Religija yra tikėjimas. Dėsniai yra žinojimas. Patikėti lengva. Sužinoti sunkiau. Tikėjimas suteikia jėgų. Bet tik adekvatus tikrovės supratimas įgalina prasmingai veikti ir pasiekti reikšmingą (arba net gyvybiškai svarbų) rezultatą. Sėkmingai konkrečiai veiklai būtina žinoti specifinius tos srities dėsnius, o bendram pasaulio ir žmogaus gyvenimo supratimui reikia suvokti ir jų bendruosius dėsnius. Juos tiria filosofija. Ji sudaro gilų pasaulėžiūros pagrindą. Religija taip pat atlieka pasaulėžiūrinę funkciją, tačiau ji tai daro ne racionaliame, o tik psichologiniame (instinktų, vaizduotės ir emocijų) lygyje.

Filosofai – ir idealistai, ir materialistai –  nagrinėja faktiškai tuos pačius bendruosius tikrovės dėsnius, tik pirmieji juos taiko idėjiniam, o pastarieji daugiau medžiaginiam pasauliui.

Kokie tie filosofiniai dėsniai? Jau Aristotelis nustatė dėsningą (pasikartojantį) santykį tarp bendriausių porinių mokslinių sąvokų, tokių kaip priežastis ir pasekmė, reiškinys ir esmė, turinys ir forma, būtinumas ir atsitiktinumas ir kt. Yra ir vadinamieji pagrindiniai dialektikos dėsniai. Jie veikia visoje tikrovėje – tiek materialioje, tiek kultūrinėje. Aš juos sutrumpintai vadinu Prieštaringumo, Saiko, Tapsmo dėsniais. Jie maždaug žinomi. Tačiau jų santykis su religiniais įsitikinimais komplikuotas, nepakankamai ištirtas, todėl yra aktualus ir įdomus.

  1. Prieštaringumas religijoje

 Dar Antikos filosofai nustatė, kad daiktai ir reiškiniai juos analizuojant atrodo prieštaringi. Jie  tarytum suskyla į dvi skirtingas puses tiek laiko, tiek erdvės, tiek ir savo esmės atžvilgiu. Pavyzdžių – begalės visose tikrovės srityse ir atitinkamai jas tiriančiuose moksluose. Tai veiksmas ir atoveiksmis, trauka ir stūmimas, judėjimas ir ramybė, asimiliacija ir disimiliacija, atsiradimas ir išnykimas, dvipusė gyvūnų elgsena – jų vienybė ir kova už būvį. Ypač daug visokių prieštaravimų sutinkame žmogiškoje sferoje.

Prieštaringumo neišvengia ir religija. Pagal ją, yra dangus ir pragaras, angelai ir velniai, skaistūs žmonės ir nuodėmingi, šventieji ir prakeiktieji, gamta ir antgamtė, natūralūs procesai ir stebuklai, amžina siela ir laikinas kūnas, dievas ir šėtonas.

Vadinasi, ir  „šventas“ medalis yra dvipusis, nes visos vertybės, net tik įsivaizduojamos, turi santykinį pobūdį. Mes nesuvoktume gėrio, teigiančio gyvenimą, jei nebūtų blogio, jį neigiančio, žalojančio, griaunančio. Religijoje gėris ir blogis naiviai suasmeninami. Tai vadinasi antropomorfizmu – dievo ir velnio sužmoginimu (tik vieno galva vaizduojama su aureole, o kito su ragais).

Pasirodo, dievas negali ne tik sunaikinti šėtono, bet ir apseiti be jo. Teigiamas polius be neigiamo neįmanomas (kaip ir sudėtis be atimties arba gimimas be mirties). Tai amžini partneriai. Velnias sugundo nusikalsti, dievas nuodėmes atleidžia. Dievas teisia, velnias nuosprendį įvykdo. Kuris iš jų galingesnis? Šis klausimas lieka be atsakymo. Aišku tik tiek, kad darbo visada turės ir satanistai, garbinantys nenugalimą šėtoną, ir egzorcistai, išvarinėjantys velnius iš psichinių ligonių. Jei nebūtų minuso (velnio) ir pliuso (dievo) – neliktų srovės (religijos).

