Jonas Ragauskas. Ateistas ir mirtis
31 Antradienis Geg 2022
Autorius: administratorius
Žymos: Ateistas mirties akivaizdoje, Karas – dievo nebuvimo įrodymas
Jonas Ragauskas – vienas žymiausių Lietuvos ateistų.
https://lt.wikipedia.org/wiki/Jonas_Ragauskas;
http://ateizmasirateistai.lt/lietuvos-ekskunigai-ateistai/
Šįmet sukanka Jono Ragausko 115-os gimimo ir 55-os mirties metinės.
Spausdinamą straipsnį J. Ragauskas parašė jau sunkiai sirgdamas. Tai vienas iš paskutinių jo kūrinių. Jis buvo atspausdintas „Tiesoje“ 1967 m. spalio 25 d. ir susilaukė didelio skaitytojų dėmesio. Manau, jis aktualus ir šiandien. Straipsnis kiek sutrumpintas. J.M.
Tikintieji ne kartą man sakydavo: „Dabar, kol sveikas, drąsiai kalbi prieš tikėjimą ir dievą. Bet ką darysi, kai sunkiai susirgsi ir būsi mirties patale?” Ir pridurdavo: „Visi bedieviai prieš mirtį šaukiasi kunigo, nori susitaikyti su dievu, tik, deja, ne visiems pasitaiko galimybė išsigelbėti.”
Apie ateistų priešmirtinj „atsivertimą” ar bent pastangas „grįžti prie dievo” tikintieji daug kalba. Teisingiau sakant, taip kalba jų norai: jie tiki tuo, ko nori, tai yra norimą dalyką laiko faktu. Šis jų noras sukūrė daug prasimanymų ir šmeižtų apie žymesnių ateistų mirtį. Antai, tikinčiųjų tarpe plačiai pasklidęs prasimanymas apie baisią Voltero mirtį…
Taip galvojantiems aiškindavau, kad žmogus miršta taip, kaip gyvena: tikintieji – tikėdami, ateistai –netikėdami. Išimčių šioje taisyklėje, žinoma, pasitaiko: kartais ir tikintieji senatvėje nustoja tikėję. Pavyzdžiui, žinomas Lietuvoje aukštas evangelikų dvasininkas, superintendentas J. Šernas nutraukė ryšius su religija netrukus prieš savo mirtį. Anastazija Vikertienė [memuarinės knygos „Išpažintis“ (1963) autorė – J.M.] tapo ateiste irgi sulaukusi žilos senatvės.
Manau, kiekvienas tikintysis pažįsta vieną kitą žmogų, nustojusį tikėti savo amžiaus pabaigoje. Pasitaiko, kad ir ateistas prieš mirtį „atsiverčia”, pradeda šauktis dievo. Tokius reiškinius tikintieji apibendrina, laiko antgamtiniais ir mano, kad jie įrodo dievo buvimą. Tuo tarpu tai paprasčiausios ,,išimtys iš taisyklės”, išaiškinamos visai paprastai. Juk prieš mirtį žmogui dažniausiai tenka sunkiai kentėti, kyla natūrali mirties baimė. Nusilpsta jėgos, aptemsta sąmonė, proto veiklą nustelbia jausmai. Vadinasi, prieš mirtį susidaro tokia būsena, kurioje žmogus kartais nebepajėgia blaiviai galvoti, pasiduoda jausmų poveikiui. Štai kur glūdi priežastis tų atvejų, kai ateistas prieš mirtį „grįžta prie dievo”. Tai nenormalios, nesveikos žmogaus fizinės ir dvasinės būsenos reiškinys.
Dėl savęs paties aš tikintiesiems sakydavau: „Nežinau, kaip bus su manimi mirties atveju. Galimas daiktas, kad aš mirdamas šauksiuos dievo. Bet jei taip atsitiktų, tai būtų mano sąmonės sutrikimo padarinys. Dabartiniai mano ateistiniai įsitikinimai yra tokie tvirti, kad neturiu dėl jų jokių abejonių. Ir jei mano sąmonės neaptemdys mirties baimė ir fiziniai skausmai, aš mirsiu ramiai, netikėdamas nei dievu, nei pomirtiniu gyvenimu”.
