Tęsinys (žr. pradžią: http://ateizmasirateistai.lt/paslaptinga-karalyste/ )

Evangelijos apie Dievo karalystęRealistinė šių tekstų samprata
Natanelis sušuko: „Rabi, tu Dievo Sūnus, tu Izraelio karalius!“ (Jn 1, 49). Jėzus kalbėjo (...): „Mano priešus, nenorėjusius, kad būčiau jų karalius, atveskite čionai ir nugalabykite mano akyse!“ Tai pasakęs, Jėzus visų priekyje leidosi į Jeruzalę (Lk 19, 27 – 28). Jis tęsė: „Kas neturi kalavijo, teparduoda apsiaustą ir tenusiperka“ (Lk 22, 36). Apaštalai tarė: „Viešpatie, štai čia pora kalavijų“. Jis atsakė: „Gana!” (Lk 22, 38).
Jiems bekeliaujant į Jeruzalę, Jėzus vis ėjo priekyje taip, kad mokiniai stebėjosi, o einantys iš paskos nerimavo (Mk 10, 32).
Jėzaus propaguojama visuotina meilė (netgi priešams), pasirodo, jam pačiam buvo nepriimtina. Žygiuojant į Jeruzalę reikėjo ir kalavijų (ne alegorine, o tiesiogine prasme – net paliekant pasekėjus be apsiaustų). Tiesa, mokiniai kažkodėl nepakluso Jėzaus nurodymui parduoti apsiaustus, nors turėjo tik porą kalavijų. Net Jėzaus mokiniai stebėjosi tokiu rizikingu jo kovingumu, o likusieji pasekėjai nebe reikalo baiminosi, matyt, nujautė, kad jo pasiryžimas daryti radikalias permainas Jeruzalėje yra pavojingas.
Jis buvo netoli Jeruzalės, ir žmonės manė, jog netrukus turinti pasirodyti Dievo karalystė (Lk 19, 11). [Žmonės laukė išsivadavimo iš romėnų valdžios ir tikėjosi galingos Mesijo karalystės]. Tarp mokinių kilo ginčas, kuris iš jų didžiausias (Lk 9, 46). Čia prie Jėzaus prieina Zebediejaus sūnūs Jokūbas ir Jonas ir kreipiasi: „Mokytojau, mes norime, kad padarytum, ko prašysime. Duok mums sėdėti vienam tavo šlovės dešinėje, kitam – kairėje“. Jis atsakė: „Tai bus tiems, kuriems paskirta“. Tai išgirdę, dešimtis supyko ant Jokūbo ir Jono (Mt 10, 35 - 41). Kadangi artėjo, kaip Jėzui rodėsi, galimybė tapti žydų valdovu, ir jo mokiniai ginčijosi, pykosi – dalijosi dar neiškeptą jiems valdžios pyragą.
Nerimta būtų teigti, kad jie rungėsi dėl valdžios postų danguje. Kalba eina apie nesutarimus Jėzaus komandoje jai žygiuojant į Jeruzalę. Jėzus, tiesa, atvėsino atvirą Jono ir Jokūbo troškimą iškilti virš savo partnerių, pasilikdamas sau teisę vėliau skirstyti juos į valdžios postus. Jau po Jėzaus pasišalinimo iš Jeruzalės jo „brolis Jokūbas“ (bet neaišku, ar tikras, ar tik mokinys) čia sukūrė pirmąją krikščionių bendruomenę, bet buvo užmuštas akmenimis.
Pasišaukęs mokinius, Jėzus prabilo: „Jūs žinote, kad tie, kurie laikomi tautų valdovais, engia jas, ir jų didžiūnai rodo joms savo galią. Ne taip bus su jumis! Kas iš jūsų įsigeis būti didžiausias, bus jūsų tarnas” (Mt 10, 42 – 43). „Kas vyriausias jūsų tarpe, tebūnie tarsi mažiausias. (...). Jūs ištvėrėte su manimi mano išbandymuose, todėl aš jums skiriu valdyti karalystę, kaip ir man yra ją skyręs Tėvas. Mano karalystėje jūs valgysite ir gersite už mano stalo ir sėdėsite sostuose, teisdami dvylika Izraelio giminių“ (Lk 22, 30).Antikos epochoje socialinių santykių srityje Jėzus reiškėsi kaip humanistas, nusistatęs prieš Izraelio giminių ir bendrai tautų engėjus. Šis politinis instruktažas „šešėliniam dvylikos ministrų kabinetui“ apie administracinį tarnavimą žydų gentims ryškiai parodo, kad Jėzus čia kalba jau ne alegorijomis. Čia sprendžiamos realios žydų valdymo problemos. Pergalės atveju žadami dvylikos Izraelio giminių teisėjų sostai ir karališkos vaišės mokiniams „už Jėzaus stalo“ galėjo būti įmanomos tik Jeruzalėje, o ne virš debesų.
