Tarp   į 50  pasaulio ateistų topą įrauktų biologijos mokslininkų beveik visų  tyrimų sritis –  biosociologija, arba socialinė biologija. Socialinė biologija yra susijusi su biologijaantropologijazoologijagenetikaarcheologija ir kitomis mokslo šakomis. Socialinės biologijos ištakos – Čarlzo Darvino natūraliosio atrankos teorija. Socialinės biologijos pradininku laikomas JAV biologas Edgaras O. Wilsonas (g. 1929). „Mes pradėjome kalbėti apie altruistinį elgesį visai kitu požiūriu, negu buvo kalbama iki šiol, – rašė E. Vilsonas. –  Visi šį elgesį aiškino naudos, kurią jis teikia grupei ar rūšiai, požiūriu, o sociobiologija aiškina, kad altruizmas atsirado ir egzistuoja, nes jis naudingas jį skleidžiančio asmens genams. Anot sociobiologijos, natūrali atranka veikia individą, o ne grupę. Reprodukcinė sėkmė priklauso nuo sugebėjimo perduoti savo genus kitai kartai“. Vienas žymiausių socialinės biologijos atstovų Richardas Dawkinsas taip apibendrina  sociobiologų tyrimų išvadas apie moralės formavimąsi: „Natūralioji atranka įtvirtina elgsenos taisykles ir šablonus, kurie praktiškai prisideda prie genų, atsakingų už tokią elgseną, plitimo“.

Čia dar reikia paminėti vieną sociobiologą, kuris nėra įtrauktas  į minėtą 50 ateistų topą, bet kurio tyrimai suteikia ypač svarbių gamtamokslinių argumentų ateistinei pasaulėžiūrai.

Markas D. Hauzeris (Marc Hauser, g. 1959 m.) – amerikiečių socialinės biologijos atstovas, tiriantis primatųgyvūnų ir žmogaus elgesį. Knygoje (2006)  „Moral Minds: How Nature Designed Our Universal Sense of Right and Wrong“ („Moralinis protas: kaip gamta sukūrė mūsų visuotinio teisingumo ir neteisingumo jausmą“ Markas Hauzeris teigia: „Žmonės visuotinį moralinį instinktą išsiugdė nesąmoningai priimdami, veikiant aplinkybėms, teisingus ir neteisingus sprendimus. Patirtis sureguliuoja mūsų moralinius veiksmus, priklausomai nuo to, ką darome, o ne nuo to, ką galvojame apie moralines nuostatas. Šimtus metų buvo teigiama, kad moraliniai sprendimai kyla iš racionalių ir savavališkų svarstymų apie tai, kaip turėtume elgtis. Šiandien įprasta manyti, kad moraliniai sprendimai priimami įvertinant savo veiksmus“ .

Žemiau pateiksiu amerikiečių mokslininko ir mokslo populiarintojo Džono R. Shooko (John R. Shook) straipsnį, kuriame jis, apibendrindamas socialinių biologų tyrimus,  pabrėžia, pirma, natūralias evoliucines moralės atsiradimo priežastis; antra, moralės pirmumą religijos atžvilgiu, trečia, jos santykinį savarankiškumą (ne religija veikia, formuoja moralę, o atvirkščiai – dėl įsitvirtinusių moralinių reikalavimų keičiasi religinės nuostatos).

Džonas R. Shookas – filosofijos istorikas, ateistas, įvairių JAV universitetų dėstytojas, kelių pasaulietinių ir humanistinių organizacijų aktyvistas. Jis yra parašęs ir redagavęs dešimtis knygų apie mokslą, pragmatizmą, natūralizmą, sekuliarizmą, etiką, politiką ir religiją. Viena iš jo jo knygų  (2011) – „The God Debates: A 21st Century Guide for Atheists and Believers (and Everyone in Between“ („Diskusijos apie Dievą: XXI amžiaus vadovas ateistams ir tikintiesiems (ir visiems kitiems)“.

