„Tik du dalykai neturi ribų –  Visata ir kvailystė. Bet  dėl  Visatos aš nesu tikras“ (A. Einšteinas).

Nesąmonė yra, visų pirma, netiesa, tikrovės neatitinkantis teiginys. Kartu  ji – protingumo priešybė, kvailumo išraiška, dažnai dėl savo absurdiškumo verta ne tik kritikos, bet ir paniekos. Kai žmogus smurtauja prieš kitus žmones arba žaloja pats save (alkoholiu, tabako dūmais, narkotikais), pirmiausia jis subrandina šias  kvailystes savo galvoje.

Ypač daug  nesąmonių yra religijose.  Jau vien tas faktas, kad religinių srovių yra daug (vien Lietuvoje trisdešimt) su gana skirtingomis „tiesomis“ ir kad per visą žmonijos istoriją  vyko  religiniais motyvais grindžiami aštrūs socialiniai konfliktai bei niokojantys karai, parodo  jų ydingumą. Tai savotiška kova ne tik už laimingą būvį „anapus“, bet ir už dominavimą „šiapus“. Vadinasi, ir religinis „šventumas“ negali pabėgti nuo darvinizmo… Tą ryškiai parodo ne tik islamistų teroristiniai išpuoliai, bet ir kovingi tekstai Biblijoje. Kuo giliau joje skverbiamės į istorinę praeitį, tuo daugiau žiaurumo ir kvailumo apraiškų sutinkame.

Biblijos teiginiai Jų realistinis vertinimas
Pažvelk į dangų ir žemę, kas juose yra, ir suprask, kad Dievas juos ir žmonių giminę yra padaręs iš nieko (2 Mak 7, 28).Ar iki tol, kol dievas nesumanė padirbėti, jis egzistavo nieke? Niekur? Niekaip? Ir niekada? Iš nieko galima „padaryti“ tik nieką.
Dievas padarė tvirtumą ir atskyrė vandenis, kurie buvo po tvirtuma, nuo buvusių viršum tvirtumos. Ir Dievas praminė tvirtumą dangumi (Pr 1, 7). Jis yra stipriausias, lyg iš vario nulietas (Job 37, 18). Toks virš plokščios žemės „tvirto dangaus“ skliauto ir jo abipusių vandens rezervuarų įvaizdis galėjo susidaryti (natūralu) tik neišmanančio žmogaus galvoje. „Dievas“ jį nukopijavo...
Viešpats: „Atiduosi man savo pirmagimį sūnų. Darysi tą patį su jaučiais ir avimis“ (Iš 22, 28 – 29).Vienodai skani mėsa. Kas ją valgė? Dievas? – Rabinai, levitai. Tai ar dievas įsakė taip žvėriškai elgtis su pirmagimiais kūdikiais?
Daviau jiems ir įstatų, kurie nebuvo geri, ir įsakų, kuriais jie negalėjo būti gyvi. Juos sutepiau jų pačių dovanomis – visų pirmagimių aukojimu, – idant taip juos sukrėsčiau, kad žinotų, jog aš esu VIEŠPATS“ (Ezk 20, 25 – 26).Kūdikių krauju sutepti ir taip sukrėsti savo paties „išrinktąją tautą“ – viešpaties skonio reikalas. Tačiau tokio „skonio“ jam gali pavydėti tik šėtonas... Kiek pirmagimių buvo nužudyta, pakol buvo leista juos iš rabinų išpirkti? Nežinoma. Niekas neskaičiavo...
Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado niekas, kas tik yra atsiradę (Jn 1, 3). Viešpats padarė visa dėl savęs, taip pat bedievį nelaimės dienai (Pat 15, 4). Klaida ir tamsybė sutvertos kartu su nusidėjėliais (Sir 11, 16).Koks kūrėjas – tokia kūryba. Ne tik savo, bet ir žmogaus „nelaimės dienai“ jis priveisė parazitų, žalingų bakterijų, virusų, nuodingų gyvačių, plėšrių žvėrių. Tik velniai iš angelų patys atsirado. Bet liko neaišku, kas sukūrė pragarą...
Viešpats kalbėjo žydams: „Jūs būsite man šventi, nes šventas esu aš, Viešpats; jus atskyriau nuo kitų tautų, kad jūs būtumėte mano“ (Kun 20, 26). O kieno kitos tautos? Kodėl tik viena „išrinktoji“? Ir kuo pasireiškia toks žydų tautos „šventumas“? Troškimu dominuoti Palestinoje? Nacionaliniu egoizmu?
Užpuolė. Apgulė. Išžudė. Sugriovė. Užėmė. Sugavo. Nutvėrė. Nukirto. Sunaikino. Sudegino. Išardė. Užmušė. Nugalėjo. Sutrypė. Užgrobė. Išplėšė. Sumušė. Išgalabijo (žr. 1 Mak 5 – 9 ir kt.).Tai žydų kovos už savo išskirtinį būvį leksikonas. Jis būdingas daugeliui Senojo Testamento knygų. Ar tai religinis humanizmas ar gyvulizmas? Šventumo čia – nė kvapo...

