Kiekvienam autoriui ir kūrėjui yra malonu išgirsti bendraminčių pagiriamuosius žodžius, teigiamus kritikų vertinimus ar gerbėjų džiugesį. Jie įkvepia ir skatina kūrybines galias. Tačiau, kokią „šventą tiesą“ autorius beskleistų, ko gero, niekas neprivers griežčiau ir kritiškiau įvertinti savo pažiūrų ir kūrybos, kaip išsakytas kritinis žodis ar pokalbis su kitaip galvojančiu.

Į bažnyčias pasiklausyti pamokslų ateina ne vien tikintieji, bet ir abejojantys, ir kitaminčiai, kurie galbūt neturi galimybės viešai pareikšti savo abejonių ir pažiūrų.

Kiekvienas kunigas tikriausiai tą jaučia ir vienaip ar kitaip polemizuoja su kita nuomone. Vienas gal tampa arogantišku ir karingu šventyklos šeimininku, „triuškinančiu“ priešininkus pakeltu tonu ir iš anksto paruošta „giesme“, kitas – dievobaimingu formalistu, agituojančiu padaryti viską, kas nuo mūsų priklauso, kad tik nesigailėtume paskutinę akimirką netekę „pasaulių Valdovo“ palankumo, trečias – mąstytoju ir švietėju, pasirengusiu aptarti įvairiausius, kad ir pačius nepatogiausius tikėjimo klausimus.

Šį kartą išsakysiu kritines mintis, kilusias skaitant kunigo Algirdo Toliato knygą „Žmogaus ir Dievo metai”, išleistą 2017 m.

Pirmiausia krenta į akis  Dievo ir Žmogaus psichologinių santykių iškėlimas prieš Dievo, kaip Gamtos Kūrėjo, idėją. Dievas-Tėvas-Visagalis, sutvėręs milijonus Galaktikų su milijardais Saulių ir Pasaulių, – nebeturi šioje Visatoje ką veikti ir tampa Dievu-Psichologu, žaidžiančiu su vienu iš savo begalybės kūrinėlių – žmogumi – slėpynių! Dievo dabar nėra, bet Jis žada ateiti netikėtai:

Viešpaties diena ateis kaip vagis. Tuomet dangus praeis su smarkiu ūžesiu, elementai sudegs ir suskils, ir žemė su savo kūriniais sudegs (2 Pt 3, 8–14).

Štai kokių priemonių krikščioniškasis Dievas imsis, norėdamas nuteisti šitą smalsų, įkyrų ir nepaklusnų padarėlį – žmogų!

Tačiau atrodo, kad garbusis kunigas žino geriau už patį Dievą, ko iš tiesų Sutvėrėjas iš mūsų nori, kaip ruošiasi užklupti mus lemtingąją minutę ir ką mes turime daryti, norėdami užsitarnauti jo palankumą, meilę ir amžinąją laimę. Gal nereikia nė skaityti Dievo žodžių, nes galime juos neteisingai suprasti? Tik kvalifikuoti jų dvasingumo išaiškinimai tegali atverti mums tikrąją tiesą?!

Nuo ko prasidėjo Dievo atėjimo pas Žmogų drama?

Buvo Dievo siųstas žmogus

Vardu Jonas.

Jis atėjo kaip liudytojas, 

Kad paliudytų šviesą

ir kad visi per jį įtikėtų.

Jis pats nebuvo šviesa,

Bet turėjo liudyti apie šviesą (Jn 1, 6– 8; 19–28).

Jeigu tai poezija, – valio! Tai tikrai puikios baltosios eilės, virpinančios jausmus ir širdį! Tačiau jeigu šiame tekste bandytume įžvelgti realų istorinį faktą, tai turėtume labai rimtai suabejoti jo tikrumu. Tik įsivaizduokime tokį atvejį šiandieninėje Lietuvoje, kai iš Vilniaus į provinciją nusiųsti korespondentai klausinėja sutikto keistuolio:

Kas tu esi?“. Jis prisipažįsta: „Aš nesu Karalius!

