Kaip Jėzus tapo Dievu? Antra dalis
20 Antradienis Gru 2022
Autorius: Valdas Mikalauskas
Žymos: angelas Moroni, Bart Ehrman, Bartas Ermanas, Džozefas Smitas, Jėzaus mokinių vizijos, Jėzus gyvas dvasia ar kūnu, Jėzus kaip mesijas, Judo Iskarioto vaidmuo, mormonai, Tuščias kapas ir prisikėlimas
Pateikiame antrąjį dalį straipsnio, kur iš istorinės perspektyvos, remdamiesi Bart Ehrman knyga How Jesus became God (Kaip Jėzus tapo Dievu), analizuojame Jėzaus evoliuciją nuo apokaliptinio pranašo iki vieno iš trejybės, sėdinčio Tėvo dešinėje, teisiančio žmoniją ir t. t.
Jėzaus pasekėjai jam gyvam esant manė, kad jis yra mesijas. Jo pasekėjai sudėjo daug vilčių į jį. Žinoma, niekur Biblijoje nėra pasakyta, kad mesijas bus ant kryžiaus gėdingai miręs kankinys, atpirksiant visos žmonijos (ne tik žydų) kaltes. Joks žydas negalėjo apie tai pagalvoti ir negalėjo to norėti.
Jėzus save greičiausiai laikė mesiju, bet ne ta prasme, kaip krikščionybė tai aiškina dabar. Jis turėjo būti Izraelio žmonių karalius, tačiau kaip apokaliptinis pranašas jis nemanė, kad būsimą karalystę galima sukurti politine ar karine jėga. Tą karalystę sukurs Žmogaus sūnus, o jis toje karalystėje bus karalius. B. Ehrman mano, kad kalbėdamas apie Žmogaus sūnų Jėzus neturi galvoje savęs, o kalba apie jį kaip apie trečiąjį asmenį, žinomą daugiausia iš Danielio knygos. Jei dvylika apaštalų valdys Izraelio gentis Dievo karalystėje, tai matyt Jėzus bus jų karalius, o Izraelio karalius yra mesijas. Tą turėjo omenyje Jėzus sakydamas, kad jis yra mesijas.
Ehrman pateikia gana įdomią hipotezę apie Judo Iskarioto vaidmenį. Evangelijose aprašyta Judo išdavystė yra neįtikinanti: Judas tik padėjo kareiviams atpažinti Jėzų. Atpažinti Jėzų neturėjo būti sunku, užteko tik pasisukioti Jėzaus aplinkoje. B. Ehrman nuomone, greičiausiai Judas atskleidė žydų kunigams Jėzaus pažiūras. Jėzus viešai niekada nesakė, kad yra mesijas, tačiau siaurame mokinių rate sakė. Būtent jo pažiūras žydų religinei valdžiai ir galėjo perduoti Judas. Mano asmenine nuomone, Judo istorija gali būti ir išgalvota vėliau siekiant suteikti Jėzaus pasakojimui daugiau dramatizmo. Juk istorija skaitosi daug įdomiau, kai joje veikia išdavikas. Visų pirma, apie Judo išdavystę turėjo sužinoti Jėzaus mokiniai. Jei Judas kalbėjo su Sinedriono nariais, informacija apie tai turėjo pasiekti mokinius arba per patį Judą, arba per Sinedriono narius. Gali būti taip, kad Judas vėliau dėl tam tikrų priežasčių sukonfliktavo su kitais Jėzaus mokiniais (pasitraukė iš bendruomenės) ir buvo padarytas išdaviku.
Ehrman teigia, kad dažnai per debatus jam tenka atsakyti į klausimą, kodėl Jėzui pavyko ten, kur nepavyko kitiems apokaliptiniams pranašams (kurių, kaip žinoma, buvo daug). Tikintieji mano, kad už viso to stovėjo Dievas. Bet tai reikštų, kad ir kitų religijų sėkmę lėmė tai, kad už jų stovėjo Dievas(-ai) (islamo, hinduizmo atveju). B. Ehrman mano, kad Jėzaus veikla nebuvo ypatinga, galima sakyti ji buvo nesėkminga, nes dėl jos jis pateko ant kryžiaus, tačiau didžiausią vaidmenį suvaidino jo mokinių tikėjimas Jėzaus prisikėlimu.
