Ateizmas ir ateistai „Gyvenimo paslaptis – pats gyvenimas.“ Gėtė

Kas jis – kanibalizmas? Plačiausia šio žodžio prasme –  tai mityba. Visai neblogas dalykas. Norint  gyventi tenka maitintis. Visi gyvi „Dievo kūriniai“, išskyrus augmeniją, maitinasi kitais gyvais „kūriniais“. Tokia jau „aukščiausiojo“ nustatyta tvarka. Pastariesiems tokia „mityba“ – būti suvirškintiems –  paskutinė, todėl pasibaisėtina akcija. Tačiau tik pradinėje jos stadijoje. Suvalgytas gyvūnas jau nejaučia nei baimės, nei skausmo. Žodžiu, gyvūnijos kova už būvį suėdant silpnesnius už save – nors ir ne šventas, tačiau visai normalus dalykas.

Kanibalizmo atveju kalba eina apie gyvūnų maitinimąsi tos pačios rūšies „kūriniais“ (žvejojant man pačiam teko matyti, kaip didesnė lydeka ryja užkibusią ant skritulio mažesnę). Tačiau  ryti „savus“  jau neatrodo normalu. Ypač kai kalba eina apie žmogiškąjį lygmenį.  Žmogui valgyti kitą žmogų reiškia jį ėsti, nes tokia atgrasi mityba jau netelpa žmogiškumo sąvokos rėmuose. (Išimtimi galima laikyti tik kraštutinio badavimo atvejus. Pvz., jeigu ilgalaikės priešų blokados metu mirusiųjų kūnai nebūtų panaudojami maistui, lavonų būtų dar daugiau).

Nemaloni tema. Žiniasklaidoje nedaug informacijos apie šį „išsigimimą“, kartais praktikuojamą net ir šiais laikais. Ugandos diktatoriaus Amino ir Centrinės Afrikos imperatoriaus Bokasos šaldytuvuose buvo rasta žmogienos. Tokio žvėriškumo apraiškų būta ir Kongo Demokratinėje Respublikoje, ir Liberijoje. 2012 m. vienoje papuasų gentyje 29 kanibalai užmušė ir ritualo būdu suvalgė 7 žmones.

(https://www.google.com/search?ei=iEWEXv-cf16ATi7OYDA&q=Papua+%E2%80%93+Naujosios+ Zelandijos%BEmog%C4%97dros&oq=Papua+%E2%80%93+Naujosios+Zelandijos+%C5%BEmog%C% 97dros&gslcp=CgZwc3ktYWIQDFAAWABggkhoAHAAeACAAQCIAQCSAQCCqAQdnd3Mtd2l6&sclient=psy-ab&ved=0ahUKEwj-vbv3MboAhXHOpoKHeLDMMQ4dUDCAs)/.

Net ir išsivysčiusios kultūros šalyse, pvz., JAV, kažkokie aistringi pasiutėliai, prisiriję narkotikų, yra ne kartą apgraužę merginų ir vyrų veidus, nukandžioję ausis. Vienas kinas neseniai pardavinėjo žmogieną kaip stručio mėsą turguje…

Žiniasklaida vengia parodyti, kad kanibalizmas dažnai yra susijęs su religija. „Šventumo“ geriau neliesti… Todėl tiesos dėlei dera atkreipti skaitytojų dėmesį į žmogėdriškumo reiškinius, aprašytus  Šventajame Rašte. Kam prireikė žmogaus mėsos? Kodėl krikščioniškų apeigų metu dar ir dabar ryjamas paties „Dievo kūnas“ ir geriamas jo „kraujas“? Iš kur atsirado tokia mistinė mityba?