Korespondentai toliau klausia: „Tai kas gi tu esi? Gal ekstrasensas?

Jis atsako: „Ne!“ Jie klausia:

Ką gi apie tave parašyti dienraščiuose?“ – Jis taria:

„Aš – tyruose šaukiančiojo balsas:

Ruoškite Valdovui kelią,

Kaip yra kalbėję istorikai Šapoka ir Bumblauskas.“

Korespondentai dar klausia: „Tai kam tu praeivius šlakstai vandeniu?“ Pranašautojas jiems atsako: „Aš krikštiju Nemuno vandeniu, tačiau po manęs ateis tikrasis Karalius, kuriam aš nevertas net atrišti batų raištelio! Jis atkurs Didžiąją Karalystę  – „ nuo Marių iki Marių!“

Įsivaizduokime, kad aprašomas veiksmas vyksta  anapus Nemuno – Suvalkijoje. Kuo jis galėtų baigtis? Gal „Krikštytojas“ taptų televizijos žvaigžde? O gal iškviesta policija nugabentų jį kaip pacientą pas medikus? Kadangi biblinis veiksmas vyko labai seniai ir tolimame krašte bei apie jį labai gražiai parašyta, – tai publikai nekyla abejonių, jai tiesiog norisi tuo tikėti!

O štai apreiškimas Marijai – dar viena mitologinė apysaka.

Angelas Gabrielius ateina pas mergelę Mariją. Ji nusigąsta, tačiau susivokusi išklauso jo stebuklingų žodžių ir sutinka su dievišku pasiūlymu. Po to nužengia „Šventoji Dvasia“, ir „Aukščiausiojo galybė pridengia Ją savo šešėliu“. Po kurio laiko mergelė pasijunta besilaukianti. Ji prisipažįsta, kad viskas įvyko Jos pačios sutikimu. Sužadėtinis Juozapas, įspėtas pranašiškų sapnų, susitaiko su situacija ir lieka ištikimas savo išrinktajai.

 Kas šią istoriją gali paliudyti?

Kunigas žaidžia žmonių tikėjimu, jog kažkoks pašalinis stebėtojas-reporteris visada atsiduria pačiame įvykių centre, viską girdi, viską mato ir viską kruopščiai surašo į „šventąją knygą“?!  Ir štai po dviejų tūkstantmečių mes sužinome kiekvieną šios istorijos žodį!

O-o ! Kad mums – lietuviams – kas nors papasakotų,  kaip gyveno valdovas Mindaugas. Ką kalbėjo su žmona Morta. O gal visa tai matė Justinas Marcinkevičius? Gal angelas Gabrielius poetui per sapnus atsiuntė istorinę vaizdo medžiagą?

Ką šiandien Mergelės Marijos istorija galėtų pasakyti eilinei Lietuvos mergelei Marytei, kuri draugauja su kaimynų Juozuku, tačiau į jos gyvenimą netikėtai įsisuka „dangiškasis angelas“ Gabrielius? Ar sutikti su dievišku pasiūlymu?

Kunigas Algirdas Toliatas kviečia tikėti tuo, ko nesuprantame, kas prieštarauja mūsų įžvalgai ir patirčiai. Kalėdų teatras jam yra toks svarbus, kad nusprendžiama  nesigilinti į nerealias šios istorijos detales. Tylomis apėjus patį užuomazgos faktą, geriau tinka pakalbėti apie besilaukiančios moters jausmus, apie būtinybę nepalūžti savo tikėjime. Po to  labai svarbu – pakaitinti klausytojų jausmus bažnyčios skauduliais,  prisimenant disidentą kunigą Zdebskį, nukentėjusį nuo sovietinės valdžios, panaudojusios prieš jį nuodingą cheminį preparatą.

