Šiandieninė bažnyčia nebegali nekreipti dėmesio į mokslo pasiekimus. Svarbiausius iš jų, turinčius pasaulėžiūrinę reikšmę, ji stengiasi pagrįsti teologiškai. Neneigdami pačių mokslo faktų, teologai juos ima interpretuoti religinės pasaulėžiūros plotmėje. Absurdiškus biblinius pasakojimus, pavyzdžiui, apie pasaulio sukūrimą, tikėjimo adeptai, nepaisydami savo pačių teiginio, kad tai yra „dievo žodis“, vis dažniau aiškina taikydamiesi prie šiandieninio žinių lygio. Nors, jų teigimu, bibliniai tekstai  buvo apreikšti anų laikų žmogui, tačiau jų tiesos, esą, turi universalią prasmę. Dieviškoji dvasia kalbėjusi per apreiškimus, pranašystes, stebuklingus regėjimus, sapnus, nes nebuvę įmanoma kitaip išaiškinti sudėtingų dalykų, reikėję derintis prie tuomečio žmonių pasaulėvaizdžio  ir supratimo. Šiais laikais apsiskaitę ir išsilavinę žmonės, esą, yra pajėgūs suvokti tikrąjį pasaulio vaizdą ir tuo pačiu neprarasti noro ieškoti Kūrėjo pėdsakų  mokslo atskleidžiamuose gamtos „stebukluose“.

Tokios teologinės nuostatos dažnai sutinkamos įvairiuose religinės propagandos portaluose, iš kurių žinomiausias yra „Bernardinai.lt“.  Savo idėjas visų tikėjimų propagandistai aktyviai platina įvairiais būdais, kartais pasinaudoja net ateistinės krypties svetainėmis, pavyzdžiui,  Feisbuko paskyromis „Lietuvos ateistai“ ar „Lietuvos ateistų sąjunga“.

Religijos gynėjų argumentacija dažniausiai yra emocinė, besiremianti „liudijimais“, išgyvenimais, bet nepasižymi gilesne logine analize. „Argi tokie nuostabūs, tokie sudėtingi reiškiniai gali atsirasti savaime, be Kūrėjo pagalbos“, – rašo jie ir priduria: „Daug sužinome apie Visatą, bet juk kasdien aiškėja, kad to ir to nežinome ir kažin ar sužinosime. Kūrėjo darbai neišmatuojami“.

Manau, kad toks „protingojo Kūrėjo“ veiklos pėdsakų „ieškojimas“ ir „atradimas“ – paviršutiniškų žinių ir emocijomis grįsto aiškinimo rezultatas. Sugrįžkime prie gyvosios gamtos reiškinių  mokslinio tyrimo  ir pažvelkime  į mokslo atskleidžiamus faktus ateizmo požiūriu.

  Pradžioje pateiksiu citatą, kurią neseniai perskaičiau viename internetiniame portale ir kurios autorius daro jau  mano minėtas religines išvadas  apie „Kūrėjo veiklos mastą“.

„Gyvoji ląstelė – tai mikroskopinis biologinis narvas, turintis panašumų į milžinišką augalą, atitinkantį viso miesto dydį ir atliekantį beveik tiek pat unikalių funkcijų, kiek ir visa žmogaus organizuota produkcijos gamyba žemėje. Šis „augalas“ turi vieną savybę, kurios neturi nė viena moderniausia mūsų technikos priemonė, – gebėjimą per kelias valandas atkurti pažeistą savo struktūrą. Žmogaus kūne yra apie 30 trilijonų tokių ląstelių!“

