Paslaptinga karalystė (2)
22 Pirmadienis Sau 2018
Autorius: Vladas Balkevičius
Žymos: Dievo karalystė, evangelijos apie dievo karalystę, Izraelio karalystė ir Dievo karalystė, realistinis evangelijos tekstų vertinimas
Tęsinys (žr. pradžią: http://ateizmasirateistai.lt/paslaptinga-karalyste/ )
Evangelijos apie Dievo karalystę | Realistinė šių tekstų samprata |
---|---|
Natanelis sušuko: „Rabi, tu Dievo Sūnus, tu Izraelio karalius!“ (Jn 1, 49). Jėzus kalbėjo (...): „Mano priešus, nenorėjusius, kad būčiau jų karalius, atveskite čionai ir nugalabykite mano akyse!“ Tai pasakęs, Jėzus visų priekyje leidosi į Jeruzalę (Lk 19, 27 – 28). Jis tęsė: „Kas neturi kalavijo, teparduoda apsiaustą ir tenusiperka“ (Lk 22, 36). Apaštalai tarė: „Viešpatie, štai čia pora kalavijų“. Jis atsakė: „Gana!” (Lk 22, 38). Jiems bekeliaujant į Jeruzalę, Jėzus vis ėjo priekyje taip, kad mokiniai stebėjosi, o einantys iš paskos nerimavo (Mk 10, 32). | Jėzaus propaguojama visuotina meilė (netgi priešams), pasirodo, jam pačiam buvo nepriimtina. Žygiuojant į Jeruzalę reikėjo ir kalavijų (ne alegorine, o tiesiogine prasme – net paliekant pasekėjus be apsiaustų). Tiesa, mokiniai kažkodėl nepakluso Jėzaus nurodymui parduoti apsiaustus, nors turėjo tik porą kalavijų. Net Jėzaus mokiniai stebėjosi tokiu rizikingu jo kovingumu, o likusieji pasekėjai nebe reikalo baiminosi, matyt, nujautė, kad jo pasiryžimas daryti radikalias permainas Jeruzalėje yra pavojingas. |
Jis buvo netoli Jeruzalės, ir žmonės manė, jog netrukus turinti pasirodyti Dievo karalystė (Lk 19, 11). [Žmonės laukė išsivadavimo iš romėnų valdžios ir tikėjosi galingos Mesijo karalystės]. Tarp mokinių kilo ginčas, kuris iš jų didžiausias (Lk 9, 46). Čia prie Jėzaus prieina Zebediejaus sūnūs Jokūbas ir Jonas ir kreipiasi: „Mokytojau, mes norime, kad padarytum, ko prašysime. Duok mums sėdėti vienam tavo šlovės dešinėje, kitam – kairėje“. Jis atsakė: „Tai bus tiems, kuriems paskirta“. Tai išgirdę, dešimtis supyko ant Jokūbo ir Jono (Mt 10, 35 - 41). | Kadangi artėjo, kaip Jėzui rodėsi, galimybė tapti žydų valdovu, ir jo mokiniai ginčijosi, pykosi – dalijosi dar neiškeptą jiems valdžios pyragą. Nerimta būtų teigti, kad jie rungėsi dėl valdžios postų danguje. Kalba eina apie nesutarimus Jėzaus komandoje jai žygiuojant į Jeruzalę. Jėzus, tiesa, atvėsino atvirą Jono ir Jokūbo troškimą iškilti virš savo partnerių, pasilikdamas sau teisę vėliau skirstyti juos į valdžios postus. Jau po Jėzaus pasišalinimo iš Jeruzalės jo „brolis Jokūbas“ (bet neaišku, ar tikras, ar tik mokinys) čia sukūrė pirmąją krikščionių bendruomenę, bet buvo užmuštas akmenimis. |
Pasišaukęs mokinius, Jėzus prabilo: „Jūs žinote, kad tie, kurie laikomi tautų valdovais, engia jas, ir jų didžiūnai rodo joms savo galią. Ne taip bus su jumis! Kas iš jūsų įsigeis būti didžiausias, bus jūsų tarnas” (Mt 10, 42 – 43). „Kas vyriausias jūsų tarpe, tebūnie tarsi mažiausias. (...). Jūs ištvėrėte su manimi mano išbandymuose, todėl aš jums skiriu valdyti karalystę, kaip ir man yra ją skyręs Tėvas. Mano karalystėje jūs valgysite ir gersite už mano stalo ir sėdėsite sostuose, teisdami dvylika Izraelio giminių“ (Lk 22, 30). | Antikos epochoje socialinių santykių srityje Jėzus reiškėsi kaip humanistas, nusistatęs prieš Izraelio giminių ir bendrai tautų engėjus. Šis politinis instruktažas „šešėliniam dvylikos ministrų kabinetui“ apie administracinį tarnavimą žydų gentims ryškiai parodo, kad Jėzus čia kalba jau ne alegorijomis. Čia sprendžiamos realios žydų valdymo problemos. Pergalės atveju žadami dvylikos Izraelio giminių teisėjų sostai ir karališkos vaišės mokiniams „už Jėzaus stalo“ galėjo būti įmanomos tik Jeruzalėje, o ne virš debesų. |