                                
Ryjamas „Kristaus kūnas“. Kramtyti negalima…

Senovės žydai galvojo, kad žmogaus gyvybės pagrindas yra ne tik kvėpavimas (dvėsavimas, dvasia), bet ir  kraujas. Nukraujavęs žmogus miršta. Senajame Testamente (ST) sakoma: „Kūno gyvybė yra kraujyje“ (Kun 17, 14).  Todėl kraujas – šventas dalykas. „Kraujas yra siela, todėl tau neleista valgyti sielos kartu su mėsa“ (Įst 12, 23). Jis –  dievo  nuosavybė. Todėl žydų dievui buvo aukojami ne tik gyvuliai(dažniausia avinėliai), bet ir žmonės: „Joks žmogus, besąlygiškai pašvęstas VIEŠPAČIUI, negalės būti išpirktas, bet turi būti užmuštas“ (Kun 27, 29). [Į šį „Dievo žodį“ Šventajame Rašte krikščionims derėtų ne tik žiūrėti, bet ir jį matyti.]

Gyvajam dievui, aišku, taip pat reikia maitintis. Tik, žinoma, ne mėsa. Dievas tarė: „Mėsos, kurioje tebėra kraujas, nevalgysite. Nes jūsų gyvybės kraujo aš pareikalausiu, (…), aš pareikalausiu žmogaus gyvybės“ (Pr 9, 5). Nors toks reikalavimas diametraliai priešingas dievo kaip „Tėvo“ įvaizdžiui, tačiau jeigu taip parašyta Šventajame Rašte… Gal čia taip pat kažkokia paslaptis? Tikintieji, giliau nesusimąstydami, praleidžia tokį „Dievo žodį“ pro akis. Baisu ir pagalvoti –  tiesiog neįmanoma, kad dievo šventumas gali būti susijęs su plėšrūnų sugebėjimais…

Kadangi žmonės, evoliuciniu požiūriu, vis tik yra kilę iš Afrikos žvėrių, antropologai nustatė,  kad kanibalizmas buvo paplitęs dar ir neolito bei bronzos laikais. Ne tik pitekantropų, bet dar ir neandertaliečių gentys užsiėminėjo kanibalizmu. Iš rastų to meto žmogaus sulaužytų kaulų ir kaukolių formos tapo aišku, kad buvo suvartojamas jų turinys – iš kaulų iščiulpiami, iš kaukolių išimami nepažeisti smegenys.

Žmonių aukojimas dievams – senas dalykas.  Jį žydai prieš  tris tūkstančius metų perėmė iš pagoniškų religijų. ST-to Kunigų (žr. 20, 2) ir Ezekielio (žr. 16, 20–21) knygose nurodyta, pavyzdžiui, kad senovėje žydai „skerdė ir aukodavo savo vaikus dievui Molochui [Molechui]“ bei kitiems stabams. Tačiau neatsiliko čia ir Jehova (liet. „Viešpats“) – Judos genties, vėliau viso Izraelio, o dabar ir visų krikščionių dievas. Esą jis pats pripažino: „Daviau jiems [žydams] ir įstatų, kurie nebuvo geri, ir įsakų, kuriais jie negalėjo būti gyvi. Juos sutepiau jų pačių dovanomis, – visų pirmagimių aukojimu, – idant taip juos sukrėsčiau, kad žinotų, jog aš esu VIEŠPATS” (Ez 20, 25 – 26). Kaip skamba tie „sukrečiantys” jo įsakai? Pvz., „Atiduosi man savo pirmagimį sūnų. darysi tą patį su jaučiais ir avimis“ (Iš 22, 28 – 29). Viešpatį žemėje atstovavo rabinai ir levitai. Todėl prieš patenkant kruvinoms aukoms į dangų ir jiems šis tas nubyrėdavo. Pats dievas yra nustatęs tokių aukų dalijimosi tvarką: „Aukų kraują išliesi ant altoriaus, mėsą gi pats suvalgysi” (Įst 12, 27). „Jei atnašausite dėkojimo auką Viešpačiui, suvalgysite ją tą pačią ir sekančią dieną, o kas liks, sudeginsite ugnyje“ (Kun 19, 5–6).

Kam prireikė Kristaus kraujo?

Ar žydų dievas – kraugerys? Ginčytinas klausimas. Abejotinas ir atsakymas. Nors dievas yra visagalis, tačiau jis negali, kadangi yra dvasia, maitintis medžiaginiu maistu. Kita vertus, ne tik jis, bet ir daugelis kitų tautų dievų reikalavo kruvinų aukų. Kam jiems to kraujo? Nepamirškime, kad kraujas buvo laikomas gyvybės pagrindu (siela). Jis –  neįkainojama vertybė. „Vyriausiasis kunigas turi atlikti apeigas ne be kraujo, kurį atnašauja už save ir už tautos paklydimus“  (Žyd 9, 6– 7). „Bemaž viskas pagal įstatymą apvaloma krauju ir be kraujo praliejimo nėra atleidimo“ (Žyd 9, 22).

