Visko teorija

Pastarosiomis savaitėmis internete gausu straipsnių, atsiliepimų apie James‘o Marsh‘o filmą „Visko teorija“, sklaidantį vieno garsiausių pasaulio mokslininkų, teorinės fizikos ir kosmologijos profesoriaus Stiveno Hokingo (Stephen‘o Hawking‘o, g.1942) asmeninio gyvenimo puslapius. Šalies kino teatruose, taip pat ir internete galima pažiūrėti šį filmą ne tik anglų, bet ir lietuvių kalba ar su lietuviškais subtitrais. Džiaugiuosi, kad toks dėmesys skiriamas kūriniui, kurio pagrindinis veikėjas tvirtina, kad pasaulio sąrangą galima paaiškinti remiantis mokslo atskleidžiamais dėsniais ir kad jokia dievo prielaida čia nereikalinga. Knygoje „Visata riešuto kevale“ (Vilnius: Jotema, 2003,p. 85; orig. „The Universein a Nutshell“, 2001) Hokingas rašo: „Kai kurie mokslininkai teigia, kad Visata neturėjo pradžios arba kad Visatos pradžia yra ne mokslo, o metafizikos ar religijos problema. Mano nuomone, tai negali būti tikro mokslininko požiūris. Jei mokslo dėsniai nustoja galioję Visatos pradžioje, tai kodėl jie galioja vėlesniu laiku. Dėsnis nėra dėsnis, jei jis galioja tik kartais. Mes turime suprasti Visatos pradžią, remdamiesi mokslu“. Maža to, dienraščiui „The Guardian“ jis tiesiai šviesiai yra pasakęs, kad religiniai teiginiai apie rojų ir pomirtinį gyvenimą yra tik pasakos mirties bijantiems žmonėms. Kūnui nustojus egzistuoti, baigiasi ir bet koks žmogaus kaip asmenybės gyvenimas.

Teologai ar šiaip religijos gynėjai S. Hokingo ateistines pažiūras bando grįsti jo liga – amiotropinelateraline skleroze, arba motorinių neuronų sutrikimu. Štai viename iš Kauno universiteto Teologijos fakulteto surengto seminaro, skirto anglų mokslininko Ričardo Dokinso (Richard‘o Dawkins‘o) pažiūroms diskredituoti, Hokingo ateizmas aiškinamas ne jo mokslinėmis prielaidomis, o dramatiška jo asmenine patirtimi.

Taip, iš tikrųjų gyvenimu besidžiaugiantį talentingą jaunuolį, vos sulaukusį 21-erių metų, užklumpa nepagydoma liga, sumaitojanti jo kūną, atimanti sugebėjimą judėti ir kalbėti, sunaikinanti raumenis. Gydytojų prognozė negailestinga – jis gyvens ne daugiau kaip dvejus metus. Jaunuolį ištinka šokas. Juk ką tik užgimė meilė literatūros studentei Džeinei, galvoje sukasi grandioziniai moksliniai planai. Rodos, jis, patekęs į tokią beviltišką situaciją, turėtų palūžti arba, pagal teologų logiką, atsigręžti į dievą, religiniame tikėjime ieškoti atramos bei paguodos. Bet taip neatsitinka. Nors liga progresuoja, kūnas silpsta, jo protas ir valia išlieka stiprūs. Padedamas draugų, profesorių, globojamas mylimos moters, tapusios jo žmona, Stivenas nepaliaujamai dirba, gilindamasis į neaprėpiamo kosmoso paslaptis. Gyvena visavertį gyvenimą, džiaugiasi gamta, gėrisi muzika, mėgaujasi draugyste. Nesvetimi jam ir grynai vyriški poreikiai. Jis su žmona Džeine susilaukia trijų vaikų, pajunta simpatiją kitai moteriai. Sulaukia jis ir kolegų mokslininkų, tyrinėjančių jam artimas problemas, pripažinimo, ir aukštų, garbingų apdovanojimų.

Visos mano skaitytos filmo „Visko teorija“ recenzijos juostą vertina palankiai. Filmas vadinamas romantiška meilės istorija, sugrąžinančia tikėjimą meile ir žmoniškumu. Teigiamai vertinamas scenaristo, režisieriaus ir ypač pagrindinių aktorių (Eddie‘o Redmayne‘o ir Felicity Jones) darbas. Džiaugiamasi, kad minėti aktoriai už filme sukurtus vaidmenis yra nominuoti 2015 metų Oskarų apdovanojimams.

Tačiau, skaitydamas recenzijas, negali nepastebėti, kad recenzentų dėmesį patraukia tik filmo siužetas – Stiveno ir Džeinės meilės istorija, vis labiau progresuojanti Stiveno liga ir sudėtingėjantys veikėjų santykiai. Recenzijų autoriai beveik visai neskiria dėmesio juostos idėjiniam turiniui. Net rašoma, jog tai nemoksliškas filmas apie mokslininką.

