„Aš Rytų žmogus. Aš –  diktatorius“,  –  pasigyrė mano buvęs žentas, Altajaus verslininkas, musulmonas,  užplojęs delnu per sėdynę savo mažai dukrytei. „Kuo toliau į Rytus, tuo daugiau žvėrių“, –  pyktelėjęs  dėl verkiančios anūkėlės „pritariau“ jam.  Šį mūsų dialogą prisiminiau prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą.  Rytai –  prieš Vakarus.  Autoritarizmas – prieš demokratizmą. Kovingumas – prieš taikingumą.

Karas yra žmonių žudymas masiniu mastu, pasitelkiant naujausią ir galingiausią techniką. Jei taikos metu nužudomas žmogus, žmogžudys sėda kalėjiman. O karo metu kuo daugiau nužudo, tuo daugiau ordinų ir medalių puošia jo „didvyrišką“ krūtinę.

Kas žudo? Žmonės? Nelogiška vadinti žmonėmis žmogžudžius. Rusijos prezidentą Putiną, pradėjusį, „specialią karinę operaciją“ prieš Ukrainą, Vytautas Landsbergis pavadino „vampyrų vampyru“. Jis dar vadinamas „XXI a. Hitleriu“. Pačius rusų karius, realizuojančius agresyvią Putino politiką, prezidentas Gitanas Nausėda pavadino „zombiais“. Šiose  metaforose glūdi daug karčios tiesos. Jau vien tai, kad  „operacijoje“ žuvo (nepriklausomais duomenimis) per 300 ukrainiečių vaikų, rodo jos pasibaisėtiną, nusikalstamą pobūdį. Pagal 2022 m. vidurvasario JAV žvalgybos duomenis, 15.000 pačių užpuolikų padėjo galvas Ukrainoje. Pagal ukrainiečių statistiką – triskart daugiau. Anot šios statistikos, šiame kare pačių ukrainiečių žuvo  9.000  – taip pat abejotinas skaičius.

Tie, kurie ginasi, taip pat dažniausiai žudo. Gandi taikaus priešinimosi metodas –  retenybė. Nesiimu spręsti, ar čia reikėjo vadovautis fizikos dėsniu – „Koks veiksmas, toks atoveiksmis“. Atsakymo pagrįstumas tikriausiai priklauso nuo aplinkybių. Aišku viena: karas yra pati žiauriausia ir kurioziškiausia savo esme bei masiškumu biologinės kovos už būvį forma. Turbūt  taisyklė „Nežudyk“ tinka bet kokiu atveju, todėl ES jau panaikino mirties bausmę net ir žmogžudžiams.

Šio straipsnio paskirtis – panagrinėti, ar iš tikrųjų religija, ypač krikščionybė, yra taikos ir ramybės nešėja. Visų pirma, įdomu, apie ką kalba šia tema jos ideologinis pagrindas – Šventasis Raštas. Tai svarbu ir pažintine prasme – dievo įvaizdyje atsispindi senovinis paties žmogaus moralinis paveikslas.

Dangiškasis   kovotojas       

Biblijoje teigiama: „Dievas sukūrė žmogų, kad būtų nemarus, padarė jį savo amžinybės paveikslu“ (Išm 2, 23). „Aš nenoriu mirštančiojo mirties, sako Viešpats“ (Ezek 18, 34).  „Dievas nepadarė mirties ir nesigėri  gyvųjų žuvimu. Nes jis sutvėrė visa, kad būtų“ (Išm 1, 13 – 14).  „Karus visoje žemėje, –  sakoma toliau, –  jis sustabdo, lankus sutrupina, ietis sulaužo,  skydus į ugnį sumeta“ (Ps 46, 10). „Palaiminti taikdariai“ (Mt 5, 9).  „Jie perkals savo kalavijus į arklus“ (Iz 2, 4).

Kainas užmušė Abelį. Karo visuomenėje pradžia

Keista, kad padėtis klostėsi ne pagal dievo valią. Turbūt todėl, kad meilingas ir gailestingas dievas turi ir antrą „medalio pusę“, kurios dvasininkai necituoja per pamokslus. Šventraštyje dažnai akcentuojamas dievo agresyvumas. „Viešpats yra kovotojas“ (Iš 15, 3). „Viešpaties kalavijas pilnas kraujo“ (Iz 34, 6). „Tai yra didelių žudynių kalavijas, kuris daugina sunaikinimą. (…). Būk aštrus, eik į dešinę ir į kairę, kur tik patinka tavo ašmenims“ (Ez 21, 14 – 16). Karas įvyko net danguje: „Ir užvirė danguje kova. Mykolas ir jo angelai kovojo su slibinu. Ir  kovėsi  slibinas ir jo angelai, bet jie pralaimėjo, ir neliko jiems vietos danguje“ (Apr 12, 7 – 8).