Pasirodo, dievas mėgo kraują… uostyti. „Kunigas išlies kraują ant Viešpaties altoriaus, kad būtų malonus kvapas Viešpačiui“ (Kun 17, 6). Kraujo kvapo  „meilumas“ (ark. Skvirecko vertime) dievui dažnai pabrėžiamas Biblijos Išėjimo ir Kunigų knygose. Net ir „Kristus atidavė už mus save kaip kvapią auką Dievui“ (Ef 5, 2). Reikia manyti, kad šventas „Sūnaus“ kraujo kvapas „Tėvui“ buvo ypač mielas…

Kodėl žydų dievui (ar rabinams?) būdavo aukojami kūdikiai? Nepasenusi, šviežia, švelni mėsa skanesnė.  Ir kraujas aukštesnės kokybės… O kodėl tik pirmagimiai? Kadangi Biblijos autoriai į moterį dažniausiai žiūrėdavo kaip į prastą, nešvarią būtybę (žr. Job 25, 4), buvo laikoma, kad pirmagimiai dar buvo nespėję „susitepti“ jos krauju ir išvalomis.

                       Tokie skaniausi…

Buvo aukojami ir suaugesni žmonės. „Tikėdamas Abraomas ryžosi paaukoti net viengimį sūnų“ (Žyd 11, 17). Bet visų pirma buvo aukojami nugalėti žydų priešai –  belaisviai. Tegul žino, kas jų laukia… „Viešpats kalbėjo Mozei: ‚Atidėk kaip duoklę VIEŠPAČIUI iš kiekvieno penketo šimtų asmenų‘ [belaisvių]. Asmenų buvo šešiolika tūkstančių, iš kurių trisdešimt du asmenys buvo duoklė VIEŠPAČIUI“ (Sk 31, 40). Kadangi savi kariai sumanumu ir kovine dvasia buvo daug vertingesni, pergalės atveju jų žydai aukojo dešimteriopai daugiau: „Nuo izraeliečių pusės Mozė paėmė po vieną iš kiekvienų penkiasdešimties asmenų ir atidavė juos levitams, atliekantiems tarnybą VIEŠPATIES  Padangtėje“ (Sk 31, 47). Tokiu būdu buvo paaukota dar per tris šimtus asmenų. Apie savųjų karių aukojimą Biblijoje rašoma tik Skaičių knygoje, o apie belaisvių – ir kituose tekstuose: „Tu [Viešpatie] užžengei aukštyn, vedinas belaisviais, ėmei dovanų žmones“ (Ps 68, 19). Nauda buvo abipusė: „Kildamas aukštyn, [Viešpats] nusivedė belaisvius ir davė žmonėms dovanų“ (Ef 4, 8). Tiesa, tokių „dovanų“ panaudojimo maistui technologija Biblijoje nutylima… Aišku tik tiek, kad tai buvo savotiška šventyklose atliekama ritualinė komunija.

Ilgainiui, kylant kultūros lygiui Artimųjų Rytų šalyse, tokios „dovanos” ir kruvina levitų „tarnyba” šventyklose negalėjo nekelti pasibjaurėjimo. Jau Jobo knygoje randame Jobo pasitenkinimą, kad jo vyrai  neprašė: „Kas mums duotų jo [priešo] kūno, kad  pasisotintume” (Job 31, 31). Kildavo netgi konfliktai su pasenusių, žiaurių papročių šalininkais: „Viešpatie, tu baudi senuosius tavo šventos žemės gyventojus dėl to, kad  jie neteisiomis aukomis be pasigailėjimo žudė savo vaikus, ėdė žmonių vidurius iš tavo šventyklos vidaus, tu juos norėjai sunaikinti mūsų tėvų rankomis“  (Išm 12, 1 –  6). Tokie žvėriškos komunijos dalyviai pagaliau susilaukė atpildo –  jau patys buvo naikinami. Žodžiu, vystantis visuomenei, didėjančio civilizuotumo įtakoje net ir dievas persiorientavo –  reikalavimą žudyti kūdikius pakeitė savotiška jų prekyba: „Kielvieną pirmagimį tarp savo sūnų išpirksi pinigais“ (Iš 13, 13). Rabinams toks turgus buvo žymiai naudingesnis – mažiau reikėjo  vargti su aukurų įranga, kūnų atliekomis ir teršti rankas krauju.