Jėzus tarė mokiniams: „Su dangaus karalyste (...) bus taip, kaip atsitiko vienam žmogui [šeimininkui]. (...). Tas [tarnas], kuris gavo penkis talentus, tuojau ėmė verstis ir pelnė kitus penkis. O kuris gavo vieną, paslėpė šeimininko pinigus. Sugrįžęs šeimininkas tarė: ‚Blogasis tarne, tinginy! Tu žinojai, kad aš pjaunu, kur nesėjau, ir renku, kur nebarsčiau. Taigi tau reikėjo leisti mano pinigus į apyvartą, ir sugrįžęs aš būčiau gavęs juos su palūkanomis. Todėl atimkite iš jo talentą ir atiduokite tam, kuris turi dešimt talentų. Kiekvienam, kas turi, bus duota, ir jis turės su pertekliumi, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi‘ “ (Mt 25, 16 – 29). | Pagal teologus, ši tariama Jėzaus metafora yra skirta dvasingumo sferai turtinti. Tačiau faktiškai šis jo mokymas yra tiesioginis (tais laikais stebėtinai dalykiškas) ekonominis instruktažas mokiniams, kaip reikės Izraelio karalystėje panaudoti turimas lėšas pelnui gauti. Toks biznis – „pjauti nesėjant“, – tinka ir šių laikų ekonominei politikai. Tačiau stebina šių Jėzaus teiginių neatitikimas jo, kaip vargšų gynėjo, įvaizdžiui. Atimti iš jų „ir tai, ką jie dar turi“ – negailestinga, žiauru. (Bet gal natūralu – tokia socialinės atskirties ekonominė politika, kaip kovos už būvį dėsnio išraiška, buvo ir yra būdinga visiems žemiškiems „viešpačiams“.) |
Pasišaukęs dvylika mokinių, (...) Jėzus išsiuntė, duodamas jiems nurodymų: „Nenuklyskite pas pagonis ir neužsukite į samariečių miestus. Verčiau lankykite pražuvusias Izraelio namų avis. Eikite ir skelbkite, kad prisiartino dangaus karalystė“ (Mt 10, 1 - 7). | Ši evangelijos vieta vėl parodo Jėzaus užmojų apimtį (veikti tik Izraelio genčių rėmuose) ir paties evangelisto šio klausimo supratimo ribotumą. Izraelio „pagoniška Galilėja“ (žr. Mt 4, 15) – Jėzaus tėviškė – buvo dar labiau nutolusi gentis nuo Judėjos nei Samarija ne tik geografiškai, bet ir savo pasaulėžiūra. Todėl jeigu Jėzus nelabai sėkmingai pamokslavo galilėjiečiams, tai tuo labiau vertėjo „užsukti“ (tik nelabai aišku, ko) į samariečių miestus, nes Samarija betarpiškai ribojosi su Judėja. |
„Dar nebūsite apibėgę Izraelio miestų, kai ateis Žmogaus Sūnus. Mokinys nėra aukštesnis už savo mokytoją, nei tarnas už šeimininką“ (Mt 10, 23 – 24). Ši geroji naujiena apie karalystę bus paskelbta visame pasaulyje“ (Mt 24, 14). [„Visas pasaulis“ anuomet buvo Romos imperija]. | Vadinasi, apie visaapimantį pasaulį tada dar nei evangelistai, nei pats Jėzus neturėjo elementaraus supratimo, nors aukštino save prieš jo užduotį vykdančius „tarnus“ kaip „mokytoją“ ir „šeimininką“, jau pasiruošusį vadovauti jų suorganizuotoms žydų masėms – „Izraelio miestams“. |
Jėzui besiruošiant iškeliauti, vienas žmogus klausė: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ Jėzus tarė: „Kam vadini mane geru? Niekas nėra geras, tik vienas Dievas . (...). Sek paskui mane“ (Mk 10, 17 – 21). | Į šiuos Jėzaus žodžius Morkaus evangelijoje dera ne tik žiūrėti, bet ir juos matyti, norint suprasti, kad jis savęs nelaikė ne tik Dievu, bet net ir tobulu žmogumi. (Tai ko verti vėliau atsiradę evangelistų bandymai tapatinti jį su Dievu?) |
Taip turėjo išsipildyti pranašo žodžiai: „Pasakykite Siono dukrai: štai atkeliauja tavo karalius“ (Mt 21, 4 – 5). [Jėzus įžengia į Jeruzalę (...) kaip Mesijas – Dievo karalystės kūrėjas]. Priekyje ir iš paskos einantys šaukė: „Šlovė besiartinančiai mūsų tėvo Dovydo karalystei!“ (Mk 11, 9 – 10). [Jėzaus elgesys ir žmonių šauksmai rodo, jog jis ir jie šį įžengimą laiko oficialiu Mesijo įžengimu į šalies sostinę]. | Čia pagrindinė Jėzaus veiklos strategija aiškiai nurodyta tiesiogine prasme. Todėl šio evangelijų teksto nei teologai savo darbuose, nei kunigai per pamokslus paprastai necituoja, nes pats Jėzus, anot NT leidėjų, oficialiai žengia link Dovydo sosto ir jau pasiruošęs triumfuoti kaip „Siono dukros“ karalius. Tačiau visur yra „tačiau“... |
