„Nepažinti Šventojo Rašto – tai nepažinti Kristaus“ (šv. Jeronimas).

Pažinti Jėzų Nazarietį Lietuvoje dar verta – mes gi ne pasaulietiški estai (tik 0,5% jų – katalikai). Jie lenkia mus tiek ekonomikoje, tiek kultūroje, o mes juos – religinėje mistikoje. Juk net popiežių Pranciškų Vilnius sutiko kur kas iškilmingiau nei Jeruzalė Jėzų. [Dar Vincas Kudirka rašė, kad „katalikybė yra pavirtusi į gryną popiežystę“ (Varpas, 1985, Nr. 12)].

Jėzus kartais laikė save pranašu (žr. Mk 6, 4 / Mt 23, 37). Pranašystė yra nuostabus, protu nesuvokiamas, galima sakyti, stebuklingas ateities numatymas. Poreikis sužinoti ateitį toks stiprus, kad bandymai ją įžvelgti neišsitenka tik religijos rėmuose. Labiausiai išgarsėję pasauliečiai pranašai – Mikalda, Nostradamas, Vanga, Mesingas. Nors apie ateitį jie neturėjo jokios informacijos, esą sugebėjo „aplenkti laiką“. Žinodami tikrovės dėsnius, ją tam tikru mastu numato ir mokslininkai. Tačiau religinių pranašų vaizduotės polėkio negali pralenkti nei mokslinė prognostika, nei  ekstrasensai, nei šarlataniški „aiškiaregiai“.

Svarbiausias pranašas, žinoma, yra pats dievas. Jis sako: „Aš darysiu stebuklų: kraujo, ugnies bei rūkstančių dūmų“ (Apd 2, 19). Šios jo pranašystės nuolat pildosi, nes tokius „stebuklus“ visą laiką daro teroristai. Bet tik „dievas žino“, kas tikrai bus. Kadangi viską žino, tai ir netyli: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą“  (Jn 1, 1]. Tačiau jo „žodžiui“ iškilo problema su lūpomis. Jas teko skolintis iš žmogaus.

Deja, žmogaus ne tik lūpos, bet ir mintys kartais būna kreivos. Taip, pavyzdžiui, teigiama, kad Senajame Testamente aprašytas „Mozės regimas nesudegantis krūmas – tai pirmavaizdis to, kas įvyko po keliolikos amžių. Jis yra siejamas su Mergele Marija. Ji pradėjo įsčiose Aukščiausiojo Sūnų ir šioje liepsnoje nesudegė“ (S. Rudalevičiūtė. Motina Karalienė. „Savaitė“, 2018, Nr. 32). Taip, esą, buvo išpranašautas netradicinio „skaisčiausios mergelės“ apvaisinimo orgazmas. Čia įžiūrimas ryšys tarp „liepsnojančio krūmo“, kaip stebuklingo ateities ženklo, ir karštos Marijos įsčių temperatūros jos pastojimo metu. Tik kažin kokia yra temperatūra galvos, skelbiančios tokias „įžvalgias“ pranašystes?

Ko tik nebūna „šventame“ pasaulyje! Kadangi paprastas, niekam nežinomas stalius iš Nazareto, vardu Jėzus, padarė stulbinančią karjerą –  tapo daugelio tautų dievu, –  suprantama, jis taip pat turėjo viską numatyti  į priekį.  Ar numatė? Ne  visada.  Buvo sumanęs užimti karaliaus sostą Jeruzalėje [žr.  Mt 2, 1 – 2 / Lk 1, 32 / Mt 16, 20 – 21 / Lk 19, 27 – 28 / Mt 21, 4 –  5). Nepavyko. Vietoj sosto – kryžius. Žadėjo antruoju bandymu ateiti, kai „dar nepasibaigs ši karta“ (žr. Mk 13, 30). Neatėjo. Jėzus suprato, kad ir jo mokiniai bus „išdavinėjami bei persekiojami“. Bet kažkodėl jis prižadėjo jiems: „Nė  vienas plaukas nuo jūsų galvos nenukris“ (Lk 21, 18). Keista, kad jis nenumatė, jog  ne tik nukris daugelio jo pasekėjų galvos, bet ir po trijų šimtmečių jo pasekėjai patys  kapos galvas pagonims. Jis, siekdamas išplatinti savo miglotą mokymą apie dievo karalystę Izraelyje, net nežinojo kad Romos imperija – tai dar ne „visas pasaulis“ [žr. NT. 1989, Mt  24, 14 paaiškinimą] .