Jėzus tarė mokiniams: „Su dangaus karalyste (...) bus taip, kaip atsitiko vienam žmogui [šeimininkui]. (...). Tas [tarnas], kuris gavo penkis talentus, tuojau ėmė verstis ir pelnė kitus penkis. O kuris gavo vieną, paslėpė šeimininko pinigus. Sugrįžęs šeimininkas tarė: ‚Blogasis tarne, tinginy! Tu žinojai, kad aš pjaunu, kur nesėjau, ir renku, kur nebarsčiau. Taigi tau reikėjo leisti mano pinigus į apyvartą, ir sugrįžęs aš būčiau gavęs juos su palūkanomis. Todėl atimkite iš jo talentą ir atiduokite tam, kuris turi dešimt talentų. Kiekvienam, kas turi, bus duota, ir jis turės su pertekliumi, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi‘ “ (Mt 25, 16 – 29).Pagal teologus, ši tariama Jėzaus metafora yra skirta dvasingumo sferai turtinti. Tačiau faktiškai šis jo mokymas yra tiesioginis (tais laikais stebėtinai dalykiškas) ekonominis instruktažas mokiniams, kaip reikės Izraelio karalystėje panaudoti turimas lėšas pelnui gauti. Toks biznis – „pjauti nesėjant“, – tinka ir šių laikų ekonominei politikai. Tačiau stebina šių Jėzaus teiginių neatitikimas jo, kaip vargšų gynėjo, įvaizdžiui. Atimti iš jų „ir tai, ką jie dar turi“ – negailestinga, žiauru. (Bet gal natūralu – tokia socialinės atskirties ekonominė politika, kaip kovos už būvį dėsnio išraiška, buvo ir yra būdinga visiems žemiškiems „viešpačiams“.)
Pasišaukęs dvylika mokinių, (...) Jėzus išsiuntė, duodamas jiems nurodymų: „Nenuklyskite pas pagonis ir neužsukite į samariečių miestus. Verčiau lankykite pražuvusias Izraelio namų avis. Eikite ir skelbkite, kad prisiartino dangaus karalystė“ (Mt 10, 1 - 7).Ši evangelijos vieta vėl parodo Jėzaus užmojų apimtį (veikti tik Izraelio genčių rėmuose) ir paties evangelisto šio klausimo supratimo ribotumą. Izraelio „pagoniška Galilėja“ (žr. Mt 4, 15) – Jėzaus tėviškė – buvo dar labiau nutolusi gentis nuo Judėjos nei Samarija ne tik geografiškai, bet ir savo pasaulėžiūra. Todėl jeigu Jėzus nelabai sėkmingai pamokslavo galilėjiečiams, tai tuo labiau vertėjo „užsukti“ (tik nelabai aišku, ko) į samariečių miestus, nes Samarija betarpiškai ribojosi su Judėja.
„Dar nebūsite apibėgę Izraelio miestų, kai ateis Žmogaus Sūnus. Mokinys nėra aukštesnis už savo mokytoją, nei tarnas už šeimininką“ (Mt 10, 23 – 24). Ši geroji naujiena apie karalystę bus paskelbta visame pasaulyje“ (Mt 24, 14). [„Visas pasaulis“ anuomet buvo Romos imperija].Vadinasi, apie visaapimantį pasaulį tada dar nei evangelistai, nei pats Jėzus neturėjo elementaraus supratimo, nors aukštino save prieš jo užduotį vykdančius „tarnus“ kaip „mokytoją“ ir „šeimininką“, jau pasiruošusį vadovauti jų suorganizuotoms žydų masėms – „Izraelio miestams“.
Jėzui besiruošiant iškeliauti, vienas žmogus klausė: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ Jėzus tarė: „Kam vadini mane geru? Niekas nėra geras, tik vienas Dievas . (...). Sek paskui mane“ (Mk 10, 17 – 21).Į šiuos Jėzaus žodžius Morkaus evangelijoje dera ne tik žiūrėti, bet ir juos matyti, norint suprasti, kad jis savęs nelaikė ne tik Dievu, bet net ir tobulu žmogumi. (Tai ko verti vėliau atsiradę evangelistų bandymai tapatinti jį su Dievu?)