Prisiartinęs prie Jeruzalės ir išvydęs miestą, Jėzus verkė ir sakė: „O kad tu šiandien suprastum, kas tau atneša ramybę! Deja, tai paslėpta nuo tavo akių“ (Lk 19, 41). | Stigo jėgų. Dauguma žydų, ypač kovingieji zelotai, nepalaikė Jėzaus, nes jis pataikavo Romos valdžiai: teigė, kad dera jos ciesoriui mokėti mokesčius, bendravo su šimtininku, su muitininkais. O Romos engiami žydai ne tik nenorėjo nuolankios ramybės, bet ir „poros kalavijų“ jiems buvo per mažai. Todėl Jėzui nieko kito nebeliko, kaip tik ašaroti dėl nutolusio sosto. |
Jie ateina į Jeruzalę. Įėjęs į šventyklą, Jėzus ėmė varyti laukan parduodančius ir perkančius šventykloje. Jis išvartė pinigų keitėjų stalus bei karvelių pardavėjų suolus ir neleido nešti rakandų per šventyklą. Jis mokė ir skelbė: „Argi neparašyta: ,Mano namai vadinsis maldos namais‘? O jūs pavertėte juos plėšikų lindyne“ (Mk 11, 15 - 17). | Maldykloje prekyvietei, žinoma, ne vieta. Tačiau Jėzui, kaip ateiviui iš „pagoniškos Galilėjos“ (žr. Mt 4, 15 / Jn 1, 46), kelti tokį perversmą centrinėje, pačioje garbingiausioje judėjų šventovėje, netgi paniekinamai išvadinti ją „plėšikų lindyne“ – grubi klaida, galutinai nulėmusi tragišką Jėzaus likimą. |
Tai išgirdę, aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai tarėsi, kaip jį pražudyti (Mk 11, 18). Jie klausė: „Kokią teisę turi taip daryti? Kas tau davė galią tai daryti?“ Jėzus jiems atsakė: „(...) aš jums nesakysiu, kokia galia tai darau“ (Mk 11, 28 - 33). | Jėzus nedrįso pasakyti hebrajų religijos vadovams, kad laiko save Mesiju. {Turbūt pats nebuvo tuo tikras. Jis vadino save „Mokytoju“, „Dievo žodžio skelbėju“, „siųstuoju pranašu“, o dažniausiai – „Žmogaus Sūnumi“. Bet niekada nėra pavadinęs save „Dievu“.] |
Jėzus tarė: „Jeruzale Jeruzale! Tu žudai pranašus ir užmuši akmenimis tuos, kurie pas tave siųsti. Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus, kaip višta surenka savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai!” (Mt 23, 37). | Čia Jėzus pripažįsta, kad tokių „siųstųjų“ į Jeruzalę, kaip jis pats, buvo ne vienas. Bet nenuolankūs jos „viščiukai“ nenorėjo „būti po sparnais“ trokštančių jiems viešpatauti „vištų“ – griebdavosi akmenų. |
Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė (Jn 1, 11). Būrys, jo vadas ir žydų tarnai suėmė Jėzų (Jn 17, 12). Simonas Petras, kuris turėjo kalaviją, išsitraukė jį, smogė vyriausiojo kunigo tarnui ir nukirto jam dešinę ausį. Bet Jėzus sudraudė Petrą (Jn 18, 10 - 11). Tada palikę jį, visi mokiniai pabėgo (Mk 14, 50). | Jeigu Jėzaus nepriėmė net „Dievo išrinkta tauta“, tai mažų mažiausiai tenka suabejoti, ar Jėzus buvo Mesijas, jau nekalbant apie Dievą. Nenuostabu, kad ir jo mokiniai, pamatę, jog jų „Mesijo“ planai, o kartu ir jų siekis padaryti karjerą, jau žlunga, „dėjo į kojas“. |
Visi aukštieji kunigai ir tautos seniūnai padarė sprendimą, kad Jėzus turi būti nužudytas. Surišę nuvedė ir atidavė jį valdytojui Pilotui (Mt 26, 1 – 2). Ten jie ėmė jį skųsti, sakydami: „Mes nustatėme, kad šitas kiršina tautą. Jis tvirtina esąs Mesijas ir karalius”. Tada Pilotas paklausė: „Ar tu esi žydų karalius?“. Jėzus jam atsakė: „Taip yra, kaip sakai“ (Lk 23, 2 – 3). Pilotas vėl paklausė: „Ar tu esi žydų karalius?“ Jėzus atsakė: „Ar nuo savęs šito klausi, ar kiti apie mane tau pasakė? (...). Mano karalystė ne iš šio pasaulio“ (Jn 18, 33 – 36). | Jėzaus troškimas būti žydų karaliumi toks nepasotinamas, kad jis prasiveržia net kritišku momentu. Tačiau Jėzus nedrįsta atvirai pasirodyti apsišaukėliu, mėto pėdas – atsako klausimu į klausimą arba painioja atsakymą. Pilotas gi ne sako“, kad Jėzus yra žydų karalius, o tik klausia. Todėl evangelijos pagal Joną teiginys, kad Jėzaus „karalystė ne iš šio pasaulio“, yra nepagrįstas, nes kalba eina apie žemiškąjį žydų valdovą (kartu ir Jeruzalės šventyklos šeimininką, bandžiusį praktiškai tai įrodyti). |
