Peteris Singeris 1946 m. gimė Melburne, Australijoje, ir yra vienas itakingiausig nūdienos moralės filosofų. Eina profesoriaus pareigas Prinstono ir Melburno universitetuose, yra daugiau kaip 50-ies knygų autorius, bendraautoris ar redaktorius, tarp jų paminėtinos „Demokratija ir nepaklusnumas” (Dernocracy and Disobedience,1973), „Praktinė etika” (Practical Ethics, 1979), „Kaip turėtume gyventi (How Are We To Live?, 1993) ir „Geriausia,ką galite padaryti” (The Most Good You Can Do, 2015).Visame pasaulyje išgarsėjo 1975 m. pasirodžius „Gyvūnų išlaisvinimui”. Nuo to laiko yra pagrindinis mąstytojas gyvūnų teisių srityje ir vadovauja daugeliui šios srities kampanijų. „Time Magazine” knygą „Gyvūnų išlaisvinimas” įtraukė į sąrašą šimto geriausių negrožinės literatūros knygų, išleistų po 1923 metų. 2012 m. P. Singeris gavo aukščiausią Australijos ordino kavalieriaus garbės apdovanojimą (žr. Singer, Peter. Gyvūnų išlaisvinimas, p.384)

Skaitykite: http://ateizmasirateistai.lt/ateistu-diena-pasaulio-ateistu-topas-50-su-lietuviskais-atspalviais/   komentarai

Ištraukos iš P. Singerio veikalo „Gyvūnų išlaisvinimas“ (Vilnius: „kitos knygos“, 2020, vertėjas Tadas Juras)

Ar pateisinami eksperimentai su gyvūnais?

Kada yra pateisinama eksperimentuoti su gyvūnais? Sužinoję apie daugelio eksperimentų pobūdį, kai kurie žmonės nusprendžia, kad visi tokie eksperimentai tučtuojau turėtų būti uždrausti. Tačiau jeigu pradėsime švaistytis tokiais reikalavimais, eksperimentuotojai žodžio kišenėje neieškos: ar leisime mirti tūkstančiams žmonių, jeigu juos būtų galima išgelbėti atlikus vieną eksperimentą su vieninteliu gyvūnu?

Savaime aišku, šis klausimas grynai hipotetinis. Dar niekada nebuvo atliktas toks vienas eksperimentas, kuris būtų išgelbėjęs tūkstančius gyvybių, ir to niekada nebus. Į tokį hipotetinį klausimą galima atsakyti taip: ar eksperimentuotojai būtų pasirengę atlikti eksperimentą su mažesniu nei šešių mėnesių našlaičiu, jeigu tai būtų vienintelis būdas išgelbėti tūkstančius gyvybių?

Jeigu eksperimentuotojai nebūtų pasirengę naudoti žmogaus kūdikio, tuomet jų pasirengimas naudoti nežmogiškus gyvūnus atskleidžia nepateisinamą diskriminacijos rūšies pagrin­du formą, mat suaugusios žmogbeždžionės, beždžionės, šunys, katės, žiurkės ir kiti gyvūnai labiau suvokia, kas su jais vyksta, yra savarankiškesni ir, kiek galima spręsti, bent jau ne mažiau jautrūs skausmui nei žmonių kūdikiai. (Nurodžiau, kad kūdikis turėtų būti našlaitis, idant išvengtume komplikacijų dėl tėvų jausmų. Reikia pasakyti, šitaip elgdamasis esu net pernelyg dosnus eksperimentų su gyvūnais gynėjams, nes eksperimentams auginami žinduoliai paprastai labai anksti atskiriami nuo moti­nos, tad šis atskyrimas sukelia kančią tiek jai, tiek jaunikliams.)

