Stephen Hawking (Stivenas  Hokingas, g.1942) – vienas garsiausių pasaulio mokslininkų, teorinės fizikos ir kosmologijos profesorius, aiškinantis pasaulį iš materialistinių, ateistinių pozicijų. Jo mokslo populiarinimo knygos „Visata riešuto kevale“ (Jotema, 2003) bei „Didysis projektas“ (Jotema, 2011) mėgstamos ir lietuvių skaitytojų. Didelio dėmesio susilaukė filmas „Visko teorija“ apie didžiojo mokslininko skausmingą, dramatišką gyvenimą, susirgus nepagydoma liga – amiotropine lateraline skleroze, apie jo nepalaužiamą valią ir tikėjimą žmogaus proto ir mokslo galia. Apie šį filmą buvo rašyta ir mūsų svetainėje (žr. http://ateizmasirateistai.lt/filma-visko-teorija-paziurejus/).

Leidyklai „Jotema“ maloniai sutikus, pateikiame veikalo „Didysis projektas“ ištrauką, kurioje į žmogų žiūrima kaip į evoliucijos bėgyje susiformavusią būtybę, kurios ne tik fizinis kūnas, bet ir dvasinis gyvenimas negali būti neperžengiama siena atskirtas  nuo bendrųjų  gamtos dėsnių. Tai yra tiesus mokslininko atsakymas teologams, teigiantiems ypatingą žmogaus prigimtį, kurią, esą, suteikiąs dievas gyvybės užsimezgimo momentu. Šia nuostata vadovaudamasi, bažnyčia sau pasiskiria prioritetines teises sprendžiant genomo tyrimo,  dirbtinio apvaisinimo, abortų, šeimos esmės ir apskritai žmogaus moralės klausimus. Tokiu būdu bažnyčia ir šiandien stoja skersai kelio mokslui, bandančiam savo pozityviais tyrimai padėti žmonijai įveikti iškilusias problemas. J.M.

Didysis Sprogimas

Šiuolaikiniame moksle gamtos dėsniai dažniausiai yra formuluojami matematiškai. Jie gali būti tikslūs arba apytiksliai, tačiau privalo būti teisingi be išimčių jei ne visais atvejais, tai bent esant tiksliai apibrėžtoms sąlygoms. Pavyzdžiui, mes žinome, kad Niutono dėsniai privalo būti pakeisti, jei objektai juda greičiu, artimu šviesos greičiui. Vis dėlto mes vis dar laikome Niutono dėsnius dėsniais, nes jie yra teisingi ar bent labai tikslūs kasdienėmis sąlygomis, nes greičiai, su kuriais susiduriame, yra daug mažesni nei šviesos greitis.

Jei gamta yra valdoma dėsnių, kyla trys klausimai:

1. Kokia yra dėsnių prigimtis?

2. Ar yra tų dėsnių išimčių, t. y. stebuklų?

3. Ar yra tik vienas galimas dėsnių komplektas?

Šiuos svarbius klausimus ėmė nagrinėti mokslininkai, filosofai ir teologai. Tradicinis atsakymas į pirmą klausimą, kurį pateikė Kepleris, Galilėjus, Dekartas ir Niutonas, – dėsnius sukūrė Dievas. Tačiau tai yra ne kas kita, kaip Dievo, įkūnijančio gamtos dėsnius, apibrėžimas. Nebent Dievui bus suteikta papildomų savybių, tokių, kaip jo buvimas Senojo Testamento Dievu. Dievo sąvokos pavartojimas atsakyme į pirmąjį klausimą – tik pakeis vieną paslaptį kita. Tad jei mes į pirmo klausimo atsakymą įtrauksime Dievą, tikrąjį fiasko patirsime bandydami atsakyti į antrąjį– ar yra dėsnių išimčių, t. y. stebuklų?

Atsakymai į antrąjį klausimą labai skyrėsi. Platonas ir Aristotelis, patys žymiausi senovės Graikijos filosofai, manė, kad dėsniai neturi išimčių. Tačiau pažvelgus į tai, kas rašoma  Biblijoje, Dievas ne tik sukūrė dėsnius, bet prašomas besimeldžiančiojo, gali padaryti išimtį – išgydyti mirtinai sergantį, atšaukti sausras ar grąžinti į olimpines žaidynes kroketą. Prieštaraudami Dekarto požiūriui, beveik visi krikščionių mąstytojai tvirtino, kad Dievas gali laikinai atšaukti dėsnius tam, kad įvyktų stebuklai. Net Niutonas tikėjo tokiais stebuklais. Jis manė, kad planetų orbitos turėtų būti nestabilios, nes vienos planetos gravitacinė trauka kitai sukeltų orbitų trikdžius, kurie laikui bėgant didėtų, ir galiausiai planetos arba nuskristų į Saulę, arba pabėgtų iš Saulės sistemos. Jis tikėjo, kad Dievas, matyt, vis atitaiso orbitas arba „pristabdo žvaigždžių laikrodį, kad šis nepradėtų eiti atgal”. Vis dėlto markizas Pjeras Simonas de Laplasas (Pierre- Simon de Laplace, 1749–1827) teigė, kad šios perturbacijos turėtų būti periodinės, t. y. cikliškai pasikartojančios, 0 ne stiprėjančios. Tokiu būdu Saulės sistema pati atsistatytų ir nebereikėtų Dievo įsikišimo siekiant paaiškinti, kodėl ji išliko iki šių dienų.