Pilotas pareiškė: „Jūs atvedėte man šį žmogų, kaltindami jį liaudies kurstymu. Bet (...) jis nėra padaręs nieko, kas būtų verta mirties bausmės. Aš tad jį nuplakdinsiu ir paleisiu“. (Lk 23, 13). Bet jie vis atkakliau tvirtino: „Jis savo mokslu kursto tautą visoje Judėjoje“ (Lk 23, 2 – 5). Aukštųjų kunigų ir seniūnų skundžiamas, jis niekaip neatsiliepė (Mt 27, 11 – 12). | Pilotas, turėdamas Izraelyje aukščiausią valdžią, į žydų konkurencinę kovą už vadovų postus žiūrėjo gana ironiškai, todėl ir Jėzaus dažniausiai tik žodinio maištavimo nelaikė reikšmingu nusikaltimu. Jėzus neatsakinėjo į žydų vadovybės kaltinimus, nes negalėjo jų paneigti – juk iš tikrųjų jis, kaip pretendentas į valdovo sostą, kėlė sumaištį žydų tarpe. |
Pilotas, pamatęs, kad nieko nepasiekia, ir kad sąmyšis vis didėja, paėmė vandens, nusimazgojo rankas minios akivaizdoje ir tarė: „Aš nekaltas dėl šio teisiojo kraujo. Jūs žinokitės!“ (Mt 27, 24). | Ne tik Pilotas, jo žmona, šimtininkas (jis vadovavo nukryžiavimo procedūrai!), bet dar du žydų didžiūnai, senatoriai Juozapas ir Nikodemas, nenorėjo Jėzaus mirties. Naivu būtų manyti, kad jie nesiekė ar negalėjo jį išgelbėti... |
Tarsi avį jį vedė į pjovyklą, ir kaip ėriukas, kuris tyli kerpamas, jis neatvėrė savo lūpų. Jis liko pažemintas ir beteisis (Apd 8, 32 – 33). | Ar toks netekęs žado, bejėgis „avinėlis‘ – tai „KARALIŲ KARALIUS IR VIEŠPAČIŲ VIEŠPATS“ (Apr 19, 16)? |
Pilotas padarė užrašą ir liepė prisegti prie kryžiaus. Ten buvo parašyta: „Jėzus Nazarietis, žydų karalius“. Aukštieji kunigai sakė Pilotui: „Nerašyk „Žydų karalius“, bet: „Šitas skelbėsi: aš esu žydų karalius“. Pilotas jiems atkirto: „Ką parašiau, parašiau!” (Jn 19, 19 - 22). | Pašaipiam užrašui ant kryžiaus krikščionys dažnai neteikia reikšmės, laiko patyčių kankiniui tęsiniu. Bet apie šį pagrindinį Jėzaus gyvenimo tikslą koncentravosi beveik visa jo veikla ir slaptas pašaliniams žmonėms, galėjusiems sutrukdyti jį įgyvendinti, „palyginimų mokslas. |
Praeiviai piktžodžiavo Jėzui: „Še tau, gelbėkis pats...“. Panašiai elgėsi aukštieji kunigai su Rašto aiškintojais, kalbėdami tarp savęs: „Kitus gelbėdavo, o savęs negali išgelbėti. Mesijas, Izraelio karalius, tegu dabar nužengia nuo kryžiaus” (Mk 15, 29 - 32). Jėzus garsiai sušuko: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!” (Mk 15, 34). | Tokį beviltišką priekaištą Dievui gali reikšti tik tragiškoje situacijoje atsidūręs žmogus. Šis šauksmas paneigia prasimanymą, kad Jėzus, esą, pats, „pasiaukojo už žmoniją“. Tokių jo teiginių evangelijose išvis nėra. Pagalba Jėzui atėjo, bet ne iš dangaus. |
Jėzus tarė: „Trokštu“. Jie pakėlė ant izopo vytelės kempinę, pamirkytą vyne, ir prinešė prie jo lūpų. Paragavęs to vyno, Jėzus tarė: „Atlikta!“ ir, nuleidęs galvą, atidavė dvasią (Jn 19, 28 – 30). Atvyko Juozapas iš Arimatėjos, garbingas teismo tarybos narys. Jis drąsiai nuėjo pas Pilotą ir paprašė Jėzaus kūno. Pilotas nustebo, argi jau būtų miręs. Patyręs tai iš šimtininko, jis atidavė Juozapui kūną. Šis paguldė jį kapo rūsyje (Mk 15, 43 - 46). | Kas „atlikta“? Nunuodytas? O gal suvaidintas mirties spektaklis – patirtas kažkokio stipraus narkotiko poveikis? Kadangi Jėzus atrodė staiga miręs, skirtingai nuo piktadarių, jam nebuvo sulaužytos blauzdos... Pilotas nustebo todėl, kad per tris valandas ant kryžiaus paprastai nemirštama (nukryžiuotieji kankindavosi vidutiniškai apie tris paras). Ar ne todėl Juozapui reikėjo drąsos prašyti nuimti Jėzų nuo kryžiaus, kadangi jis dar buvo gyvas? Šimtininkas taip pat laikė Jėzų „teisiuoju“ (žr. Lk 23, 47). Faktiškai Jėzaus gyvybė buvo jų rankose. |