 

 

John Shook. Moralė atsirado anksčiau negu religija

(https://centerforinquiry.org/blog/ morality_evolved_first_long_before_religion/

Kas atsirado anksčiau – religija ar moralė? Klausydamiesi religingų žmonių, dažnai išgirstame, kad mums reikia religijos nurodymų, kitaip mes būtume moraliai neraštingi. Dievas yra pirmasis, jis davė moralinį įstatymą žmonijai, ir tik todėl žmonės gali būti geri.

Bet nėra patikimų įrodymų šiam, kaip ir kitiems, religiniams įsitikinimams. Šis įsitikinimas yra gana vėlyvas žmonijos kūrybos produktas, įvairiomis formomis pakartotas visame pasaulyje. Visos religijos kalba apie įvairiausias antgamtines jėgas, amžinai apsėstas minties apie teisingą žmogaus elgesį. Tačiau negalima nepastebėti, kad pagrindinės žmonių moralinės nuostatos yra nepaprastai panašios visose visuomenėse. Vadinasi, gerokai anksčiau, negu žmonės įgijo pakankamą kalbos kompleksą, kad suktųsi dangaus sferose, mūsų tolimi protėviai pirmiausia turėjo spręsti savo problemas žemėje.

Mes esame labai sociali rūšis, sukūrusi tokias socialines struktūras, kaip klanas, gentis, šeima, monogamija. Mūsų protėviai pagal šias struktūras gyveno mažiausiai jau prieš 500 000 metų. Jei jus netikėtai išplėštų iš jūsų gyvenimo terpės ir išsiųstų atgal gyventi į Indoneziją maždaug prieš 15 000 metų (arba net į Etiopiją prieš 150 000 metų), jūs galėtumėt suprasti, kas ten vyksta. Pagrindiniai socialiniai vaidmenys, atsakomybė ir civilinės taisyklės jums atrodytų šiek tiek pažįstamos, ir jūs greitai prie jų prisitaikytumėte. Kaip tai įmanoma?

Kultūros antropologai jau seniai pripažino, kad visos žmonių bendruomenės turi panašias pagrindines moralinio elgesio normas. Harvardo universiteto evoliucinės biologijos profesorius Markas Hauzeris (Marc Hauser) yra paskelbęs straipsnį apie tyrimus, rodančius, kad žmonių moralinės nuostatos įvairiose religijose mažai skiriasi visame pasaulyje. Žvelgiant iš evoliucijos perspektyvos, tai reiškia, kad žmogaus moralė yra labai sena – pakankamai sena, kad jos  atsiradimą  drąsiai galima datuoti anksčiau, negu bet kurios šiandien egzistuojančios religijos. Be to, savo esme moralė yra labai atspari religijos įtakai – dauguma žmonių lengvai atmeta religines dogmas, prieštaraujančias ar pažeidžiančias jų pagrindines moralines nuostatas. Antra vertus, visos religijos yra linkusios patvirtinti ir paremti visuomenėje įsitvirtinusias svarbiausias moralines vertybes, nes jos  palaiko mūsų socialinio bendrabūvio stabilumą.

Markas Hauzeris daro išvadą:

“… religija negali būti pagrindinis grupės bendrabūvio variklis. Jis glūdi žmogaus  psichinių mechanizmų rinkinyje, kuris nėra būdingas religijai. Moraliniai sprendimai priklauso nuo šių mechanizmų ir, atrodo, veikia nepriklausomai nuo religijos. Tačiau, nors religija iš pradžių neatsirado kaip biologinės adaptacijos išdava, ji gali atlikti svarbų vaidmenį palengvinant ir stabilizuojant bendradarbiavimą grupėse ir todėl gali būti kultūrinės atrankos veiksnys“.

  Turtingoje antgamtinių fantazijų įvairovėje slypi jų bendra funkcija: sustiprinti tikinčiųjų paklusnumą. Religija vystėsi ne savarankiškai ir ne anksčiau nei mūsų moralinės nuostatos. Moralė yra nepriklausoma nuo religijos, tuo tarpu religija yra priklausoma nuo moralės. Ir tai yra geras dalykas.