Taip turėjo išsipildyti pranašo žodžiai: „Pasakykite Siono dukrai: štai atkeliauja tavo karalius“ (Mt 21, 4 – 5). [Jėzus įžengia į Jeruzalę (...) kaip Mesijas – Dievo karalystės kūrėjas]. Priekyje ir iš paskos einantys šaukė: „Šlovė besiartinančiai mūsų tėvo Dovydo karalystei!“ (Mk 11, 9 – 10). [Jėzaus elgesys ir žmonių šauksmai rodo, jog jis ir jie šį įžengimą laiko oficialiu Mesijo įžengimu į šalies sostinę].Čia pagrindinė Jėzaus veiklos strategija aiškiai nurodyta tiesiogine prasme. Todėl šio evangelijų teksto nei teologai savo darbuose, nei kunigai per pamokslus paprastai necituoja, nes pats Jėzus, anot NT leidėjų, oficialiai žengia link Dovydo sosto ir jau pasiruošęs triumfuoti kaip „Siono dukros“ karalius.
Tačiau visur yra „tačiau“...
Prisiartinęs prie Jeruzalės ir išvydęs miestą, Jėzus verkė ir sakė: „O kad tu šiandien suprastum, kas tau atneša ramybę! Deja, tai paslėpta nuo tavo akių“ (Lk 19, 41).Stigo jėgų. Dauguma žydų, ypač kovingieji zelotai, nepalaikė Jėzaus, nes jis pataikavo Romos valdžiai: teigė, kad dera jos ciesoriui mokėti mokesčius, bendravo su šimtininku, su muitininkais. O Romos engiami žydai ne tik nenorėjo nuolankios ramybės, bet ir „poros kalavijų“ jiems buvo per mažai. Todėl Jėzui nieko kito nebeliko, kaip tik ašaroti dėl nutolusio sosto.
Jie ateina į Jeruzalę. Įėjęs į šventyklą, Jėzus ėmė varyti laukan parduodančius ir perkančius šventykloje. Jis išvartė pinigų keitėjų stalus bei karvelių pardavėjų suolus ir neleido nešti rakandų per šventyklą. Jis mokė ir skelbė: „Argi neparašyta: ,Mano namai vadinsis maldos namais‘? O jūs pavertėte juos plėšikų lindyne“ (Mk 11, 15 - 17).Maldykloje prekyvietei, žinoma, ne vieta. Tačiau Jėzui, kaip ateiviui iš „pagoniškos Galilėjos“ (žr. Mt 4, 15 / Jn 1, 46), kelti tokį perversmą centrinėje, pačioje garbingiausioje judėjų šventovėje, netgi paniekinamai išvadinti ją „plėšikų lindyne“ – grubi klaida, galutinai nulėmusi tragišką Jėzaus likimą.
Tai išgirdę, aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai tarėsi, kaip jį pražudyti (Mk 11, 18). Jie klausė: „Kokią teisę turi taip daryti? Kas tau davė galią tai daryti?“ Jėzus jiems atsakė: „(...) aš jums nesakysiu, kokia galia tai darau“ (Mk 11, 28 - 33).Jėzus nedrįso pasakyti hebrajų religijos vadovams, kad laiko save Mesiju. {Turbūt pats nebuvo tuo tikras. Jis vadino save „Mokytoju“, „Dievo žodžio skelbėju“, „siųstuoju pranašu“, o dažniausiai – „Žmogaus Sūnumi“. Bet niekada nėra pavadinęs save „Dievu“.]
Jėzus tarė: „Jeruzale Jeruzale! Tu žudai pranašus ir užmuši akmenimis tuos, kurie pas tave siųsti. Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus, kaip višta surenka savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai!” (Mt 23, 37).Čia Jėzus pripažįsta, kad tokių „siųstųjų“ į Jeruzalę, kaip jis pats, buvo ne vienas. Bet nenuolankūs jos „viščiukai“ nenorėjo „būti po sparnais“ trokštančių jiems viešpatauti „vištų“ – griebdavosi akmenų.
Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė (Jn 1, 11). Būrys, jo vadas ir žydų tarnai suėmė Jėzų (Jn 17, 12). Simonas Petras, kuris turėjo kalaviją, išsitraukė jį, smogė vyriausiojo kunigo tarnui ir nukirto jam dešinę ausį. Bet Jėzus sudraudė Petrą (Jn 18, 10 - 11). Tada palikę jį, visi mokiniai pabėgo (Mk 14, 50).