Izraelyje greta pirmagimių „pašventimo” dievui  buvo įvestas ir visų mažylių falų (ark. Skvirecko vertime vadinamų „kūnais”) apipjaustymas, kurio religingi žydai laikosi lig šiol. Tai esą taip pat nustatė dievas: „Apipjaustysite savo kūną. Kiekvienas vyriškas kūdikis, sulaukęs aštuonių dienų, bus apipjaustomas per visas jūsų kartas“ (Pr 17, 11–12). Nors tokia kraupi apeiga (senovėje atliekama aštriais akmenimis) taip pat neapsieina be skausmo ir kraujo, bet čia kūdikių gyvybei pavojus dažniausiai jau negresia. Tačiau kam dievui ir patiems šventikams reikia tokio mažo kiekio „užpakalinės” mėsytės? Kiekis mažas, bet kokybė nuostabi –  juk vyriškas organas taip pat yra gyvybės nešėjas… Pagarba jam! Todėl „nė vienas, kurio sėklidės sutraiškytos ar varpa nupjauta, nebus priimtas į VIEŠPATIES sueigą“ (Įst 23, 2). Čia yra tik viena išimtis – šv. Paulius rekomendavo: „Vardan Dievo gailestingumo aš prašau jus, broliai, aukoti savo kūną, kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką“ (Rom 12, 1). Kokį „kūną“? Jėzus aiškino: „Yra eunuchų [iškastruotųjų], kurie patys save tokius padarė dėl dangaus karalystės“ (Mt 19, 12). Vadinasi, buvo ir tokių tikinčiųjų, kurie aukodavo dievui ne tik apyvarpės odelę, bet ir visą falą! Ko tik nebūna šventame pasaulyje – indusai, dievo Šivos garbintojai, praktikuodavo netgi „Falo šventę”…

Pats Jėzus, kaip judaizmo reformatorius, buvo skeptiškai nusiteikęs kūdikių apipjaustymo atžvilgiu. Jis, paneigdamas „Tėvo” nurodymą, sakė žydams: „Mozė jums įsakė apipjaustymą, nors jis kilęs ne iš Mozės, o iš protėvių…” (Jn 7, 22). Apaštalas Paulius papildė: „Jeigu leisitės apipjaustomi, Kristus jums nebebus naudingas“  (Gal 5, 2). „Juk Jėzuje Kristuje nieko nereiškia nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, o vien tikėjimas“ (Gal 5, 5).  Norėdamas kuo plačiau paskleisti naująjį tikėjimą Romos imperijoje, Paulius Jeruzalės krikščionių bendruomenės vadams, kurie dar atkakliai laikėsi apipjaustymo apeigų, piktai palinkėjo: „O, kad jie visai nusipjautų!“ (Gal 5, 12).

Biblija, be kita ko, yra ir pasenusio kanibalizmo knyga

Nors judaizmo reformatoriai, į šį tikėjimą įvesdami naują, daug žmoniškesnį dievišką personažą, taip kardinaliai jį pakeitė, kad faktiškai buvo sukurta nauja religija, tačiau kruvina istorinė hebrajų tradicija ir krikščionių religijoje paliko gilų pėdsaką. Evangelistai patį Jėzų Nazarietį, nors jis buvo nuteistas mirti už maištavimą, pavertė auka dievui. Bet – jau ir žmonėms! „Jėzus, naujasis Dievo Avinėlis, maitina savo mokinius savuoju kūnu ir krauju“ (NT, 1989, p. 205). Tik nelabai aišku pagal NT, kieno valia Jėzus atsidūrė ant kryžiaus. Evangelistai teigia, kad jis pats pasiaukojo, o Apaštalų darbų knygoje rašoma, kad tai įvyko „Dievo sprendimu ir numatymu” (Apd 2, 23), kad „jis nepagailėjo nė savo Sūnaus” (Rom 8, 32).