Patyriau sunkią operaciją. Buvau atsidūręs ir galbūt tebesu mirties akivaizdoje. Vežamas į operacinę ir guldamas ant operacijos stalo, skaičiausi tegu ir su gana reta, bet realia galimybe, kad operacijos metu gali neišlaikyti širdis, ir aš mirsiu operuojamas. Todėl iš anksto padėkojau gydytojams ir medicinos seserims už jų triūsą su manimi, galvodamas, kad gal nebeturėsiu kitos galimybės tai padaryti. Regėdamas pro langą sprogstančias medžių šakas, „dėl visa ko” atsisveikinau su pavasarėjančia gamta. Gal tai paskutinis mano žvilgsnis į pasaulį.
Žodžiu, buvau tokioje padėtyje, kada, tikinčiųjų manymu, pats laikas ateistui susirūpinti, išsigąsti, pulti į paniką, galvoti apie amžinybę.
O kaip buvo iš tikrųjų? Tuo atveju, jei mirčiau neatlaikęs operacijos, man buvo gaila palikti šeimą, artimuosius, gamtą, neperskaitytas knygas. Ir viskas. Jokios panikos, jokios „dievo teismo” baimės. Mano pasaulėžiūroje neįvyko jokių pakitimų, nekilo abejonių dėl dievo nebuvimo. Jaučiausi ir jaučiuosi šiuo metu, kai mano ligos baigtis tebėra neaiški, visai normaliai, taip, kaip jaučiausi būdamas sveikas.
O prisimenu 1944 metų vasarą. Dievą ir pomirtinį gyvenimą tada tikėjau. Tūnodamas slėptuvėje, aplinkui sproginėjant bomboms, drebėjau iš baimės. Bijojau mirties, nes nebuvau tikras, ar esu „malonės stovyje”, tai yra ar mirties atveju mano siela nepateks į pragarą. Žadinau širdyje gailestį už nuodėmes ir vis tiek bijojau dievo.
Tuo būdu aš savo kailiu esu patyręs tą tiesą, kad tikinčiam žmogui mirti sunkiau, negu netikinčiam. Mat, jei ateistas prieš mirtį pergyvena tik natūralią, zoologinę mirties baimę, tai tikinčiajam mirtis baisesnė tuo, kad jis bijo pragaro, nuo kurio visiškai neapdraudžia religija nė vieno tikinčiojo.
Kaip buvęs tikintysis noriu tiems, kurie tiki dievą ir jo bijo, paaiškinti, kodėl aš visai nebebijau dievo.
Bijoti galima tikro arba įsivaizduoto pavojaus. Religija įvaro žmogui pragaro, kuriuo dievas baudžia nusidėjėlius, baimę. Šiuo metu aš esu tvirtai įsitikinęs, kad dievo nėra, ir stebiuosi, kaip galėjau taip ilgai tikėti jo buvimu. Kokiais samprotavimais remdamasis priėjau šią išvadą, išdėstyta mano raštuose, ypač knygoje „Nenoriu dangaus”. Čia nurodysiu tik vieną aplinkybę.
Religija teigia, kad dievas esąs be galo geras. Kitaip negali nė būti: dievas iš tikrųjų turėtų būti visais atžvilgiais tobulas, tad ir be galo geras, teisingas, išmintingas. Tačiau jo sukurtame (pasak religijos) pasaulyje yra daug blogio. Tad jei dievas leidžia žmonėms girtuokliauti, ištvirkauti ir kits kitą išnaudoti, jei leidžia visoms gyvoms būtybėms kentėti ir žiauriai kovoti už savo būvį, tolydžio tarpusavy pjaunantis ir kits kitą naikinant, tai kur dievo gerumas? Pakanka prisiminti karus su jų baisybėmis, su siaubingais nekaltų žmonių kankinimo ir naikinimo fabrikais – antrojo pasaulinio karo koncentracijos lageriais, ir darosi aišku, kad dievo nėra. Juk dievas negalėtų būti toks negailestingas, neteisingas ir žiaurus…
Tariant evangelijos žodžiais, tai „kieta kalba” tikinčiųjų ausims. Bet „kas turi ausis klausyti, tegu klauso”. Žinoma, valia jiems piktintis ir sakyti, kad aš net ir prieš mirtį lieku užsispyręs paklvdėlis, dievo niekintojas ir piktžodžiautojas. Bet juk reikia vieną kartą dalykus pavadinti jų tikraisiais vardais, reikia iki galo tiesiai ir atvirai išsikalbėti su žmonėmis.