Rytui brėkštant, moterys atėjo prie kapo. (...). O įėjusios vidun, neberado Viešpaties Jėzaus kūno. (...). Jos papasakojo tai apaštalams. Tas pranešimas jiems pasirodė esąs tuščios kalbos, ir jie moterims netikėjo (Lk 24, 1 - 11). Mat, jie dar nebuvo supratę Rašto, kad jis turėsiąs prisikelti iš numirusių (Jn 20, 9). | 1. Nesuprato Rašto? O kur dingo net trylika paties Jėzaus pranašysčių apie jo būsimą mirtį ir prisikėlimą vien Mato evangelijoje (žr. 16, 21 / 17, 9 / 17, 22 / 20, 17 – 18 / 20, 22 / 20, 28 / 26, 1 – 2 / 26, 28 / 23, 37 / 26, 31-32 / 17, 12 / 26, 11 – 12 / 26, 39)? Esą, šių Jėzaus teiginių mokiniai nesuprato: „jie nesuvokė, kas buvo kalbama“ (Lk 18, 31 – 34). Ar jie buvo kurti? Reiškia, tokių jo pranašysčių išvis nebuvo. Tai daug vėliau atbuline data (jau post factum) evangelistų sukurtas pramanas – didžiulė porcija melo nelabai šventame Rašte. 2. Jei Jėzus iš tikrųjų būtų prognozavęs sau ne „šlovės sostą“ Jeruzalėje, o kančią ir mirtį ant kryžiaus, dvylika būsimų „Izraelio giminių teisėjų“ būtų iš karto išbėgioję, nelaukdami jo suėmimo. 3. Juozapo iškaltas uoloje kapo rūsys buvo skirtas ne pašaliniams. Todėl ištuštėjęs rūsys – ne Jėzaus „prisikėlimo“ įrodymas . Atvirkščiai – reiškia, Juozapas (greičiausiai, kaip suokalbio organizatorius) žinojo, kad Jėzus išliks gyvas ir kad jo rūsys netrukus vėl bus laisvas. 4. Kas matė tą „prisikėlimą“? Niekas. Nebuvo nė vieno liudininko. Neaišku, nei kas tame rūsyje dėjosi, nei kada Jėzus iš jo dingo, nei kas taip pakeitė jo išvaizdą, kad jo iškart neatpažino ne tik mokiniai (žr. Mk 16, 12 / Lk 24, 16 / Jn 24, 16), bet ir artimiausia draugė Marija Magdalietė (žr. Jn 20, 13 - 14). 5. Jeigu net patys evangelistai neaprašė (nes negalėjo įsivaizduoti neįmanomo dalyko), kaip Jėzus „prisikėlė“, tai kas davė jiems teisę vėliau taip teigti, o bažnytininkams nuolat kartoti šį pramaną ir mulkinti milijardus žmonių? |
Jėzus pirmiausia pasirodė Marijai Magdalietei. Galop pasirodė visiems Vienuolikai, priekaištavo jiems už netikėjimą ir širdies kietumą (Mk 16, 9 – 14). Susirinkusieji ėmė jį klausinėti: „Viešpatie, gal tu šiuo metu atkursi Izraelio karalystę?“ Jis atsakė: „Ne jūsų reikalas žinoti laiką ir vietą...“ (Apd 1, 6 – 7). [Čia, pasirodo, mokiniai tebegyveno grynai žemiškomis iliuzijomis apie Mesijo karalystę – žr. NT, 1989, p. 293]. | Pats Jėzus puoselėjo tas „grynai žemiškas iliuzijas“, todėl ir jiems jas buvo įpiršęs. Koks žemiškųjų iliuzijų rezultatas? Suklydo visas trylikos karjeristų nelabai šventas „tuzinas“, ypač jo vadovas, vietoj „šlovės sosto“ atsidūręs ant kryžiaus. |
Pasirodo, „Dievo karalyste“ Jėzaus planuose turėjo būti renovuotas Izraelis. Bet nebuvo. Jos karaliumi turėjo tapti pats jos projektuotojas. Bet netapo. „Jis buvo nukryžiuotas dėl silpnumo“ (2 Kor 13, 4). Tai ar vertėjo dėl tų „žemiškų iliuzijų“ jam pačiam ir jo pasekėjams mesti, palikti likimo valiai savo šeimas ir pasijusti Jeruzalėje bejėgiais utopistais? Tai gal Jėzaus namiškiai buvo kažkiek teisūs laikydami Jėzų psichiškai nenormaliu (žr. Mk 3, 21)? Po Jėzaus desperatiško maišto šventykloje Judas jį išdavė, Petras išsižadėjo, visi „apaštalai“ pabėgo, palikę savo „nuogą karalių“ ant kryžiaus. Ir tik po to, kai jis išliko gyvas, kai kurie (Petras, Jonas, turbūt ir Jokūbas; kitų mokinių nusistatymas ir veikla NT – te neaprašyti) patikėjo šio įvykio „stebuklingumu“ ir ėmė skleisti naujas iliuzijas.
Ar teologai pripažįsta, kad pagrindinis Jėzaus ir jo komandos tikslas buvo Jeruzalės sostas? Cituoju jų teiginius: „Kristui esant gyvam mokiniams nebuvo duota suprasti, jog Mesijas, kurio jie laukė kaip karaliaus nugalėtojo, pirma turės numirti, kad savo mirtimi išpirktų žmonijos nuodėmes. (…). Užgriuvę netikėti įvykiai – Jėzaus perdavimas teismui, pasmerkimas ir nuteisimas myriop kaip nusikaltėlio – labai suglumino mokinius, ir jie paliko Jėzų“ (JĖZAUS KRISTAUS EVANGELIJA: IŠSIGELBĖJIMAS KARALYSTĖJE. (www.uog.org). „ ‚Jėzus yra Viešpats‘ – šis titulas progresavo nuo ‚Izraelio karaliaus‘ iki visatos Valdovo, tai yra stipriai peržengiant žydų tautos lūkesčius“ (Sekmadienio Evangelija. Dievo Karalystės slėpinys. (www.DELFI.lt, 2012). Kodėl frazė „Izraelio karalius“ čia rašoma kabutėse? Todėl, kad šio savo siekio Jėzus nepajėgė realizuoti. Teologai yra priversti netiesiogiai tai pripažinti. Tačiau ko vertas tada priekaištas mokiniams, kad jie taip pat tikėjosi matyti savo mokytoją sėdintį Jeruzalės soste?