Staiga Algirdo Toliato mintys šoka per kelis tūkstantmečius į praeitį – į Karaliaus Dovydo namus, kuris ruošiasi statyti šventyklą, po to į Saliamono kiemą, kuris tą šventyklą pastato. Paskui mintys vėl grįžta čia, kur būtina  melstis, melstis, melstis…

Ką reiškia  „melstis“? Ir kuo šis žodis skiriasi nuo žodžio „melsti“?

Ta viena raidelė „s“ reiškia, kad vienu atveju yra kažko prašoma iš Dievo, o kitu atveju  prašoma iš savęs paties. Vienu atveju Dievas reikalingas, o kitu atveju nereikalingas!  Taigi religinė terminologija yra paradoksali: „Dieve, netrukdyk, – aš meldžiuosi!”

O kur yra Dievas? Ar žvaigždėtame danguje? Ar dvasiniame danguje? Ar mūsų „sielose“? Ar, tiksliau kalbant,  žmogaus galvos smegenų pilkajame audinyje? Kunigo tekstuose nuskamba: „Dievas sukinėjasi šalia mūsų, tačiau mes jo dažniausiai nepastebime“.

Artinasi Kalėdos. Pagaliau gimsta ypatingas Vaikelis. Jo tikrumą paliudija įsižiebusi nauja žvaigždė ir iš Rytų atkeliavę išminčiai (tikriausiai – astronomai).

Čia Algirdas Toliatas padaro vieną ekspertinę klaidelę. Žvaigždė, užtekėjusi Rytuose būtų išminčiams parodžiusi kelią į Rytus, tačiau jie kažkodėl keliavo į Vakarus? Gal todėl, kad visos žvaigždės, patekėjusios Rytuose, naktį dangaus skliautu juda į Vakarus? O kuria kryptimi išminčiams reikėtų keliauti dieną?

Išspręskime nesudėtingą loginį uždavinuką: kuriame žvaigždyne turėtų spindėti naujoji  žvaigždė, kad trys išminčiai – Palemonas, Kaunas ir Speras – susitikę gruodžio mėnesį prie Nemuno ir Neries santakos, nukeliautų pas Marytę su Juozuku, esančius, pavyzdžiui, Žagarėje? Ar galėtų analogišką biblinį žygį pakartoti nors vienas šiuolaikinis astronomas?

Šiai dramai, matyt, nereikalingos tokios tolimos ir nesuprantamos detalės, kaip dangaus skliauto ir žemės paviršiaus koordinatės ar katastrofiniai supernovų sprogimai? Visagalis juk gali fotonus pasiųsti bet kuria kryptimi, todėl tiems, kas juo tiki, „dvasinė žvaigždė“ visada parodys tiesų kelią… O toliau, – drama nebūtų drama, jeigu ne klastingas veikėjas – karalius Erodas!

Ši kultinė istorija yra paremta tikrais istoriniais faktais, vardais ir veikėjais. Neabejotinai joje galima rasti sąsajų su šiuolaikiniu gyvenimu. Tačiau juk ir Šarlio Pero istorija apie Raudonkepuraitės žygį tikriausiai taip pat turi savo ištakas, savo moralą ir negimė be priežasties?

Visas mūsų gyvenimas, pasak kunigo. – tai ėjimas Betliejaus link. Aš suabejočiau tuo: man – gal link Vorutos?

Globalizacija, pažiūrų, tikėjimų ir dievų unifikacija – tikriausiai yra ne vien šiuolaikinio pasaulio ypatybė. Ji neaplenkė nei valdovo Gedimino, kvietusio iš Europos į pagonišką sostinę atvykti krikščioniškų kraštų pirklius ir vienuolius, nei Romos imperijos ideologų, kuriems reikėjo aibę tuometinių dievybių sujungti į vieningą  ir pavyzdinę „Dievo karalystę“. Dėl globalizacijos šiandien Lietuvoje turime krikščionybę – su visais jos privalumais ir trūkumais. Nors giliai pasąmonėje gal dar jaučiame, kad mūsų šaknys yra kitur. Mes mielai savo mažylėms suteikiame ir pagoniškųjų dievybių vardus – Laimos, Gabijos, Aušrinės, Dalios, Austėjos. Mums vis dar brangi yra Medeinė, Žemyna. Su pagarba tariame Perkūno ir Praamžiaus vardus. Ir jaučiame, kad vis dar esame Pilėnų palikuonys ir kad toje senojoje kultūroje glūdi mūsų unikalumas ir tikroji dvasinė stiprybė.