Laplasas dažniausiai yra laikomas pirmuoju, aiškiai postulavusiu mokslinį determinizmą: atsižvelgiant į Visatos būseną konkrečiu laiko momentu, pilnas dėsnių rinkinys tiksliai apibrėš tiek ateitį, tiek praeitį. Tai panaikintų stebuklų ar aktyvaus Dievo vaidmens galimybę. Mokslinis determinizmas, kurį suformulavo Laplasas, yra šiuolaikinio mokslininko atsakymas į antrąjį klausimą. Iš tiesų jis yra viso šiuolaikinio mokslo pagrindas ir  svarbus šios knygos principas. Mokslinis dėsnis nėra mokslinis dėsnis, jei jis yra teisingas tik kokiai nors antgamtiškai būtybei nusprendus neįsikišti. Tai pripažindamas Napoleonas yra paklausęs Laplaso, kaip Dievas „telpa“ tame vaizde. Laplasas atsakė: „Pone, man neprireikė tokios hipotezės“.

Kadangi žmonės gyvena Visatoje ir sąveikauja su kitais Visatoje esančiais objektais, mokslinis determinizmas turi tikti ir žmonėms. Vis dėlto dauguma nors ir sutinka, kad mokslinis determinizmas taikomas fiziniams procesams, daro išimtį žmonių elgesiui, nes mano juos turint laisvą valią. Pavyzdžiui, Dekartas, siekdamas išsaugoti laisvos valios idėją, teigė, kad žmogaus protas labai skiriasi nuo kito fizinio pasaulio, todėl jam negalioja fizinio pasaulio dėsniai. Jo nuomone, žmogus susideda iš dviejų elementų: kūno ir sielos. Kūnas yra ne kas kita kaip įprasta mašina, tačiau siela nėra mokslinių dėsnių objektas. Dekartas buvo labai susidomėjęs anatomija bei psichologija, ir smegenų centre esantį organą, vadinamą kankorėžine liauka, jis laikė pagrindine sielos buveine. Jis tikėjo, kad ta liauka yra visų idėjų atsiradimo vieta, neišsenkamas mūsų laisvos valios šaltinis.

Ar žmonės turi laisvą valią? Jei mes turime laisvą valią, kurioje evoliucijos stadijoje ji išsivystė? Ar melsvažaliai dumbliai ir bakterijos turi laisvą valią, 0 gal jų elgesys automatiškas, vienareikšmiškai nulemtas gamtos dėsnių? Ar tik daugialąsčiai organizmai turi laisvą valią, ar tik žinduoliai? Galime manyti, kad šimpanzė naudojasi savo laisva valia, kai pasirenka krimsti bananą, ar katė, kai ji apdrasko jūsų sofą, 0 kaip apvalioji kirmėlė (Caenorhabditis elegans) – paprastas padarėlis, sudarytas tik iš 959 ląstelių? Greičiausiai ji niekada nepagalvoja, „kokią velniškai skanią bakteriją šiandien pasičiupau vakarienei“. Tačiau net ir ji turi tikslius prioritetus maisto pasirinkimo klausimais, ir tai, ar ji pasitenkins neskaniu maistu, ar ieškos kažko geresnio, priklausys nuo neseniai įgytos patirties. Ar tai laisvos valios išraiška?

Nors mums atrodo, kad galime rinktis, ką daryti, mūsų biologijos supratimas molekulinės sandaros požiūriu rodo, kad biologiniai procesai yra valdomi fizikos ir chemijos dėsnių, todėl yra apibrėžti kaip ir planetų orbitos. Pastarieji eksperimentai tik patvirtina nuomonę, kad mūsų fizinės smegenys, remdamosi mums žinomais moksliniais dėsniais, 0 ne kažkoks organas, esantis už tų dėsnių, apibrėžia mūsų veiksmus. Pavyzdžiui, pacientų, kuriems buvo atliekama smegenų chirurgija neužmigdžius, tyrimas parodė, kad stimuliuojant atitinkamas smegenų sritis elektra, galima sukelti pacientui norą pajudinti delną, ranką, koją ar pajudinti lūpas ir kalbėti. Sunku įsivaizduoti, kaip žmogus gali naudotis laisva valia, jei mūsų elgesys yra nulemtas fizikos dėsnių, tad atrodo, kad mes esame tik mašinos, 0 laisva valia tėra iliuzija.

