Ateizmas ir ateistai „Gyvenimo paslaptis – pats gyvenimas.“ Gėtė

Pradžioje prisiminkime Lietuvos Konstitucijos straipsnį, deklaruojantį sąžinės laisvę.

26 straipsnis. Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma. Kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą ir vienas ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo. Niekas negali kito asmens versti nei būti verčiamas pasirinkti ar išpažinti kurią nors religiją arba tikėjimą. Žmogaus laisvė išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą negali būti apribota kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę, taip pat kitas asmens pagrindines teises ir laisves. Tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus.

Iš 40 straipsnio. Valstybinės ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigos yra pasaulietinės. Jose tėvų pageidavimu mokoma tikybos.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo …“ (žr. https://www.lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta341/content) kai kurios  išvados:

 „Konstitucijoje yra įtvirtintas valstybės ir bažnyčios atskirumo principas. Konstitucinis valstybės ir bažnyčios atskirumo principas yra Lietuvos valstybės, jos institucijų ir jų veiklos pasaulietiškumo pamatas. Šis principas, taip pat Konstitucijoje įtvirtinta įsitikinimų, minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė, konstitucinis asmenų lygybės principas kartu su kitomis konstitucinėmis nuostatomis lemia valstybės pasaulėžiūrinį ir religinį neutralumą. Šios įstaigos turi būti tolerantiškos, atviros ir prieinamos visų tikybų žmonėms, taip pat netikintiesiems visuomenės nariams. Konstitucijos 40 straipsnio formuluotė „pasaulietinės“ reiškia, jog Konstitucijoje yra įtvirtinta mokymo valstybinėse ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigose pasaulietinio turinio prezumpcija“.

 „Konstitucijos 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas valstybinių ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigų pasaulietiškumo principas, be kitų dalykų, reiškia, kad valstybės ir savivaldybių pasaulietinės mokymo ir auklėjimo įstaigos yra tolerantiškos, atviros ir prieinamos visų tikybų žmonėms, taip pat netikintiesiems visuomenės nariams; ugdymo pasaulėžiūrinis turinys šiose įstaigose yra pasaulietinis; dėstant pasaulietinius mokomuosius dalykus moksleiviams nėra diegiama jokia religija ar tikėjimas“.

„Valstybė turi pareigą užtikrinti, kad niekas nesikėsintų į asmens dvasios dalykus: nevaržytų jo prigimtinės laisvės pasirinkti jam priimtiną religiją ar nepasirinkti jokios, pakeisti pasirinktą religiją ar jos atsisakyti. Valstybė negali nustatyti privalomų reikalavimų, kad asmuo nurodytų savo tikėjimą, požiūrį į tikėjimo dalykus“.

„Pagal Konstitucijos 26 straipsnio 2 dalį žmogus yra laisvas pasirinkti tą religiją arba tikėjimą, kuris priimtinas pačiam pasirenkančiajam, kartu – ir teisę nepasirinkti jokios religijos arba tikėjimo“.

„Tai, kad Lietuvos valstybė ir jos institucijos yra pasaulėžiūros ir religijos požiūriu neutralios, reiškia valstybės ir tikybos sričių, valstybės ir bažnyčių bei religinių organizacijų paskirties, funkcijų ir veiklos atribojimą“.

Tai tik kelios labai svarbios Konstitucinės sąžinės ir minties laisvės nuostatos. Jų netenka kvestionuoti. Bet ar jų laikomasi praktikoje?

 Norėdamas atsakyti į šiuos klausimus,  iš  naujo peržiūrėjau  Lietuvos respublikos ir Šventojo sosto sutartį dėl santykių tarp katalikų bažnyčios ir valstybės teisinių aspektų (įsigaliojo 2000 09 16, žr. https://katalikai.lt/index.php?id=74), Lietuvos respublikos ir Šventojo sosto sutartį dėl bendradarbiavimo švietimo ir kultūros srityje (įsigaliojo 2000 09 16, žr. https://katalikai.lt/index.php?id=74),  Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą (teisės akto redakcija įsigaliojo 2010-01-05, žr. https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.B4DBBD7C388A/TAIS_363706), Tikybos (katalikų) bendrąją programą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministro 2006 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. ISAK-1484 (žr.  https://www.smm.lt/uploads/documents/ugdymo-programos-archyvas/vidurinis-ugdymas-archyvas/tikybos_programa.pdf).

Palyginus konstitucines nuostatas bei konstitucinio teismo išaiškinimą su ką tik aukščiau išvardintais dokumentais, kyla daug abejonių ir kontraversiškų pamąstymų.