Nesiimu spėlioti, kodėl recenzijų autoriai neįžvelgė visą filmą persmelkiančios problemos – religijos ir mokslo santykio problemos. Juk ji akivaizdi. Štai net per pirmąją Stiveno pažintį su Džeine kalba krypsta į religiją. Džeinė prisipažįsta, kad yra tikinti, lanko anglikonų bažnyčią. „O kuo tu tiki?“– klausia ji. Stivenas atsako: „Kosmologija“, – ir priduria: „Kosmologija – tai tarsi religija intelektualiems ateistams“. „ Kuo tiki kosmologai?“ – „Vienintele viską paaiškinančia formule“. O per kitą susitikimą prisipažinęs Džeinei kartais apsilankąs bažnyčioje ir susilaukęs Džeinės klausimo: „Gal nori atsiversti?“, Stivenas atsako: „Man sunku susitaikyti su dangiškojo diktatoriaus prielaida“.

(Filmo dialogus cituoju iš atminties, todėl gali būti kai kurių žodinių neatitikimų)

Štai dar vienas jų pokalbio fragmentas:

Dž. Tu taip ir nepasakei, kodėl netiki į dievą?
H. Fiziko skaičiavimų negali sujaukti tikėjimas į paranormalių reiškinių kūrėją
Dž. Skamba ne kaip argumentas prieš dievą, o kaip prieš fizikus.

Toliau filmo veiksmas rutuliojasi tarsi filmo herojus mestų iššūkį Biblijos teiginiui, kurį cituoja Džeinė, –„Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę…, ir tamsybės buvo viršum gelmių“. Žiūrėdamas į žvaigždes, jis tarsi ieško atsakymo į klausimą, kas gi iš tikrųjų buvo„ laikų pradžioje“. Kaip žinome, Hokingas nenurašė šio klausimo kaip niekinio ar teologinio.Jis sako, kad mokslas gali ir turi paaiškinti viską. Štai juostoje rodoma, kaip su Profesoriumi (neįsidėmėjau pavardės), aptaręs teoriją apie Visatos susitraukimą į vieną begalinio tankio materijos būseną (gravitacinis singuliarumas) ir vadinamąjį didįjį sprogimą, dėl kurio susiformavo visata, Hokingas tarsi susimąsto, kokia turėtų būti jo tolesnio darbo tema. „Tęsk nuo ten, kur visata nebuvo prasidėjusi… Laikas – tavo specializacija. Pagrįsti, kad laikas turėjo pradžią“.

Analizuodamas vadinamąsias juodąsias skyles, Hokingas sukuria jų spinduliavimo teoriją, pagal kurią vakuume gali savaime susidaryti ir išnykti dalelių ir antidalelių poros. Kai kurios jų gali ištrūkti į atvirą kosmosą. Ši teorija, pagrįsta kvantine mechanika, leidžia mokslininkui teigti, jog egzistuoja nesuskaičiuojama „ daugybė pasaulių“ (“many-worlds“). Knygoje „Visata riešuto kevale“ mokslininkas apie mūsų visatą rašo kaip apie vieną „iš visų galimų visatų rinkinio“ (p. 91).

Nesuprantu, kaip galima neišgirsti šių Hogingui rūpimų klausimų interpretavimo filme, kad ir epizode, atkuriančiame susitikimą su rusų mokslininku I.Chalatnikovu, teigiamai įvertinusiu Hawkinso teoriją. Reikšmingos pasaulėžiūriniu požiūriu ir anglikonų bažnyčios chorvedžio Džonatano, Hokingų šeimos draugo, o vėliau ir Džeinės vyro, pokalbių scenos, kur Džeinė kad ir su tam tikru kartėliu išdėsto Hokingo kosmologijos teorijos ateistinį užtaisą. Štai kelios šių pokalbių nuotrupos:

Džonatanas: Žinau, kad turi nuostabią teoriją, pagrindžiančią visatos pradžią.
H.: Tokia buvo mano daktaro disertacija. Mano naujasis projektas tai paneigia…
Džonatanas: Tai tu jau nebetiki pasaulio sukūrimu?
H. Tai, kuo žmogus tiki, nėra reikšminga fizikoje.
Dž.(apie savo vyro pažiūras ): Visatai niekada nereikėjo jokio dievo… Visatos absoliučiai neturi ribų ir nieko tokio, kas paaiškintų jų pradžią… Du didieji fizikos bokštai – kvantinė ir reliatyvumo teorijos… Dėl jų dievas turi mirti… Stivenas ieško tos vienintelės teorijos, kuri paaiškintų viską. Dievas šioje teorijoje įtraukiamas į nykstančių rūšių sąrašą.
H. Bet fizika grįžta su trenksmu.

Pokalbyje prisimenamas Alberto Einšteino posakis: „Dievas nežaidžia kauliukais su visata“. Hokingas replikuoja: „Ne tik žaidžia, bet kartais numeta į tokią vietą, kad mes niekaip negalime jų rasti“. Anot R.Dokinso, šis Einšteino posakis reiškia, kad „Visatos esmė negali būti aiškinama atsitiktinumu“ (žr. Dawkins, R. Dievo iliuzija, 2010, p.39). Filme S.Hokingas šia metafora ar palyginimu, matyt, norėjo pasakyti, kad kosmoso raida labai sudėtinga, sudėtingesnė, negu kad galvojo net pats didysis Einšteinas.

