Ateizmas ir ateistai „Gyvenimo paslaptis – pats gyvenimas.“ Gėtė

Gimė tvarte – mirė ant kryžiaus… Ar iš tikrųjų turėjo vietos Izraelyje tokia dieviška „romantika“?

 Klausimas  internete – „Kodėl nėra tikros biografijos apie Jėzų?“ Straipsnis „Jėzaus biografija“ – atsakymas į šį klausimą. „Pakylėtasis mokytojas“ (taip jis vadina pats save) Kim Michaels atsako paties Jėzaus vardu (mėgėjų pavaduoti dievą netrūksta ir šiais laikais): „Todėl, kad aš nė vieno žmogaus neįgaliojau parašyti tokią biografiją. Žmonės nėra pakankamai sąmoningi. Jie apsėsti išorinių faktų. O mano misijos esmė nebuvo išoriniai, istoriniai įvykiai, o vidinis kelias“.  Anot tokio „kelio“ teologų, jeigu Jėzaus gyvenimo aprašyme trūksta faktų, tai tuo blogiau faktams, o ne krikščionybei. Tačiau faktai, kaip tikri, nepramanyti įvykiai, yra vienintelis kelias į tiesą. Sprendimai, daromi iš norų, nepaisant faktų, kaip tik yra „išorinis“, paviršutiniškas, lengvabūdiškas bandymas apeiti tikrovę ir ją atspindinčią tiesą. Jėzaus biografijoje trūksta ne tik faktų – trūksta pačios biografijos.

Kur Jėzus, būdamas vaikas ir jaunuolis, gyveno? Naujajame Testamente (NT) teigiama: „Jis gyveno dykumoje iki pat savo viešo pasirodymo Izraeliui dienos“ (Lk 1, 80).  Tai kur Jėzus išmoko skaityti ir rašyti? Dykumoje? Kodėl jis pats nieko neparašė (tai išsiaiškinti gana svarbu)?

   Jėzus mokėjo rašyti (žr. Jn 8, 2 – 11).

Tai kur jo paties parašyta evangelija?

Jėzus slėpė savo grandiozinius užmojus nuo žydų. Jis sakė mokiniams: „Jums duota Dievo karalystės paslaptis, o pašaliniams viskas sakoma palyginimais, kad jie girdėtų, bet nesuprastų“ (Mk 4, 11). „Jis savo mokiniams viską skyrium išaiškindavo“ (Mk 4, 34). Ką išaiškindavo? Paslaptis… Iš to darosi aišku, kodėl jis nieko neparašė. Apie ką jis galėjo rašyti? Kaip ir kam jis „žvejos“ pasekėjus? Apie troškimą būti žydų karaliumi? Dokumentaliai paviešinti savo karjeristinius ketinimus būtų buvę ne tik pavojinga – iškart pražūtinga.

Kada jis gimė? NT-to leidėjai pripažįsta, kad „Jėzus Kristus gimė 7 –  6 metais… prieš Kristų“ (NT-as, 1989, p. 20).  Vadinasi, nėra žinomi ne tik jo gimimo diena ir mėnuo, bet net ir metai. Kur gimė? Sąžiningesni teologai, pvz., vokietis Jensas Šrioteris, pripažįsta:  Nazarete,  nes gyventojų surašymas visada vykdomas ne pagal gimimo, o pagal gyvenamąją vietą. Jo gimimo Betliejaus tvarte  pramaną paneigia ir tai, kad Juozapas negalėjo varginti Marijos paskutinėmis jos nėštumo dienomis 3 – 4 dienų (158 km.) kelione iš Nazareto dar už Jeruzalės (žr. lrytas straipsnį „Jėzaus gimimo istorija – išsigalvojimų daugiau nei faktų“). Kas suformavo jo religines pažiūras? Kur jis išmoko dailidės amato? Kur ir ką kaip stalius jis konkrečiai „dailino“? Kodėl suaugęs jis nutarė palikti namus, daugiavaikę šeimą (žr. Mk 6, 3) ir pamokslauti sinagogose?