11 komentarų
Donatas :
2022-06-02 23:18
Puikus straipsnis. Aiškiai išsakytos mintys. Labai patiko tekste esantys intarpai iš autoriaus gyvenimo bei asmeninės patirties. Šis straipsnis formuoja realistiškesnį požiūrį į gyvenimą ir mirtį, priešingai nei religinės idėjos, kuriose daug neaiškumų ir protu sunkiai suvokiamų dalykų.
Vladas :
2022-06-04 20:08
Gyvenimo saulėlydyje svarbu suprasti TAPSMO dėsnį – visi tikrovės objektai yra laikini: kas atsiranda, tas išnyksta, kas gimsta, tas miršta. Todėl protingam žmogui užtenka vieno gyvenimo. Jis miršta ramiai, nepanikuodamas. Tuo labiau, kad žino ir tapsmo pozityvią pusę – per mirtį toliau žengia gyvenimas, skleidžiasi nauji žmogiškosios būties žiedai. Dvasininkai ir vienuolės(iai). niekada nepatirdami savo kūdikio rankučių apie kaklą, žymiai nuprasmina savo gyvenimą Jų mirtis – faktiškai absoliuti, be gyvenimo tąsos.
Vida :
2022-06-04 21:31
Žaviuosi J. Ragausku, įdomiai aprašiusiu savo priešmirtinę būseną.
Raimundas :
2022-06-05 21:22
Religingi žmonės per daug sureikšmina mirties faktą, užmiršdami, kad vieno mirtis atveria vietą kito gyvenimui.
O sąmonė juk atsijungia mums kiekvieną vakarą – atsigulant ir užmiegant, bet dėl to nepuolame į neviltį, kad didelę gyvenimo dalį tenka išbūti be atminties, be jausmų ir be prasmingos veiklos.
Ne visada žmogui pavyksta išlaikyti aštrų protą iki paskutinės gyvenimo akimirkos. Kartais ištinka tokia sklerozė, kai nusitrina vėlyvoji gyvenimo atmintis, tačiau dar išlieka – ankstyvoji. Jeigu vaikystėje vaikas augo religingoje aplinkoje, o vėliau nustojo tikėti, tai senatvėje, išblukus brandaus amžiaus atminčiai, lieka religingos vaikystės prisiminimai. Tokiu atveju gali atrodyti, kad buvo netikintis žmogus, o prieš mirtį ėmė ir atsivertė…
Neilgas buvo J.Ragausko gyvenimas ( 60 metų ), tačiau jo įsitikinimų tvirtumas – parodė asmenybės stiprumą ir pasitikėjimą savo protu.
Vladas :
2022-06-06 8:34
Man 92 metai. Aš žinau, kad gimimas yra gyvenimo pradžia, o mirtis – jo pabaiga. Tai neatskiriami faktai. Mirti kol kas nenoriu, bet nebūties bijoti būtų neprotinga.
Kunigai nemėgsta aiškinti, kodėl žmonės miršta. Mat yra net trys versijos. Jeigu „tokia Dievo valia“, tai nelabai aišku, kuo jis skiriasi nuo Putino. Nebent „statistika“, į kurią įeina visa, kas gyva… Laikyti naivią pasaką, kad čia „kalta“ Ieva, norėjusi suprasti, kas yra gera bei bloga, XXI a. jau nepatogu. O tvirtinti. taip pat pagal Bibliją, esą „Dievas sukūrė žmogų, kad būtų nemarus, bet per velnio pavydą mirtis atėjo į pasaulį“, reiškia, kad velnio užmačios pranoko dievo planus. Tai kuris iš jų galingesnis?
Kur religiniai prasimanymai, ten klaidžiojimai ir kvailystės.
Andrius :
2022-06-07 16:41
Jonas Ragauskas samprotauja: “Tuo būdu aš savo kailiu esu patyręs tą tiesą, kad tikinčiam žmogui mirti sunkiau, negu netikinčiam. Mat, jei ateistas prieš mirtį pergyvena tik natūralią, zoologinę mirties baimę, tai tikinčiajam mirtis baisesnė tuo, kad jis bijo pragaro, nuo kurio visiškai neapdraudžia religija nė vieno tikinčiojo.”
