Ilgus amžius žmogaus pasaulėžiūra formavosi religinės mitologijos įtakoje. Naują žinių lygį atnešė mokslas. Nors daugelis garsių mokslininkų buvo kilę iš religinės aplinkos ir laikė save tikinčiais, besiformuojantis pasaulio suvokimas mokslinių žinių pagrindu ėmė vis labiau skirtis nuo šventraštinio pasaulėvaizdžio. Tačiau ir šiandien dar galima išgirsti sakant, jog daug mokslininkų tiki į dievą ir kad mokslas neprieštarauja tikėjimui. Gal tam tikra prasme ir neprieštarauja, kaip, pavyzdžiui, matematika – poezijai arba elektronika – baletui(?!).

      Bet panagrinėkime šį klausimą tiksliau ir išsamiau.

    Pagrindinis skirtumas tarp mokslo ir religijos yra tas, kad religinių žinių šaltinis yra mistinis. Tai apreiškimai, pranašystės, sapnai, stebuklingos istorijos, o mokslinių žinių šaltinis – realus, pagrįstas stebėjimais, tyrimais, duomenų rinkimu, tikrinimu, analize. Religinė kalba pasižymi gausia simbolika, o mokslinė kalba yra griežtai konkreti.

      Norėdami išsiaiškinti, ar tikrai religinės žinios neprieštarauja mokslinėms,  turėtume pirma įsitikinti, ar pati religinė terminologija atitinka mokslinę terminologiją, nes jokia logika neveikia, kai elementarios sąvokos neturi vienareikšmiškai apibrėžtos prasmės.

       Štai keletas tokių žodžių ir sąvokų prasmės neatitikimo pavyzdžių.

 DANGUS

 Religiniu požiūriu – tai aukštybėse esanti erdvė, išpuošta dieviškais šviesuliais, Saule ir Mėnuliu. Tai dvasinių svajonių vieta, į kurią tikimasi patekti po mirties.

Moksliniu požiūriu –  tai begalinė erdvė, kurioje yra atrasta milijardai galaktikų, jų sūkuriuose juda dešimtys, šimtai milijardų žvaigždžių. Galaktikoje, kurią dar vadiname Paukščių taku, artimiausia žvaigždė yra mūsų Saulė. Dauguma jų turi planetų sistemas, susiformavusias iš kosminės medžiagos, o vienoje iš planetų gyvename ir mes. Žmogaus gyvybei dangaus erdvė už atmosferos ribų yra mirtinai pavojinga dėl kosminės spinduliuotės ir kitų fizinių savybių.

ŠIRDIS

Religiniu požiūriu – tai žmogaus jausmų, gailestingumo, jautrumo, supratingumo centras, jo gyvybės šaltinis.

Moksliniu požiūriu –  tai vienas iš biologinių organų, savo susitraukimais verčiantis per kraujotakos sistemą judėti kraują, aprūpinantį visus organus maistingomis medžiagomis, imunine apsauga ir deguonimi, vienu iš biologinės energijos komponentų. Analogišką širdį kaip žmogus turi dauguma gyvūnų. Intelektinė veikla, visi jutimai, išgyvenimai, žodžiu, tai, ką priskiriame „dvasiniam pasauliui“, vyksta smegenyse. Religinėje terminologijoje smegenys, kaip žmogaus jausmų ir intelekto egzistavimo vieta, beveik neminimos.

MEILĖ

Religiniu požiūriu – nemateriali, dvasinė esybė. Dievas dažnai taip pat vadinamas meile. Jis mylįs visą savo kūriniją, tačiau žmogui yra davęs nemirtingą sielą, kuriai paskyrė išbandymus gyvenimu žemėje. Po mirties dievas pakviesiąs gerąsias sielas į pomirtinę dangaus karalystę, o tolimoje ateityje surengsiąs visuotinį teismą, išvalysiąs žemę nuo visokio blogio ir su visa angelų ir šventųjų kariauna nužengsiąs iš dangaus į žemę. Dieviškosios meilės atsisakymas galįs žmogui virsti prakeiksmu ir amžina kančia. Pasak Biblijos, dievas nepaklusnią žmoniją, o kartu ir visą gyvąjį pasaulį jau yra baudęs tvanu, sausromis, badmečiais ir kitomis gaivalinėmis nelaimėmis. Tad dieviškoji meilė galinti virsti ir baimę keliančia neapykanta.