Tuščias kapas ir prisikėlimas
Prisikėlimui yra skirti keli knygos skyriai. Būtent tikėjimas, kad Jėzus prisikėlė, transformavo tikėjimą mesiju, atkursiančiu Izraelio šlovę, į mesiją nuodėmių atpirkėją, kuris teis žmones ir kuris sėdi Dievo Tėvo dešinėje. B. Ehrman nuomone, istoriškai negalime patikrinti ir įrodyti, kad Jėzus prisikėlė, kaip negalima įrodyti, kad jis neprisikėlė. Čia mes įžengiame į teologijos ir tikėjimo sritį, nieko bendra neturinčią su istorizmu. Stebuklai yra tikėjimo, o ne objektyviai nustatytų žinių dalykas.
Teologinis paaiškinimas labai tinka tam tikrai tikinčiųjų bendruomenei, bet netinka bendrai visiems. Istorikas negali įrodyti, kad angelas Moroni apreiškė Džosefui Smitui tiesas, kaip tiki mormonai. Toks teiginys reikštų, kad reikėtų pripažinti, jog egzistuoja angelai, kad Moroni yra vienas iš jų, kad Smitas buvo pasirinktas kaip ypatingas žmogus gauti apreiškimus iš dvasių pasaulio. Angelai – Moroni – apreiškimai – dvasių pasaulis nėra bendrai priimtos patikrinamos kategorijos. Jos egzistuoja tik tam tikroje religinėje bendruomenėje, jų doktrinoje. Tai yra teologinis tikėjimas, kuris nėra ir negali būti pagrįstas istoriniais įrodymais. Tai reikia suvokti kalbant ir apie prisikėlimą: nors kai kurie krikščionys mano, kad prisikėlimas yra ne tik tikėjimo dalykas, bet ir istorinė tiesa, ji lygiai tokia pat istorinė tiesa kaip reinkarnacija arba angelo Moroni apsireiškimas Smitui.
Visų pirma, nėra net jokio pagrindo manyti, kad Jėzus buvo palaidotas. Mirtis ant kryžiaus turėjo pažeminimo ir, svarbiausia, atgrasymo tikslą: kūnai ilgai būdavo paliekami, kad visi matytų ir bijotų. B. Ehrman nurodo kitus autorius, kurie teigia, kad Jėzaus kūną, kaip ir daugelio kitų nukryžiuotųjų kūnus, galėjo sulesti paukščiai ir suėsti laukiniai žvėrys. Atsižvelgiant į visas aplinkybes, mažai tikėtina, kad Jėzaus kūnas galėjo būti nuimtas iš karto po mirties dar tą pačią dieną. Anksčiausias liudijimas apie Jėzaus prisikėlimą yra Pauliaus pirmasis laiškas korintiečiams. Jo 15 skyriuje sakoma:
1a Kristus numirė
2a už mūsų nuodėmes,
3a kaip skelbė Raštai;
4a jis buvo palaidotas ir
1b buvo prikeltas
2b trečiąją dieną,
3b kaip skelbė Raštai;
4b jis pasirodė Kefui.