Kaip paprastas stalius iš Nazareto, šiaip ne taip išlikęs gyvas jo įslaptintoje „žydų karalystėje“, tapo daugelio kitų tautų Dievu? Jėzaus reformistinės idėjos (šabo, apipjaustymo, pomirtinio gyvenimo ir kt. klausimais) bei jo socialinis humanizmas tapo pradiniu impulsu sukurti naujo tipo religiją, atitinkančią laisvesnę Antikos epochos dvasią. Jo „prisikėlimo“ mitas tapo negęstančia žarija ilgainiui įsidegti krikščionybės laužui visoje Romos imperijoje. Nors „Dievo ant kryžiaus“ koncepcija – paradoksali, nesuvokiama (Dievas – ne skuduras, kurį galima pakabinti ant medžio, be to, jį numarinti ir vėl atgaivinti – Sizifo darbas), bet įvairiarūšė politeistinė pagonybė buvo dar primityvesnė ir labiau išdarkyta pasaulėjauta, ardanti netvirtus Romos imperijos tautų santykius. Todėl buvo pasirinktas vienas, nors ir triasmenis Dievas (dar viena paslaptis), ir kartu masinanti iliuzija, kad klūpantiesiems prieš nukryžiuotąjį mirtis nebus mirtis… Čia apeinamas visuotinas Tapsmo (virsmo, kaitos, raidos, evoliucijos) dėsnis, rodąs, kad nė vienas tikrovės objektas nėra amžinas – kas atsiranda, tas išnyksta. Tikintieji amžinybe nesuvokia, kad gyvename dėka mirties…
Kažkodėl Dievas „Tėvas“ ne tik pagailėjo savo „Sūnui“ sosto jo išrinktoje tautoje, bet ir pačią Jeruzalę pasidalino su Alachu. Šią jo klaidą dabar bando ištaisyti JAV prezidentas Trumpas, laikantis, kad „šventasis miestas“ yra istorinė Izraelio sostinė. Jeigu ši amerikietiškoji akcija, nepaisant dar didesnių kruvinų aukų, bus sėkminga, gal ir Jėzus išdrįs antruoju bandymu padaryti tai, kas nepavyko pirmuoju. Juk jis savo mokiniams žadėjo vėl ateiti, kai „nepraeis nė ši karta“ (Lk 21, 32): „kai kurie iš čia stovinčių neragaus mirties, kol neišvys Dievo karalystės“ (Lk 9, 27). Bet neišvydo. Jis neatėjo. Gal todėl, kad čia jam nelabai sekasi…
Tai kaip be paties Jėzaus buvo įvykdyta programa „Maximum“ jam neįvykdžius „Minimum“? „Dievui nėra negalimų dalykų“ (Lk 1, 37). Dievo vardu bet kokį norą galima paskelbti „šventa tiesa“, ir daug kas patikės. Kam čia to proto?. Nepaisoma net istorinių faktų. Bet jų nepajėgė apeiti ir nutylėti patys evangelistai. Todėl juos dera matyti.
14 komentarų
Raimundas :
2018-01-31 2:13
Norėčiau nuoširdžiai padėkoti garbiam autoriui Vladui Balkevičiui už šiuos straipsnius. – Už atliktą neįkainojamą darbą, realistiškai įvertinant Jėzaus Kristaus fenomeną. Atskleidžiant tą istorinę situaciją, kurioje prasidėjo krikščionybė ir šiandien vienaip ar kitaip paliečianti kiekvieną iš mūsų. Tokio įvykių paaiškinimo netenka išgirsti bažnytiniuose pamoksluose. Ir kuris gi kunigas galėtų kirsti šaką, ant kurios pats sėdi? Kuris ryžtųsi “Dievo sūnų” nukelti iš “Dangaus į Žemę” ir pavaizduoti elementaraus žmogaus pavidale? – Su savo charakteriu, prieštaringomis politinėmis pažiūromis, arogancija ir visokiomis žemiškomis-žmogiškomis ypatybėmis?
Susipažinus su šiomis šventraščio įžvalgomis, atrodo keista – kaip galima Jėzų Kristų vadinti Dievu? Nei jis pats savęs nelaikė Dievu, nei jis būtų galėjęs vieno žodžio galia uždegti Saulę, ar pasukti planetas?! Net su savo “išrinktąja tauta” nepajėgė susitarti, nuolat įsiveldamas į visokius painius santykius, pamokslavimus ir konfliktus, po kurių ir nukentėjo. Bet štai jo gerbėjai, vedini karštos meilės, – kariavo kryžiaus karus, degino ant laužų raganas ir eretikus, nešė “gerąją naujieną” į naujas žemes, rinko duokles ir statė šventyklas. Ir šiandien šiam trijų Dieviškų asmenų junginiui – lankstomės, klūpome, atgailaujame, tikėdamiesi, kad visi milijardai gyvųjų ir mirusiųjų – Jo Sūnaus bus prikelti, nuteisti ir išrūšiuoti – pagal nuopelnus…
Dievas – neapibrėžiama ir nesuvokiama, tačiau visi tikintieji, kaip ir Jėzus iš Nazareto, – Dievo vardu šneka, sukurdami Jo buvimo iliuziją.
Raimundas
Augustas :
2018-02-05 20:40
Gerb. straipsnio autorius Vladas vadovaujasi materialistinėmis prielaidomis. Tai yra išankstinės prielaidos (nes iš pat pradžių atmetami bet kokie stebuklai), ir tų išankstinių (materialistinių) prielaidų rėmuose jo straipsnis yra labai logiškas ir pagrįstas.
Tik bėda čia yra ta, kad išankstinių prielaidų turėjimas nuveda mus į logikos klaidą, kuri yra vadinama ydinguoju ratu. Juk iš tiesų, nuosekliai svarstant, kyla pagrįstas klausimas, kodėl nebūna stebuklų. Materialistinės prielaidos į tai atsako tik tiek, kad stebuklų nebūna, nes jų… nebūna. Tai ir yra ydingasis ratas. Ir tai yra pagrindinis šio straipsnio trūkumas.
***
Atskiras klausimas yra, ką vadiname stebuklais. Jei stebuklai yra kažkas nepaprasto, tai gerb. straipsnio Autorius, manau, puikiai žino (na, ar bent jau, mano supratimu, turėtų žinoti), kad nepaprasti yra ne tik žmogaus proto kūriniai – tokie, kaip mokslas, meno kūriniai, technikos šedevrai (pvz., automobilis, telefonas, viryklė, virtuvinis kombainas, kompiuteris, Internetas ir pan.), bet netgi mums įprasta kasdienybė, kasdieniniai tarpusavio santykiai, dėsningi gamtos reiškiniai ir net pats gerb. straipsnio Autorius yra nepaprasti dalykai, nes visuose juose yra kažkas nepaprasto, nesuprantamo, slėpiningo. Kažkas, kas mums atsiskleidžia kaip slėpinys, kaip mūsų (ir ne tik mūsų) būties paslaptis. Ir ta būties paslaptis vadinama Dievo karalyste, t.y., sritimi, kurioje karaliauja Dievas, ir į kurią, pasak krikščionybės, esame kviečiami ir mes.