Lieka neatsakytas dar toks klausimas: jeigu dievas yra gėris, kodėl jo kūryboje tiek daug blogio? Pats žmogus kaltas? Ne. Kokie kūriniai, toks ir kūrėjas. „Medis pažįstamas iš vaisių“. Dievo bejėgiškumas prieš velnią kaip blogio šaltinį kybo kaip Damoklo kardas virš teologų galvų. Pagaliau – dar tokia neaiški „matematika“: jei yra šėtonas ir dievulis, ar jų suma –  ne grynas nulis?

  1. Saiko dėsnis ir religija

„Kas per daug, nesveika“, – sako liaudies patarlė. Ji – dar vieno filosofinio dėsnio išraiška. Saiko rėmuose ir gyvačių nuodai yra vaistai, o be saiko ryjant medų, galima susirgti. Kas per mažai, irgi negerai. Vienas lašas – dar ne dušas, dvi plytos – dar ne namas. Tik kai kiekybiniai pakitimai pasiekia tam tikrą ribą, daiktas ar reiškinys keičia savo kokybę. Šis dėsnis galioja visur: ir buitiniame gyvenime, ir kultūroje, ir ekonomikoje. Jis ypač svarbus moralėje, politikoje. Jei kaimyninių valstybių atžvilgiu naudojama vien besaikė priešiškumo ir neapykantos retorika, tokia užsienio politika ne tik nėra konstruktyvi. Ji pavojinga, nes „žodžių karą“ dažniausiai lydi ginkluota kova. Tą parodo ir dvi pasaulinio masto skerdynės praeitame amžiuje, ir kruvini karai (ypač „šventieji“) per visą žmonijos istoriją. Ryškus pavyzdys –  daugelį šimtmečių vykstanti nuožmi konfrontacija „šventoje žemėje“ tarp judaistų ir musulmonų. Tą paliudija ir Biblija, teigdama: „Viešpats naikina palestiniečius“ (Jer 47, 4). Paskutinėje tokio „viešpaties“ agresyvumo akcijoje (2021 m. gegužės mėn.) žuvo 253 palestiniečiai (20 kartų daugiau nei žydų), tarp jų 64 vaikai…

Dar vienas nesaikingumo pavyzdys. Katalikiškojo „Katekizmo“ (1980) įžangos skyrelyje, pavadintame „Nepasotinta širdis“, sakoma, kad žmogus, siekdamas laimės, „trokšta visumos ir niekada nesitenkina dalimi“. Šventraštis pritaria: „Viešpats Dievas jiems švies ir jie viešpataus per amžių amžius“ (Apr 22, 5). Tačiau ar toks „visumos troškimas“, paliekant net dievą žibinto vietoje, reiškia santūrumą, susivaldymą? Greičiau nežabotą egoizmą –  griebti viską…

Religija nuolat pažeidžia saiko dėsnį: vietoj pagarbos reikalauja garbinti, vietoj kuklumo – nusižeminti (netgi klūpoti), vietoj žinojimo, kad žmogaus gyvenimas yra laikinas, – tikėti jo amžinybe. „Dievą reikia mylėti visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis“ (Mk 12, 29). Tokiu atveju meilės nelieka nei sau, nei artimui. Vienuolių bandymas laikytis šio „didžiojo dievo įsakymo“ iškreipia ir nuprasmina jų gyvenimą, nes visiškas atsidavimas įsivaizduojamam viešpačiui paverčia žmogų bergždžia (bevaike), izoliuota nuo „sugedusio pasaulio“, mažareikšme būtybe.

Religijai nebūdingas nuosaikus „auksinio vidurio“ principas. Šventraštyje sakoma: „Kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu tave iš savo burnos“ (Apr 3, 16). Dar daugiau – čia aistringai mėtomasi į abi puses:  triumfas danguje – siaubas pragare, dievo didybė  – žmogaus menkumas (žr. Sir 17, 31), dieviškoji išmintis – žmogiškasis kvailumas (žr. Pat 28, 26), dievo viešpatavimas – žmogaus vergavimas (žr. 1 Kor 7, 22) ir  t. t.  Nesaikingumas Švento Rašto   dažnai išeina iš krašto. Viename flange – perteklius, o kitame – deficitas…