 

 

Nepaisant to, evangelistai „faktais“ įrodo, kad Jėzus ateitį numatė. Beje, išpranašauti Jeruzalės šventyklos sugriovimą („čia neliks akmens ant akmens!“, –  žr. Mt 24, 2) jam buvo nesunku, nes karai  „šventoje žemėje“ vyko gana dažnai. Jeruzalė buvo sugriauta dar ne kartą. Bet abejotina, pavyzdžiui, ar jis numatė, kad  į savo apaštalų komandą priima išdaviką –  Judą Iskarijotą. Ir visiškai neaišku, kodėl pats Jėzus įvarė į jį velnią: „…pamirkęs kąsnį dubenyje, jis padavė Judui. Kai šis nurijo kąsnį, įėjo į jį šėtonas“ (Jn 13, 26 – 27). Nieko sau „komunija“!  Visiems žinoma, kas po to atsitiko. Tik vėl neaišku, kieno valia krikščionių dievas buvo pakabintas ant medžio:  ar jo „tėvo“, ar velnio apsėsto Judo, ar visų žydų, ar prokuratoriaus Piloto, ar jo paties… Nelabai aišku, ir už ką jis buvo nukryžiuotas: žydai sako, kad už „tautos kurstymą, kiršinimą“ (Lk 23, 2 – 5), t. y. už maištavimą, o teologai tvirtina, kad „už mūsų nuodėmes“. Turbūt tik už buvusias. Ar ir už būsimas?

Šiaip ar taip, Jėzus tą, sakykim, savo  dramatiško gyvenimo scenarijų – prekybinį jo tragizmą – esą numatė iš anksto ir jo būsimu realumu dažnai įtikinėjo savo mokinius. Štai tos prognozės pagal Mato evangeliją. Cituoju:

1.Nuo to meto [kai Petras jį pavadino Mesiju, o Natanelis Izraelio karaliumi – V. B. – žr Mk 8, 29 / Jn 1, 49], Jėzus pradėjo aiškinti savo mokiniams, kad jam reikia eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti nuo tautos seniūnų, aukštųjų kunigų ir Rašto aiškintojų, būti nužudytam ir trečią dieną prisikelti (16, 21).
2.Jėzus jiems įsakė: „Niekam nepasakokite apie regėjimą [Jėzaus atsimainymo, Mozės ir Elijo regėjimą – V. B.], kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių“ (17, 9).
3.Bebūdamas su mokiniais Galilėjoje, Jėzus jiems pasakė: „Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas, ir jie nužudys jį, o trečią dieną jis prisikels“ (17, 22).
4.Prieš išvykdamas į Jeruzalę, Jėzus pasiėmė skyrium dvylika mokinių ir kelyje kalbėjo jiems: „Štai mes keliaujame į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus atiduotas į aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų rankas. Jie pasmerks jį mirti, atiduos pagonims tyčiotis, nuplakti ir nukryžiuoti, bet trečią dieną jis prisikels iš numirusių“ (20, 17 – 18).
5.Jėzus tarė: „Žmogaus Sūnus irgi atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti, ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkimo už daugelį“ (20, 28 ).
6. .„Ar galite gerti taurę, kurią aš gersiu?“ (20, 22). [„Gerti taurę“ Biblijos kalba reiškia „kentėti“
7.Jėzus tarė savo mokiniams: „Jūs žinote, kad po dviejų dienų bus Velykos, ir Žmogaus Sūnus bus atiduotas nukryžiuoti“ (26, 1 – 2).
8.Jėzus tarė: „...tai yra mano kraujas – naujosios sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmių atleidimui“ (26, 28).
9.„Jeruzale, Jeruzale! Tu žudai pranašus ir užmuši akmenimis tuos, kurie pas tave siųsti. Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus, kaip višta surenka savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai!“ (23, 37).
10.Jėzus jiems kalbėjo: „Šią naktį jūs visi manimi pasipiktinsite, nes parašyta: ‚Užgausiu piemenį, ir avių kaimenė išsisklaidys‘. O kai prisikelsiu, aš nueisiu pirma jūsų į Galilėją“ (26, 31 – 32 ).

