Jeigu ateizmas, kaip sako jo priešininkai, yra toks pat tikėjimas, kaip ir religija, tai kodėl ateistai nestato savo šventovių?

Lietuvos  etnokosmologijos muziejus

Ateizmo įkvėpėja yra religija. Ateizmas – tai atoveiksmis teologijai. Ar gali būti sukurta bažnyčia, kuri skirta pasakyti, kad dievo nėra? Arba – teatras, skirtas teatro kritikai, arba – stadionas, skirtas nesidomintiems sportu?

Esant visuotiniam religingumui, ateizmas – revoliucinga idėja. Tačiau jeigu religingumas išnyktų, tai ir ateizmas netektų prasmės. Tačiau kol įvairiausi tikėjimai tarpsta, tai abejonei ar jų neigimui vietos yra.

 Šiandienos pasaulį sukrėtė du reikšmingi įvykiai, vienaip ar kitaip verčiantys pagalvoti apie tikėjimą į dievą.

Tai „juodosios skylės“ radijo stebėjimų vizualizacija ir Paryžiaus Dievo Motinos katedros gaisras. Ar gali būti tarp šių įvykių kas nors bendra?

Apie juodąsias Visatos bedugnes jau seniai buvo kalbama. Sukurti įvairūs modeliai, įvairios teorijos, tačiau trūko regai pasiekiamo įrodymo. Čia nejučiomis prisimename, kaip kito žmogaus pasaulėvaizdis ir kokios priešpriešos jis susilaukė iš bažnytinės dogmatikos gynėjų. Žmogaus vizijose Žemė iš plokščios salelės virto kosmose kabančiu kamuoliu, ėmė suktis apie Saulę. Žvaigždės iš dangaus papuošalų virto kitomis saulėmis ir kitomis planetomis.

Bet jeigu ten dar egzistuotų gyvybė ar net kitos civilizacijos, tai kaip reikėtų aiškinti šventraščio tiesas bei dievo vienatinio sūnaus dogmą?

Ilgus amžius tikėjimo gynėjai teigė, kad niekas nematė ir niekas neįrodė, jog gali būti kiti pasauliai, nes apie jų egzistavimą Šventasis Raštas tyli.

Vokiečių mokslininko Johano Keplerio vardu pavadintas NASA orbitinis teleskopas, sėkmingai dirbęs nuo 2009 iki 2018 metų, neginčijamai įrodė, kad planetos ne tik egzistuoja šalia kitų „saulių“, bet jų yra kur kas daugiau, nei galima buvo įtarti net ir optimistiškiausiomis prognozėmis.

Šiandieniniai pranešimai apie supermasyvius dangaus kūnus, kaip ir naujų planetų atradimai, vėl išplečia žmogaus žinias apie Visatą. Kodėl Visatoje tiek daug galaktikų – milžiniškų sūkurių, įtraukusių į savo verpetus šimtus milijardų žvaigždžių. Galbūt tos masyvios  „juodosios bedugnės“, aptiktos galaktikų centruose, padės aiškiau suprasti „dangaus mechaniką“?

Bet štai, „nusileidę“ iš begalinių kosmoso tolumų, sužinome apie žemišką katastrofą –  Prancūzijos gotikos šedevro gaisrą! Sugrįžus iš „ekskursijos“ po galaktikas, gali pasirodyti, kad tai – labai maža smulkmenėlė, neverta jokio dėmesio?!

Tačiau taip nėra. Žemiškoji drama  susilaukė kur kas didesnio dėmesio ir audringesnės reakcijos nei kosmoso platybių sensacija.

Jeigu dievas yra, kodėl jis leido užsidegti jo garbei skirtam statiniui? – pirmoji galvon šovusi mintis.

O gal dievas tiesiog norėjo pasakyti, kad nei jam, nei  jo „gimdytojai“ nereikia jokių statinių ir jokių katedrų? Juk jis pats yra absoliučiai visko priežastis, pasekmė ir savininkas.

Jeigu mums, žmonėms, reikia šio teatro, tai gal mes ir turime juo rūpintis?! Dar daugiau – Visatos Dievas gali būti visai ne tai, ką mes garbiname, visai ne tai, kaip jį suprantame, ir visai ne tai, ko iš jo tikimės.

 Gal mums trūksta meilės, todėl mūsų dievas Meilė? Gal mums trūksta šviesos – mūsų dievas Šviesa? Gal mums trūksta gero vadovo – mūsų dievas gerasis „Avelių ganytojas“? O gal mums reikia tiesiog šį vakarą pasilinksminti – mūsų dievas vandenį paverčia vynu!

Mūsų dievas – tai tik mūsų pačių atspindys mūsų pačių smegenyse. Ir šventyklas mes statome mūsų galvose gimusiems dievams, t. y. sau patiems.