„Gyvoji gamta“ veikia kitais principais, negu, pavyzdžiui, žmogaus sukurta technika, kuri be nuolatinės priežiūros greitai ir negrįžtamai sugenda. Gamta neturi „tikslo“, kuriam pasiekti reikėtų manipuliuoti fizikiniais dėsniais. Atvirkščiai – „tikslais“  virsta „galimybės“. Neįtikėtini gyvybės evoliucijos rezultatai atsiranda atmetimo būdu, kai išnyksta nenusakoma gausa nepasiteisinusių arba neišgyvenusių biologinių struktūrų, o lieka tik tai, kas nesuyra, arba kas natūraliai prisitaiko prie tam tikros fizinės ir biocheminės terpės sąlygų. Kitaip tariant, gyvoji ląstelė yra stabili dėl to, kad ji yra entropijos, t.y. „netvarkos“, arba genetinės įvairovės didėjimo, bet ne tikslingo išorinio, tarkim, antgamtinio,  palaikymo rezultatas. Jei pabandytume joje sukurti kokią nors mums suprantamą „tvarką“, tai ląstelė iširtų kaip neveikianti sistema, o veikti gali tik iš pažiūros keista, bet stabili paties organizmo  kuriama „netvarkos“ sistema.

Tai paradoksalu, tačiau tai pasakytina apie visas gyvąsias struktūras. Gamta sukūrė nenusakomo sudėtingumo organizmus, tačiau „neišrado“ tokių elementarių techninių elementų, kaip,  pavyzdžiui, apskritimas, ratukas arba krumpliaratis. Tokie techniniai sprendimai tiesiog biologiniu požiūriu  nepasiteisina, nors yra tvarkingos, tačiau genetiniu keliu nepasigaminančios struktūros. Ląstelės gyvybingumas jokiu būdu nėra beribis. Tik tam tikroje biologinėje terpėje ir siaurose fizinių sąlygų ribose ji sėkmingai veikia. Nežiūrint ląstelių panašumo, besidaugindamos jos kinta, mutuoja, o kiekviena mutacija veikia kaip naujos prisitaikymo prie kintančių aplinkos sąlygų galimybės paieška. Ląstelė praktiškai išlaiko savyje visą evoliucinį įdirbį, garantavusį jos išlikimą.

Kiekvieno žmogaus kūnas, kaip ir bet kuris kitas gyvas organizmas, yra  begalinio  atrankos proceso rezultatas ir padarinys. Žmogaus kūno gyvybiniai principai yra neabejotinai panašūs į visos gyvūnijos gyvybinius principus. Žmogus, kaip ir dauguma žinduolių, panašiai maitinasi ir panašiai dauginasi. Visą žmonijos  populiaciją ir kiekvieną žmogiškąjį individą su visa žemės gyvybe jungia „evoliucijos medis“. Mes visi vieni nuo kitų priklausome ir tam tikra prasme esame giminės ir tolimi palikuonys, prasidėję nuo tos pačios pirmos sėkmingai pasidauginusios ląstelės.  Šia prasme „protingasis Kūrėjas“ ilgame evoliucijos etape tiesiog nebūtų turėjęs ką veikti …

Lytinio akto metu vyro organizmas išskiria apie arbatinį šaukštelį spermos. Nors kiekis ir nedidelis, jame būna apie 200 milijonų spermatozoidų, kurių dauguma gali apvaisinti moters kiaušinėlį. Pagal kiekį tai atitinka apie du trečdalius JAV gyventojų! Jeigu žmogaus gimimas būtų valdomas „protingos jėgos“, tai vienai gyvybei atsirasti užtektų tik vieno spermatozoido. Tačiau žmogaus organizmo biologinė pradžia kiekvieną kartą atsiduria tame evoliucijos etape, kai tolimi protėviai dar buvo  vienaląsčių bakterijų pavidalo, o jų išlikimą lėmė kiekiai ir tikimybės.