B. Ehrman nuomone, tai yra pirmųjų krikščionių tikėjimo formulė – krikščionybės tikėjimo esmė. Į akis krinta formulės simetrija: a dalis yra apie mirtį ir palaidojimą, o b dalis – apie prisikėlimą, tačiau simetrija nėra tobula, nes 4b minimas Kefas (Petras), o 4a nepaminėtas palaidojęs asmuo. Jeigu jis būtų žinomas, jis tikrai būtų paminėtas. Evangelijos rašytos vėliau ir jose buvo sukurta istorija apie Sinedriono narį Juozapą iš Arimatėjos. Vėliau rašant evangelijas atsirado poreikis įvardinti visus anoniminius asmenis, todėl dažnas luošys, aklasis ir raupsuotasis gavo vardą. Be to, reikėjo ir gerųjų veikėjų. Taip atsirado geras plėšikas ant kryžiaus, gerasis Sinedriono (kuris nuteisė Jėzų) narys Juozapas. Istorija turėjo turėti teigiamų ir neigiamų herojų. Taigi, palaidojimo scena su Juozapu iš Arimatėjos evangelijose atsirado gerokai vėliau ir greičiausiai buvo išgalvota. Mažai tikėtina, kad Sinedriono, kuris buvo nusistatęs prieš Jėzų ir jį nuteisė mirtimi, narys būtų išdrįsęs rodyti savo simpatijas Jėzui. Nepamirškim, kad Jėzus žydų elito akyse buvo maištininkas ir apsišaukėlis. Su juo buvo pasielgta pagal to meto įstatymus kaip būtų pasielgta dabar su žmogumi, kuris įsiveržtų į Vatikaną, išvartytų visas statulas, išvytų žmones ir grasintų išsprogdinti tą „angių išperų lizdą“.
Išnagrinėjęs to laiko romėnų papročius B. Ehrman teigia, kad tokių nusikaltėlių kūnai (arba tai, kas iš jų likdavo) paprastai būdavo metami į bendrą duobę. Kartais išimtis būdavo daroma, jei nusikaltėlis būdavo iš įtakingos šeimos. Tada artimieji sugebėdavo atgauti kūną ir jį deramai palaidoti, bet Jėzus Jeruzalėje buvo niekas, jokių artimųjų neturėjo. Taigi, manyti, kad Jėzaus atveju buvo padaryta išimtis, nėra jokio pagrindo. Jeigu nebuvo normalaus palaidojimo, nebuvo ir tuščio kapo. Pats tuščio kapo epizodas evangelijose aprašytas labai supainiotai. Kas pamatė tuščią kapą, kas buvo viduje, ir visos kitos detalės yra užrašytos skirtingai visose evangelijose. Tai netiesiogiai rodo, kad istorija apie tuščią kapą buvo kuriama nepriklausomai evangelijų autorių, neturint patikimų pirminių liudijimų.
B. Ehrman nuomone, istoriškai galime žinoti tris labai svarbius dalykus: 1) kai kurie Jėzaus mokiniai tikėjo, kad jis buvo prikeltas iš mirusių, 2) jie tikėjo dėl to, kad kai kurie iš jų matė vizijose Jėzų po jo nukryžiavimo, 3) dėl šio tikėjimo jie iš naujo įvertino Jėzų, ir taip žydų apokaliptinis pamokslininkas pradėtas laikyti tam tikro lygio Dievu. Nuomonė, apie tai, koks tai Dievas, formavosi kelis šimtus metų.
Dėl prisikėlimo B. Ehrman pastebi keletą įdomių dalykų. Visų pirma, jis teigia, kad tuščias kapas, net jei jis ir būtų iš tikrųjų tuščias, nebūtų sukėlęs tikėjimo, kad Jėzus buvo prikeltas. Kaip ir dabar, taip ir tada, niekam nešautų į galvą pamačius tuščią kapą manyti, kad miręs žmogus prisikėlė. Prisikėlimas yra ir visada būtų atmetamas kaip didžiausia nesąmonė. Vadinasi, ne tuščias kapas buvo tikėjimo šaltinis, o kai kurių mokinių vizijose matytas Jėzus.