Vadinasi, ir Jėzaus vaikystė, ir jaunystė skendi tamsoje (Luko evangelijoje aprašytas dvylikamečio Jėzaus nesusikalbėjimas su savo motina Marija – kontraversiškas, naivus pramanas). O suaugęs Jėzus NT-te kartais vaizduojamas kaip fantastinė būtybė: „Jo galva ir plaukai  buvo  balti kaip balčiausia vilna ar sniegas, jo akys tarsi ugnies liepsna, jo kojos panašios į krosnyje įkaitintą skaistvarį, ir jo balsas buvo tarytum didžių vandenų šniokštimas. Dešinėje rankoje jis laikė septynias žvaigždes, iš jo burnos ėjo  aštrus dviašmenis kalavijas, jo veidas buvo tarytum saulė, žibanti visu skaistumu” (Apr 1, 14 – 16).

Kada buvo NT-te aprašytas tas ar kitas įvykis? „Anuo metu“, „Po to“, „Tada“, „Anomis dienomis“, „Tuo tarpu“… Kur? „Ant kalno“, „Prie ežero“, „Čia“ ir t. t.  Seniausioji evangelija (pagal Morkų), parašyta Romoje graikų kalba ir skirta faktiškai tik graikams ir romėnams, prasideda tik jau suaugusio Jėzaus krikšto Jordano upėje aprašymu. Kodėl tik suaugusio? Ar iki tol jis buvo pagonis? Kuo jis tapo pakrikštytas? Krikščioniu?  Jeigu jis laikomas dieviška asmenybe, ar jam  išvis tinka kažkoks krikštas?

Jo veikla tik „iš žodinio padavimo“ (NT-as, 1989, p. 12 ) buvo pradėta „evangelizuoti“  tik po „30 – 50 metų“ (ten pat) nuo jo nukryžiavimo ir užima tik vienerių (pagal evangelistus sinoptikus), daugiausia trejų metų (pagal evangelistą Joną) laikotarpį. Ji  „mažai ką pasako apie istorinį Kristų“ (ten pat).  Be tų visų  „tik“, esminiai jo žinomos biografijos fragmentai atitinka Senojo Testamento Izaijo knygos pranašystes ir todėl nelengva suprasti, ar NT-te yra kas nors tikroviška, svarbiausia – ar Jėzus buvo reali asmenybė? Evangelijose –  tiek perteklinio „antgamtiškumo“ (stebuklai, pranašystės, mistinė įvykių prasmė), kad kai kurie krikščionybės tyrinėtojai ligi šiol Jėzų laiko ne istorine, o mitine asmenybe – tuo labiau, kad visos religijos yra įvairūs prasimanymai,  iliuzijos.

Tačiau visur yra „tačiau“. Ar NT-tas bent kiek atspindi  tikrovę? Mokslinė religijotyra yra nustačiusi, kad už mitų ir kitų prasimanymų glūdi realūs žmonės ir tikri įvykiai. Bet kaip surasti tiesą fantazijų raizgalynėje?

Tam yra keletas kelių. Jeigu skirtingi NT-to autoriai kalba apie tą patį biografinį dalyką nekopijuodami vienas kito, o išreiškia jį savitu rakursu, didelė tikimybė, kad tai yra tiesa. Apie Jėzų rašė daugelis autorių, net ir žydų „Talmudas“, tvirtindamas, kad Jėzus yra nesantuokinis romėnų kareivio Panteros (Pantere) ir laisvo elgesio kirpėjos Marijos (Marijam) vaikas.

Norint suprasti Jėzaus biografijos esmę, reikia pirmiausia atkreipti dėmesį į tai, kad, pasak jo paties,  jis „ne ramybės atnešti atėjo, o kalavijo“ (Mt 10, 34). Nors yra ir priešingų jo teiginių, tačiau faktiškai jis nuolat konfrontavo su žydų vadovybe. Šis priešiškumas reiškėsi ne tiek dėl antgamtiškų idėjų, kiek dėl praktinio žydų valdymo (žr. Jėzaus politinį instruktažą mokiniams, kuriame jis reikalavo iš jų, kai jie bus valdžioje, tarnauti žmonėms, o ne engti juos, –  žr. Mk 10, 42 – 44) ir, žinoma, dėl asmeninių Jėzaus ambicijų – „Koks kareivis nenori būti generolu…“

Ypač patikimas būdas tiesai NT- te surasti – nustatyti visų pirma, ar aprašomas įvykis atitinka pagrindinę religinę koncepciją. NT-te yra pavaizduota keletas realistinių Jėzaus gyvenimo momentų, kurie yra priešingi krikščionybės esmei. Norint juos įžvelgti, tenka surasti atsakymus į esminius jo gyvenimo klausimus: ko iš tikrųjų Jėzus siekė ir kokie buvo jo veiklos rezultatai? Į kai kuriuos klausimus galima apytikriai atsakyti pasitelkiant tikėtinus paties Jėzaus teiginius – tuos, kurie sutampa su jo elgesiu arba su objektyvia įvykių eiga.