Sergėkis, kad nevalgytumei kraujo, nes kraujas yra siela, todėl tau neleista valgyti sielos drauge su mėsa (Įst 12, 23). Aukų kraują išliesi ant altoriaus, mėsą gi pats suvalgysi (Įst 12, 27).Greta sielos, kaip kvėpavimo, dvėsavimo („dvasios“) įvaizdžio, atsirado dar ir kraujas, nes nukraujavęs žmogus taip pat miršta. Vėliau teologai nusprendė, kad siela yra sąmonė. Dabar ketvirta versija - paslaptinga siela valdo žmogaus sąmonę. Nežinomybė...

VIEŠPATS kalbėjo Mozei: „Atkeršyk midjaniečiams“. Jie išžygiavo į mūšį ir išžudė visus vyriškius (Sk 31, 1 – 7). Midjano moteris drauge su jų mažyliais izraeliečiai paėmė į nelaisvę. Mozė įniršo: „Palikote gyvas visas šias moteris? Užtat dabar nužudykite visus mažus berniukus ir visas moteris, pažinusias vyrą, o jaunas mergaites, nepažinusias vyro, palikite sau gyvas“ (Sk 31, 9 – 18).Senojo testamento dievo nurodymą Mozė įvykdė su kaupu, taip pralenkdamas net ir Vokietijos fašistus (jie nors nežagino jaunų žydaičių). Tai dar vienas pavyzdys, kaip religinis fanatizmas palaiko, įtvirtina ir skatina žmoguje instinktyvų, genetiškai paveldėtą iš žvėrių, agresyvumą.
Vieną dieną, kai Dievo sūnūs atėjo tarnauti Viešpačiui, su jais kartu atėjo tarnauti ir Šėtonas. (...). Viešpats tarė Šėtonui: „Be reikalo sukurstei mane jį [Jobą] sunaikinti“ (Job 2, 1 – 3).




Be reikalo?“
Kaip ponas dievas gali drįsti
priimti velnio partnerystę?
Tai ką kalbėti apie Ievą, –
sukurstė velnias patį dievą...
Dievas tarė: „Išnaikinsiu žmogų nuo žemės paviršiaus: nuo žmogaus iki gyvulių, nuo kirmėlių iki oro paukščių, nes aš gailiuosi juos padaręs“ (Pr 6, 5 – 7). Dievas „gailėjosi“, kad suklydo. Teko „taisyti“ padėtį. Kaip? „Su nusikaltėliu sunaikinamas nusikaltimas“ (Sir 27, 9). Stalinas pakartojo: „Nėra žmogaus, nėra problemos“.
Nojus aukojo ant altoriaus deginamas aukas. Viešpats užuodė meilų kvapą ir tarė: „Niekuomet nebeprakeiksiu daugiau žemės dėl žmonių, neišnaikinsiu visokios gyvos esybės, kaip esu padaręs“ (Pr 7, 20 – 21).Normalu dievui, turint jautrią uoslę, mėgautis skaniu aukų kvapu. Tačiau prakeikti ir naikinti savo paties kūrybą – paradoksali akcija. Todėl dievas vėl gailėjosi – šįkart dėl savo žiaurumo. Matyt, prabudo sąžinė...
Dievas kalbėjo Abraomui: „Apipjaustysite jūsų kūną [falą] (Pr 17, 11). Abraomui buvo devynios dešimtys devyneri metai, kai jis apipjaustė savo kūną (Pr 17, 24). Geriau aukoti dievui apyvarpės odelę, negu visą žmogų, kaip kad darydavo pagonys. Bet ar dievui patiko tokia pasenusi Abraomo auka? Juk jis mėgo delikatesą – kūdikių apyvarpės odelę...