Taigi čia matomas ir antrasis straipsnio trūkumas, kurio esmė yra ta, kad gerb. straipsnio Autorius iškreiptai apibrėžia krikščionybės vartojamas stebuklo ir Dievo karalystės sąvokas.
Visi kiti straipsnyje esantys dalykai logiškai kyla iš šių dviejų šio straipsnio trūkumų – iš išankstinių materialistinių prielaidų bei iš gerb. Autoriaus iškreiptai apibrėžiamų krikščionybės vartojamų stebuklo ir Dievo karalystės sąvokų.
Raimundas :
2018-02-06 17:40
Norėčiau keletą žodžių tarti Augustui.
Jeigu Jūs ėmėtės apibrėžti “stebuklo” sąvoką, tai apibrėžkite ją iki galo, kad neliktų dviprasmybių. Ir pasakykite, – kaip paprastam žmogui atskirti stebuklą nuo – paprasto dalyko.
Pagal Jūsų logiką, stebuklai yra – absoliučiai viskame. Materija, laikas, energija – stebuklai. Elementariosios dalelės, elektromagnetinės bangos, Saulės sistema, milijardai galaktikų – begalybė Dievo stebuklų!
O gal galima stebuklus suskaičiuoti? Pavyzdžiui, kiek jų Dievas įvykdo, kol užverda vienas litras vandens? Tai svarbu būtų žinoti, kad neįvyktų kokių nors iškreiptų įsivaizdavimų ar logikos klaidų, vadinamų “ydinguoju ratu”. Ar šioje begalybėje Dievo stebuklų, kuriuos kiti dar vadina – Gamta, turi kokią nors išskirtinę reikšmę mergelės Marijos pasirodymai Fatimoje, arba Šiluvoje? Ar tai tiesiog – begalybė begalybėje?
Vladas :
2018-02-09 20:57
Gerb. Augustai, aš vadovaujuosi ne materializmu, o nelabai šventu “Raštu”, kurį tu bandai nutylėti ir apeini esminę problemą – ar Jėzus siekė būti žydų karaliumi. Tokia taktika – tai lapės moralė. Todėl man į teisėjus tu netinki.
Apie stebuklus – visiškai kita kalba. Raimundas pagrįstai nurodė, kad tai, ką Tu vadini stebuklais, yra tik medžiagos ir energijos transformacija, kurioje Tu matai tik vieną medalio pusę. Deja, ji dvipusė – konstruktyvi ir destruktyvi. Ar tikrovės procese dera matyti tik kūrybą, pajėgumą, pastovumą, būties pilnatvę? Ar nėra silpnėjimo, irimo, griūties, išnykimo? Atsakyk gerb. Augustai, kodėl mes senstame? Ar tai irg stebuklas? Didesnis stebuklas, kad Tavo dievas niekaip negali apsieiti be velnio.
Tikrus stebuklus darė tik buvęs stalius iš Nazareto”: žuvų pagavo, vyno padarė, būdamas alkanas prakeikė figmedį, kuris dar negalėjo duoti vaisių, nes “buvo dar ne figų metas”, visą legioną velnių suvarė į du tūkstančius kiaulių, kurių nei žydai, nei arabai neaugino…
Dažnai paklausau per LR “Kasdieninius Dievo žodžio skaitymus”. Daug kilnių žodžių, bet mažai protingų principų.
Kristaus “mokslas” XXI amžiuje jau nelabai tinka net “mažutėliams”, į kuriuos apeliavo Galilėjos pamokslininkas. Darosi gėda dėl primityvaus pramano komentarų intelektualinio skurdo, kuriuo vis dar maitinama viešoji mintis..
Augustas :
2018-02-10 17:04
Į jūsų klausimą, gerb. Vladai, atsakysiu – taip, senėjimas ir mirtis irgi yra stebuklai, ir nemažesni negu gimimas, augimas, brendimas…
Na, o dėl Jėzaus siekio tapti žydų (ir ne tik jų) Karaliumi, tai man atrodo, kad Jūs čia, gerb. Vladai, laužiatės pro atvirus vartus. Tik Jūsų teorijos bėda (kaip jau esu pastebėjęs savo komentare aukščiau) yra ta, kad Jūsų teorija yra smarkiai ribojama išankstinių materialistinių prielaidų, kurios ir trukdo suprasti visą Jėzaus siekio platumą ir gilumą. :)
Vladas :
2018-02-16 22:04
Jėzaus siekio platumas – Izraelis. o gilumas – jo nevykėlis “karalius”. Jeigu Augustui viskas yra stebuklas, tada aišku, kodėl dievas neapsieina ne tik be velnio, bet ir be aklų fanatikų. Jeigu jis nemato nei Jėzaus biografijos faktų, nei jo teiginių evangelijose, su tokiu nėra prasmės polemizuoti.
Tiesa, tokių neregių (arba nenorinčių matyti) daug.net “viršūnėse”. Rezultate lietuvių tauta yra stumiama į mistinio aklumo duobę. Net viešos nuomonių laisvės, jokių diskusijų pasaulėžiūros sferoje nėra. Esam atsilikėliai Europos Sąjungoje ir šioje srityje.