    1. Jėzaus tikslai. Ko jis siekė?

Metęs staliaus amatą, Jėzus laikė save reformuoto judaizmo (be šabo, apipjaustymo tradicijų) mokytoju, kartu pranašu. Tačiau kai jo mokiniai pavadino jį „Mesiju“ – teokratinės Izraelio karalystės kūrėju, –  jis griežtai uždraudė tai viešai skelbti.

Kur yra, pagal Jėzų, „dangaus karalystė“? Jis kalbėjo: „Nuo Jono Krikštytojo dienų iki dabar dangaus karalystė jėga puolama ir smarkieji ją sau grobia“ (Mt 11, 12). Tai –  Izraelis. Jis buvo įsivaizduojamas kaip „Dievo karalystė žemėje“ (žr.http://ateizmasirateistai.lt/paslaptinga-karalyste/; http://ateizmasirateistai.lt/paslaptinga-karalyste-2/). Tai kokia buvo Jėzaus veiklos geografija? Jėzus: „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis“ (Mk 15, 24). Jo interesai apsiribojo tik Izraelio teritorija. Tai patvirtina ir kitos NT-to vietos. Išminčiai iš Rytų šalies klausė: „Kur yra gimusis žydų karalius?“ (Mt 2, 2).  Jėzus  sakė mokiniams: „Nenuklyskite pas pagonis. Verčiau lankykite pražuvusias Izraelio namų avis. Eikite ir skelbkite, jog prisiartino dangaus karalystė“ (Mt 10, 5 – 7). „Dar nebūsite apibėgę Izraelio miestų, kai ateis  Žmogaus Sūnus“ ( Mt 10, 23) – Jėzus ateis vadovauti mokinių suorganizuotoms žydų masėms.

Kadangi Jėzus „siųstas“ tik į Izraelį, nė vienoje evangelijoje nėra jo ketinimų pasiaukoti „už žmonijos nuodėmes“ [yra tik „už daugelį“ ir „už draugus“ (žr. Mt 20, 28 / Jn 15, 13)]. Atvirkščiai –  „Pasakykite Siono dukrai: štai atkeliauja tavo karalius“ (Mt 21, 4 – 5).  „Jėzus įžengia į Jeruzalę (…) kaip Mesijas – Dievo karalystės kūrėjas“  (NT-tas, 1989, p. 75). NT-to leidėjai priversti pripažinti, kad „Tai liudija pasakojimo žydišką kilmę“ (ten pat). Tačiau ne vien kilmę – ir esmę. Jėzus troško būti „tik“ žydų karaliumi – ne daugiau. Bet situacija susidarė tokia, kad ir to „tik“ buvo per daug…                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                      2. Kokiu būdu Jėzus siekė būti žydų karaliumi?

Jėzus siekė padaryti karjerą dvejopu būdu – pyrago ir botago metodais. Skanus meduolis – draugams, aštrus bizūnas –  priešams.

Krikščionys dažniausiai mano, kad Jėzus buvo nukryžiuotas kaip „Dievo žodžio“ skelbėjas. Tačiau seniausioje evangelijoje (pagal Morkų) randame tik du tokius mokiniams skirtus „žodžius“, neliečiančius religijos esmės, – paaiškinimą, kodėl Jėzus kalba palyginimais  (žr. Mk 4, 11 – 12), ir kokie bus jo antrojo atėjimo ženklai [„Nepasibaigs ši karta, ir visa tai  išsipildys“ –  (Mk 13, 30)].

Ne idėjos Jėzui buvo svarbiausias dalykas. Jis veikė. Organizavo. „Eikite paskui mane“, – sakė jis žvejams Petrui ir Andriejui, –  „Aš padarysiu jus žmonių žvejais“ (Mt  4, 19).  Pamatęs kitus  du žvejus – Jokūbą ir Joną,  –  „jis ir tuos pašaukė“ (Mt 4, 22). Jėzus tarė muitininkui Matui: „Eik paskui mane“ (Mt 9, 9). Vienas jo mokinys prašė: „Viešpatie, leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti“. Bet Jėzus atsakė: „Sek paskui mane ir palik mirusiems laidoti savo mirusiuosius“ (Mt 8, 21 – 22). Jėzus verbavo savo komandą. O šie turėjo sutelkti dar gausesnius jo pasekėjus, nes, pasak Jėzaus, „pjūtis didelė, o darbininkų maža“ (Mt 9, 37). Kokius „javus“ jis ketino  pjauti? Kas slypi už šios metaforos?