Tikrai taip, bet būtina patikslinti: kokia religija? Krikščionių religija tikrai palieka kiekvieną amžinoje įtampoje. Evangelijose “patekimo į dangų” reikalavimai aprašyti be galo miglotai, metaforiškai, ekstremaliai, painiota ir pripainiota. Esą privalai nusikirsti ranką, jeigu ranka tave gundo nusidėti, mylėti tik vieną moterį iki grabo lentos, etc.
Vienu žodžiu, evangeliniai reikalavimai tokie ekstremalūs, kad beveik nei vienas mirtingasis negali būti užtikrintas dėl savo likimo, ir belieka kliautis Dievo malone. O čia jau kaip sakoma – nieko nežinai. Kaip Dievas duos. :)
Visai kas kita, pavyzdžiui, islame. Galima turėti iki keturių žmonų vienu metu. Lengva susituokti ir išsiskirti. Moralumo reikalavimai redukuoti į keletą paprastų taisyklių: melstis, mokėti kažkiek proc. labdaros mokesčio, nevalgyti kiaulienos, ir dar keletas.
Vienu žodžiu, islame patekti į rojų gana paprasta, keleto paprastų taisyklių laikymasis praktiškai prieinamas kiekvienam mirtingajam, nėra ekstremalių ir neįgyvendinamų reikalavimų, kaip antai “Nusikirsti ranką, išsilupti akį”, jeigu anos “gundo nusidėti”…
Galbūt tai viena iš priežasčių, kodėl islamas, nepaisant savo archaiškumo ir primityvumo, išlieka gana populiari religija, kuri ne tik nemažėja, bet pasaulio išpažinėjų skaičiais dar ir auga…
Realistas :
2022-06-08 10:24
Kartais Biblijoje mirties klausimu yra ir protingų teiginių. Pavyzdžiui, sprendžiant eutanazijos problemą, galima remtis tokiu jos tvirtinimu: „Verčiau mirtis negu kartus gyvenimas, amžinas miegas negu nuolatinė liga“ (Sir 30, 17). Kodėl katalikų bažnyčia Lietuvoje nesilaiko šio „Dievo žodžio“? Versti sunkų ligonį prieš jo valią kankintis, kol jis kaip laukinis gyvūnas nusibaigia, tampomas konvulsijų, – ar tai humaniška?
Andrius :
2022-06-08 11:54
Norėčiau atsakyti į REALISTO komentarą. Iš tiesų Naujajame Testamente nėra nieko aiškiai pasakyta nei apie savižudybę, nei apie eutanaziją, nei apie abortą.
Bene pirmasis savižudybę aiškiai pasmerkė Augustinas 4-ame amžiuje, jis iš dalies rėmėsi dievo įsakymu “Nežudyk” ir, kita vertus, rėmėsi… Platono “Fedu”.
Taigi matome, kad bažnytiniai mokymai yra tam tikra Biblijos, platonizmo, neoplatonizmo ir dar velniai žino ko interpretacijų samplaika.
Katalikybė smerkia savižudybes/eutanazijas/abortus ir netgi (!!!) kontracepciją Lietuvoje lygiai taip pat kaip ir kitose šalyse. Tai priklauso ne nuo šalies, o nuo denominacijos.
O, pvz., baptistai, anglikonai ne visada palaiko tokias griežtas pažiūras.
Karuža J :
2022-06-08 14:05
Kai ateistai kritiškai vertina krikščionišką pomirtinio gyvenimo ir apskritai „anapusybės“ (dievas, pragaras, dangus, „pirmapradė nuodėmė“, atpirkimas, nemirtingumas) sampratą, vadinamieji religiniai modernistai, tiek bažnytiniai, tiek pasaulietiniai, sako jiems: „Jūs šaunate pro šalį, kalbate apie pasenusią, vaikišką religiją. Šiuolaikinės teologijos dievas – tai ne tas iš senoviškų paveikslėlių mus pasiekęs barzdotas senis, duodantis nurodymus visatai ir žmogui, pragaras ir rojus – tai ne ta Dantės pavaizduota bausmių ir palaimos vieta. Tai simboliai, metaforos, įvaizdžiai, idealai, kurie mus skatina siekti harmonijos su pasauliu ir pačiu savimi“.