Be šių tiesioginių Jėzaus pranašysčių apie savo mirtį ir prisikėlimą Mato evangelijoje yra dar keletas užuominų apie jo būsimą „kančią“ (žr. 17, 12), „patepimą laidotuvėms“ (žr. 26, 11 – 12) ir maldavimą, kad jį „aplenktų ši taurė“ (žr. 26, 39). Taigi, trylika beveik vienodų Jėzaus pranašysčių  (dvylika jų yra ir  Morkaus evangelijoje) apie būsimą savo gyvenimo dramos kulminaciją.

Tačiau čia kyla neaiškumų. Kokių galų reikėjo Jėzui viešai ir iškilmingai su savo komanda lįsti į tą Jeruzalę ir jau slapta, atskirai nuo mokinių, gėdingai iš jos išsinešdinti? Tam, kad kentėtų ir mirtų, bet… nenumirtų? Ar tai auka, jei Jėzus išliko gyvas? O jei auka, tai kodėl  tik „už daugelį“?  (ir pagal Morkų, „už daugelį“ – žr. 10, 45;  pagal Jono evangeliją, tik „už draugus“ –  žr. 15, 13; o pagal Luką, tik „už jus“,  t. y. Jėzaus mokinius, – žr. 22, 20).  Kodėl ne už visus žmones, kaip dabar teigia teologai?  Ar jie – ne visi  to paties „dangiškojo tėvo“ vaikai?  Svarbu čia išsiaiškinti dar štai ką  –kodėl  Jėzus taip dažnai šį būsimą savo tragiško likimo vaizdą bruko į galvą mokiniams? Ar toks nuolatinis šios pranašystės kartojimas –  tiesa?

Ši esą Jėzaus pranašystė buvo skirta ne mokiniams, ne mokiniai apie ją ir rašė. Mato evangelija buvo rašoma praėjus pusei šimtmečio po Jėzaus nukryžiavimo. Ji nebuvo versta iš hebrajų kalbos – iškart parašyta Romoje graikų kalba ir skirta pirmiesiems imperijoje pakrikusiems krikščionims žydams (žr. NT. 1989,  p. 27) ir visų pirma pagonims. Jiems buvo skirta ir pirmoji, seniausioji evangelija pagal Morkų  ( žr. ten pat, p. 102). Tai buvo ne Jėzaus, o pačių evangelistų „pranašystė“, sukurta ir kalama romėnams ir graikams į galvas tam,  kad jie patikėtų Jėzaus dieviškumu –  jo gebėjimu ne tik „prisikelti“ iš mirties, bet ir iš anksto tai numatyti. Evangelistai kūrė tokius kiekybinius šio pranašavimo „įrodymus“, nes kokybinių neturėjo – juk nebuvo nė vieno liudininko, mačiusio jo „prisikėlimą“.

Ar po tokios serijos tariamų Jėzaus pranašysčių jo mokiniai sužinojo, kas ateityje laukia jų mokytojo?  Atsakymą  į  šį klausimą randame evangelijoje pagal  Luką. „Jėzus pasišaukė Dvylika ir tarė: ‚Štai mes einame į Jeruzalę, ir ten išsipildys visa, kas pranašų parašyta apie Žmogaus Sūnų. Jis bus atiduotas pagonims, išjuoktas, paniekintas ir apspjaudytas. Tie nuplaks jį ir nužudys, bet trečią dieną jis prisikels. Tačiau jie nieko nesuprato; tos kalbos prasmė jiems liko paslėpta, ir jie nesuvokė, kas buvo kalbama“ (Lk 18, 31 – 34). Net ir po to, kai moterys pranešė apaštalams, kad rado kapą tuščią, „tas pranešimas jiems pasirodė esąs tuščios šnekos, ir jie moterims netikėjo“ (Lk 24, 11).