Jeigu Jėzaus nepriėmė net „Dievo išrinkta tauta“, tai mažų mažiausiai tenka suabejoti, ar Jėzus buvo Mesijas, jau nekalbant apie Dievą. Nenuostabu, kad ir jo mokiniai, pamatę, jog jų „Mesijo“ planai, o kartu ir jų siekis padaryti karjerą, jau žlunga, „dėjo į kojas“.
Visi aukštieji kunigai ir tautos seniūnai padarė sprendimą, kad Jėzus turi būti nužudytas. Surišę nuvedė ir atidavė jį valdytojui Pilotui (Mt 26, 1 – 2). Ten jie ėmė jį skųsti, sakydami: „Mes nustatėme, kad šitas kiršina tautą. Jis tvirtina esąs Mesijas ir karalius”. Tada Pilotas paklausė: „Ar tu esi žydų karalius?“. Jėzus jam atsakė: „Taip yra, kaip sakai“ (Lk 23, 2 – 3). Pilotas vėl paklausė: „Ar tu esi žydų karalius?“ Jėzus atsakė: „Ar nuo savęs šito klausi, ar kiti apie mane tau pasakė? (...). Mano karalystė ne iš šio pasaulio“ (Jn 18, 33 – 36).Jėzaus troškimas būti žydų karaliumi toks nepasotinamas, kad jis prasiveržia net kritišku momentu. Tačiau Jėzus nedrįsta atvirai pasirodyti apsišaukėliu, mėto pėdas – atsako klausimu į klausimą arba painioja atsakymą. Pilotas gi ne sako“, kad Jėzus yra žydų karalius, o tik klausia. Todėl evangelijos pagal Joną teiginys, kad Jėzaus „karalystė ne iš šio pasaulio“, yra nepagrįstas, nes kalba eina apie žemiškąjį žydų valdovą (kartu ir Jeruzalės šventyklos šeimininką, bandžiusį praktiškai tai įrodyti).
Pilotas pareiškė: „Jūs atvedėte man šį žmogų, kaltindami jį liaudies kurstymu. Bet (...) jis nėra padaręs nieko, kas būtų verta mirties bausmės. Aš tad jį nuplakdinsiu ir paleisiu“. (Lk 23, 13). Bet jie vis atkakliau tvirtino: „Jis savo mokslu kursto tautą visoje Judėjoje“ (Lk 23, 2 – 5). Aukštųjų kunigų ir seniūnų skundžiamas, jis niekaip neatsiliepė (Mt 27, 11 – 12).Pilotas, turėdamas Izraelyje aukščiausią valdžią, į žydų konkurencinę kovą už vadovų postus žiūrėjo gana ironiškai, todėl ir Jėzaus dažniausiai tik žodinio maištavimo nelaikė reikšmingu nusikaltimu. Jėzus neatsakinėjo į žydų vadovybės kaltinimus, nes negalėjo jų paneigti – juk iš tikrųjų jis, kaip pretendentas į valdovo sostą, kėlė sumaištį žydų tarpe.
Pilotas, pamatęs, kad nieko nepasiekia, ir kad sąmyšis vis didėja, paėmė vandens, nusimazgojo rankas minios akivaizdoje ir tarė: „Aš nekaltas dėl šio teisiojo kraujo. Jūs žinokitės!“ (Mt 27, 24).Ne tik Pilotas, jo žmona, šimtininkas (jis vadovavo nukryžiavimo procedūrai!), bet dar du žydų didžiūnai, senatoriai Juozapas ir Nikodemas, nenorėjo Jėzaus mirties. Naivu būtų manyti, kad jie nesiekė ar negalėjo jį išgelbėti...
Tarsi avį jį vedė į pjovyklą, ir kaip ėriukas, kuris tyli kerpamas, jis neatvėrė savo lūpų. Jis liko pažemintas ir beteisis (Apd 8, 32 – 33).Ar toks netekęs žado, bejėgis „avinėlis‘ – tai „KARALIŲ KARALIUS IR VIEŠPAČIŲ VIEŠPATS“ (Apr 19, 16)?
