Antoni Greilingas (Anthony Clifford Grayling, g. 1949) – britų filosofas ateistas, įvairios filosofinės tematikos knygų autorius.

Įgijęs klasikinį filosofinį išsilavinimą, A. Greilingas dėsto Didžiosios Britanijos universitetuose ir koledžuose, aktyviai dalyvauja daugybės humanistinių draugijų veikloje, yra įkūręs ir vadovauja Naujajai humanitarinių mokslų kolegijai Londone (New College of the Humanities, an independent undergraduate college in London, žr. https://en.wikipedia.org/wiki/New_College_of_the_Humanities_at_Northeastern).

A.Greilingas yra išleidęs apie 30 filosofijos veikalų. Pagrindiniai jo moksliniai interesai – mokslo filosofija, metafizikos ir logikos sąveika, skepticizmo kritika. Jis taip pat domisi praktiniais ir teoriniais žmogaus teisių klausimais ir su jais susijusiomis etikos problemomis.  Iš jo veikalų paminėtini: „Skepticizmo atmetimas“ („The Refutation of Scepticism“, 1985), „Moralinių vertybių ateitis“ (The Future of Moral Values , 1997), „Daiktų teikšmė“ (The Meaning of Things,  2001) ir kt. Lietuvių kalba  2014 m. „Eugrimo“ leidykla išleio A. Greilingo knygą „Reikšmingiausios idėjos: asmeninis vadovas gyvenantiems XXI amžiuje“.

Greilingas aktyviai reiškiasi kaip ateistas. Jis, galima neperdedant sakyti, tęsia Švietimo epochos kovingojo ateizmo tradicijas. Iš šio turinio Greilingo veikalų garsiausi – „Geroji knyga“ (The Good Book , 2011), „Dievo argumentai“ (The god argument, 2013) „Prieš visus dievus“ (Against all gods, 2007) ir kt. Jis aktyvus ateizmo propaguotojas spaudoje bei elektroninėje erdvėje.

Nors A. Greilingas yra nepalenkiamas religijos kritikas, jis atidžiai svarsto įvairius argumentus, įrodinėjančius ir neigiančius  Dievo egzistavimą, išsamiai atskleidžia religinio tikėjimo priežastis. Kaip svarbiausią alternatyvą religijai jis nurodo humanizmą. Graylingo nuomone, humanizmas yra empatijos ir tolerancijos etika, paremta nuoširdžiomis pastangomis teisingai  suvokti žmogaus prigimtį ir žmogaus padėtį.

„Geroji knyga“ tuoj pat po pasirodymo gavo ateizmo biblijos pavadinimą. Iš tikrųjų – pagal medžiagos išdėstymą ji visiškai atitinka Senojo ir Naujojo testamentų struktūrą, Joje, kaip ir Biblijoje, yra  „Pradžios“, „Išėjimo“, „Išminties“,”Patarlių“, “Raudų“, “Karalių“, „Skaičių“, „Darbų“ ir kitos knygos.  A. Greilingo veikalo tekstas kaip ir Biblijoje suskirstytas į skyrius ir eilutes bei  išdėstytas dviejuose puslapio stulpeliuose. „Gerosios knygos“ šaltiniai –  Aristotelio, Konfucijaus, Darvino ir kitų senųjų bei naujųjų laikų mokslininkų, filosofų, rašytojų raštai. A. Greilingo manymu, tokia Bibliją imituojanti veikalo forma gali  stipriau paveikti  skaitytojus, nuo mažens pripratusius prie šventraščio. Mokslininko tikslas – skatinti žmones mąstyti ir spręsti apie pasaulį savarankiškai, pasikliauti savo jėgomis kasdieniniame gyvenime, nesikreipiant į religiją, kuri  iš esmės neduoda jiems jokios socialinės ir psichologinės naudos.

 

 

 

 

 

 

 

LRT plius laidoje „Anapus čia ir dabar“ 2019 m. vasario 28  d. buvo parodytas televizijos žurnalisto Algirdo Acaus pokalbis su profesoriumi Antoniu Greilingu Londone (žr. visą laidą: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1013714176/anapus-cia-ir-dabar-ateistai-kritikuoja-prof-anthony-grayling

Spausdiname Antonio Greilingo atsakymus į žurnalisto klausimus, liečiančius aktualias šiuolaikinio gyvenimo ir pasaulėžiūros problemas.

