzistavimą. Šia prasme žmogus egoistas. Bet jis turi būti protingas egoistas. Jis gyvena ne vienas, o visuomenėje. Jo laimė priklauso nuo kitų žmonių laimės, nuo to, kaip jis elgiasi su kitais, kaip jis jiems padeda. Atlyginimas už gerus poelgius – vidinis pasitenkinimas, tas tikriausias ir tyriausias bet kokios laimės šaltinis.

Dėstydami šias jau ir ankstyvesnių ateistų išsakytas mintis, prancūzų materialistai prieina labai svarbią išvadą: moralės reikalavimus žmonės susikuria apmąstydami savo socialinę patirtį. Ir tai jie daro ne tik nepriklausomai nuo religijos, bet ir priešindamiesi jos dogmoms. „Kiekviena moralė yra pagrįsta žemės gyventojų ryšiais, poreikiais, jų pastoviais interesais“ (Holbachas, P. Laiškai Eugenijai, Sveikas protas. – Vilnius, 1963, p. 350). Todėl ne religiniai pamokslai išgelbės žmoniją nuo blogio, lemiamą reikšmę čia turi socialinių aplinkybių pertvarkymas „teisingu auklėjimu, naudingais įpročiais, aiškiais principais, išmintingais įstatymais, kurie varžytų nenaudėlius ir atlygintų bei skatintų dorus žmones“ (ten pat, p. 192). Negali būti dorovingi žmonės, jeigu jie gyvena politinės savivalės, neteisingų įstatymų aplinkybėmis.

Tačiau prancūzų ateistai nesuabsoliutino ateizmo vertės. Ateistinės pažiūros nieko nevertos, jei jos nesusijusios su pažangiais socialiniais idealais. Antai švietėjų  Enciklopedijos kūrėjas Deni Didro esė „Skeptiko pasivaikščiojimas“ ateizmo fanfaronais (pranc. fanfaron – pagyrūnas), pavadino aristokratus, kuriems religijos neigimas tik priedanga amoralumui pateisinti.

Todėl nustebau ir palaikiau sąmoningu šio didžio žmogaus šmeižimu prancūzų filmo „Le Libertine“  („Laisvamanis“) pavadinimo vertimą į lietuvių kalbą – „Paleistuvis“. Taip, filme daug nuogybių ir laisvo elgesio scenų. Galbūt tai atspindi to meto aristokratų papročius, kurie veikė ir patį filmo herojų? Bet šiame fone svarbiausia – draudžiamos švietėjų Enciklopedijos leidimo peripetijos  bei moralės (etikos) pasaulietinės sampratos esmės atskleidimo klausimai. Lietuviškas filmo pavadinimas, greičiausiai pasirinktas dėl to, kad pritrauktų į kino sales žiūrovus, ateizmo kritikams suteikė argumentų niekinti ne tik patį Deni Didro, bet ir jo bei jo bendraminčių atliktus darbus bei išpažįstamas vertybes.

Gali pasirodyti, kad prancūzų švietėjų propaguojamas dorovinis idealas yra utopinis, teisingas, bet nepasiekiamas. Tačiau  nepamirškime, jog jis tiesiogiai veikė ne tik Didžiosios prancūzų revoliucijos, bet ir visų kitų buržuazinių revoliucijų laisvės ir lygybės siekius, naujai susiformavusių valstybių konstitucijas, įstatymus, žmonių santykius. Besikeičianti visuomenės sankloda paveikė ir bažnyčią bei jos nuostatas. Ji ne tik nebegalėjo imtis brutalių priemonių prieš teologines idėjas neigiančius asmenis, bet  ir pati pradėjo dėtis humanizmo gynėja.

Deni Didro

Liūdvigas Fojerbachas

Žanas Polis Sartras

XIX a. pabaigoje išryškėjo jau naujosios, kapitalistinės, visuomenės nesutaikomi, antagonistiniai  prieštaravimai – tiek socialiniai ekonominiai, tiek dvasiniai, doroviniai. Pasirodė, jog ir joje neįmanoma visuomeninių ir asmeninių interesų harmonija, apie kurią svajojo praeities humanistai.  Sprendžiant klausimą, ką daryti, kad įsitvirtintų humanistiniai žmonių santykiai, išsiskyrė dvi ateistinės koncepcijos.