Mokslo požiūriu –tai jausmas, kurį vienas žmogus jaučia kitam. Meilė dažnai siejama su santykiais tarp lyčių. Gali būti ir abstrakti meilė – pasauliui, tėvynei, gamtai, idėjai. Tačiau žmogus visų pirma yra biologinė būtybė, o tai, ką mes vadiname jausmais, šiuo atveju – meile, turi fiziologinį mechanizmą, vykstantį smegenyse, palaikomą atminties, logikos, nervų sistemos, kraujotakos. Ši žmogaus savybė turi konkrečią biologinę paskirtį, suteikiančią žmonių bendrijai daugiau galimybių išlikti kaip rūšiai. Analogijų žmogaus jausmams galime surasti visame gyvajame pasaulyje. Evoliucijos bėgyje meilės, bendrumo ir artumo jausmų atsiradimas davė žmonių bendruomenėms pranašumų, konkuruojant dėl išlikimo ir tarp genčių, tautų, valstybių, religinių tėkmių, ir prieš kitas gyvūnų rūšis.

TIKĖJIMAS

Religiniu požiūriu – tai dorybė, gyvenimo prasmė, atsakymas į visus klausimus, priklausymas dievo tautai, rėmimasis bažnyčios autoritetu ir mokymu. Jis įgyjamas per tikinčius tėvus, dvasinius mokytojus, religingus draugus, šventas knygas, maldos namų aurą ar asmeninių ieškojimų keliu. Krikščioniškasis tikėjimas grindžiamas tūkstantmete istorija, sutvirtinamas dvasiniais išgyvenimais, sakramentais, pažadais, priesaikomis.

Logine prasme tikėjimas nėra žinojimas, bet dažniausiai tikintieji  juo vadovaujasi kaip žinojimu.

Žinojimas grindžiamas įvairiapuse patikrinimo galimybe, o religinis tikėjimas nėra ir negali būti patikrinamas, kitaip jis virstų žinojimu. Tikėjimas negali apsaugoti nuo klaidų, mitų, klastočių, prasimanymų, ar tiesiog  melo. Žinojimas taip pat nebūna absoliutus, tačiau remiasi realiais, patikrintais faktais ir loginėmis išvadomis. Mokslinės žinios, deja, negali nei paguosti, nei nuraminti, tačiau konstatuoja realybę ir gali pasiūlyti įvairių variantų žmogaus poreikiams patenkinti.

Moksliniu  požiūriu, tikėjimas –  tik hipotetinė prielaida, kuri gali būti patvirtinta arba nepatvirtinta, arba priimta kaip mūsų realybės aksioma. Be to. tikėjimas, kaip dvasinė būsena, yra mokslinio žinojimo psichologinis pagrindas.

DVASIA

Religiniu požiūriu – tai nemirtinga dieviška būtybė, žmogaus esmė, bet gyvenanti organiniame kūne. Anot šventraščio, dievas, nulipdęs pirmąjį žmogų iš molio, įkvėpė jam dvasią  pro nosį. Gyvenimo pabaigoje su paskutiniu atodūsiu dvasia iškeliauja iš žmogaus kūno. Jos paskirtis šiame gyvenime – vykdyti dievo valią ir užsitarnauti amžiną gyvenimą po mirties. Atsisakiusios vykdyti šią misiją sielos laukia žiauri bausmė ir amžina pomirtinė kančia. Šiuolaikiniai teologai aiškina, kad visi šie palyginimai neturi būti suprantami tiesiogiai, nes tai tik simbolika, o dvasinis pasaulis yra mistinė paslaptis ir negali būti tiesiogiai įvardintas mūsų realybės sąvokomis.