Tikėjimo pagrindas – kelių mokinių vizijose regėtas Jėzus
Pirmiausia į akis krinta tai, kad visose evangelijose pabrėžiamas Jėzaus kūniškumas po prisikėlimo: rankų kišimas į žaizdas, Jėzaus valgymas, siekiant įrodyti, kad jis yra kūnas. Greičiausiai tarp Jėzaus pasekėjų ilgą laiką vyko ginčas, ar regėtas Jėzus buvo dvasia ar kūnas. Siekiant galutinai išsklaidyti šias abejones, evangelijose akcentuojama, kad Jėzus apsireiškė ne kaip dvasia, o kaip kūnas. Evangelijose yra ir epizodų, kur žmonės nepažįsta Jėzaus (Lk 24, 13–31). Apaštalų darbuose yra keistas sakinys: „po savo kančios jis pateikė jiems daugelį įrodymų, kad yra gyvas, per keturiasdešimt dienų jiems rodydamasis ir aiškindamas apie Dievo karalystę.“
Visa tai, B. Ehrman nuomone, rodo, kad greičiausiai kai kurie Jėzaus mokiniai regėjo vizijose Jėzų ir apie tai kalbėjo kitiems. Vizijas greičiausiai matė trys Jėzaus artimos aplinkos žmonės: apaštalas Petras, Marija Magdalietė ir Jėzaus brolis Jokūbas. Be abejo, tai spėjimas, bet Marijos minėjimas beveik visose evangelijose rodo, kad ji buvo viena iš tų, kuri visiems liudijo prisikėlusį Jėzų. Petro ir Jokūbo aktyvus vaidmuo skelbiant evangeliją netiesiogiai liudija, kad jie galėjo būti matę vizijose Jėzų.
Žinia apie vizijas pasklido, o kartu ir abejonės bei ginčai, kas įvyko iš tikrųjų. Pasakojimas apie tuščią kapą pasirodė vėliau, siekiant istoriją padaryti užbaigtesnę. Tie, kurie matė vizijose Jėzų teigė, kad jis yra „tikras“, o ne dvasia (t. y. vizija). Beje, B. Ehrman paskiria ištisą skyrių aptarti moksliniams vizijų ir haliucinacijų tyrimams. Iš jų yra aišku, kad didelė dalis žmonių (7–12 proc., priklausomai nuo tyrimo) kada nors gyvenime yra matę vizijose artimą žmogų. Dažniausiai tai atsitinka po sukrėtimų, netekus artimųjų, esant prislėgtam, sergant depresija ir pan.
Evangelijų tikslas nebuvo pateikti autentišką Jėzaus istoriją, o įrodyti, kad jis buvo prie kryžiaus prikaltas ir prisikėlęs mesijas, Dievo sūnus, skelbti tikėjimą Jėzumi. Prisikėlimas kūnišku pavidalu iš numirusių labai derėjo su pasakojimu apie Dievo karalystės atėjimą ir visų mirusiųjų prikėlimą. Jėzus turėjo būti pirmasis „eksperimentinis“, jei taip galima pasakyti, prikeltasis.
Visiems, kas skaitė NT, turi kristi į akis, kad Jėzaus biografija staiga nutrūksta po prisikėlimo. Nors pagal kai kurias evangelijas jis 40 dienų vaikščiojo tarp žmonių, nieko įspūdingo nebenuveikė. Neužfiksuotas nė vienas susitikimas su jo priešais, nors visai būtų smagu paskaityti apie tai, kaip Jėzus nueina Sinedrioną ir įrodo, kad yra gyvas. Evangelijų kūrėjai fantazijos nestokojo, štai Matas rašo, kad po Jėzaus mirties „atsivėrė kapų rūsiai, ir daug užmigusių šventųjų kūnų prisikėlė iš numirusių. Išėję iš kapų po Jėzaus prisikėlimo, jie atėjo į šventąjį miestą ir daug kam pasirodė.“ (27, 52) (net patys didžiausi tikintieji atmeta tai kaip visišką pramaną). Tačiau jiems neužteko fantazijos užrašyti nė vienos Jėzaus istorijos su pašaliniais žmonėmis. Nėra skyriaus „Triumfuojantis Jėzaus sugrįžimas“ – Jėzaus triumfo niekas nematė, o visi tie, kurie prisidėjo prie jo mirties, liko įsitikinę, kad jį nužudė. Niekas negalėjo nueiti pas Jėzų ir įsitikinti, kad jis gyvas, nes jis tik rodydavosi kam norėjo. Įdomu, kad Paulius savo laiškuose laiko save lygiai tokiu pat apaštalu kaip ir kiti apaštalai, nes jam irgi pasirodė Jėzus, tačiau iš NT aišku, kad tai buvo ne kūnu gyvas Jėzus, o vizijoje matyta dvasia.
