Ateizmas ir ateistai „Gyvenimo paslaptis – pats gyvenimas.“ Gėtė

Jono Ragausko knygos 6-ojo leidimo (1984) viršelio ir aplanko fragmentai

„TĖVE MŪSŲ!“

Sunkus buvo mano tikėjimo išmėginimas tos mano pergyventos masinio žmonių naikinimo dienos Kupiškyje. Šiandien mintimis peržvelgdamas savo praeitį, galiu pasakyti:

– Ten, Kupiškyje, laisvamanių kapinėse, kartu su šimtais sušaudytų moterų, vaikų ir senelių, tapo sušaudytas, – jei ne sušaudytas, tai bent mirtinai sužeistas, – ir mano religinis tikėjimas. Juk tomis dienomis aš pirmą kartą savo gyvenime išdrįsau daryti sunkius priekaištus dievui, pirmą kartą suabejojau jo buvimu!

Kiti mano draugai kunigai stengdavosi nesiklausyti vakarinių egzekucijų klaikių garsų. Jie ir man patardavo:

– Nereikia klausytis! Uždaryk langą, įjunk radiją!

O aš, kažkokio pikto smalsumo verčiamas, tyčia eidavau į kiemą arba į šventorių kaip tik tuo metu, kai artėdavo žmonių šaudymo laikas – norėjau, kad į mano sielą kuo giliau smigtų šie šiurpūs įspūdžiai. 0 galbūt tai buvo jau tam tikras mano protestas dievui, savotiškas maištas prieš jo valią?

Gražios buvo tą vasarą dienos, nuostabūs vakarai. Auksinė saulė ramiai nuslinkdavo už horizonto, švelnus saulėlydžių purpuras nudažydavo debesėlius, nerūpestingai smuikuodavo žiogai klebonijos sode, tykiai plevendavo šikšnosparniai vakaro sutemose, o nuo piliakalnio girdėdavosi kurklio kurkimas. Rodos, visa gamta susikaupusi meldžiasi savo kūrėjui, šlovina dievo išmintį ir gerumą, kiekvienas gyvas padaras savaip džiaugiasi gyvenimu…

Bet štai keliu pro bažnyčią jau burzgia sunkvežimis, pilnas priguldytas išrengtų pusnuogių žmonių. Jie galbūt irgi meldžiasi. Tačiau dievas kurčias jų maldoms!

Veltui jūs prašote aukščiausiąjį stebuklo: jo dieviškasis teisingumas reikalauja kraujo, kuris neišvengiamai turi būti tučtuojau pralietas  –  teesie tad jo šventa valia! Teįvyksta jo rūstaus teismo sprendimas!

O juk iš tikrųjų „baisu yra patekti į gyvojo dievo rankas!“  Argi jūs nežinote šventojo rašto žodžių: „Aš juoksiuos, jums žūstant, ir tyčiosiuos, kada jums ateis tai, ko bijote. Kada ūmai užpuls nelaimė ir žuvimas užklups lyg audra … – tuomet jūs šauksitės į mane, bet aš neklausysiu!“

Neklausk, žilas seneli, dievo: „Kuo gi aš kaltas?“  Neklausk, motin: „Kuo nusikalto tau, gerasis dieve, mano žindomas kūdikis!“ Neklausk, mergaite: „Kodėl, viešpatie, prisireikė tau mano kraujo?“ Niekas nesikreipkite į dievą su tokiais klausimais…

Taip nejučiomis prasiverždavo anomis dienomis mano sieloje karčios ironijos žodžiai keistam, nesuprantamam ir baisiam mano dievui.

… Sunkvežimis nutyla. Pasmerktųjų kelionė – jų paskutinioji kelionė! – baigta. Girdisi, kaip kareiviai atkabina ir nuleidžia kėbulo bortą.

– Greičiau, greičiau rangykitės, šunsnukiai! – ragina savo aukas budeliai.

Įtempiu visą dėmesį ir vaizduojuos, kas dedasi tenai vakaro tamsoje.

Štai dabar kareiviai savo aukas, apsupę glaudžiu pusračiu, stumia artyn prie duobės. Girdėti jų keiksmai ir šlykštūs žodžiai. Sunkiai slenka sekundės.