Etimologiniu požiūriu, žodis „dvasia“  yra giminingas žodžiams „kvėpuoti, dūsuoti, oras“ (slaviškai dux – dvasia, vozdux – oras). Galbūt praeityje, kai nebuvo žinomos fizinės atmosferos dujų savybės, taip galėjo būti įsivaizduojamas nematomų (orinių) būtybių pasaulis.

Moksliniu požiūriu, žmogaus, kaip ir visų kitų gyvosios gamtos būtybių, gyvybę užtikrina biologiniai jo kūno procesai, neatskiriamai susiję su bendra ekosistema. Visi dvasiniai išgyvenimai ir visa intelektinė žmogaus veikla vyksta smegenyse biocheminių reakcijų būdu. Šie procesai sulėtėja, pavyzdžiui, miego būsenoje, alpimo, komos, narkozės ir, be abejo, visai nutrūksta mirties atveju. Bažnytinė dogmatika nepaaiškina, kas vyksta su „dvasia“ minėtais arba psichinių ligų ir silpnaprotystės atvejais,  kodėl dvasią veikia maistas, alkoholis, vaistai. Teologijoje visa tai apgaubta paslapties skraiste.  Religinį požiūrį propaguojantys teoretikai, atsižvelgdami į mokslo žinias, kartais kalba ne apie dvasių pasaulį, bet apie „informacinį lauką”, „matricas“ ir kitas nebiologinio egzistavimo galimybes.

Visatos vaizdas (iliustracija)

PROTINGOJI VISATOS JĖGA

Religiniu požiūriu –  tai dievas, kuris tiek „žemei“, tiek „dangui“ davė įstatymus, įvedė dėsnius, tvarką, harmoniją, sudarė sąlygas gyvosios gamtos ir žmogaus egzistavimui, už ką jam turime būti be galo dėkingi.  Jeigu kažkur harmonijos trūksta, tai dėl nusigręžimo nuo dievo,  jo rūstybės arba priešiškų jėgų, tokių, kaip šėtonas, veikimo.

Moksliniu požiūriu, Visatos egzistavimas yra nei protingų, nei neprotingų jėgų, o tiesiog dėsningų fizinių procesų išdava. Medžiagos prigimtis, savybės ir visi gamtos dėsniai gali būti aiškinami kaip vienas būties variantas iš begalinės galimų ir buvusių variantų įvairovės. Stebimoji Visata turi vieningus dėsnius ir pasižymi nesuskaičiuojama gausa labai panašių objektų, – ar tai būtų mikropasaulis, sudarytas iš fundamentaliųjų dalelių, ar megapasaulis, kuriame gausu galaktikų su šimtais milijardų žvaigždžių, analogiškų mūsų Saulei.  Šiuo metu mokslininkai aktyviai kuria „lauko“, arba „visko“ teoriją, kuri galėtų apjungti visas žinomas fizines sąveikas (elektromagnetinę, gravitacinę, stipriąją branduolinę ir silpnąją) ir kuo tiksliau atspindėtų Visatos sandarą ir jos evoliuciją.  Gamta galbūt niekada nebus absoliučiai suprasta ir paaiškinta, tačiau mokslas žmogui atveria galimybę nuolat plėsti žinių erdvę, kurti naujas teorijas ir tobulinti gamtos supratimo paveikslą.

Religija visas būties paslaptis perkelia dievui, kuris, deja, į jokius klausimus neatsako.

P.S. Labai norėčiau, kad atsirastų skaitytojų, norinčių padiskutuoti šia tema. Gera kritika – taip pat man būtų teigiamas rezultatas. Nuoširdžiai Raimundas