Pabaigos žodis
Iš esmės šis straipsnis tik iš dalies parodo, kaip Jėzus tapo Dievu. Knygos apžvalga dar nėra baigta. Krikščionybės formavimuisi ir požiūriui į Jėzų svarbūs yra keli šimtai metų, sekę po jo mirties. Požiūris į Jėzų kito, atsirado įvairių doktrinų, tačiau nugalėjo vienas požiūris, o visa kita buvo paskelbta erezija.
5 komentarai
Jonas Mačiulis :
2023-01-20 17:20
Evangelinio Jėzaus istoriškumo klausimu
Perskaitėme amerikiečių krikščionybės tyrinėtojo Barto Dentono Ermano (Bart Denton Ehrman) knygos „How Jesus Became God“ („Kaip Jėzus tapo Dievu“) apžvalgą, kurią svetainės skaitytojams
dėmesingai pristato Valdas Mikalauskas.
Ehrmanas – pasaulietinio, sekuliarizuoto mąstymo mokslininkas, iškėlęs sau uždavinį „apvalyti“ evangelinį Jėzaus paveikslą, atskleisti, kas buvo iš tikrųjų Jėzaus pasakyta ar iš tikrųjų įvyko jo aplinkoje. Tai jis daro evangelijų tekstų lyginimo metodu. Kuo daugiau kartų evangelijose kartojasi kuris nors įvykis, susijęs su Jėzumi, tuo jis, Ehrmano nuomone, autentiškesnis.
Manau, kad norintiems išsamiau susipažinti su šiuolaikiniais krikščionybės tyrinėjimais Valdo Mikalausko straipsnis bus labai naudingas. Kartu šia proga noriu prisiminti ir kitus autorius, aptartus ar pačius rašiusius apie evangelinį Jėzų mūsų svetainėje.
Pirmiausia tai amerikiečių žurnalisto Rezos Aslano knyga „ Maištininkas. Jėzaus Nazariečio gyvenimas ir laikai“ (liet. 2015). Reikia pasakyti, kad R. Aslanas save laiko musulmonu ir išpažįsta „tik vieną dievą“. Todėl Jėzaus dieviškumo idėja jam iš esmės nepriimtina ir savo knygoje jis pateikia gana racionalų Jėzaus sudievinimo paaiškinimą, kuris savo esme priimtinas ir ateistams. Tačiau, kurdamas Jėzaus žemiškąjį personažą, nors ir pripažindamas, jog už tikrą pinigą galima priimti tik Jėzaus galilietišką kilmę ir tėvo dailidės užsiiėmimą, jis vis dėlto, remdamasis evangelijomis, sukuria gana įvairiapusišką ir romantizuotą Jėzus biografiją. Ar ją galima besąlygiškai priimti kaip istorinį dalyką? Vargu. Man Rėzos Aslano „Maištininkas“ asocijuojasi su XIX amžiaus prancūzų katalikų mąstytojo Ernesto Renano „Tobulu žmogumi“ iš jo veikalo „Jėzaus gyvenimas“ (liet. 2008). Ką gi – ne tik evangelijos buvo rašomos atliepiant į laikmečio poreikius ir lūkesčius, bet ir apie jas buvo rašoma ir teberašoma per savo laikmečio prizmę.
Istorinės Jėzaus egzistavimo versijos laikėsi ir mūsų svetainėje aktyviai reiškęsis šviesios atminties ateistas, save vadinantis realistu Vladas Balkevičius. Skaitydamas evangelijas, kai kurių buities detalių aprašymuose, posakiuose bei frazėse, poelgiuose Balkevičius įžvelgia autentiškas, tikrai, jo nuomone, egzistavusio Jėzaus asmenybės apraiškas. Jei Renanas Jėzų laiko Tobulu žmogumi, Aslanas – maištininku, tai V. Balkevičius – politiku, siekiančiu būti žydų karaliumi.
Visi mano paminėti autoriai religijos atžvilgiu laikosi skirtingos pozicijos, todėl ir jų evangelijų analizė ir vertinimai yra skirtingi. Tačiau pastebime vieną bendrą jų kūrinių bruožą: visi jie Jėzų traktuoja kaip istorinę asmenybę, iš čia ir tie epitetai – tobulas žmogus, maištininkas, politikas, o dar jis vadinamas pirmuoju komunistu, „svieto lygintoju“ ir pan.