Aidi komanda:

– Atgaal! Pasiruošt! Viens, du …

Paskutinio komandos žodžio nebegirdėti – jį užtrenkia darni salvė. Po trumpos pauzės, kurios metu kareiviai vėl užtaiso šautuvus, prasideda padrikas, netvarkingas šūvių pokšėjimas, kol išsibaigia šovinių apkaba. Paskui dar dusliai dunksi paskiri šūviai – tai pribaigiami sužeistieji, kurie dar kruta. Pasirodo, kad šie žvėrys turi dar ir žmoniškumo jausmo: gyvų nemeta į duobę…

Šaudydavo atskirai vyrus, atskirai moteris ir vaikus. Vyrai egzekucijos metu laikydavosi tyliai, bet moterys ir vaikai, pasigirdus komandai „Atgal!“, imdavo taip baisiai klykti, kad nebesigirdėdavo tolesnių komandos žodžių, ir tik šūvių trenksmas nuslopindavo nelaimingųjų šauksmus, kurių aš ir dabar vis negaliu pamiršti…

Baigę „darbą“, kareiviai palieka sargybą prie duobės, o patys sėda į sunkvežimį, užtraukia linksmą lietuvišką dainą ir skuba vežti naujos šaudomųjų partijos.

Aš stoviu, sukrėstas ligi sielos gelmių, ir medinėmis lūpomis šnibždu:

– Mano dieve, kaipgi tai suprasti?!

Vieną popietę atbėgo į kleboniją jauna žydaitė. Paklaikusiomis akimis žiūrėdama prieš save ir, rodos, nieko nematydama, pripuolė prie klebono, ėmė bučiuoti jo rankas, maldaudama:

– Pone klebone, gelbėk mane: ką tik gavau įsakymą vykti į gestapą… Mane jau nori sušaudyti!

Paskui žydaitė, palikusi ,kleboną, pribėgo prie manęs:

– Brangus kunigėli, ką man dabar daryti? Ką man daryti?! Eikit, susimildami, pas Liovę, užtarkit mane, biedną žydę! Aš gi niekam nieko blogo nepadariau!

Pirmą kartą gyvenime išvydau tada žmogaus akyse artimos mirties siaubą. Juk ta žydaitė pati, lygiai kaip ir mes, kunigai, gerai žinojo, kad jai liko gyventi vos kelios valandos, kad jos niekas negali išgelbėti…

Tą vakarą ypatingai atidžiai klausiausi egzekucijos gyvai vaizduodamasis, kaip eina prie duobės basomis kojomis grupė pasmerktųjų, tarp kurių, rodos, regiu išsiskiriantį blyškų mūsų rankas bučiavusios žydaitės veidą. Matau jos plačiai atvertas akis, šaltu prakaitu permirkusias plaukų sruogas, numirėliškai baltas rankas, prispaustas prie apnuogintos krūtinės…

„Kodėl, viešpatie, įžiebei jai gyvybės kibirkštį, kodėl įkvėpei tą stiprų gyvenimo troškimą, jeigu neduodi jai gyventi, jeigu leidi dabar sužvėrėjusiems savo vaikams taip žiauriai išplėšti iš jos tą gražiausiąją savo dovaną žmogui?“ – klausiau tą valandą dievo, kuris vis tylėjo, vis liko nebylus kaip sfinksas.

Pradėjo mesti į duobę lavonus. Būbsėjo „malonės“ šūviai, pribaigdami tuos, kurie dar krutėjo ir savo kruvinomis lūpomis šnibždėjo maldos, o gal keiksmo, žodžius.

– Hier noch ein junges Mädchen … Ab! – girdžiu egzekucijai vadovaujančio vokiečio karininko žodžius ir įsivaizduoju, kaip sukruvintą tos žydaitės – „dar vienos jaunos mergaitės“ – kūną kareiviai sviedžia į duobę…

Taip pradėjo kauptis mano sąmonėje sunki kaltinamoji medžiaga dievui ir religijai.

                                                                                 Iš: Ite, missa est! – Vilnius, 1984, p. 238–242

„ITE, MISSA EST!”

Ir vėl aš mintyse lyginu dabartį su praeitimi: prisimenu, kokia nuotaika laukiau savo primicijų ir laikiau pirmąsias mišias – ir stebiu save, einantį laikyti paskutiniųjų mišių gyvenime. Kaip tada degte degiau noru greičiau „žengti prie viešpaties altoriaus“, taip ir dabar noriu greičiau… baigti šią mane jau giliai įskaudinusią vaidybą. Greičiau paskutinį kartą prie altoriaus!

Kai kurie kunigai, nutarę tapti pasauliečiais, atlaikę paskutiniąsias mišias arba pasakę paskutinį pamokslą, nusirengia tikinčiųjų akivaizdoje liturginius drabužius, nusivelka sutaną ir viešai pareiškia, kad atsisako kunigystės.