Še tau, boba, ir devintinės! Ar Jėzus apaštalais pasirinko kažkokius silpnapročius,  bukus, gal net kurčius žmones, kad jie negirdėjo ir nesuvokė, ką esą taip dažnai teigė ir vis kartojo jų mokytojas? Nieko panašaus! Jeigu jis būtų nors kartą iš tikrųjų taip pranašavęs, jie nedelsiant būtų palikę vargšą „žydų karalių“ vieną dar iki Jeruzalės – būtų „dėję į kojas“ nelaukdami  jo suėmimo. Jie taip ir padarė, kai paaiškėjo, kad jų viltis padaryti karjerą žlugo. „Tada, palikę jį, visi mokiniai išbėgiojo“ (Mk 14, 50). Vadinasi,  visa įkyri šių Jėzaus pranašysčių „litanija“ – pramanas, melas.

Antra vertus, dera suprasti evangelistus – apie ką daugiau jie galėjo rašyti praėjus pusei šimtmečio (žr. NT, 1989, p. 13) po to, kai Jėzus, išlikęs gyvas ir pakeitęs savo išvaizdą, pabėgo iš Jeruzalės? Juk evangelijos buvo rašomos „iš žodinio padavimo“,  t.y. iš nuogirdų apie jo veiklą. „Šitaip susiklostęs žodinis padavimas (…) mažai ką pasako apie istorinį Kristų“ (ten pat, p. 13). Be to, tokią „žodinę“ krikščionybę pradėjo kurti nepavydėtino intelekto (mažai išprusę) žmonės. Net aktyviausi, labiausiai žinomi Jėzaus mokiniai – Petras ir Jonas –  buvo beraščiai (žr. Apd  4, 13). Ir pats Jėzus, nors mokėjo rašyti (žr. Jn 8, 6 – 8), nieko neparašė (atvirauti raštu apie savo karjeristinius troškimus ir ketinimus būtų buvę dar pavojingiau).

Jėzus nesiekė „aukotis už žmoniją“. Tokių jo teiginių evangelijose nėra. Todėl jis negalėjo pranašauti sau tokio siaubingo likimo. Tą parodo ir jo beviltiškas priekaištas „Tėvui“ jau kabant ant kryžiaus: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ (Mk 15, 34).

Jėzus  nepranašavo savo mirties ir prisikėlimo visų pirma todėl, kad jis visiškai ne to siekė. Jis su savo komanda ir pasekėjais iškilmingai įžengė į Jeruzalę kaip „Dovydo sosto paveldėtojas“ (žr.  Lk 19, 27 – 28 / Jn 12, 15 / Mt 27, 11), o ne tam, kad atsidurtų ant kryžiaus. Jeigu Jėzus būtų žinojęs, kuo pasibaigs jo rizikingas žygis į Jeruzalę, būtų nežadėjęs „jau šiuo metu“  už pagalbą savo mokiniams valstybinių postų (žr. Mt 19, 27 – 28) ir didžiulių turtų (žr. Mk 10, 29 – 30). Šie pažadai – ne kažkokios metaforos apie dvasingumą, nes čia kalbama tik apie žadamą renovuoti Izraelio karalystę. Jis buvo taip įsitikinęs savo karališkos karjeros sėkme, kad jau surengė mokiniams politinį instruktažą, kaip reikės teisingai valdyti „dvylika Izraelio giminių“: nesididžiuoti, ne aukštinti save, ne engti žmones, o nuolankiai jiems tarnauti (žr. Mt 10, 42 –  43 / Lk 22, 30).