Viena jų susijusi su Liūdvigo Fojerbacho (Ludwig Andreas Feuerbach, 1804–1872) vardu. Garsiajame savo veikale „Krikščionybės esmė“, pasirodžiusiame 1841 metais, liet. 1985) religiją filosofas apibūdina kaip prieštaravimo tarp idealo ir tikrovės iliuzinį išsprendimo būdą, žmogaus norų, troškimų fantastinę transformaciją. Todėl religija ne tik kad neišsprendžia realių prieštaravimų, ji juos dar užtušuoja. Todėl blogi būtų žmonių reikalai, jeigu teisė ir  moralė neturėtų kito pagrindo be religijos. Tikroji moralės priežastis slypi santykyje tarp „aš“ ir „tu“. Už savo egzistavimą žmogus turi būti dėkingas gamtai, už tai, kad yra žmogus, t.y. moralinė esybė, – kitam žmogui. Tik  žmonių tarpusavio santykyje susiformuoja gėdos, sąžinės ir kiti doroviniai jausmai. Tačiau šis formavimosi procesas sunkus ir sudėtingas. Visų laikų moralistų siūlytas švietimas,  apeliavimas į „proto karalystės“ sukūrimą žemėje nedavė trokštamų rezultatų. „Tiesa ne mąstyme ir ne žinojime. Tiesa – žmogaus gyvenimo ir būties pilnatvėje“, – padarė išvadą L. Fojerbachas. Kaip ją pasiekti? Reikia išmokyti žmones mylėti vienas kitą, – teigė filosofas. – Reikia pradėti garbinti žmogų kaip dievą, sukurti meilės religiją. „Meilė yra ryšys, tas saitas, principas, kuris susieja tobulybę ir netobulumą, nuodėminga ir nenuodėminga, bendra ir atskira, įstatymą ir širdį […]. Tik meilė regi lakštingaloje meilės dainų suokėją, tik meilė padabina augalų dauginimosi organus gėlės žiedu“ ((Fojerbachas, L. Krikščionybės esmė. – Vilnius, 1985, p. 102).

Atrodytų, kad mąstytojas atsisuka į evangelijų meilės apologiją. Tačiau jo išvados yra diametraliai priešingos: „meilė  pati savaime yra netikinti, o tikėjimas neturi nieko bendra su meile“ (ten pat, p. 341). Tikėjimas iškreipia pačią meilės esmę. Mes turime mylėti žmogų dėl jo paties, o religinis tikėjimas reikalauja mylėti kitą žmogų dėl dievo. „Dorybei čia tenka atpirkimo ožio vaidmuo“ (ten pat, p. 337). Žodžiu, Fojerbacho meilės filosofijos centre – žmogus, jo dorovinio tobulėjimo keliai, jo orumas, savarankiškumas.

Iš pradžių L.Fojerbacho propaguojamos idėjos susilaukė didelio populiarumo. Tačiau stiprėjant visuomenėje socialinei nelygybei ir klasiniams antagonizmams, abstraktus humanizmas nebetraukė ir nebedomino masių.

Iškyla nauja ateizmo atmaina, susijusi  su Karlo Markso mokymu apie būtinumą pertvarkyti visuomenę socializmo pagrindais klasinės kovos keliu. Religija, būdama fantastinis  žmogaus bejėgiškumo prieš gamtą ir visuomenę atspindys, nors ir įtvirtina tą bejėgiškumą ir trukdo klasinės savimonės vystymuisi, iš esmės yra ne socialinių ir dorovinių antagonizmų priežastis, o pasekmė. Vadinasi, išvaduoti žmonių sąmonę iš religinės mistifikacijos, galima ne religijos kritika, o sąlygų, sukeliančių socialinį susvetimėjimą, panaikinimu ir sukūrimu tokių, kurios leistų įsitvirtinti humaniškiems žmonių santykiams.

XX a. ateizmas reiškėsi įvairiomis formomis  – marksizmo, pozityvizmo, froidizmo ir kt. Bet originaliausią humanizmo koncepciją sukūrė vadinamasis ateistinis egzistencializmas. Žinomiausi jo atstovai – Žanas Polis Sartras (Jean-Paul Sartre, 1905–1980),  Alberas Kamiu (Albert Kamus, 1913–1960) . Štai Ž.–P. Sartras, išdėstęs savo kūrybos filosofinius pagrindus 1946 m. atspausdintame straipsnyje „Egzistencializmas yra humanizmas“ (žr.  http://www.tekstai.lt/zurnalas-metai/117-2005-m-nr-2-vasaris/254-jean-paul-sartre-egzistencializmas-yra-humanizmas-1.html). teigia, jog bet kurią būties analizę reikia pradėti ne nuo objektyvių jo egzistavimo sąlygų, o nuo  jo subjektyvumo. Bet kurie žmogaus siekiai, tikslai, vertybės išimtinai priklauso nuo jo subjektyvaus pasirinkimo, nuo to, kokią prasmę jis suteikia savo gyvenimui, išsiverždamas iš bet kurių priežasties- pasekmės ryšių. Nėra jokios „gamtinės“ ar „dieviškos“ esmės, kuri galėtų nulemti žmogaus mąstymą ir elgesį. Žmogus pats yra atsakingas už savo nesėkmes ir kančias, už savo sprendimų ir veiksmų rezultatus. Žmogus yra absoliučiai laisvas, dar daugiau – jis yra pasmerktas laisvei. Dievo buvimo teigimas yra nesuderinamas su asmenybės laisve, su laisvo užsiangažavimo, laisvo pasirinkimo absoliutumu. Jeigu dievas ir egzistuotų, vardan laisvo pasirinkimo ir atsakomybės žmogus turėtų elgtis tarytum jo nebūtų. Būties pagrindas yra joje pačioje ir beprasmiška ieškoti kokių nors dievo kūrimo pėdsakų.

Šie keli ateizmo istorijos štrichai liudija humanistinį jo potencialą. Žmogus  – savaime besivystančio pasaulio dalis ir dalyvis. Žmogus – tai būtybė, per kurią  gamta pažįsta pati save. Nepripažindami dievo egzistavimo, ateistai teigia žmogų esant aukščiausia būtybe, keliančia sau tikslus ir realizuojančia juos realiame gyvenime.

Spausdinti straipsnį