Kai Petras jį paklausė: „Štai mes viską palikome ir sekame paskui tave. Kas mums bus už tai?“,  Jėzus jiems atsakė: „Kai Žmogaus Sūnus sėdės savo šlovės soste, jūs, mano sekėjai, taipogi sėdėsite dvylikoje sostų, teisdami dvylika Izraelio giminių“ (Mt  19, 27 – 28). Kalba eina ne apie dangų, o apie Izraelį. Be aukštų valdžios postų, Jėzus žadėjo jiems atsilyginti „jau dabar“ ir turtiniu atžvilgiu – apdovanoti juos „šimteriopai“ namais, laukais, net ir naujomis šeimomis (žr. Mk 10, 29 – 30). Jis kažkodėl buvo tikras savo karališkosios karjeros sėkme…

„Dievo karalystės“ paslaptis viešai išaiškėjo, kai Jėzus nusprendė maištauti centrinėje Izraelio gentyje – Judėjoje: „Mano priešus, nenorėjusius, kad būčiau jų karalius,  atveskite čionai ir nugalabykite mano akyse“. Tai pasakęs, Jėzus visų priekyje leidosi į Jeruzalę“ (Lk 19, 37 – 38).

Kaip Jėzus titulavo tuos savo priešus? „Vargas jums, kvailieji vadai. Kvaili jūs ir akli“ (Mt 23, 16 – 17), „vilkai“ (Mt 10, 16), „angių išperos“ (Mt 2,34), „veidmainiai“ (Mt 12, 13), „gyvatės“ (Mt 23, 33). Kaip jis vertino pagonis? Jėzus sakė mokiniams: „Neduokite šventenybių šunims ir nebarstykite savo perlų kiaulėms (Mt 7, 6), o savo buvusius konkurentus įvardijo taip: „Visi, kurie pirma manęs atėjo, buvo vagys, plėšikai“ (Jn 10, 8). Pasirodo, „meilės priešams‘ skelbėjas degė neapykanta savo  konkurentams ir ne tik meistriškai juos koneveikė, bet ketino „patiesti tarsi pakojį po savo kojom“ (žr. Lk 20, 43).

Konfrontacijos apogėjus buvo Jėzaus bandymas įvesti „tvarką“ Jeruzalės šventykloje. „Įėjęs į šventyklą, Jėzus ėmė varyti laukan parduodančius ir perkančius šventykloje. (Ar išvarė, neaišku, – prekyba yra žydų nacionalinė savybė). Jis išvartė pinigų keitėjų stalus bei karvelių pardavėjų suolus ir neleido nešti rakandų per šventyklą. Jis mokė ir skelbė: „Argi neparašyta: ,Mano namai vadinsis maldos namais‘? O jūs pavertėte juos plėšikų lindyne“. Tai išgirdę, aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai tarėsi, kaip jį pražudyti“ (Mk 11, 15 – 18).  Jie klausė: „Kokią teisę turi taip daryti? Kas tau davė galią tai daryti?“ Jėzus jiems atsakė: „(…) aš jums nesakysiu, kokia galia tai darau“ (Mk 11, 28 – 33).

Kodėl „nesakysiu“? Ar ne todėl, kad galilėjietis Jėzus neturėjo nei formalios teisės, nei realios galios taip elgtis? Nors prekeiviams šventykloje, žinoma, ne vieta, tačiau pagrindinė jos paskirtis buvo maldos vieta, todėl išvadinti ją „plėšikų lindyne“ reiškė ją paniekinti. To jau buvo per daug…

     3. Kokie buvo Jėzaus „misijos“ rezultatai?

 Žydai nutarė jį teisti.

 Nesėkmė „Mesiją“ lydėjo beveik per visą jo veiklą. Nepatikėjo „pagoniškos Galilėjos“ (Mt 4, 15) miestai Jėzaus  „geros naujienos“ Izraelyje skelbimu.  Nepripažino jo „ganytoju“ – neatsivertė. Todėl Jėzus jiems grasino: „Vargas tau, Chorazine. Vargas tau, Betsaida. Ir tu, Kafarnaume, nugarmėsi iki pragaro“ (Mt 11,  20 – 24).