Pasaulėžiūriniu požiūriu filmo kulminacija galima laikyti Hokingo apdovanojimo proga surengtą konferenciją. Vienas žiūrovas iš salės S.Hokingo primygtinai klausia: „Ar tikite į Dievą? Ar turite gyvenimo filosofiją, kuri jums padeda?“ S.Hokingas, ilgai tylėjęs, net mintyse pakilęs iš neįgaliojo vežimėlio, atsako:

„Yra aišku, kad esame tik kiek pažangesnė primatų atmaina, gyvenanti vienoje iš milijonų galaktikų. Nuo pat civilizacijos atsiradimo žmonės troško suprasti, kaip veikia pasaulis. Kalbant apie pasaulio ribas, tai jose turi būti kažkas labai ypatinga. O kas gali būti ypatingiau už supratimą, kad nėra jokių ribų… Žmonijos pastangoms taip pat nėra ribų Kol yra gyvenimas, yra ir viltis…“.

Pasaulėžiūriškai prasminga yra ir finalinė filmo scena, kai Hokingas su žmona džiaugiasi jau paaugusiais vaikais karališkųjų rūmų kieme. „Pasižiūrėk, – sako Hokingas žmonai, – ką mes sukūrėme!“ Tai ateisto žodžiai. „Vaikai – mano geriausi kūriniai“, – yra sakęs ir nerimastingasis „dievo ieškotojas“, didysis rusų rašytojas F. Dostojevskis. Štai kas vienija žmones, nesvarbu, kokios pasaulėžiūros jie bebūtų. Mintis apie gyvenimo tąsą, žemiškųjų vilčių išsipildymą. Meilė, pasiaukojimas, valia gyventi ir kurti nugali mirtį.

theory_of_everything_still_a_l

Čia paminėtų filmo epizodų atpasakojimas neleidžia tvirtinti, kad filmas „Visko teorija“ tėra vien dviejų žmonių meilės istorija. Filmas paliečia svarbius pasaulėžiūros klausimus – religijos ir mokslo santykį, ateistinės gyvenimo pozicijos dorovinį turinį. Be abejo, filme, „Visko teorija“ šie klausimai nėra pateikiami tiesmukiškai, deklaratyviai, jie meistriškai įpinti į filmo audinį, yra neatskiriama filmo herojų dvasinio gyvenimo dalis. Gal dėl to ne visų pastebimi ir apmąstomi.

Čia galima būtų padėti tašką ir palinkėti filmo autoriams gauti planuojamus oskarus. Tačiau negaliu nepasakyti dar vienos minties.

Džordanas Brunas (1548–1600) ir Stivenas Hokingas (g.1942). Pirmasis iškėlė pasaulio begalybės idėją, antrasis, remdamasis šiuolaikinės matematikos ir fizikos pasiekimais, bando matematiškai pagrįsti šią hipotezę. Pirmasis buvo gyvas sudegintas ant inkvizicijos laužo, antrasis skina šlovės laurus. Pirmąjį palydėjo sarkastiškas bažnytininkų juokas: „Tegul dabar pamato savo išsvajotus begalinius pasaulius!“ Antrajam lyg ir linkima sėkmės. Surasta ir formulė „Dievui nieko nėra negalima. Kodėl jis negalėjo sukurti begalinio pasaulio, be to, jo kūryba tęsiasi iki šiol. Dievas davė žmogui protą pažinti jo sukurtus gamtos dėsnius. Tad kodėl gi mokslas ir religija turėtų prieštarauti vienas kitam?“ Dalis mokslininkų linkę laikyti pažangiu žingsniu tokį bažnyčios reveransą mokslo atžvilgiu ir yra pasirengę užimti neutralią poziciją religijos atžvilgiu. „Jei bažnyčia neina prieš mokslą, tai ir mes nelieskime religijos“, – ne kartą girdėjau tokią ištarą. Bet nevertėtų užmiršti, kad keičiasi ne religija, o bažnyčios požiūris į mokslą. Jis keičiasi veikiamas, be kita ko, ir mokslinės pažangos. Ne mokslas derinasi prie bažnyčios, o pastaroji prie mokslo. Tiesa, ne taip lengvai, kaip gali atrodyti.

Vargu ar šiandien Hogingas nesusilauktų bažnytininkų prakeiksmų, jei imtųsi, pavyzdžiui, genų inžinerijos, kurios dėka, anot jo knygos „Visata riešuto kevale“, „ per ateinantį tūkstantmetį mes iš esmės pertvarkysime savo genetinį kodą“ (p. 171). Galbūt po tūkstančio metų genų inžinerija ir bažnyčiai, jei ji dar egzistuos, atrodys tokia pat įprasta, kaip ir kai kurios kitos gamtamokslinės idėjos, prieš kurias ji taip įnirtingai kovojo daugelį šimtmečių. Bet šiandien ji tarp tų, kurie pasirengę uždrausti genų inžinerijos tyrimus, kaip prieštaraujančius žmogaus prigimčiai, kuri, anot bažnyčios, esanti dieviška.