Gali susidaryti įspūdis, kad Jėzaus „istoriškumas“ yra visuotinai pripažįstamas. Tačiau toli gražu taip nėra. Kalbėsiu čia tik apie ateistinės krypties šventraščio tyrinėtojus. Jie visiškai atmeta idėją apie realų evangelinio Jėzaus Kristaus egzistavimą, pradedant nekaltu jo prasidėjimu ir baigiant kūnišku dangum žengimu. Bet ar, atmetus šio krikščionių tikėjimo pagrindinio personažo „dieviškumą“ (Kristus), jo žmogiškasis pavidalas (Jėzus) turi kokį nors realų pagrindą, kitaip sakant, ar realiai egzistavo ir krikščionybės įdėjas propagavo toks žmogus, vardu Jėzus?
Tai klausimas, kuris jau seniai biblistų diskutuojamas ir sprendžiamas. Sąlygiškai galima išskirti 2 koncepcijas: mitologinę ir istorinę.
Šie du požiūriai į evangelinį Jėzų ypač išryškėjo XIX a. antroje pusėje jaunahėgelininkų ginčuose. Vieni evangelijas traktavo kaip gryną mitų rinkinį, kiti jose įžvelgė ir tikrovės detalių, istorinių asmenybių pėdsaką.
Besiformuojantis marksistinis požiūris į religiją daugiausia rėmėsi mitologine versija. Ir vėliau jos laikėsi italų marksistai Ambrozijus Doninis, Antonijus Gramšis, kai kurie kiti užsienio sekuliarių pažiūrų biblistai, didesnė dalis tarybinių biblijos tyrinėtojų. Jie teigė, kad toks naujos religijos propaguotojas, kurio vardas būtų buvęs Jėzus, visai negyveno. Jėzaus paveikslas – tai tik astralinių mitų antropomorfizavimo, remiantis Senuoju testamentu, rezultatas. Šitaip teigdami, autoriai vadovavosi tuo, kad apie Jėzų nieko patikimo nesužinome ne tik iš to laikotarpio nekrikščioniškųjų autorių darbų, bet ir ankstyviausiuose Naujojo testamento tekstuose, pavyzdžiui, Apreiškime Jonui, arba Apokalipsėje, faktiškai nieko nekalbama apie Jėzų kaip žmogų. Tik evangelijose sukurta šiokia tokia Jėzaus žmogiška biografija. Tai, tyrinėtojų nuomone, rodo, kad Jėzaus, kaip žmogaus, paveikslas buvo sukurtas, palaipsniui dievybės vaizdiniui suteikiant žmogaus bruožų. Tai atitiko ir tūkstantmetę religinių vaizdinių formavimosi istoriją. Naujojo tikėjimo evoliucija vyko sužmoginant dievo vaizdinį. Tikint, kad dievas buvo atsiuntęs į žemę savo vienatinį sūnų žmogaus pavidalu, reikėjo sukurti ir jo žemišką biografiją. Todėl dievažmogio Jėzaus Kristaus paveikslas religinėje sąmonėje pamažu pakeitė amorfišką mistinio avinėlio vaizdinį, kurį sutinkame Apreiškime Jonui. Kartu ėjo krikščionybės kaip savarankiškos religijos formavimosi ir atsiskyrimo nuo judaizmo procesas.
Lygiagrečiai su mitologiniu požiūriu, neskaitant teologinių traktatų, vystėsi ir vadinamoji istorinė mokykla. Ji pratęsė XIX a. racionalistų požiūrį, kad krikščioniškieji mitai turi šiokį tokį realų pagrindą, atspindi tam tikras realias situacijas ir faktus. Tačiau visa tai religinėje sąmonėje buvo neatpažįstamai deformuota. Toks likimas ištikęs ir realią Jėzaus, kaip žmogaus, biografiją. Istorinės mokyklos atstovų nuomone, galima, pavyzdžiui, neabejoti, kad Jėzus buvo dailidės sūnus ir gyveno Galilėjoje, Nazareto mieste, iki to laiko, kol tikriausiai dėl Jono Krikštytojo įtakos jį ištiko kažkoks religinis praregėjimas, ir jis pradėjo skelbti savo tikėjimą.