Gal geriau sekėsi Jėzui pamokslauti tėviškės sinagogoje ir savo namuose? Dar blogiau. Kaimynai, giminės ir namiškiai, gerai pažinodami jį nuo pat mažens, piktinosi jo arogancija. Pats Jėzus pripažino: „Tik savo tėviškėje, tarp savo giminių ir savo namuose taip negerbiamas pranašas“ (Mk 6,  4).

Vienu metu jis išsiuntė į Izraelio miestus „dar kitus 72 mokinius“ (Lk  10, 1). Tačiau kai jis mokė ir tvirtino, kad „Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda“ (Lk 6, 63), „nuo to meto nemaža jo mokinių  pasitraukė ir  daugiau su juo nebevaikščiojo“ (Lk 6, 66).

Kaip Jeruzalė reagavo į Jėzaus siekį tapti jos valdovu? Priešiškai. Jėzus priekaištavo: „Jeruzale, Jeruzale. Tu žudai pranašus ir užmuši akmenimis tuos, kurie pas tave siųsti. Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus, kaip višta surenka savo viščiukus po savo sparnais, o tu nenorėjai“ (Mt 23, 37). „Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė“ (Jn 1, 11). „Būrys, jo vadas ir žydų tarnai suėmė Jėzų“ (Jn 17, 12). „Tada palikę jį, visi mokiniai pabėgo“ (Mk 14, 50).

Žydai sakė: „Mes nustatėme, kad šitas tvirtina esąs Mesijas ir karalius“ (Lk 23, 2). „Ant  kryžiaus jį!“, šaukė žydai prokuratoriui Pilotui, kaltindami Jėzų  „tautos kurstymu ir kiršinimu“ (Lk 23, 2 – 5). Kaip Jėzus reagavo į žydų kaltinimus Pilotui? „Aukštųjų kunigų ir seniūnų skundžiamas jis niekaip neatsiliepė (Mt 27, 12). Kodėl? Negalėjo kaltinimų paneigti…

Pilotas užrašė kaltinimą ant kryžiaus: „Jėzus Nazarietis, žydų karalius“. Aukštieji kunigai sakė Pilotui:  Nerašyk „Žydų karalius“, bet „Šitas skelbėsi: aš esu žydų karalius“. Pilotas jiems atkirto: „Ką parašiau, tas bus“ (Jn 19, 19 – 22). „Jis buvo nukryžiuotas dėl silpnumo“ (2 Kor  13, 4).

Tokių realistinių Jėzaus dramatiškos biografijos vietų NT-te yra ir daugiau.  Jėzus sakė: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“ (Mt 8, 20).
Iš ko jis pragyveno pamokslaudamas? „Su juo buvo Dvylika apaštalų ir kelios moterys: tai Marija, vadinama Magdaliete, Erodo prievaizdo Chuzos žmona Joana, Zuzana ir daug kitų moterų, kurios jiems patarnaudavo savo turtu“ (Lk 8, 1 – 3). Jis turėjo keturis brolius ir dar kelias seseris (žr. Mk 6, 3 –  5). Jo „skaisčioji“ motina Marija netikėjo jo skelbiamu „Dievo žodžiu“, todėl Jėzus laikė, kad ji nenusipelnė dievo palaimos (žr. Lk 11, 27 – 28). „Netgi jo broliai juo netikėjo“ (Jn 7, 5). Todėl Jėzus paniekino ir atmetė savo motiną bei brolius (žr. Mk 3, 34 – 35), su jais daugiau nebendravo. Savo ruožtu niekas iš „šventosios šeimos“ narių nedalyvavo nei jo nukryžiavimo dramoje, nei tariamose laidotuvėse. Beje, ne tik jo „prisikėlimas“ evangelijose liko neaprašytas – taip pat liko nežinoma, kokiu būdu pagal angelo pranašystę dieviški spermatozoidai pasiekė „skaisčiausios mergelės“ kiaušidę… Čia reikia pripažinti, kad evangelistai nebuvo beviltiški fantazuotojai, prasimanantys vien nebūtus dalykus, nes jie nedrįso aprašyti šių dviejų didžiausių „stebuklų“ – Marijos „pastojimo“ ir Jėzaus „prisikėlimo“…