Po to, kai dievas sukilusius prieš jį angelus „nubloškė į tamsias pragaro bedugnes“ (2 Pt 2, 4), pagrindinė kovos arena persikėlė į žemę.  Kokia ta kova? „Mūsų Dievas yra naikinanti ugnis“ (Žyd 12, 19). Viešpats sako: „Ugnis užsidegė nuo mano rūstybės ir degs iki pragaro gilybių“ (Įst 32, 22). „Savo vilyčias nugirdysiu krauju ir mano kalavijas ris mėsą“ (Įst 32, 42). „Ugnimi ir kalaviju Viešpats teis žmoniją“ (Iz 66, 19). „Slėpkitės į uolų daubas it žemės urvus nuo  Viešpaties baisumo ir nuo jo didenybės garbės“ (Iz 2, 19).

„Kalavijas“ visų pirma buvo nukreiptas prieš pagonis ir „bedievius“ (šią sąvoką rašome kabutėse todėl, kad „sudieviai“ tik įsivaizduoja dievą turį).  Viešpats sako: „Kokia draugystė tarp švento žmogaus ir šuns?“ (Sir 13, 22). „Aš penėsiu savo neprietelius jų pačių kūnais, jie bus nugirdyti savo krauju lyg šviežiu vynu“ (Iz 79, 26).  „Jų kūdikiai bus sutriuškinti jų akyse“ (Ez 13, 16). „Beveik viskas pagal įstatymą apvaloma krauju, ir be kraujo praliejimo nėra atleidimo“ (Žyd 9, 22).

Islamas, susiformavęs VII a. krikščionybės įtakoje, pakartojo šias kruvinas Biblijos idėjas: „Neištikimiesiems Alachui nukirsk ne tik galūnių pirštus, bet ir galvas“ (The Koran. 8: 12)  „Ne tu, o Dievas, žudo juos“ (ten pat, 8: 17). [Versta iš anglų k., nes lietuviškas  vertimas netikslus]. „Islamo valstybė“ parodė savo iltis ir jų  kruviną  religinio fanatizmo rezultatą.

Ar  „sudieviai“  išvengs tragiško likimo? Pasirodo, ne.  Dievas: „Užmušiu teisųjį ir bedievį“ (Ez 21, 3). „Viešpaties kalavijas ryja nuo vieno žemės krašto iki kitam:  nėra ramybės niekam, kas gyva“ (Jer 12, 12).  Vadinasi, be reikalo teologai taip aršiai puolė darvinizmą – kovos už būvį autorius  ir mirties, kaip destruktyvios tapsmo pusės, nešėjas yra, pagal Šventraštį, pats dievas.

Gal nors „dievo sūnus“ atsisakė nuožmios kovos? Deja, „Jis apsirengęs krauju  permirkusiu drabužiu,  ir jo vardas – Dievo žodis“ (Apr  19, 13).  Jėzus pats patvirtino:  „Gal manote, kad esu atėjęs atnešti žemėn taikos? Ne, sakau jums, ne taikos, o nesantarvės“ (Lk 12, 51).  „Atėjau sukiršinti sūnaus prieš tėvą, dukters prieš motiną…  Žmogaus namiškiai  taps jam priešais“ (Mt 101, 34 – 36). Jėzus reikalavo iš savo mokinių ne tik „laikyti neapykantoje“ savo šeimas, bet ir palikti jas likimo valiai (žr. Lk 14, 26) –  sekti juo. Kur? Kam?

Su  išorės priešais – Jėzaus kova dar aršesnė: „Jo priešai bus patiesti tarsi pakojis po jo kojų“ (Žyd 10, 13). „‘Mano priešus, nenorėjusius,  kad būčiau jų karalius, atgabenkite čionai ir nugalabykite mano akyse‘. Tai pasakęs, Jėzus visų priekyje leidosi į Jeruzalę“ (Lk 19,  27).  „Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą“  (Lk 1, 32).  (Čia atsakymas  į klausimus „kur?“ ir „kam?“).

Sosto viešpats Jėzui nedavė. Kuo baigėsi šis  žygis į Jeruzalę, visuotinai žinoma. Bet krikščionys nenori matyti, kas parašyta lentelėje virš nukryžiuotojo galvos, t. y. pripažinti, kad jų „dievas“ pralaimėjo kovą už žydų  karaliaus sostą.