Jėzus, net ir suimtas, tiesa, painiodamasis, pasimetęs, nenoromis pripažino Pilotui, kad laiko save tinkamu būti žydų karaliumi (žr. Mt 26, 1 / Jn 18, 33 – 34). Todėl į Piloto padarytą „INRI“ užrašą ant kryžiaus dera žiūrėti rimčiau: ne vien kaip į patyčių tęsinį, bet ir kaip į tragišką Jėzaus didybės manijos ir bandymo maištavimo keliu (ypač centrinėje šventykloje) užimti valdžią Jeruzalėje rezultatą.

Verta įsidėmėti dar vieną evangelijų tekstą. „Prisikėlęs Jėzus pirmiausia pasirodė Marijai Magdalietei“ (Mk 16, 9). Kodėl būtent jai? „Neradusi rūsyje jo kūno, Marija Magdalietė sielojosi sakydama Petrui, kad „paėmė mano Viešpatį iš kapo, ir mes nežinome, kur jį padėjo“  (Jn 20, 1 – 2). Jeigu net  ji – artimiausias Jėzui žmogus (kai kurių tyrinėtojų teigimu, jo žmona ir kartu mokinė) – nežinojo, kad jis „prisikels“, tai kaip galima teigti, kad tokių pranašysčių būta.

„Jėzus galop pasirodė visiems Vienuolikai, priekaištavo jiems už netikėjimą ir širdies kietumą“ (Mk 16,  14). „Susirinkusieji ėmė jį klausinėti: „Viešpatie, gal  tu šiuo metu atkursi Izraelio karalystę?“ Jis atsakė: „Ne jūsų reikalas žinoti laiką ir vietą…“ (Apd  1, 6 – 7). Mat pats pranašautojas to nežinojo. Šį tekstą NT leidėjai taip komentuoja: „Čia, pasirodo, mokiniai tebegyveno grynai žemiškomis iliuzijomis apie Mesijo karalystę“  (NT, 1989, p. 293). Kodėl? Todėl, kad   pats jų mokytojas gyveno tokiomis iliuzijomis, o ne pranašavo, kad pralies savo kraują ant kryžiaus „kaip kvapią auką Dievui“ (žr. Ef 5, 2). Tik žemiškoms iliuzijoms žlugus ir Jėzui dingus iš įvykių arenos, prasidėjo dangiškųjų iliuzijų kūryba – bejėgis „avinėlis“ (žr. Apd 8, 32 – 33) buvo paverstas savo priešybe – visagaliu „ganytoju“ (žr. Apr  19, 16).

Netikintiesiems Jėzus pranašavo „amžinąją ugnį“ su „verksmu ir dantų griežimu“ (Mt 13, 40 / 25, 41), o tikintiesiems sakė, kad „Tas, kuris mane valgo, gyvens per amžius“ (Jn 6, 58 – 59). Kas čia per kanibalizmas? „Tai išgirdę, daugelis jo mokinių sakė: ‚Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis!’ Nuo to meto nemažai jo mokinių pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo“ (Jn 6, 60 – 65). Nenuostabu, kad daugelis pasišalino, nes vėlyvosios antikos laikais net ir simbolinis kanibalizmas jau atrodė atgrasus. Be to, matyt, jie pabijojo rizikingų Jėzaus užmojų.

Tačiau mūsų dvasininkai yra ištikimi „Kristui“ (gr. „Pateptajam“ karaliui). Vienas jų, popiežiaus Pranciškaus vizito išvakarėse (2018.09.21) rodydamas per Lietuvos TV kanalą auksinę taurę, sakė: „Iš jos kunigai gers Kristaus kraują“. Nereligingiems žmonėms tai gali skambėti kaip juodas humoras, nes ši kruvina magija reiškia, kad  katalikų dvasininkai dar didžiuojasi savo išimtine teise eiti seno žydų dievo vampyro keliu, kai apeigų metu rabinai ir levitai aukodavo jam pirmagimių kūdikių, belaisvių ir net savo karių kraują (žr. Pr  9, 5 / Sk 31, 28 –  46 / Ezk 20, 25 –  26).