Apaštalas Paulius: „Aš prašau jus, broliai, aukoti savo kūnus, kaip gyvą, Dievui patinkančią auką“ (Rom 12, 1).Dievui – falą? Jam, aišku, vertingesnis yra visas „kūnas“ (taip šventraštyje vadinamas vyriškas lyties organas, žr. Ezk 23, 20, Šv. R., III t., 1991), negu jo fragmentas.
Dievo niekas niekada nėra matęs (Jn 1, 18). Dievas yra didis, pranokstąs mūsų žinojimą (Job 36, 26). Jis neapsakomas (Job 37, 23). Kas gali ištirti jo kelius? (Job 36, 23). Kas gali suvokti, ko VIEŠPATS nori? (Išm 9, 13)Jeigu ne tik „viešpaties keliai nežinomi“, bet ir jis pats neapsakomas, tai kodėl teigiama, kad jis yra didingas, galingas, meilingas ir t.t. „Nežinai, tai neplepėk“, – sako liaudies patarlė.
Viešpaties kalavijas ryja nuo vieno žemės krašto iki kitam; nėra ramybės niekam, kas gyva (Jer 12, 12). Keisčiausia funkcija „kūrėjo“ –
naikinti viską, ką turėjo.
Pakanka šito sakinėlio:
krikščioniška pilis – iš smėlio..
Beveik viskas pagal įstatymą apvaloma krauju, ir be kraujo praliejimo nėra atleidimo (Žyd 9, 22).Kruvinas senovės žydų (Mozės) įstatymas liudija žmogaus kilmę iš gyvulių pasaulio..
Joks žmogus, besąlygiškai įžadu pašvęstas VIEŠPAČIUI, negali būti išpirktas, bet turi būti užmuštas (Kun 27, 29).Šios akcijos privalumas – nereikia nei kirvio, nei peilio. Jie buvo deficitas. Užteko akmenų...
Jie (senovės žydai) neteisingomis aukomis be pasigailėjimo žudė savo vaikus, ėdė žmonių vidurius iš tavo [Viešpatie] šventyklos vidaus (Išm 12, 3 – 5).Kanibalizmas hebrajų komunijos pavidalu buvo paveldėtas iš pagonių. Jėzaus „kūno ir kraujo“ aukojimas faktiškai jau turi tik simbolinę prasmę, nors bažnyčia teigia esant ją stebuklingai tikrą. Krikščionybė tebenešioja pasenusį žmogėdrų antspaudą.
Kokia draugystė tarp švento žmogaus ir šuns? (Sir 13, 22).Domininkonų („Domini canes“ – „Viešpaties šunys“) ir Jėzuitų ordinai patys buvo puolamoji inkvizicijos, „kryžiaus žygių“ ir „raganų“ gaudymo jėga. Ar tai – šventumas?
Iš moters gavo pradžią nuodėmė, ir per ją visi mes mirštame (Sir 25, 33).O gal atvirkščiai – gimstame? Kaip toks „Dievo žodis“ atsidūrė Biblijoje? Adomas nesidavė suvedžiojamas, o moteris buvo apgauta ir nupuolė (1 Tim 2, 14). Ir „šventi“ vyrai nesuvokė, kam suversti „kaltę“ už mirtį. Taip Ievos natūralus žmogiškas noras suprasti, kas bloga, o kas gera, buvo paskelbtas mirtina nuodėme.
Apsvarstyk Dievo darbą! Kas gali ištiesinti, ką jis padarė kreiva? (Koh 7, 13).Verta pasvarstyti. Nes „medis pažįstamas iš vaisių“ (Mt 7, 20).
Tai, kas padaryta, kentės bausmę su tuo, kurs padarė (Išm 14, 10). „Čia tai geras“...

Visa išmintis yra baimė Dievo (Sir 19, 18).