Skaitant Vatikano ir Lietuvos Respublikos sutartis, susidaro įspūdis, kad pirmoji pusė, remdamasi Bažnyčios Kanonais, gavo viską, ko tik reikalavo, o antroji tik įsipareigojo sudaryti kuo palankiausias sąlygas tiems reikalavimams įgyvendinti. Į akis krinta  katalikų bažnyčios, o tuo pačiu ir katalikybės, kaip religijos, išaukštinimas pabrėžiant „ypatingą Katalikų Bažnyčios vaidmenį, ypač ugdant lietuvių tautos moralės vertybes, bei jos istorinį ir dabartinį įnašą į socialinę, kultūrinę ir švietimo sritį“. Po tokios adoracijos nieko kito nebelieka kaip įrašyti reikalavimą, kad „pagarbą religiniams įsitikinimams, simboliams ir vertybėms privalu užtikrinti visose švietimo ir studijų institucijose“.

Nejaugi  reikia gerbti tik tai, kas susiję su religija? Nejaugi į religiją ir jos simbolius pas mus kas nors piktavališkai kėsinasi? Žinoma, gali pasitaikyti atskirų išpuolių kaip ir prieš bet ką kita. Bet tikriausiai  reikalas čia tas, kad taip įstatymu norima apsaugoti katalikų religiją nuo bet kokio kritinio požiūrio, kad mokyklose, kaip ir bet kurioje kitoje viešoje erdvėje, niekas net necyptelėtų prieš katalikų bažnyčią ir religiją. Jeigu tik kurs nors pasigirsta  kritiškas žodis bažnyčios ir religijos adresu, tuoj pat šaukiama apie tikinčiųjų jausmų įžeidimą. pasityčiojimą ir agresiją prieš religines vertybes. Gal dėl tų sutarčių net visuomeninis radijas ir televizija ištisus dešimtmečius gieda ditirambus bažnyčiai ir religijai, aukština jos socialinį ir istorinį vaidmenį.

O dabar apie valstybės pasaulietiškumą ir neutralumą religinių ir materialistinių įsitikinimų atžvilgiu.

Priminsiu Konstitucinio teismo išaiškinimą: „Konstitucijoje įtvirtintas valstybės ir bažnyčios atskirumo principas kaip valstybės, jos institucijų ir jų veiklos pasaulietiškumo pamatas“.

Tame pačiame jau cituotame Teismo nutarime referuojama ir suinteresuoto asmens atstovų (Krikščionių demokratų partijos nario, tuomečio Lietuvos Respublikos Seimo nario Arimanto Juvencijaus Raškinio ir Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniosios konsultantės Jadvygos Andriuškevičiūtės) Teismui pateikta pasaulietiškumo samprata, Štai ji:  „Pasaulietiškumo sąvoka aiškintina kaip reiškianti nepriklausymą dvasininkų luomui. Pasaulietinė valstybė yra tokia, kurioje valstybės institucijos nesusietos su jokia religine vadovybe, tačiau bendradarbiauja su religinėmis bendruomenėmis, atsižvelgia į jų nuostatas; ji skiriasi ir nuo ateistinės (kurioje siekiama pašalinti bet kokią religijos įtaką viešajam gyvenimui), ir nuo neutralios (kurioje religijų atstovams neleidžiama daryti jokios įtakos valstybės gyvenimui, bet su religija nekovojama), ir nuo vieną nacionalinę religiją proteguojančios (kurioje nacionalinei religijai priklauso valstybės vadovai, valstybė rūpinasi maldos namų bei religinių institucijų išlaikymu, valstybinėse mokyklose valstybinės religijos šventės ir tikybos dėstymas privalomas) valstybės“.

Šiame apibrėžime aiškiai jaučiama šiuolaikinio Vatikano požiūris į valstybių ir jų institucijų pasaulietiškumą. Popiežius, negalėdamas ignoruoti šiuolaikinio pasaulio realijų, siekia sudaryti įspūdį, jog katalikų bažnyčia ne tik kad nesmerkia pasaulietiškumo, bet jį gina, jo įsitvirtinimą laiko bažnyčios ir evangelijos nuopelnu. O juk istorija liudija, jog  buvo ir yra visai priešingai: ištisoms pažangiųjų jėgų kartoms teko atkakliai kovoti su bažnyčia dėl jos atskyrimo nuo valstybės ir mokyklos, prieš bažnyčios kišimąsi į mokymo turinį. Nuosekliems laicistams pasaulietiškumas reiškė ir reiškia ne tik tai,  kad valstybė ir jos institucijos nesieja savęs su jokia bažnyčia, bet ir tai, kad ji savo ideologiją grindžia nereliginėmis vertybėmis, kad mokyklose privalomai mokoma tik  mokslu pagrįstų dalykų.  Norisi galvoti, kad būtent tai įvardija ir Konstitucinio teismo išvada: „Konstitucijoje yra įtvirtinta mokymo valstybinėse ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigose pasaulietinio turinio prezumpcija“.