 Sutinkant, kad žmogaus elgesys tikrai yra apibrėžtas gamtos dėsnių, atrodo racionalu daryti išvadą, kad rezultatai yra apibrėžiami tokiu sudėtingu būdu ir su tiek daug įvairių kintamųjų, kad faktiškai neįmanoma to elgesio numatyti. Tam mums reikėtų žinių apie pradinę kiekvienos iš tūkstančio trilijonų trilijonų dalelių, esančių žmogaus kūne, būseną ir išspręsti lygčių kiekį, panašų į minėtąjį. Tai užimtų keletą milijardų metų, taigi jau būtų šiek tiek per vėlu tūpti, kai asmuo, stovintis priešais, jau yra į tave nusitaikęs.

Kadangi žmonių elgesiui numatyti taip nepatogu taikyti pagrindinius fizikos dėsnius, mes taikome vadinamąją efektinę teoriją. Fizikoje efektinė teorija yra sistema, sukurta tam tikriems stebimiems reiškiniams formuoti, detaliai neaprašant visų pagrindinių procesų. Pavyzdžiui, mes negalime tiksliai išspręsti visų lygčių, valdančių kiekvieną žmoguje esančio atomo gravitacinę sąveiką su kiekvienu atomu, esančiu pasaulyje. Tačiau praktiniais sumetimais gravitacinė žmogaus ir Žemės sąveika gali būti apibrėžta tik vienu dydžiu – žmogaus mase. Taip pat mes negalime išspręsti lygčių, nusakančių sudėtinių atomų ir molekulių elgesį, bet sukūrėme efektinę teoriją, vadinamą chemija, kuri adekvačiai paaiškina, kaip atomai ir molekulės elgiasi cheminių reakcijų metu, neįvertinant kiekvienos tų sąveikų detalės. Jei kalbėsime apie žmones, tai kadangi negalime išspręsti lygčių,  apibrėžiančių mūsų veiksmus, naudojame efektinę teoriją, teigiančią, kad žmonės turi laisvą valią. Žmonių valios ir per ją atsirandančių veiksmų tyrimas yra psichologijos sritis. Ekonomika taip pat yra efektinė teorija, paremta laisvos valios mintimi ir prielaida, kad žmonės įvertina savo galimų veiksmų variantus ir pasirenka geriausią. Bet efektinė teorija tik sąlygiškai teisingai numato elgesį, kadangi, kaip mes visi žinome, sprendimai dažnai yra neracionalūs ar paremti netobula pasirinkimo pasekmių analize, todėl pasaulyje tokia netvarka.

Trečias klausimas kalba apie tai, ar dėsniai, nulemiantys Visatos ir žmonių elgesį, yra unikalūs. Jei jūsų atsakymas į pirmą klausimą buvo tas, kad Dievas sukūrė dėsnius, tuomet šiuo  klausimu siekiama sužinoti, ar Dievas turėjo laisvę juos parinkdamas? Tiek Aristotelis, tiek Platonas, kaip ir Dekartas ar vėliau Einšteinas tikėjo, kad  gamtos principai egzistuoja „iš reikalo”, nes jie yra vienintelės prasmingos taisyklės. Dėl savo įsitikinimo, kad logikoje slypi gamtos dėsnių prigimtis, Aristotelis ir jo pasekėjai manė, kad galima buvo „išvesti“ tuos dėsnius, per daug nekreipiant dėmesio į tai, kaip gamta elgiasi iš tikrųjų. Tai ir susikoncentravimas ties klausimu, kodėl objektai paklūsta taisyklėms, vietoj to, kokios tos taisyklės tiksliai yra,  Aristotelį  privedė prie formulavimo kokybinių dėsnių, kurie dažniausiai buvo neteisingi ir daugeliu atvejų nebuvo labai naudingi, net jei jie daug amžių dominavo moksle. Tik gerokai vėliau tokie žmonės, kaip Galilėjus, išdrįso suabejoti Aristotelio autoritetu ir tirti, ką gamta iš tiesų darė vietoj to, ką „grynasis protas“ sakė ją turint daryti.

Ši knyga yra pagrįsta mokslinio determinizmo koncepcija, kuri reiškia, kad atsakymas į antrąjį klausimą yra tvirtinimas, kad nėra stebuklų ir nėra išimčių gamtos dėsniams.

        Iš: Stephen Hawking ir Leonard Mlodinow. Didysis projektas. Iš anglų kalbos vertė Kęstutis Svirskas. – Jotema,  2011, p. 29–34

Print Friendly, PDF & EmailSpausdinti straipsnį