Gal tai ir nebloga su bažnyčia ryšių nutraukimo forma, bet man ji nepatinka: perdaug teatrališka. Aš šitokių išviršinių efektų niekada nemėgau, todėl, ir atsisakydamas kunigystės, vengiau bet kurio, mano nuomone, nereikalingo veiksmo.

Taigi, kaip kiekvieną dieną, taip ir . tada įprastą valandą nuėjau į bažnyčią, apsirengiau liturginiais rūbais, pasiėmiau kieliką ir išėjau prie altoriaus, neketindamas kuo nors nepaprastu atkreipti į save dėmesio. Aš tik tyliai džiaugiausi, kad jau visiškai artėja mano kunigystės finišas!

Primicijų dieną jautriai pergyvenau kiekvieną mišių žodį, kiekvieną jų apeigą, O dabar visa tai man jau nieko nebesakė. Tai dar vienas įrodymas, kad religijoje viską pats žmogus daro: su kokiu išankstiniu nusistatymu jis kalba maldos žodžius ar atlieka kulto apeigas, tą jis ir pergyvena, jaučia.

Kartais aktoriai scenoje, įsigyvenę į savo vaidmenį, pravirksta. Negaliu pamiršti to įspūdžio, kurį man padarė viena mūsų Valstybinio dramos teatro aktorė, kuri, vaidindama pamišusią motiną, glaudė prie krūtinės ir glamonėjo šiaudų kūlį, vaizduodamasi, kad tai jos žuvęs sūnus, o jos veidu gausiai byrėjo ašaros…

Ši įsivaizdavimo jėga, autosugestija religijoje užima ypač svarbią vietą: dažnai tikintis žmogus arba kunigas religinių apeigų metu pergyvena stiprų jausmą, dažnai net apsiverkia, manydamas, kad jį graudina, kad jam ašaras traukia pats dievas, 0 iš tikrųjų jį virkdo tik jo paties įsivaizdavimas, tik „šiaudų kūlys“…

Nebebuvo manyje religinio tikėjimo, nebebuvo ir tos jėgos, kuri tikinčiam žmogui įkvepia vaizduotę: visi mano laikomų mišių veiksmai – nusilenkimai. priklaupimai, rankų kilnojimai ir skėsčiojimai, kryžiaus ženklai; visos maldos ir visi mišių žodžiai „Dominus vobiscum“, „Orate, fratres“, „Sursum corda“, „Per omnia saecula saeculorum“ ir kiti – nebeturėjo man jokios prasmės. Jie kėlė tik vieną mintį, kad reikia visa tai dar kartą atlikti, pasakyti, ir tada jau bus baigta su šiuo apsimetinėjimu visam laikui.

Tačiau viena vienintele apeiga ir vienas vienintelis mišių sakinys tąsyk man buvo giliai prasmingas!

Atlaikiau jau beveik visas mišias, padariau konsekraciją, priėmiau komuniją, išdalinau „dievo kūną ir kraują“ tikintiesiems, dar kartą žvilgterėdamas į tuos pačius kasdien regimus pamaldžių moterėlių veidus, – priartėjo pati mišių pabaiga. Atskaitęs paskutinę mišių maldą, užverčiu mišiolą, pabučiuoju altorių, atsisuku į žmones, pasakau „Dominus vobiscum“ ir, žiūrėdamas į suklaupusius prieš altorių žmones, lėtai, bet aiškiai ir tvirtai, ištariu:

– Ite, missa est

„Eikite, mišios pasibaigė!“ Šitą sakinį pasakau tikrai nuoširdžiai. Mano mišios jau pasibaigė! Eikite, tikintieji, daugiau aš jūsų jau nebeapgaudinėsiu, prie altoriaus nebevaidinsiu. Kunigystę, kuri man buvo virtusi kauke, slepiančia tikrąjį veidą, šiandien aš jau metu!

Prasmingas man pasirodė ir atsakymas, kuriuo mišių patarnautojas tikinčiųjų vardu atsiliepia į tuos mano žodžius:

– Deo gratias!

Iš tikrųjų, ačiū dievui, kad jau mano mišios pasibaigė.

Šis mišių patarnautojo pasakytas „Deo gratias“ man virto simboliu, reiškiančiu, kad ir patys tikintieji džiaugiasi, jog aš atlaikiau paskutines mišias ir baigiau religinę apgaulę. 0 jeigu to tikintieji nesupranta ir gal nesupras, tai vis tiek šis jų „Deo gratias“ lieka man – tegul ir nesąmoninga – jų padėka už tai, kad aš daugiau jų nebeapgaudinėsiu ir neišnaudosiu.

                                                        Iš: Ite, missa est! – Vilnius, 1984, p. 430–432

Spausdinti straipsnį