Pilotas padarė užrašą ir liepė prisegti prie kryžiaus. Ten buvo parašyta: „Jėzus Nazarietis, žydų karalius“. Aukštieji kunigai sakė Pilotui: „Nerašyk „Žydų karalius“, bet: „Šitas skelbėsi: aš esu žydų karalius“. Pilotas jiems
atkirto: „Ką parašiau, parašiau!” (Jn 19, 19 - 22).
Pašaipiam užrašui ant kryžiaus krikščionys dažnai neteikia reikšmės, laiko patyčių kankiniui tęsiniu. Bet apie šį pagrindinį Jėzaus gyvenimo tikslą koncentravosi beveik visa jo veikla ir slaptas pašaliniams žmonėms, galėjusiems sutrukdyti jį įgyvendinti, „palyginimų mokslas.
Praeiviai piktžodžiavo Jėzui: „Še tau, gelbėkis pats...“. Panašiai elgėsi aukštieji kunigai su Rašto aiškintojais, kalbėdami tarp savęs: „Kitus gelbėdavo, o savęs negali išgelbėti. Mesijas, Izraelio karalius, tegu dabar nužengia nuo kryžiaus” (Mk 15, 29 - 32). Jėzus garsiai sušuko: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!” (Mk 15, 34). Tokį beviltišką priekaištą Dievui gali reikšti tik tragiškoje situacijoje atsidūręs žmogus. Šis šauksmas paneigia prasimanymą, kad Jėzus, esą, pats, „pasiaukojo už žmoniją“. Tokių jo teiginių evangelijose išvis nėra.
Pagalba Jėzui atėjo, bet ne iš dangaus.
Jėzus tarė: „Trokštu“. Jie pakėlė ant izopo vytelės kempinę, pamirkytą vyne, ir prinešė prie jo lūpų. Paragavęs to vyno, Jėzus tarė: „Atlikta!“ ir, nuleidęs galvą, atidavė dvasią (Jn 19, 28 – 30). Atvyko Juozapas iš Arimatėjos, garbingas teismo tarybos narys. Jis drąsiai nuėjo pas Pilotą ir paprašė Jėzaus kūno. Pilotas nustebo, argi jau būtų miręs. Patyręs tai iš šimtininko, jis atidavė Juozapui kūną. Šis paguldė jį kapo rūsyje (Mk 15, 43 - 46).Kas „atlikta“? Nunuodytas? O gal suvaidintas mirties spektaklis – patirtas kažkokio stipraus narkotiko poveikis? Kadangi Jėzus atrodė staiga miręs, skirtingai nuo piktadarių, jam nebuvo sulaužytos blauzdos... Pilotas nustebo todėl, kad per tris valandas ant kryžiaus paprastai nemirštama (nukryžiuotieji kankindavosi vidutiniškai apie tris paras). Ar ne todėl Juozapui reikėjo drąsos prašyti nuimti Jėzų nuo kryžiaus, kadangi jis dar buvo gyvas? Šimtininkas taip pat laikė Jėzų „teisiuoju“ (žr. Lk 23, 47). Faktiškai Jėzaus gyvybė buvo jų rankose.
Rytui brėkštant, moterys atėjo prie kapo. (...). O įėjusios vidun, neberado Viešpaties Jėzaus kūno. (...). Jos papasakojo tai apaštalams. Tas pranešimas jiems pasirodė esąs tuščios kalbos, ir jie moterims netikėjo (Lk 24, 1 - 11). Mat, jie dar nebuvo supratę Rašto, kad jis turėsiąs prisikelti iš numirusių (Jn 20, 9).