Kiek mums žinoma, žmonių kūdikiai neturi jokių moralės požiūriu aktualių charakteristikų, kuriomis lenktų suaugusius gyvūnus, nebent prie šių charakteristikų priskirtume kūdikių potencialą ir teigtume, kad būtent dėl to negalima su jais ekspe­rimentuoti. Tačiau ar tikrai turėtume atsižvelgti į šią charakteris­tiką, yra ginčytinas reikalas, kadangi tokiu atveju privalėtume pasmerkti ne tik eksperimentus su kūdikiais, bet ir abortus, nes kūdikio ir embriono potencialas yra tas pats. Vis dėlto, norė­dami išvengti painiavos, klausimą galime truputį pakeisti ir kalbėti apie kūdikį, turintį neatitaisomų smegenų pažeidimų, kurie užkirstų kelią bet kokiam mentaliniam vaiko vystymuisi. Deja, specialiose prieglaudose gyvena daug tokių žmonių, dalis jų seniai palikti tėvų bei kitų giminaičių ir, nelaimei, niekieno nemylimi. Neskaitant mentalinių trūkumų, tokių kūdikių ana­tomija ir fiziologija beveik visais atžvilgiais yra identiška nor­maliems žmonėms. Todėl jeigu prievarta sumaitintume jiems didžiulius kiekius grindų vaško ar į akis prilašintume koncent­ruotų kosmetikos gaminių tirpalų, gautume daug tikslesnius šių produktų saugumo žmonėms rodiklius, nei bandydami ekstrapoliuoti su kitų rūšių atstovais atliktų bandymų rezultatus. LD50 bandymai, Draize’o akių testai, radiacijos, karščio smūgio ir daugelis kitų šiame skyriuje aprašytų eksperimentų mums daug daugiau atskleistų apie žmonių reakcijas į tokias eksperimentines situacijas, jeigu būtų vykdomi su žmonėmis rimtai pažeistomis smegenimis, o ne su šunimis ar triušiais.

Taigi visais atvejais, kai eksperimentuotojai tvirtina, esą jų eksperimentai tokie svarbūs, kad verta aukoti gyvūnus, turėtume paklausti: ar sutiktų savo tyrimams naudoti žmo­nes, kurie dėl smegenų pažeidimo yra panašaus mentalinio ly­gio kaip jų numatyti gyvūnai. Man sunku įsivaizduoti, kad kas nors rimtai siūlytų vykdyti bet kurį šiame skyriuje aprašytą eks­perimentą su žmonėmis pažeistomis smegenimis. Retkarčiais pasirodo faktų apie medicininius eksperimentus su žmonėmis be sutikimo; antai kartą tai buvo susiję su vaikų namuose gy­venančiais protiškai atsilikusiais vaikais – jie buvo apkrėsti he­patitu. Kai tokie žalingi eksperimentai su žmonėmis išlenda į dienos šviesą, paprastai kyla viešas – ir, reikia pasakyti, visiškai teisėtas – pasipiktinimas eksperimentuotojais. Labai dažnai to­kie atvejai yra tik dar vienas tyrinėtojų arogancijos pavyzdys, kai siekiant žinių pateisinama viskas (p. 134–136).

[Krikščioniškoji moralė gyvūnų atžvilgiu]

Teigti, kad romėnams buvo svetimas moralės pojūtis, būtų ne­teisinga. Jie rodė didžiulę pagarbą teisingumui, pareigai ben­druomenei ir netgi gerumui kitų žmonių atžvilgiu. Tačiau tokie žaidimai [gladiatorių kovos] šlykščiai aiškiai parodo, kad šie jų moraliniai jausmai turėjo labai aštrias ribas. Jeigu būtybė patekdavo į šią moralinio rūpesčio sferą, į minėtus žaidimus panašūs veiksmai jos atžvil­giu būtų sukėlę milžinišką pasipiktinimą; tačiau jeigu būtybė atsidurdavo anapus moralinio rūpesčio sferos, jos kančios buvo tiesiog pramoga. Anapus šios sferos pateko kai kurie žmonės –ypač nusikaltėliai ir karo belaisviai, taip pat visi gyvūnai.