Pagal evangelistus, Jėzus, kaip ir kiti gausūs „aiškiaregiai“, pranašavo ir pasaulio pabaigą. Tačiau ją sieti su paties „žydų karaliaus“ dar vieno nužengimo perspektyva yra mažų mažiausiai nerimta. Mokiniai klausė jį: „Pasakyk mums, kada tai atsitiks ir koks bus ženklas, kai visa tai pradės pildytis?“. Jėzus esą jiems aiškino: „Tauta pakils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę. Vietomis bus žemės drebėjimų, bus badmečių. Atsiras netikrų mesijų ir pranašų, ir jie darys didelių ženklų bei stebuklų. Saulė užtems, mėnulis nebeduos šviesos, žvaigždės kris nuo dangaus. Pamatę visa tai dedantis, supraskite, jog Žmogaus Sūnus visai arti, prie slenksčio. Iš tiesų sakau jums: dar nepasibaigs ši karta, ir visa tai išsipildys. Tos dienos ar valandos niekas nežino, nei angelai danguje, nei Sūnus, vien Tėvas“ (žr. Mk 13). Evangelistas pagal Matą, nurašęs visas šias pranašystes nuo Morkaus, dar pridėjo: „Kai užėjo tvanas ir visus nusinešė, taip bus ir Žmogaus Sūnaus atėjimo metu“ (Mt 24, 39). Siaubas!

Abejotina, ar Jėzus galėjo taip grėsmingai ir kartu naiviai pranašauti. Netikri pranašai negali daryti stebuklų. Mėnulis negali prarasti šviesos, kurios jis pats neturi. Žvaigždės negali kristi iš dangaus, nes tik tais laikais jos atrodė gana mažos. Kartu iš debesų dar nenusileido ir „Žmogaus Sūnus su didžia galybe ir šlove“ (žr. Mt 24, 30). Nors ta karta seniai „pasibaigė“, jis taip ir liko, anot Morkaus, „prie slenksčio“, pats nežinodamas, kada jį peržengs. Ar nežinojimas – pranašo, nekalbant jau apie dievą, savybė? Be to, Jėzus negalėjo pranašauti trečiuoju asmeniu: „Žmogaus Sūnus“ kentės, numirs, prisikels, vėl nužengs ir  pan. Tai taip pat rodo, kad čia ne Jėzaus, o pačių evangelistų išgalvotos, tik jo vardu skelbiamos pranašystės.

Paradoksali pati pranašaujamo įvykio prasmė. Jeigu „Tėvas“, leidęs žiauriai nukankinti savo „Sūnų“, jį vėl atgaivino,  tai kas čia per ekvilibristika? Atpirko? Kam to reikia, jeigu po tokios „prekybos“ padėtis nė kiek nepasikeitė? Net ir Kristaus stebuklingai „prikeltieji“ vėl numirė…

Naujasis Testamentas buvo priimtas tik 397 m. Kartaginos susirinkime. Per kelis šimtmečius perrašinėjant ir vis aptakiaui „tobulinant“ evangelijas, aprašyti atbuline data kai kurias, jau esą išsipildžiusias Jėzaus „pranašystes“ ir kurti jo „stebuklus“ buvo nesunku. Bet tai buvo tik prastas, visiškai iškreiptas evangelistų vaizduotėje nepavykusio Jėzaus žygio į Jeruzalę plagiatas. Iš to aišku, kad negalima evangelijų laikyti patikimais istoriniais dokumentais.

Krikščionybė, kaip ir visos religijos, laikosi ant prasimanymų. Jų dar reikia tiems, kuriems vieno gyvenimo neužtenka. Tačiau gamta jos raidos eigoje subalansuoja būtį su nebūtimi – ką duoda, tą ir atima. Mirties nebūtų tik tuo atveju, jei nebūtų gimimo. O užgimus jau per vėlu tikėtis, kad gyvensime amžinai. Esant pradžiai, pabaigos išvengti neįmanoma. Todėl „laimingo pomirtinio gyvenimo“ vizijos ir pasakiški bažnytiniai spektakliai yra bejėgiai prieš tikrovės tapsmo (nuolatinės kaitos) dėsnį. Jis galioja ir pačių „pranašautojų“ atžvilgiu.