1. Nesuprato Rašto? O kur dingo net trylika paties Jėzaus pranašysčių apie jo būsimą mirtį ir prisikėlimą vien Mato evangelijoje (žr. 16, 21 / 17, 9 / 17, 22 / 20, 17 – 18 / 20, 22 / 20, 28 / 26, 1 – 2 / 26, 28 / 23, 37 / 26, 31-32 / 17, 12 / 26, 11 – 12 / 26, 39)? Esą, šių Jėzaus teiginių mokiniai nesuprato: „jie nesuvokė, kas buvo kalbama“ (Lk 18, 31 – 34). Ar jie buvo kurti? Reiškia, tokių jo pranašysčių išvis nebuvo. Tai daug vėliau atbuline data (jau post factum) evangelistų sukurtas pramanas – didžiulė porcija melo nelabai šventame Rašte.

2. Jei Jėzus iš tikrųjų būtų prognozavęs sau ne „šlovės sostą“ Jeruzalėje, o kančią ir mirtį ant kryžiaus, dvylika būsimų „Izraelio giminių teisėjų“ būtų iš karto išbėgioję, nelaukdami jo suėmimo.

3. Juozapo iškaltas uoloje kapo rūsys buvo skirtas ne pašaliniams. Todėl ištuštėjęs rūsys – ne Jėzaus „prisikėlimo“ įrodymas . Atvirkščiai – reiškia, Juozapas (greičiausiai, kaip suokalbio organizatorius) žinojo, kad Jėzus išliks gyvas ir kad jo rūsys netrukus vėl bus laisvas.

4. Kas matė tą „prisikėlimą“? Niekas. Nebuvo nė vieno liudininko. Neaišku, nei kas tame rūsyje dėjosi, nei kada Jėzus iš jo dingo, nei kas taip pakeitė jo išvaizdą, kad jo iškart neatpažino ne tik mokiniai (žr. Mk 16, 12 / Lk 24, 16 / Jn 24, 16), bet ir artimiausia draugė Marija Magdalietė (žr. Jn 20, 13 - 14).

5. Jeigu net patys evangelistai neaprašė (nes negalėjo įsivaizduoti neįmanomo dalyko), kaip Jėzus „prisikėlė“, tai kas davė jiems teisę vėliau taip teigti, o bažnytininkams nuolat kartoti šį pramaną ir mulkinti milijardus žmonių?
Jėzus pirmiausia pasirodė Marijai Magdalietei. Galop pasirodė visiems Vienuolikai, priekaištavo jiems už netikėjimą ir širdies kietumą (Mk 16, 9 – 14). Susirinkusieji ėmė jį klausinėti: „Viešpatie, gal tu šiuo metu atkursi Izraelio karalystę?“ Jis atsakė: „Ne jūsų reikalas žinoti laiką ir vietą...“ (Apd 1, 6 – 7). [Čia, pasirodo, mokiniai tebegyveno grynai žemiškomis iliuzijomis apie Mesijo karalystę – žr. NT, 1989, p. 293]. Pats Jėzus puoselėjo tas „grynai žemiškas iliuzijas“, todėl ir jiems jas buvo įpiršęs. Koks žemiškųjų iliuzijų rezultatas? Suklydo visas trylikos karjeristų nelabai šventas „tuzinas“, ypač jo vadovas, vietoj „šlovės sosto“ atsidūręs ant kryžiaus.

Pasirodo, „Dievo karalyste“ Jėzaus planuose turėjo būti renovuotas Izraelis. Bet nebuvo. Jos karaliumi turėjo tapti pats jos projektuotojas. Bet netapo. „Jis buvo nukryžiuotas dėl silpnumo“ (2 Kor 13, 4). Tai ar vertėjo dėl tų „žemiškų iliuzijų“ jam pačiam ir jo pasekėjams mesti, palikti likimo valiai savo šeimas ir pasijusti Jeruzalėje bejėgiais utopistais? Tai gal Jėzaus namiškiai buvo kažkiek teisūs laikydami Jėzų psichiškai nenormaliu (žr. Mk 3, 21)? Po Jėzaus desperatiško maišto šventykloje Judas jį išdavė, Petras išsižadėjo, visi „apaštalai“ pabėgo, palikę savo „nuogą karalių“ ant kryžiaus. Ir tik po to, kai jis išliko gyvas, kai kurie (Petras, Jonas, turbūt ir Jokūbas; kitų mokinių nusistatymas ir veikla NT – te neaprašyti) patikėjo šio įvykio „stebuklingumu“ ir ėmė skleisti naujas iliuzijas.