Jėzus,  kaip ir visos aukos, pagaliau atsidūrė žmogaus dispozicijoje. Senatorius Juozapas skubiai nuėmė dar gyvą naująjį „dievą” nuo kryžiaus ir slapta, be jokių liudininkų „prikėlė“ savo rūsyje. Po to pakeitęs išvaizdą nevykėlis „žydų karalius” pabėgo iš Jeruzalės ir dingo kaip į vandenį… Tačiau gandas apie jo „prisikėlimą” tapo negęstančia žarija įsidegant krikščioniško pramano laužui visoje Romos imperijoje. Buvęs Nazareto dailidė evangelistų vaizduotėje tapo viso pasaulio karaliumi ir amžino gyvenimo duona. Esą jis pats pareiškė: „Iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės“ (Jn 6, 53). „Tas, kuris mane valgo, gyvens per mane“ (Jn 6, 57).                                 

                      Nukryžiuotasis – „gyvenimo duona” krikščionims? Ar bausmė už maištavimą?

Paradoksas: hebrajai aukodavo dievui žmones, o krikščionys atvirkščiai – dievą pavertė maistu žmonėms. Tokį šokiruojantį neva paties Jėzaus nurodymą tikintieji laiko tik vaizdinga evangelistų metafora. Bet jeigu krikščioniška Komunija – tik Jėzaus pa(si)aukojimo imitacija, (tuo labiau, kad jis išliko gyvas), tai faktiškai aukos nėra. Yra, anot Jobo, tik „vėjo žodžiai“ (Job 10, 3). Kad būtų išvengta tokio beprasmio religinių apeigų spektaklio, krikščonybės kūrėjai ir Vatikano ideologai griebėsi stebuklo. Pagal juos, mišių metu, „Perkeitimo momentu duona ir vynas tampa Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnu ir Krauju. Įvyksta pati Auka. Tai yra su niekuo nepalyginamas įvykis, visiškai antgamtinis“ (Katekizmas, 1980, p. 58–59).

Ar iš tikrųjų kunigai prie altoriaus sukuria tokį „antgamtišką įvykį“? Jeigu tai stebuklas, tai kodėl kilusios koronaviruso pandemijos metu ne tik buvo nutrauktas šv. Komunijos dalijimas (iš pradžių buvo bandoma duoti „dievo kūną“ į saują, bet susigriebta, kad ir tokiu būdu „gyvenimo duona“ gali tapti mirties nešėja), bet ir faktiškai nutrauktas pačių bažnyčių lankymas? Bažnyčios – pavojinga žmogaus gyvybei vieta? Italijoje, kurioje randasi katalikybės centras, nuo šio nelemto virusinio „Dievo kūrinio“ („Viskas per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę“ – Jn 1, 3) numirė daugybė žmonių, tame tarpe šešiasdešimt septyni (vien 2020 kovo mėn.) dvasininkai. Nepaisydamas šių faktų, Kauno vyskupas K. Kėvalas pareiškė, kad ši epidemija yra „ne Dievo bausmė, o galimybė žmonėms išreikšti artimo meilę“. Išeina, kad tokia „galimybė“ –  taip pat dieviško gailestingumo išraiška. Šis pareiškimas – tai pavyzdys, kaip dvasininkai kreivos logikos dėka apverčia tiesą aukštyn kojom. Tačiau klausimas, kodėl „gailestingas“ dievas sukūrė tiek daug visokių žalingų bacilų ir virusų ir tebekuria vis naujas jų rūšis, nuo kurių kankinasi ir be laiko miršta žmonės, lyg Damoklo kardas nuolat kybo virš bažnyčios galvos…

Pasirodo, „stebuklai“ yra bejėgiai prieš gamtos stichiją. Katalikiška doktrina čia eina į vieną pusę, o žmonių psichologija į kitą. Ne tik eiliniai tikintieji nelaiko kunigų stebukladariais, bet ir patys kunigai  netiki tokiais savo sugebėjimais. Kokį atsidūrusį „kielike“ Jėzaus „kūną“ jie ryja? Širdį? Gabaliukais? Ar apžioja visą? Net ir tokie vaizdiniai jiems būtų koktūs ir jų pačių laikomi nuodėme. Kanibalizmas krikščionims svetimas, netgi mažai girdėtas dalykas. Jie priima Komuniją kaip jų dvasinio suartėjimo su Jėzumi ir kaip jų religijos šventumo ženklą.