Taigi vertinant krikščionybės poveikį būtina atminti šią bendrą situaciją. Krikščionybė į romėnų pasaulį atnešė žmo­nių rūšies unikalumo idėją, kurią paveldėjo iš judėjų tradicijos, tačiau dar labiau ją sureikšmino, nes itin didžiulę svarbą teikė nemirtingai žmogaus sielai. Žmonėms, vieninteliams iš visų Žemėje gyvenančią būtybių, yra skirta išlikti po kūniškos mir­ties. Būtent tai davė pradžią išskirtinai krikščioniškai žmogaus gyvybės šventumo idėjai.

Dar iki tol, ypač Rytuose, buvo religijų, mokiusių, kad visa gyvybė yra šventa; taip pat buvo daug kitų, kurios teigė, kad žudyti savo socialinės, religinės ar etninės grupės narį yra labai blogai; tačiau krikščionybė paskleidė idėją, kad kiekvieno žmo­gaus – bet tik žmogaus – gyvybė yra šventa. Nemirtingą sielą turi netgi naujagimis ir gemalas įsčiose, tad jų gyvybė yra tiek pat šventa kiek ir suaugusiųjų.

Praktinis naujos doktrinos poveikis žmonėms daugeliu atžvilgių buvo pažangus ir nepaprastai išplėtė romėnų moralinės sferos ribas; tačiau jei kalbėsime apie gyvūnus, ta pati doktri­na padėjo įtvirtinti ir dar labiau sumenkinti ir taip labai žemą nežmogiškų gyvūnų padėtį, kurią nustatė Senasis Testamentas. Nors Senasis Testamentas gynė žmogaus viršenybę prieš visus kitus gyvūnus, jis bent parodė kruopelę rūpesčio dėl jų kančių. Naujajame Testamente nerasime nė žodelio, draudžiančio žiau­riai elgtis su gyvūnais, ar patarimo atsižvelgti į jų interesus. Pats Jėzus vaizduojamas kaip visiškai abejingas nežmogiškų būtybių likimui – jis paskatino du tūkstančius kiaulių mestis j jūrą, kas iš esmės buvo akivaizdžiai nebūtina, nes piktąsias dvasias jis ge­bėjo išvaryti neperkeldamas jų į jokią kitą būtybę. Apaštalas Paulius reikalavo perinterpretuoti seną Mozės įstatymą, kuris draudė užrišti nasrus javus kuliančiam jaučiui: „Bet argi Dievui terūpi jaučiai?” Paulius šį klausimą užduoda niekinamai. Ne, – atsako pats, – įstatymas buvo parašytas mūsų labui.

Vėlesni krikščionys nepražiūrėjo Jėzaus duoto pavyzdžio. Turėdamas omenyje nutikimą su kiaulėmis ir epizodą, kai Jėzus prakeikė figmedį, šv. Augustinas rašė:

Kristus pats parodė, kad susilaikyti nuo gyvūnų žudymo ir augalų naikinimo yra prietaringumo viršūnė, nes įvertinęs, kad mes ir žvėrys bei medžiai neturime bendrų teisių, jis nuvarė piktas dvasias į kiaulių bandą ir prakeikė medį, ant kurio nerado vaisių <…>. Savaime aišku, nei kiaulės, nei medis niekuo nebuvo nusidėję.

Pasak šv. Augustino, Jėzus taip mėgino mums parodyti, kad mūsų elgsenai su gyvūnais negalioja moralinės taisyklės, reguliuojančios mūsų elgesį su žmonėmis. Štai kodėl jis nuvarė velnius pas kiaules, užuot paprasčiausiai juos sunaikinęs, tą nesunkiai galėjo padaryti? (p. 268–269).