Kaip suderinti Jėzaus kovingumą su jo, kaip „ramybės“ ir net „meilės priešams“ nešėjo, įvaizdžiu? Kaip su antru žando, gavus į vieną, atsukimu?  –  Niekaip… Teologai patys pripažįsta, kad Jėzus dažnai yra „paradoksalus“ (žr. NT, 1989, p. 110).  Tačiau juk prieštarauti pats sau gali tik neišmintingas žmogus.

Nacistas?

Senojo Įstatymo tekstuose nuolat figūruoja sąvokos –  „nugalėjo“, „sunaikino“,  „sutrypė“, „išžudė“, „nugalabijo“, „sumušė“ ir pan.,  –  išreiškiančios žydų, kaip „išrinktos Dievo  tautos“ (Įst  27, 9), kovą  už savo išskirtinį, privilegijuotą būvį. „Viešpats pasirinko Sioną ir norėjo, kad jis būtų jam sostas“ (Ps 131 [132], 13). „Galybių Viešpaties vynuogynas yra Izraelio namai“ (Iz 5, 7).

Viešpats – žydams: „Jūs man būsite kunigiška karalija ir šventoji tauta“ (Iš 18, 6). „Ir gyvensiu tarp Izraelio sūnų ir būsiu jų Dievas“ (Iš 29, 45). „Klausyk, Izraeli. Dievas tave išvedė iš Egipto, eidamas priekyje su didele savo galybe, kad išnaikintų didžiausias ir galingesnes už tave tautas, kad tave įvestų  ir duotų paveldėti jų žemę“ (Įst  4, 37 – 38). „Viešpats tau duos didelius ir geriausius miestus, kurių neįkūrei, visokių gėrybių pilnus namus, kurių nestatei, šulinius, kurių nekasei, vynuogynų ir alyvmedžių sodus, kurių neįsiveisei. Tu valgysi ir būsi pasotintas“ (Įst 6, 10 – 12) „Viešpats padarys iš tavęs (Izraeli) galvą, o ne uodegą, visuomet būsi viršuje, o ne apačioje“ (Įst 28, 13).

Biblijoje sakoma: „Viešpats naikina palestiniečius“ (Jer 47, 4). Vadinasi, kariauja už žydus. „Viešpats, tavo (Izraeli) Dievas, bus išnaikinęs septynias tautas, ir kai Viešpats bus jas tau padavęs, išgalabysi jas iki vienam“ (Įst 7, 1 – 2). „Viešpats tarė: „Greitai imk grobį, skubėk plėšti“ (Iz 8, 1). Ši alogiška ir grobuoniška teksto painiava reiškia, kad patys žydai dievo vardu prieš tris tūkstančius metų kariavo prieš (ir vis dar tebepuldinėja) arabų tautas.

Ne visi to norėjo. Todėl buvo grasinama taikdariams: „Prakeiktas, kas sulaiko kalaviją nuo kraujo“ (Jer  48, 10).

Krikščionys mano, kad  „Išganymas ateina iš žydų“ (Jn 2, 22). Bet  Jėzus tęsė grynai žydišką liniją. „Aš, Jėzus, esu Dovydo atžala ir palikuonis“ (Apd 22, 16). Į sarkastišką Piloto klausimą „Ar tu esi žydų karalius?“, Jėzus atsakė: „Taip yra, kaip sakai“ (Lk 23, 3) (nors Pilotas taip nesako, o tik taip klausia). Ir mokiniams jis buvo tvirtinęs: „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis“ (Mt 15, 24). Tik… Ne daugiau.

Ryšium su tuo Vincas Kudirka rašė: „Katalikystė… nepriguli prie  įgimtų lietuvių tautos ypatybių, ji yra tiktai ateivė“ (Varpas. Tėvynės  varpai. 1896, nr. 8).

Panašumas

Sakoma, kad dievas sukūrė žmogų, panašų į save. Faktiškai yra atvirkščiai –  žmogus, sukūręs savo vaizduotėje dievą, suteikė jam ir savo savybes – meilumą ir gailestingumą, iš vienos pusės, neapykantą ir žiaurumą, – iš kitos. Bet kodėl Biblijos dievo rūstumas, žiaurumas pranoksta jo  gerumą?

Kuo tolyn į istoriją, tuo daugiau žvėriškumo, net kūdikių atžvilgiu

Krikščioniškieji dievai – tiek „tėvas“, tiek „sūnus“ – yra vyrai. Tikriems vyrams būdingas (pradedant gaidžiais ir briedžiais) agresyvumas. Reikia priešo. Jis pagaminamas neapykantos retorika. Per visą žmonijos istoriją moterys gimdė, o vyrai žudė.