Vaidas J :
2018-03-03 16:16
Tikėjimas stebuklu – bet kokios religijos pamatas. Kuom skiriasi tikėjimas ir Kalėdų senelis?
O kodėl Lietuvoje tokia prasta situacija dėl pasaulėžiūros įvairovės ir tokia didelė bažnyčios įtaka ?
Beteisis :
2018-03-04 16:42
Ką čia ir bekalbėti, jei net per nacionalinį diktantą žmonės verčiami rašyti religinį mistinį tekstą. Jei tai būtų bažnyčios renginys, suprasčiau, o dabar Prezidentės globojama pasaulietinės, sąžinės laisvę deklaruojančios valstybės akcija, į kurią jungiasi nevienareikšmiškai religiją vertinantys žmonės. Įsivaizduokim, kad šiai akcijai būtų pateiktas ateistinio turinio diktantas. Koks kiltų bažnyčios pasipiktinimas, kaip šoktų davatkos… Lėktų ir diktanto organizatorių galvos. O dabar tik maldingai į dangų nukreiptos jų akys ir įsiteikiantys bažnyčiai žvilgsniai. Nežinia dėl ko. Greičiausiai ne dėl „dangiškų“, o dėl „žemiškų“ malonių. Nejaugi tolerantiškasis popiežius PPranciškus norėtų atvykti į valstybę, kur nėra sąžinės laisvės, kur religija peršama per prievartą?
Rasa :
2018-03-05 12:13
Diktantas diktantu,zmones gali pasirinkti ir nerasyti religinio pobudzio tekstu,bet ka daryti pradinuko mamai kuri yra netikinti ir aukleja savo vaikus ateistiskai,o mokykloje pareiskiama sitaip:Pradinese klasese nera pakankamai vaiku kad susidarytu etikos grupe,todel rinkites tikyba juk sita ” pamoka” nepakenks.Na o as galvoju priesingai.Jeigu dar buciau is tu tokiu pilieciu kurie vaidina kad yra katalikai nors ne is tolo tokie nera,kurie krikstija savo vaikus tik del to kad taip reikia,taip visi daro,na o kur dar krikstynu balius ?pastarasis turbut ir yra pagrindinis kriksto akcentas,bent jau Lietuvoje;tada man butu nusispjaut ka tas mano vaikas lankys tikyba ar etika.Bet kadangi esu is tu nedaugelio(gaila)kurie bjaurisi bet kokia religija,tai man sis ”mokslas” yra itin nepriimtinas,bet daznu atveju tikrai yra brukamas per prievarta.Todel noreciau isgirsti kitu netikinciuju nuomone ar patarima kaip tokiu atveju deretu elgtis.PS.Atleiskit uz klaidas ir kad komentaras neatitinka straipsnio.
Raimundas :
2018-03-08 20:25
Mamai Rasai
norint apsisaugoti nuo krikščioniško šventumo ligos yra du keliai – vienas nesusirgti, o kitas – persirgti ir įgyti imunitetą.
Neapsikrėsti šiais laikais yra labai sunku, kai ši bažnytinė kryžiuočių ideologija yra paėmusi viršų ir platinama nuo pat pradinių klasių, baigiant įvairiausiose jaunimo sueigose, katechezėse ir radijo laidose. Alternatyvaus žodžio viešumoje beveik nesigirdi.
Tačiau labiausiai argumentuoti laisvamaniai, realistai ir ateistai atsiranda būtent iš tų, kurie yra “persirgę”, supratę ir kritiškai išnagrinėję visą šios dievažmogio teatralizuotos istorijos giluminį psichologinį poveikį.
Aišku, gaila matyti, kaip jauną vaiko galvelę prieš tėvų valią apdoroja “dvasiniai specialistai”. Tačiau iš paskos vaikui juk neprilakstysi, vis vien jam teks susidurti su kitais autoritetais, su bendraamžiais ir tikinčiųjų vaikais, patirti jų įtakas, poveikius.
Lieka – argumentų kalba. Tik tikslūs, apgalvoti, pasverti ir pamatuoti argumentai gali atsverti masiškai platinamą ideologiją. Tad nebijokime to tikėjimo, kiekvienam teks su juo susidurti ir pačiam atskirti realybę nuo fantazijos, kokia daug žadanti ji bebūtų. Norint pasipriešinti, pirmiausiai reikia – pažinti.
Raimundas
Realistas :
2018-03-10 13:01
Nuomonių laisvės pasaulėžiūros klausimais Lietuvoje nėra. Štai kur tikrasis sovietizmas! Tuo grubiai pažeidžiama Konstitucija, kurioje teigiama, kad respublikoje nėra valstybinės religijos. Raimundas visiškai teisus tvirtindamas, kad katalikybė visais kanalais peršama ir net primetama žmonėms nuo pat vaikystės. Gerai, kad krikštijant kūdikį jis dar neįrašomas kartu dar ir į konservatorių partiją…
Ar mistikos „mokslui“ vieta švietimo įstaigose? Ar tikėjimas stebuklais yra žinojimas? Tikrai demokratinėse valstybėse yra atskiros sekmadieninės religinės mokyklos, ir todėl ten neprievartaujama „sąžinė“ vaikų ir jų tėvų, kurie nenori turėti nieko bendro su mistika.
Lietuvoje yra jau daugiau nereligingų žmonių negu religingų. Tai kodėl jų pažiūros ignoruojamos? Kas davė teisę ir jų sąskaita iš biudžeto finansiškai remti „tradicines bažnyčias“? Jas turėtų išlaikyti tik patys tikintieji.
Visos religijos laikosi ant prasimanymų. Jos – priešybė protingumui. Todėl turėtų jausti gėdą tie, kurie drįsta piršti lietuviams šios rūšies istorinį obskurantizmą.