Skaitant šiuos žodžius, tenka paklausti vadinamųjų „modernistų“: ar tie visi jų išvardinti dariniai turi analogus jų taip garbinamoje „anapusybėje“, „antgamtėje“? Ar jie yra žmogaus biologinės ir socialinės evoliucijos vaisius ir egzistuoja tik žmogaus sąmonėje ir kolektyvinėje pasąmonėje?
Koks bebūtų modernus, teologas teigiamai atsakys tik į pirmąjį klausimą. Ir šiuo pagrindu jis kvies žmogų garbinti ir maldauti Aukščiausiąjį, kad neištiktų „pragarinės kančios“, ir jis diegs baimę ir „amžinojo gyvenimo“ viltį. Ateistas religinius vaizdinius laiko žmogaus sąmonės padariniu. Jis sako, kad žmogus bijo Ir lenkiasi ne kam kitam, o savo sąmonės chimeroms. Tačiau jis kartu supranta, kad jos tikintį žmogų veikia tarytum būtų realios esybės. Išlaisvinti žmogaus sąmonę iš šių himerų valdžios visada buvo visų laikų humanistų siekis.
Vladas :
2022-06-11 15:33
Religija – tai ne modernistų teorija (teologija, filosofija), o tikinčiųjų psichologinė praktika, dažniausiai atliekama bažnyčioje. Ją sudaro bažnyčios didingumo įspūdis, gėrėjimasis dangiškąja vargonų muzika bei giesmėmis, bažnyčios menas, grožis, kažkoks nesuvokiamas jos paslaptingumas, „šventumas“ ir, žinoma, pagarba įsivaizduojamam „aukščiausiajam“ altoriuje, o tuo labiau – savo krūtinėje… Bet visa tai – vaizduotė ir emocijos.
Tokios mistinės psichologijos tikslas – įsiteikti dangiškajam viešpačiui, kad jis pasigailėtų, atleistų „nuodėmes“ ir priglaustų prie savęs nors po mirties (kai nebus jau ko glausti…). Reikia nesikuklinti – viešai reikšti (kaip krikščioniškojo egoizmo pavyzdį) troškimą amžinai būti. Nors viskas, atgyvenęs savo laiką, išnyksta, bet kam to proto, kai yra noras? Kai yra nepagrįsta viltis? – Kieno motina?..
G :
2024-10-29 14:44
“kai Tamašiūnas (Molėtų milicijos viršininko pavaduotojas) ėmė šaipytis iš tikėjimo, jam pasakiau (kalbėjo Nijolė Sadūnaitė), kad negalima juoktis iš to, ko nepažįsti. Besikalbant apie tikėjimą, Tamašiūnas man pasakė: “Religijos klausimu esi apsiskaičiusi, bet Ragauskas už pačią gudresnis buvo. Skaitei, ką jis rašė?
– Taip, skaičiau jo knygas. Tačiau prieš mirtį ekskunigas Ragauskas gailėjosi, kad taip rašė, šaukėsi kunigo, bet du čekistai visą laiką saugojo jo palatos duris ir nieko iš lankytojų neįleido. Ligoninės personalas girdėjo, kaip jis garsiai meldėsi, kalbėjo Dovydo atgailos psalmę ” Pasigailėk manęs, Dieve…” ir kitas,- paaiškinau jam.
Tamašiūnas sutriko ir, kiek pagalvojęs, pasakė:
-Ragauskas prieš mirtį meldėsi todėl, kad buvo suvaikėjęs…
Nustebusi paklausiau:
-Vos keli mėnesiai prieš jo mirtį respublikiniame laikraštyje buvo Ragausko vardu išspausdintas straipsnis, o juk suvaikėjusių autorių straipsnių nespausdina? Ragauskas teturėjo 60m, sirgo skrandžio vėžiu ir per du mėnesius po straipsnio parašymo jis suvaikėti negalėjo.
Tamašiūnas patylėjo ir nukreipė kalbą. Taip tad jis pirmas iš valdiškų bedievių viešai- visų milicininkų akivaizdoje- nepaneigė, kad ekskunigas Jonas Ragauskas prieš mirtį meldėsi.
iš Knygos Felicija Nijolė Sadūnaitė “Skubėkime daryti gera”.