Biblijos teiginiai, kaip paties „dievo žodis“, yra laikomi šventais, neliečiamais. Toks besaikis jos „tiesų“ absoliutinimas –  didžiausia religijos yda ir bėda. Tai kelias į idėjinį ekstremizmą ir praktinį terorizmą – kitaminčių diskriminavimą ir naikinimą. Šiais laikais krikščionybė jau vengia tokių kraštutinumų, tačiau „Didingas viešpats yra blogas kaimynas“ („A great lord is a bad neighbor“), –sako anglų patarlė. Turbūt nėra didesnio mobingo (psichologinio pažeminimo), kaip nuolat jausti „VIEŠPATĮ“ ant sprando…

  1. Tapsmo dėsnis ir religija

Mėgstu išsilavinusį krikščionį paklausti: „Kodėl žmogus sensta“? Įdomu stebėti besiraitantį kandidatą į dangų, bandantį išsisukti nuo atsakymo į šį klausimą. Dažniausiai išvis vengiama tokios polemikos. Bijoma surasti „karčią“ tiesą. Kaip po dienos neišvengiamai seka vakaras, taip jaunystė ir senatvė yra neatskiriami viena nuo kitos. O po „vakaro“ seka „naktis“…

.Savarankiškai mąstančiam žmogui sunku išlikti religingam. Neatsitiktinai M. Liuteris pavadino žmogaus protą „velnio paleistuve“. Šiam krikščionybės reformatoriui kažkodėl neatėjo į galvą, kad be tos „paleistuvės“ nebūtų paties žmogaus, nes protingumas yra jo esmė.

Tačiau ne tik žmogus sensta ir miršta. Nė vienas tikrovės objektas nėra amžinas. Vietoj išnykstančių daiktų ir gyvūnų atsiranda nauji, tačiau taip pat laikini. Tokia atsiradimo ir išnykimo, būties ir nebūties sąveika filosofijoje vadinama Tapsmu. Paviršutiniškai žiūrint į pasaulį, jis atrodo gana pastovus, tačiau faktiškai viskas yra tapsmo (virsmo, proceso, evoliucijos) stovyje. Tapsmas yra tikrovės esmė.

Šiam dėsniui pavaldžios ir religijos bei jų dievai. Pagoniškus žydų genčių dievus Baalą, Molochą, taip pat „aukso veršį“ ir kitus stabus išstūmė Judos genties dievas Jahvė (Jehova). O pastarąjį nustelbė ir beveik pakeitė Nazareto stalius Jėzus. Gerai, kad šiam maištininkui nepavyko tapti žydų karaliumi, nes sėkmės atveju romėnams būtų nepatogu laikyti jį dievu – bandymas sudievinti ir savus imperatorius buvo nesėkmingas.

Įdomu, kad krikščionių teologai, beveik du šimtmečius kovoję prieš darvinizmą, jau patys pripažįsta evoliuciją kaip „dieviškąjį tapsmą“. Netgi laiko jį dievo buvimo įrodymu. Tačiau jie mato tik vieną tapsmo pusę – teigiamą, bet užsimerkia prieš destruktyvią, neigiamą, nes jeigu dievas yra toks pat kūrėjas, koks ir griovėjas („naikinanti ugnis“ – žr. Žyd 12, 29), tai neaišku, kam toks „Sizifas“ išvis reikalingas. Gimimas (ne iš dievų, o iš tėvų) – viena žmogaus tapsmo pusė. Mirtis – kita. Ji ne „viešpaties bausmė“, o tapsmo pusinė esmė.

Pasakius „labas“ tam, ateina laikas su juo atsisveikinti. Bet nereikėtų pamiršti, kad lieka dar MES ir kad „senjorų“ mirties dėka gyvenimas per jų palikuonis tęsiasi toliau. Pačiame Šventajame Rašte sakoma: „Kaip lapai, sprogstantys ant žalio medžio, – vienam nukrintant, kitas išsprogsta, – taip kūno ir kraujo kartos, – vienai  išmirštant, kita užgimsta“ (Sir 14, 18).

                                                   _______

Realistinė pasaulėžiūra, pagrįsta bendrais tikrovės dėsniais, yra nesuderinama su religiniais prasimanymais, paremtais pertekliniu troškimu amžinai gyventi. Pasaulėžiūroje, kaip ir praktinėje veikloje, sprendimus dera daryti iš objektyvių faktų, o ne iš subjektyvių  norų, nes egoistinėmis iliuzijomis pagrįsta pasaulėžiūra negali būti visaverčiu orientyru gyvenime.