Bet kodėl tada „Tikybos (katalikų) bendrojoje programoje, patvirtintoje Lietuvos Vyskupų konferencijos (2005 m. rugsėjo 20–21 plenarinio posėdžio protokolu) ir Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministro (2006 m. liepos 13 d. įsakymu) neapsiribojama tikybos pamokomis, o pateikiami metodiniai nurodymai ir kitiem programiniams dalykams – etikai, literatūrai, istorijai, gamtos mokslams, meno istorijai. Ar iš to tik neseka išvada, kad bažnyčia valstybės deklaruojamam  mokymo ir auklėjimo turinio „neutralumui“ nepritaria, o valstybinės institucijos, šiuo atveju – Švietimo ir mokslo ministerija, jai nuolaidžiauja? Katalikų bažnyčios parengtoje Tikybos programoje nėra vietos ir kokiai nors religinei tolerancijai, o „stengiamasi atskleisti, kad kaip tik Katalikų Bažnyčios mokymas geriausiai atitinka žmogaus prigimtį, gerbia ir saugo žmogaus orumą ir gerovę, laiduoja visuomenės pažangą“. Įvairi užklasinė  su katalikybės propaganda susijusi moksleivių veikla, kunigų dalyvavimas įvairiuose mokyklos renginiuose ir t.t. – ar tai neprieštarauja pasaulietinės valstybės deklaruojamam pasaulėžiūrinio neutralumo principui?

O dabar  dėl tikybos ir etikos dėstymo mokyklose.

„Lietuvos respublikos ir šventojo sosto sutartyje dėl bendradarbiavimo švietimo ir kultūros srityje“ parašyta: „Gerbiant sąžinės laisvę, kiekvienam garantuojama teisė laisvai pasirinkti tikybos ar etikos kursą kaip privalomo dorinio ugdymo dalyką“.  Ši nuostata įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatyme.

Tačiau ši nuostata kėlė ir tebekelia nemažai kontraversiškų nuomonių. Štai Konstitucinio teismo nutarimo konstatuojamoje dalyje pateikiamas Pareiškėjų (tuomečių Lietuvos Respublikos Seimo narių Vytenio Povilo Andriukaičio, Justino Karoso, Petro Papovo ir Gintaro Šileikio) teiginys, jog „Įstatyme numatytas etikos dėstymas vietoje tikybos pamokų suponuoja nuostatą, jog Lietuvoje yra privalomas tradicinių konfesijų tikybos mokymas pasaulietinėse mokyklose. Kadangi pagal Konstituciją tikybos mokoma ne privalomai, bet tėvų pageidavimu, ji negali būti įtraukiama į pasaulietinių mokyklų privalomąsias programas. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad etikos dėstymas negali būti alternatyva privalomam tikybos dėstymui. Jei etika įtraukiama į pasaulietinių mokyklų privalomąsias programas, ji turi būti dėstoma visiems mokiniams nepriklausomai nuo to, ar jie lanko tikybos pamokas, ar ne“.

Konstitucinis teismas neatsižvelgė į šiuos Pareiškėjų teiginius ir paliko galioti Įstatymo nuostatą dėl tikybos ir etikos dėstymo. Tačiau ši nuostata diskutuojama ir šiandien. Sociologė ir religijotyrininkė Milda Ališauskienė LRT televizijos  laidose, spaudoje ir  internete  teigia, jog mokyklose vykdomas „religinis švietimas užima vienos religinės bendruomenės poziciją, propaguoja jos požiūrį į kitus tikėjimus, ir vaikai mokyklose apie kitas religines bendruomenes sužino per vienos religinės bendruomenės prizmę“ (žr. https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1131501/vdu-profesore-matau-politiku-pataikavima-ir-pasidavima-kataliku-baznycios-lobizmui?fbclid=IwAR2LQRTgWZZg3WiBwNR-pc2VignCwF7r11TuczWU2e VGxta 4zBtYpHkCb20). Nors profesorė pagrindinę šios Įstatymo nuostatos ydą įžvelgia kitų, nekatalikų, tikėjimų žmonių konstitucinės teisės laisvai pasirinkti ir skleisti savo tikėjimą pažeidime, vis dėlto ji pažymi, kad apskritai tikybos mokymas pasaulietinėje mokykloje yra labai problemiškas. Kaip išeitį mokslininkė siūlo tikybos pamokas keisti religijų istorijos ar religijotyros kursu. Jai antrina ir kai kurie kiti religijotyrininkai.

Pritardamas tokiam siūlymui, noriu paminėti kitus labai svarbius religijos, moralės ir pasaulietiškumo santykio aspektus, išryškintus jau praeities mąstytojų.