Kristaus kūnas?

Gerai tai ar blogai? Ir taip, ir ne. Aišku, verčiau ryti „Kristaus kūną“ iš  miltų iškepto paplotėlio pavidalu, negu iš tikrųjų „ėsti žmonių vidurius šventykloje“ arba mokėti kunigui „išpirką“ už savo kūdikį. Naujajame Testamente „atšaukiamas ankstesnis įstatymas dėl savo silpnumo ir bergždumo“ (Žyd 7, 18).  Reikėtų pridurti – „ir žiaurumo“. Visose šalyse, kuriose vietoj pagonybės buvo įvesta krikščionybė – nauja, kultūringesnė religija, – tikrasis kanibalizmas išnyko. Atsitiktiniai žmogėdrų išpuoliai dabar jau retenybė. Krikščionybėje jau ne dievas aukoja sau žmones, o atvirkščiai – jis pats tampa „gyvenimo duona” žmonėms.  Šia prasme krikščionybę galima apibrėžti kaip mistinę, tačiau jau nekruvinos kovos už iliuzinį būvį formą. Todėl nepaisant kunigų „stebuklingų“ manipuliacijų su duona ir vynu, galima drąsiai tvirtinti, kad Komunija, kaip „Dievo kūno“ priėmimas „į tikinčiojo širdį“, turi jau tik simbolinį pobūdį. Naujojo dievo tariamo pa(si)aukojimo dėka krikščionybė iš esmės yra, nors ir iškreipto, iliuzinio, bet vis dėlto jau, galima sakyti, tam tikra humanizmo išraiška. (Humanizmas kaip vertybė turi santykinį pobūdį.) Pasirodo, ir pasaulėžiūrinė mistika bei ją atitinkanti praktika progresuoja, švelnėja. Keisdama savo formas vystosi, tobulėja ir religija.

Kita vertus, krikščionybė, kaip siekis visada būti, neišnykti, yra mums bendro instinkto su žemesniais gyvūnais išraiška. Nors saiko rėmuose šis gyvybinis instinktas yra natūralus, tačiau krikščionybėje jis įgauna išpūstą, perteklinį pobūdį. Patys teologai pripažįsta, kad krikščioniui būdinga „nepasotinta širdis: jis trokšta visumos ir niekada nepasitenkina dalimi“ (Katekizmas. 1980, p. 5). Vadinasi, jis siekia visiškos ir amžinos gyvenimo pilnatvės, nuolatinės laimės, netgi susilieti su „Viešpačiu“. Tokie suabsoliutinti, besaikiai troškimai yra per daug egoistiški (gavus gyvybę iš tėvų, ją tenka perduoti vaikams). Jie yra atitrūkę nuo realybės, kuri kartais net dievą paverčia „nuotoliniu“. Tikrovėje nieko nėra amžino. Be to, ar verta pasaulėžiūroje kopijuoti žiaurų gilios senovės žydų fanatizmą? Kanibalizmas – nors jau tik istorinis ir dabar tik simbolinis „švento“ žvėriškumo šleifas –  krikščionybei garbės nedaro. Kokia prasmė nešioti senovės žmogėdrų antspaudą? Todėl tiems tikintiesiems, kurie ir po ilgos pandeminės pertraukos vis dar bus ištroškę „Kristaus kūno“, iš anksto galima palinkėti: „Skanaus!“  Tik gal nereikėtų tokiai praktikai iškabos, nes čia tinka paties Jėzaus žodžiai: „Atleisk, Viešpatie, tiems, kurie nežino, ką darą“.

„

Spausdinti straipsnį