Dar apie maldas. Kai išgirstu kalbant rožinį arba giedant litanijas, kartais pagalvoju:  jeigu krikščioniškoji bažnyčia priskaičiuoja pasaulyje apie milijardą pasekėjų, o kiekvienas pasekėjas sukalba bent po keletą maldelių per dieną, tikėdamasis būti išgirstas „anapusinių“ globėjų, tai kiek Dievui Tėvui ir Jo Sūnui ar Mergelei Marijai tenka išklausyti pagyrų, prašymų ir dūsavimų? Ir tai –diena iš dienos, metų metus, tūkstantmečius! Ar „anapusinės“ būtybės gali turėti nors kokią laisvą minutėlę pasidžiaugti Dangiškos Karalystės ramybe?

O kokią ekologinę katastrofą galėtų sukelti Dievo pažadas prikelti visų laikų mirusiuosius paskutinę teismo dieną?! Suprantama,  “Dievas yra Visagalis“, tad  gali išklausyti,  gali neišklausyti, gali prikelti vieną „Sūnų“,  gali prikelti ir šimtus milijardų „sūnų ir dukterų”, – gali, gali, gali, gali…

O gal malda – tai pasikalbėjimas su savimi? Savęs prašome, save nuteikiame, iš savęs reikalaujame, puikiai suprasdami, kad viskas priklauso tiktai nuo mūsų pačių, ir joks „Dievas“ nesiruošia  tampyti mūsų už marionečių virvelių?

Ar bus pasaulio pabaiga? Taip – bus!  Tik ji ateis kiekvienam individualiai. Ateis taip, kaip ateina laikas vakaro miegui. Po mūsų – bus kitų žmonių, panašių į mus, gyvenimai, o tam tikra prasme – ir mūsų prisikėlimai – žodžių, minčių ir idėjų pavidalu.

Šv. rašte tikriausiai nereikia ieškoti istorinių faktų patvirtinimo. Tai knyga, kurioje perkeltine, grožine ir poetine forma yra sudėta senoji Dievo ir Žmogaus samprata, kurią kiekviena tauta ir kiekviena karta gali išsiversti į sau tinkamą kalbą. Tą puikiai atlieka ir kunigas Algirdas Toliatas savo pamoksluose. Jie skamba šiuolaikiškai, moderniai, suprantamai. Juose gausybė pavyzdžių, palyginimų ir iliustracijų. Knygoje galima surasti išties blaivių samprotavimų apie religines iliuzijas. „Dangus,–  pasak kunigo įžvalgų, – tai gyvenimas žemėje – čia ir dabar, labai konkretus ir apčiuopiamas“.

Algirdo Toliato Dievas žvelgia į žmogaus gyvenimą paties žmogaus akimis ir mąsto žmogaus protu. Šis  Dievas yra  psichologas, bet ne fizinės Visatos kūrėjas bei valdytojas.

 Nekyla abejonių dėl Algirdo Toliato gerų ir kilnių siekių, bet ar jo pasaulėžiūros diktuojama būtinybė pasikliauti vien tikėjimu į Dievo egzistavimą nepaverčia žmogaus nuolankiu, bejėgišku ir nusižeminusiu prašytoju?

Ar žmogaus klupdymas prieš mitinę būtybę, paklūstant jos atstovams, ideologams ir „šventų žodžių“ aiškintojams, nežlugdo  asmens savarankiškumo, individualumo, kūrybiškumo, jo laisvės ir atsakomybės už savo paties veiksmus, – visko, kas sudaro žmogaus moralinės brandos pagrindą?