Senovėje svarbus religingumo motyvas buvo dievobaimingumas. Biblijos kūrėjai specialiai sukūrė baugų dievo įvaizdį. Kuo žemesnė žmogaus moralė, tuo labiau jį reikėjo tramdyti baimės botagu.

Vergovės žiaurumai uždėjo antspaudą ir žmogui, ir jo sukurtam dievui. Tik dievo atžvilgiu jie dar buvo išpūsti, suabsoliutinti.

Vis tik kodėl krikščionybės ideologijoje randame dvi prieštaringas pozicijas – ir kovingą, ir taikingą? Todėl, kad tas pačias pozicijas turi ir pasaulietinė politika. Kieno vežime bažnytininkai sėdi, to ir giesmę gieda. Ryškus pavyzdys – Maskvos patriarchas Kirilas, palaikantis agresyvią Rusijos politiką.

Destruktyvi bažnyčios socialinės veiklos pusė labai pakenkė jos prestižui („šventumui“), nes tai reiškė, kad krikščionybė atsilieka nuo Vakaruose pasiekto pasaulietiškos kultūros lygio. Stengdamasi ištaisyti padėtį, bažnyčia persisvėrė į priešingą pusę – jau XX a. popiežiai ėmė nebesmerkti agresorių (pvz., Pijus XII Italijos ir Vokietijos fašistų). Popiežius Pranciškus per 2022 m. Velykas  leido kryžių nešti bendrai – ir agresyvios šalies atstovei, ir jos aukai, nors nuo užpuoliko tenka gintis, o ne su juo bendrauti.

Ne tik istorija, bet ir dabartis dažnai  rodo, „Kokia žmogaus galybė, tokia jo rūstybė“ (Sir  28, 12). Yra galia – proto nereikia. Biblijoje sakoma: „Nė vienas nesigaili kito, …kiekvienas ėda savo artimo kūną“ (Iz 9, 19 – 20). „Bet jeigu jūs vienas kitą kremtate ir ėdate,– sakė apaštalas Paulius pirmiesiems krikščionims, nepasidalinantiems religinės valdžios, – žiūrėkite, kad nebūtumėte vienas kito praryti“ (Gal 5, 15).

Vietoje  karaliaus sosto – kelionė į Golgotą

Bažnyčia negali nutylėti savo „istorinių nuodėmių“. „Šventosios Dvasios įkvepiama Bažnyčia privalo nuolat atsinaujinti ir apsiplauti“ (II Vatikano Susirinkimo nutarimai. 1986, p. 135).

Visiškai „apsiplauti“ vargu ar pavyks. Žmonija niekada nepamirš nei religinio fanatizmo įkvėptų, popiežiaus palaimintų karų, nei absurdiškų inkvizicijos teismų, nei kelis šimtmečius trukusio „raganų gaudymo“ bei jų deginimo, nei katalikų dvasininkų pedofilinių nusikaltimų.

Arvydas Šliogeris savo knygoje „Filosofijos likimas“ klausia: „Ar neatėjo laikas pagaliau suprasti, kad nacizmas ir bolševizmas tėra tik krikščionybės atmainos, iki smulkiausių detalių perėmusios krikščionybės teoriją ir praktiką“. Detalės, aišku, skiriasi, o esmė ta pati – tai Bažnyčios administracinis ir psichologinis smurtas („sosto ir altoriaus sąjunga“) siekiant dievo vardu viešpatauti žmogui.

Tai ne vien istorija. Kiek susilpnėjusi kova tebesitęsia ne tik tarp skirtingų religijų, bet ir tarp skirtingų srovių tose pačiose religijose: tarp katalikų ir protestantų krikščionybėje, tarp sunitų ir šiitų islame ir t.t. Keista, kad kuo aukštesnė žmonijos kultūra, tuo daugiau žmonių nužudoma įvairiuose karuose.

Nukraujavus tenka atsikvėpti, apsivalyti. Gal iki trečio pasaulinio pragaro? Maskvoje raudonais mygtukais jau buvo grasinama. Kaip žinoma, „trečias kartas nemeluoja“. Bet gal kaip tik todėl trečio nebus? Gal pabijos? Iš kitos pusės, istorija rodo, kad isteriški politikai dažnai nežino, ką daro… Jiems nepadėjo įgauti proto nė dramatiškas istorinis patyrimas.

Kodėl taip dažnai humanizmą lydi gyvulizmas? Todėl, kad žmogaus genai yra beveik tapatūs su kovingų primatų genais. Jeigu žmogus būtų iš tikrųjų „tobulo“ dievo kūrinys, jis  nesielgtų kaip beširdis ir beprotis žvėris.