Taigi – pasaulietinės (tarp jų ir ateistinės) „istorinės mokyklos“ atstovai, skirtingai nuo mitologinės koncepcijos, mano, kad, kuriant Jėzaus Kristaus paveikslą, buvo einama nuo žmogaus prie dievo. Dievažmogio formavimosi procese į viena susilydė Senojo testamento pasaulėvaizdis, mitai ir pranašystės, Rytų religinių kultų, folkoro elementai ir pan.
Šiuo metu pasaulietinėje, sekuliarioje religijotyroje, atrodo, vyrauja arba bent jau yra populiaresnė Jėzaus asmens istoriškumo versija. Tačiau, kalbant apie ateistus, tai turiu pasakyti, kad tiek besilaikančių Jėzaus istoriškumo, tiek mitologiškumo principo, jų evangelijų analizė pasaulėžiūriniu požiūriu mažai kuo skiriasi. Ir vieni, ir kiti pripažįsta, kad tuo laikotarpiu Judėjoje panašių į Jėzų pranašų, pamokslautojų, religinių idėjų skelbėjų buvo daugybė. Kodėl vienas iš jų negalėjo būti Jėzus? Tos pačios pozicijos visi ateistai laikosi ir Jėzaus Kristaus dieviškumo klausimu.
Ateizmas nekoncentruoja savo dėmesio ties Jėzaus asmeniu. Klausimas apie istorinį šio personažo branduolį jiems nėra nei svarbiausias, nei pirmaeilis idėjinėje kovoje su religija. Ir ne nuo vienokio ar kitokio atsakymo į jį priklauso šventraščio tyrinėjimo moksliškumas. Jeigu Naujajame testamente minimas Jėzus ir turėjo kažkokį realų to paties vardo prototipą, kitaip sakant, jeigu ir egzistavo žmogus vardu Jėzus, ne jis nulėmė krikščionybės atsiradimą ir paplitimą.
Krikščionybė atsirado susidarius tokioms ekonominėms, politinėms, ideologinėms sąlygoms, kurios nulėmė vergvaldinės santvarkos krizę Romos imperijoje. Ją drebino pilietiniai karai ir sukilimai: užkariautos provincijos kovojo dėl išsilaisvinimo, vergai – dėl žmoniškesnės padėties, valstiečiai – dėl žemės, žemieji gyventojų sluoksniai – dėl lygių teisių. Ypač neramu buvo rytinėse Romos imperijos provincijose, nes čia gyventojai nešė dvigubą jungą – romėnų ir vietos didžiūnų. Žlungant vergvaldinės santvarkos struktūrai, žlugo ir ją sankcionavusi teisė, tūkstantmečius egzistavusi religija, kūrėsi naujos filosofinės mokyklos. Štai šiame epochos fone ir sudygo daigai naujo tikėjimo, kuris vėliau įgauna krikščionybės pavadinimą. Iš skausmo ir nevilties, praradimų ir ieškojimų išeities bei paguodos, kurios negalėjo suteikti nei nauja teisė, nei nauja filosofija, radosi naujos religijos ir sužmoginto dievo poreikis, kuris buvo reaizuotas modifikuojant senuosius tikėjimus pagal naują realybę.
Andrius :
2023-02-07 16:10
Su daugeliu Ehrman minčių sutinku. Visgi iš evangelinių tekstų man panašiau kad trečiuoju asmeniu kalbėdamas apie “žmogaus sūnų” visgi Jėzus turėjo galvoje patį save. Aišku, kalbėjimas apie save trečiuoju asmeniu (jeigu tai ne su jumoru) jau savaime keistas dalykas.
komentuojant Jono Mačiulio komentarą:
“Jeigu Naujajame testamente minimas Jėzus ir turėjo kažkokį realų to paties vardo prototipą, .” –
tikriausiai taip, kažkoks pamokslininkas vardu Jėzus, pranašavęs pasaulio pabaigą ir pretendavęs kažkaip tam procesui vadovauti / lyderiauti, ir pretendavęs vadovauti žydams, ir nukryžiuotas, egzistavo, nes yra išlikę keletas nepriklausomų, patvirtintų istorinių šaltinių kurie apie tai kalba.