Ar teologai pripažįsta, kad pagrindinis Jėzaus  ir jo komandos tikslas buvo Jeruzalės sostas? Cituoju jų teiginius: „Kristui esant gyvam mokiniams nebuvo duota suprasti, jog Mesijas, kurio jie laukė kaip karaliaus nugalėtojo, pirma turės numirti, kad savo mirtimi išpirktų žmonijos nuodėmes. (…). Užgriuvę netikėti įvykiai – Jėzaus perdavimas teismui, pasmerkimas ir nuteisimas myriop kaip nusikaltėlio – labai suglumino mokinius, ir jie paliko Jėzų“ (JĖZAUS KRISTAUS EVANGELIJA: IŠSIGELBĖJIMAS KARALYSTĖJE. (www.uog.org). „ ‚Jėzus yra Viešpats‘ – šis titulas progresavo nuo ‚Izraelio karaliaus‘ iki visatos Valdovo, tai yra stipriai peržengiant žydų tautos lūkesčius“ (Sekmadienio Evangelija. Dievo Karalystės slėpinys. (www.DELFI.lt, 2012). Kodėl frazė „Izraelio karalius“ čia rašoma kabutėse? Todėl, kad šio savo siekio Jėzus  nepajėgė realizuoti. Teologai yra priversti netiesiogiai tai pripažinti.  Tačiau ko vertas tada priekaištas mokiniams, kad jie taip pat tikėjosi matyti savo mokytoją sėdintį Jeruzalės soste?

Kaip paprastas stalius iš Nazareto, šiaip ne taip išlikęs gyvas jo įslaptintoje „žydų  karalystėje“, tapo daugelio kitų tautų Dievu? Jėzaus reformistinės idėjos (šabo, apipjaustymo, pomirtinio gyvenimo ir kt. klausimais) bei jo socialinis humanizmas tapo pradiniu impulsu sukurti naujo tipo religiją, atitinkančią laisvesnę Antikos  epochos dvasią. Jo „prisikėlimo“  mitas tapo negęstančia žarija ilgainiui įsidegti krikščionybės laužui visoje Romos imperijoje. Nors  „Dievo ant kryžiaus“ koncepcija – paradoksali, nesuvokiama (Dievas – ne skuduras, kurį galima pakabinti ant medžio, be to, jį  numarinti ir vėl atgaivinti – Sizifo darbas), bet įvairiarūšė politeistinė pagonybė buvo dar primityvesnė ir labiau išdarkyta pasaulėjauta, ardanti netvirtus Romos imperijos tautų santykius. Todėl buvo pasirinktas vienas, nors ir triasmenis Dievas (dar viena paslaptis), ir kartu masinanti iliuzija, kad  klūpantiesiems prieš nukryžiuotąjį  mirtis nebus mirtis… Čia apeinamas visuotinas Tapsmo (virsmo, kaitos, raidos, evoliucijos) dėsnis, rodąs, kad nė vienas tikrovės objektas nėra amžinas  –  kas atsiranda, tas išnyksta. Tikintieji amžinybe nesuvokia,  kad  gyvename dėka mirties…

Kažkodėl  Dievas „Tėvas“ ne tik pagailėjo savo „Sūnui“ sosto jo  išrinktoje tautoje, bet ir pačią Jeruzalę  pasidalino su Alachu. Šią jo klaidą dabar bando ištaisyti JAV prezidentas Trumpas,  laikantis, kad „šventasis miestas“ yra istorinė Izraelio sostinė. Jeigu ši amerikietiškoji akcija, nepaisant dar didesnių  kruvinų aukų, bus sėkminga, gal ir Jėzus išdrįs antruoju bandymu padaryti tai, kas nepavyko pirmuoju. Juk jis savo mokiniams žadėjo vėl ateiti, kai „nepraeis nė ši  karta“ (Lk 21, 32): „kai kurie iš čia stovinčių  neragaus mirties, kol neišvys Dievo karalystės“ (Lk 9, 27). Bet neišvydo.  Jis neatėjo. Gal todėl, kad čia jam nelabai sekasi…

Tai kaip be paties Jėzaus buvo įvykdyta  programa „Maximum“ jam neįvykdžius „Minimum“? „Dievui  nėra negalimų dalykų“ (Lk 1, 37). Dievo vardu bet kokį norą galima paskelbti „šventa tiesa“, ir daug kas patikės.  Kam čia to proto?. Nepaisoma net istorinių faktų. Bet jų nepajėgė apeiti ir nutylėti patys evangelistai. Todėl juos dera matyti.

 

Print Friendly, PDF & EmailSpausdinti straipsnį