Lyginant daugelį fizinių rodiklių, žmogus netgi labai atsilieka nuo žinduolių ir kitų pagal evoliucinį „medį“ artimų „giminaičių“. Vienintelis rodiklis, kuris leido jam pakilti į mitybos ir dominavimo piramidės viršūnę, – tai biologinė „investicija“ į smegenis. Išskirtine žmogaus smegenų savybe tapo gebėjimas protauti, kitaip sakant, fiksuoti ir apdoroti vis didesnius informacijos kiekius. Ši savybė pradėjo vystytis dar pirmykščių žmonių bendruomenėse, gerindama jų išgyvenamumo rodiklius. Bendruomenės taip pat ėjo evoliucijos keliu nuo šeimos klano iki genties, nuo kastos iki klasės, nuo tautos iki šiuolaikinės globalios visuomenės. Žmogaus biologinės investicijos į smegenis pasekmė – ištobulėjusi kalba, išlavėjęs jausmų, dorovės pasaulis, išsivysčiusi konkreti ir abstrakti logika. Žmogaus biologija lėmė ir daugybę socialinių reiškinių, pirmiausia išaugusį planetos gyventojų skaičių, kuris šiuo metu jau viršija 7 milijardus.

Tikintiems „protingojo Kūrėjo“ valia labai svarbu žinoti, kas lieka iš žmogaus po mirties. „Nemirtinga siela“, – atsako jie.

Visi gerai žinome, kad mirusio žmogaus, kaip ir kiekvieno gyvūno, kūnas iš karto nesuyra iki cheminių elementų, iš pradžių jis tampa maisto medžiaga ir biologine terpe virusams, bakterijoms, sporoms, grybeliams, augalams ir kitoms pačioms įvairiausioms gyvybės formoms. Šia prasme laki poetės Salomėjos Nėries frazė „Aš diemedžiu žydėsiu“ simbolizuoja vieną iš esminių gyvosios gamtos ypatybių: visa biologinė medžiaga sugrįžta atgal į nuolatinį gamtos procesų ratą, „bandymų poligoną“, kurį vadiname ekosistema.

O ką būtų galima pasakyti apie „nemirtingą žmogaus dvasią“, arba sielą, apie kurią milijonai tikinčiųjų tiek daug kalba ir iš kurios tiek daug tikisi?

Tikriausiai mažai kam ateina į galvą mintis, kad kiekvienas spermatozoidas arba kiaušinėlis galėtų turėti sielą. Bet kad  užsimezgusi gyvybė motinos įsčiose ją jau turi, krikščionys neabejoja, nes viena iš šios religijos tiesų – žmogiškoji esybė sielą tiesiogiai gauna iš dievo gyvybės užsimezgimo momentu.

Ieškodami mokslinio  atsakymo į šį klausimą, turime grįžti prie „evoliucijos medžio“. Beždžionė, šuo ar katė nėra žmogui tolimos giminystės šakos. Šių gyvūnų elgesys gana logiškas, suprantamas, nesvetima jiems ir plati jausmų gama. Žmogų gyvūnas taip pat greitai perpranta, prisiriša ir sugeba iš jo išsireikalauti maisto, dėmesio, o kartais ir tikros meilės. Kas gi tada lieka „nemirtingai žmogaus sielai“, kurios neturi gyvūnas?  Protas, intelektas, socialumas, moralinės vertybės, atjauta ir pasiaukojimas, grožio pajauta, gebėjimas mokytis, įgyti žinias ir jomis naudotis bei dalintis su kitais, kurti. Tačiau visos tos dvasinės vertybės taip pat atsirado evoliucijos procese ir nuolat tobulėja bei keičiasi. Kartu tai yra ir patys materialiausi procesai, kuriuos žmogus išmoko skaitmenizuoti ir paskleisti kompiuteriniais tinklais po visą planetą, netgi siųsti į kosmosą. Tad „nemirtingoji siela“, atmetus visus mitus ir iliuzijas, yra tai, ką gera kiekvienas žmogus, baigdamas savo gyvenimo kelią, palieka gyviesiems. Visų pirma tai kalba, dorovinės nuostatos, žinios, meninė ir intelektualioji kūryba, visa tai, ką mes vadiname kultūra. Galėtume tai pavadinti žmogaus gyvenimo ir ir nemirtingumo algoritmais, kurie jokiame įsivaizduojamame danguje ar mitinių pomirtinių dvasių pasaulyje, jei jis ir egzistuotų, nebūtų reikalingi ir neturėtų jokios prasmės.