Kiek suprantu “mainstream” istorinė mintis Jėzaus Nazariečio istoriškumą pripažįsta, bet visada egzistuoja ir aibė alternatyvių bei sąmokslo teorijų kurios tai neigia.
“kitaip sakant, jeigu ir egzistavo žmogus vardu Jėzus, ne jis nulėmė krikščionybės atsiradimą ir paplitimą” – žinoma, kad ne jis.
Taip pat galime pasakyti, kad ne Darvinas (jeigu toks ir egzistavo) nulėmė evoliucijos teorijos atsiradimą, ne Froidas nulėmė pcihoanalizės atsiradimą, ne Einšteinas nulėmė reliatyvumo teorijos atsiradimą.
visos paminėtos mokslinės teorijos jau brendo, buvo kas lipo ant kulnų Darvinui, buvo kas buvo pasiruošęs atrasti psichoanalizę šalia Freudo, o ir Einšteino teorijos atsirado ne tuščioje vietoje.
Pažiūrėjus iš arčiau galima pamatyti kad visos didžziosios tiek visuomeninės, tiek mokslinės mintys brendo plačiame kontekste, o tam tikri asmenys buvo pirmieji arba pasitaikė “reikiamu laiku reikiamoje vietoje” ir katalizavo procesą.
Ta pačia prasme be abejo galima sutikti, kad ne Jėzus N. nulėmė krikščionybės atsiradimą.
Valdas :
2023-02-20 22:59
Dėl Jėzaus istoriškumo ginčai netyla jau keletas šimtmečių. Vieno atsakymo nėra ir nebus, tačiau mąstant racionaliai yra akivaizdu, kad jei toks žmogus buvo, jis tiek skyrėsi nuo to Jėzaus, kuris pavaizduotas evangelijose, kiek Švarcnegeris skiriasi nuo Terminatoriaus. Aš asmeniškai manau, kad toks Jėzus egzistavo realiai. Bet tai nieko nekeičia, nes ne jis sukūrė krikščionybę, o tūkstančiai po jo gyvenusių žmonių per kelis šimtmečius. Analogija su Einšteinu nėra visai gera, nes reliatyvumo teoriją kažkas tikrai būtų sukūręs, nes tiksliuosiuose moksluose, jei turi tam tikrą žinių kiekį, dar vienas logiškas žingsnis veda prie naujo atradimo. Reliatyvumo teorija negalėjo atsirasti 17 a., bet per 20 a. ją vis tiek kažkas būtų suformulavęs. Religija nepaklūsta logikos dėsniams. Čia tikriausiai reikėtų pritarti Jonui Mačiuliui, kad visuomenė sukuria tokią religiją, kuri atitinka jos socialinius, ekonominius, politinius poreikius. Jėzaus mokymą galima interpretuoti kaip nori. Jeigu ne Jėzus, būtų buvęs kažkas kitas, bet greičiausiai Europoje būtų vis tiek įsigalėjęs monoteizmas.
Greta :
2024-03-18 19:27
mane kristus išgelbejo net medikai sake stebuklas .as jam.meldžiausi ir jis mane išklausė! o ateizmas išvis baisu! ateistai patys sau dievai todel neber jokių vertybių pas juos!
Valdas :
2024-03-19 14:17
Puiku, kad jus Kristus išgelbėjo, bet tai nepaneigia to, kas pasakyta šiame straipsnyje. Apie stebuklus skaitykite šioje svetainėje. Tikrai būna “stebuklingų” išgijimų, kaip ir “stebuklingų” mirčių. Tikimybė stebuklingai numirti irgi yra didelė. Esmė yra ta, kad jokios maldos negali valdyti tų procesų. Jeigu užtektų pasimelsti ir gautume to, ko norime, nebūtų ligų, mirčių, karų ir pan.