Jei tai būtų tiesa, zuikis būtų pats išmintingiausias.
Kas pasitiki savo protu, yra kvailys (Sir 19, 26).O kas pasitiki svetimu, savo neturi.

Tai  tik dalis nesąmonių nelabai šventame Rašte.  Nors jame yra ir tiesos, netgi gyvenimiškos išminties (žr. http://ateizmasirateistai.lt/?s=Ateizmas+Biblijoje&search=Paie%C5%A1ka)  bei vertingų žydų istorijos duomenų, tačiau apskritai Senasis Testamentas –  tai  klaidingą pasaulėjautą  ir istorinius žmogaus žiaurumus liudijanti  knyga.

Kai galvoje vyrauja ne racionalūs sprendimai, o iš gyvulių genetiškai paveldėti išlikimo ir baimės instinktai, joje lengvai gali įsivyrauti religinės iliuzijos. Tada trokštama pliuso be minuso: draugų be priešų, dangaus be pragaro, teizmo be ateizmo, džiaugsmo be liūdesio, gyvenimo be mirties. Trokštama visko – netgi susilieti su „Absoliutu“. Važiuojama ne tik į vieną pusę, bet ir į jos užribį –  „už krašto“.

Suabsoliutintos vertybės virsta savo priešybe, nes „kas per daug – nesveika“.  Tokiu atveju „visagalis“, pasirodo, negali negalėti; „meilė priešams“ virsta meile neapykantai, o išaukštinimas vieno tampa pažeminimu visų kitų. Religinio absoliutizmo vaisius – fanatizmas – įtvirtina ir skatina  priešingus kraštutinumus: vergišką nuolankumą, iš vienos pusės, ir „viešpačių“ diktatą, iš kitos. „Pašauktas tikėti laisvasis yra Kristaus vergas“ (1 Kor  7, 22).

Kuo giliau Šventajame  Rašte skverbiamės į istorinę praeitį, tuo daugiau žvėriško žiaurumo apraiškų sutinkame. „Ačiū dievui“, Europos Sąjunga pasiekė tokį civilizuotumo ir kultūros lygį, kad religinis fundamentalizmas, tuo pačiu ir administracinis smurtas „Viešpaties“ vardu jau beveik išnyko. Bet pačios nesąmonės, persipynusios su  dievišku „gėriu“ bei velnišku „blogiu“, išliko. Daug kur išliko ir psichologinis smurtas „bedieviams“ – tiek šeimose, tiek viešoje erdvėje. Atvira „bedievystė“ tretiruojama ir  vadinamosiose demokratinėse valstybėse, nors jų konstitucijos formaliai skelbia minties ir žodžio laisvę. Esą neleistina „įžeidinėti religinių jausmų“. Ką tai reiškia? Uždaryti burnas realistams, kurie yra nepakantūs nesąmonėms ir netiesai? Laisvė tik tiems, kurie skleidžia pramaną? Yra jėga – proto nereikia? Išvis –  ar politikų reikalas spręsti pasaulio ir žmogaus kilmės bei esmės problemas?

Iš kur dygsta religinės kvailystės? Daugiausia iš perteklinių „širdies“ troškimų. Religinis tikėjimas nėra žinojimas. Atvirkščiai – jis reiškia nežinomybę. Pats šventraštis teigia, kad „Viešpaties keliai nežinomi“ (žr. Rom 11, 33), kad “Dievo niekas nėra matęs“. Visi stebuklai ir daugelis krikščionybės dogmų – paslaptys. Net ir dievą teologai vadina „paslapčių paslaptimi“. Kartais pati religija apibrėžiama kaip „santykis su nežinomybe“. Rodos, sektų logiška išvada – „nežinai, tai neplepėk“. Tačiau „dvasiniai vadovai“,  laikydami save neginčijamos ir neliečiamos tiesos atstovais, stengiasi visais įmanomais būdais ją įpiršti ir net primesti nuo pat kūdikystės kitiems žmonėms. Todėl ne tik religinės idėjos, bet ir patys mistikos apaštalai, kurie kuria ir skleidžia kvailystes, verti ne tik atviros kritikos, bet kartais ir kandžios satyros, nes nuo „didingo“ iki juokingo – tik vienas žingsnis.