[Č. Darvino veikalas „Žmogaus kilmė“ – mokslinis gyvūnų ir žmonių giminingumo pagrindas]

Ir tik 1871 m., kai daugelis mokslininkų priėmė bendrą evoliucijos teoriją, Darwinas išspausdino knygą „Žmogaus kilmė” (The Descent of Man), taip išplėtodamas, kas buvo užkoduota viename ankstesnio veikalo sakinyje.

Taip prasidėjo žmonių santykių su nežmogiškais gyvūnais supratimo perversmas… Bet ar tikrai? Kai kam gali pasirodyti, kad evoliucijos teorijos įžiebtos intelektinės permainos sukels reikšmingus pažiūrų į gyvūnus pokyčius. Kai teoriją palaikančių mokslinių įrodymų svoris tapo akivaizdus, iškilo būtinybė persvarstyti visas mūsų sampratas apie aukščiausią žmonių padėtį kūrinijoje ir teisę valdyti kitus gyvūnus. Intelektinėje sferoje darvinizmas išties sukėlė tikrą perversmą. Žmonės dabar žinojo, kad jie – ne koks nors ypatingas Dievo kūrinys, sukurtas pagal dieviškąjį paveikslą ir neturintis nieko bendra su gyvūnais; žmonės įsisąmonino, kad patys yra gyvūnai. Be to, pagrįsdamas savo evoliucijos teoriją, Darwinas nurodė, kad žmonių ir gyvūnų skirtumai ne tokie dideli, kaip buvo įprasta manyti. Trečiame „Žmogaus kilmės” skyriuje Darwinas palygino žmonių ir „žemesniųjų gyvūnų” mentalinius gebėjimus ir šio lyginimo rezultatus apibendrino taip:

Įsitikinome, kad jausmai ir pojūčiai, įvairios emocijos ir gebėjimai, įskaitant meilę, atmintį, dėmesį ir smalsumą, polinkį mėgdžioti, supratingumą, kuriais didžiuojasi žmogus, pradiniu ar gerai išvystytu pavidalu taip pat yra būdingi žemesniesiems  gyvūnams.

Ketvirtas tos pačios knygos skyrius žengia dar toliau: čia teigiama, kad žmonių moralės pojūčio ištakas galima atsekti socialiniuose gyvūnų instinktuose, kurie padeda jiems džiaugtis vienas kito draugija, atjausti vienas kitą ir vienas kitam padėti. Paskesniame veikale, „Žmogaus ir gyvūnų emocijų raiška“ (The Expression of the Emotions in Man and Aninials), Darwinas pateikė dar daugiau žmonių ir kitų gyvūnų emocinio gyvenimo paralelių. Evoliucijos ir žmonių rūšies kilmės iš gyvūnų teorijas pasitikusi pasipriešinimo audra – ši istorija pernelyg gerai žinoma, kad reikėtų ją čia darkart perpasakoti, – rodo, kaip stipriai rūšistinės idėjos buvo užvaldžiusios Vakarų mąstyseną. Žmonės nenorėjo be kovos atsisakyti minties, kad jie – ypatingo kūrimo akto vaisius ir kad kiti gyvūnai yra sukurti mūsų reikmėms.

Vis dėlto moksliniai bendros žmogaus ir kitų rūšių kilmės įrodymai buvo triuškinantys. Galutinis Darwino teorijos įsigalėjimas žymi šiuolaikinio gamtos supratimo pradžią, ir nuo tų laikų keitėsi tik detalės, bet ne pagrindai. Ir tik tie, kas mieliau renkasi religinį tikėjimą, o ne sveiku protu ir faktais paremtą požiūrį, gali toliau manyti, kad žmonių rūšis  yra ypatinga visos Visatos numylėtinė, kad kiti gyvūnai sukurti tam, kad turėtume, ką valgyti, ar kad turime dievišką leidimą juos valdyti ir žudyti (p. 286–287).

 

as.

Print Friendly, PDF & EmailSpausdinti straipsnį