Ar Jėzus siekė aukotis ant kryžiaus? Jis, sukniubęs ant žemės, maldavo dievą, kad jį „aplenktų ši kančių taurė“ (Lk 22, 42). O kabodamas ant kryžiaus, priekaištavo: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ (Mk 15, 34). Tačiau šį skundą išgirdo ne dangus, o žemė (žr. http://ateizmasirateistai.lt/pats-didziausias-stebuklas/) – ir žydų, ir romėnų tarpe radosi iškilių asmenybių, pagailėjusių Jėzaus…

Kodėl Nazareto dailidei taip nepasisekė – jis vos nežuvo? Gal čia dalinai tiktų  jo šeimos (motinos ir brolių) atsakymas į šį klausimą. Maištauti, neturint tam galios, neprotinga. Todėl kai Jėzaus namus užplūdo tiek žmonių, kad „jie (Jėzus ir jo mokiniai) negalėjo nė pavalgyti, šeima ėjo  sulaikyti jo, sakydami, kad jis išėjęs iš proto“ (Mk 3, 21).   Jie, žinoma, buvo ne visiškai teisūs, nes Jėzaus siekiai patobulinti Izraelyje socialinius santykius ir Mozės moralinį įstatymą buvo gana racionalūs. Tačiau, vienas dalykas, jo motina ir broliai jį kur kas geriau pažinojo, negu jo niekada nematę evangelistai, be to, apie jo protingumo lygį byloja ir jo nesėkminga biografija. Vadinasi,

 Jėzus nelabai susigaudė situacijoje…

                                            Bažnyčia nukryžiuotąjį Jėzų pavertė dievu…

Mąstančiam žmogui čia vienas dalykas turėtų būti aiškus: jeigu Jėzus, jo paties pripažinimu, nėra geras net kaip žmogus (žr. Mk 10, 18), o „Dievas  nepagailėjo nė savo Sūnaus“ (Rom 8, 32), abu krikščionių  dievai, sėdintys tiek centre, tiek dešinėje, švelniai tariant,  turi šiokių  tokių  trūkumų…

                                                            ___________

Nors turime tik trumpą ir dažnai tik bendromis frazėmis nusakytą Jėzaus biografijos ištrauką, tačiau ji yra pakankama nustatyti istoriniam Jėzaus asmenybės realumui. Realistiniai jos momentai, ypač pagal seniausią (Morkaus) evangeliją, yra gana iškalbingi. Nors Jėzus tapo pradiniu impulsu naujai, labiau humaniškai religijai sukurti, jo kaip didybės manijos apsėsto egocentristo siekiai buvo  grynai žemiški, bet gerai neapsvarstyti, nepasverti, per daug rizikingi ir todėl nesėkmingi. Kaip liudija NT-tas, jis buvo pamokslaujantis benamis, „sūnus paklydėlis“, motinos ir brolių laikomas liguistu pamišėliu, (savo ruožtu paniekinęs savo motiną ir brolius), bešeimis, beturtis, „beraštis“ (ta prasme, kad nieko neparašė), „nepraustaburnis“ žydų vadovų ir savo konkurentų koneveikėjas, kritišku momentu visų mokinių paliktas likimo valiai, nuteistas už maištavimą Jeruzalės šventykloje ir pakabintas ant medžio apsišaukėlis „mesijas“, „nukryžiuotas iš silpnumo“ (2 Kor 13, 4) nevykėlis. Ar tai –  neverti  dėmesio jo biografijos faktai, paneigiantys Jėzaus dieviškumą?

Todėl  neteisūs ir tie ateistai, kurie laiko Jėzų mitine asmenybe. Religijotyroje yra žinomas mitologijos formavimosi dėsnis – ne iliuzijos sugamtinamos, o atvirkščiai – mistifikuojamos gamtos  jėgos, nuo kurių priklauso žmogaus gyvenimas. Jėzaus atveju ne dievas buvo sužmogintas (tai teologinis požiūris), o žmogus buvo sudievintas jau po to, kai jis „numiręs prisikėlė“, t. y. išliko gyvas. Jo biografiniai duomenys labai nepalankūs krikščionybei ir todėl negali būti išgalvoti. Todėl tenka stebėtis neregyste tiek teistinių, tiek ateistinių tyrinėtojų, kurie žiūri į nelabai šventą Raštą, bet nemato, kaip istorinis Jėzus paguldo ant menčių teologinį Kristų.

Spausdinti straipsnį