Švietimo epochos mąstytojai – anglų deistai – Džonas Lokas (John Locke, 1632–1704) ir ypač prancūzų materialistai Deni Didro (Diderot, 1713–1784), Klodas Helvecijus (Helvetius, 1715–1771) bažnyčios atskyrimą nuo valstybės siejo su religijos atskyrimu nuo moralės. Moralės šaknys – ne religijoje, ir negalima leisti bažnyčiai savintis moralės, kildinti ją iš religijos, skelbti ją priklausomą nuo religinio tikėjimo. Suteikus religijai moralės saugotojos aureolę, bažnyčia, prisidengdama ja, neišvengiamai pradeda kištis į privatų žmonių gyvenimą, stengiasi įtakoti valstybės sprendimus. Tada konstitucinis bažnyčios atskyrimas nuo valstybės tampa formalus.

Didžiojo vokiečių filosofo  lmanuelio Kanto (1724–1804) ir kitų filosofų „nuopelnas buvo kaip tik tai, kad suvokė, jog kildinti moralę iš Dievo autoriteto paprasčiausiai neįmanoma ne tik dėl to, kad Dievo buvimo įrodyti neįmanoma, bet ir dėl to, kad moralės universalumas negali būti siejamas su individualiai patiriamu Dievu ar su skirtingomis Biblijos interpretacijomis. Tad kaip tik siekis pagrįsti moralės universalumą (o ne padaryti ją privačia) skatino Apšvietos mąstytojus atsieti moralę nuo religijos (žr. Bielskis, Andrius. Nešventas sakramentas. Ideologija, tikėjimas ir išsilaisvinimo politika, 2014, p. 192–193).

Turint visa tai omenyje, be išlygų tenka pritarti tiems, kurie, sako, jog norint, kad konstitucinis  bažnyčios ir valstybės atskirumo principas, kaip sąžinės laisvės, valstybės ir mokyklos pasaulietiškumo garantas, būtų pilnai įgyvendintas, reikia, kad moralė būtų suvokiama kaip savarankiška ir universali vertybė, nepriklausoma nuo religijos, kad bažnyčia nebūtų traktuojama kaip jos saugotoja ir puoselėtoja. Nuolatinis bažnyčios vaidmens adoravimas ir jai palankios viešosios nuomonės formavimas niekais verčia piliečių teisę laisvai rinktis tikybos pamokas. Mintis, kad religinis tikėjimas ir religinis auklėjimas (mūsų atveju – tikybos pamokos) atstoja dorovinį auklėjimą ir etinį švietimą (mūsų atveju – etikos pamokas) atitinka ne visuomenės poreikius, o bažnyčios siekį nepaleisti iš savo įtakos besimokančio jaunimo.

Išeitis būtų, jei bažnyčia, atsižvelgdama į konstitucinį bažnyčios ir mokyklos atskirumo, mokymo turinio pasaulietiškumo ir religijos privatumo principus, tikybos mokymą vykdytų už mokyklos ribų katekizacijos kursuose. Žinoma, ji to nedarys, pasiremdama Vatikano ir Lietuvos valstybės sutartimi. Tad pasikliauti tenka netikinčiosios Lietuvos gyventojų dalies sąmonėjimu ir  nuosekliu savo pozicijos laikymusi. O tokių žmonių, mano stebėjimu, daugėja.

O ar tada reiktų mokyklose atsisakyti ir kai kurių religijotyrininkų siūlomo religijų istorijos dalyko? Anaiptol. Ateistai visai pritaria tokiam siūlymui. Mokydamiesi literatūros, istorijos, susipažindami su meno raida ir t.t., mokiniai  su religija susiduria visur: istorijos peripetijose, rašytojų ir kitų menininkų gyvenimuose, asmeninėse patirtyse, jų kūriniuose. O ką jau kalbėti apie šiandieną. Todėl religijų istorijos žinojimas kiekvienam žmogui būtinas.

Bet atsimintina, kad tikyba ir religija – tai ne vienas ir tas pats. Tikyba – tai mitų, simbolių, ritualų sistema, išreiškianti bendrą tam tikros bendruomenės tikėjimą antgamtiškumu (dievu ir pan.). ). O religija yra šios sistemos istorinė interpretacija, tam tikrų istorinių aplinkybių, siekių ir interesų atspindys. Tai istoriškai  kintantis darinys, kur, be religinės doktrinos ir kulto, veikia ir religinė organizacija (bažnyčia). Pastaroji, esant tam tikroms istorinėms aplinkybėms, religiją gali susieti su politika, ja manipuliuodama, gali siekti politinių tikslų, kovoti su tuo, kas neatitinka jos interesų ir dogmų. Taip religija virsta ideologija. Tai ir turėtų atskleisti religijų istorijos dalykas.

Spausdinti straipsnį