Algirdas Acus (A.A.). Kada jūs labiau susidomėjote religija ir jos kritika? Kokie yra pagrindiniai Jūsų religijos kritikos aspektai?

Antoni Greilingas (A.G.). Mano šeima ir draugai nebuvo religingi. Niekada nevaikščiojome į bažnyčią, nediskutavome apie religiją ir nesimeldėme. Todėl, būdamas mažas, niekada nemąsčiau apie religiją. Kai pradėjau lankyti mokyklą, nustebau sutikęs žmonių, kurie buvo katalikai, žydai, protestantai ar musulmonai. Tuomet tiesiog nusprendžiau, kad tai vienas iš jų skirtumų, toks, kaip, pavyzdžiui, plaukų spalva ar sporto šakos pomėgis. Kai  tapau sąmoningesnis, panorau sužinoti apie religiją truputėlį daugiau. Mokiausi krikščioniškoje mokykloje, tad paprašiau mokyklos kapeliono duoti man ką nors paskaityti apie krikščionybę, ir jis nurodė kai kuriuos Biblijos skyrius, vieną kitą knygą. Perskaičiau viską per vienas atostogas. Kai grįžau į mokyklą, nuėjau pas kapelioną ir pasakiau jam: „Perskaičiau jūsų nurodytas knygas ir turiu jūsų paklausti, kaip galite visu tuo tikėti?“ Man atrodė tiesiog neįmanoma tikėti tuo, kas ten rašoma. Tiesa, dar prieš tai labai domėjausi graikų mitologija. Kaip žinote, krikščionybėje mirtinga moteris pagimdo nepaprastą žmogų, kuris daro stebuklus, prisikelia iš mirusiųjų ir prisijungia prie savo Tėvo danguje. Kažką panašaus galima pastebėti ir graikų mitologijoje. Dzeusas nuolat apvaisindavo mirtingas moteris, o jos pagimdydavo tokius didvyrius, kaip Heraklis. Kapeliono klausiau,  koks skirtumas tarp šių istorijų? Kodėl krikščionybėje į Kristaus istoriją žvelgiama rimtai, o senovės graikų istorijos vadinamos mitais? Kapelionas  negalėjo man atsakyti,  ir iki šiol nesutikau žmogaus, kurio atsakymas į šį klausimą mane įtikintų.

(A.A.)  O dabar  norėčiau paklausti apie  Jūsų knygą,  kurioje nagrinėjate pozityviuosius  ateizmo aspektus. Ateizmas dažniausiai siejamas su neigimu, bet Jūs parašėte knygą apie ateizmą pavadinimu „Geroji knyga“. Gal galėtumėte papasakoti, kaip jūs ją parašėte?

Antonis Greilingas (A.G.).Kai, studijuodamas Oksfordo universitete, mąsčiau apie skirtingas moralės teorijų prielaidas, pastebėjau, kad jos skyla į dvi kategorijas. Vienos remiasi religija ir teigia, jog yra vienas ar keli dievai, kurie taiko žmonėms tam tikrus reikalavimus. Kitos siekia racionaliai suprasti,  kaip žmonės turi elgtis vienas su kitu, t.y. iš esmės vadovaujasi  humanistine samprata. Ir aš sau pamaniau: kas būtų, jeigu žmonės, užuot vadovavęsi  Biblija, kreiptųsi į poetus, istorikus, filosofus ir susirinktų iš jų visą išmintį? Turiu omenyje tik žmogiškąją patirtį, neturinčią nieko bendra su religine patirtimi. Pamaniau, jog tokia knyga būtų tikrai nepaprasta knyga, ir kas nors turi ją parašyti. Nusprendžiau, kad tai turiu padaryti aš. Man prireikė daugiau nei trisdešimt penkerių metų, kol surinkau visą reikiamą medžiagą iš literatūros bei sekuliarių pasaulio tradicijų ir sudėjau ją taip, kad knyga būtų panaši į Bibliją. Siekiau parodyti, kad galima suprasti žmogaus prigimtį naudojantis nereliginiais šaltiniais. Medžiagą, kuri paprastai yra nagrinėjama universitetuose, norėjau padaryti prieinamą visiems.

A.A. Kokiu mastu mokslas padeda atsakyti į tokius klausimus, kaip antai: kas yra gera ir bloga? Jūs paminėjote sąvoką racionalus? Ką turite omenyje?

A.G. Pirmoji žodžio dalis yra ratio, kas reiškia protą. Taigi racionalus požiūris į gyvenimą ar apskritai į bet ką – protingas, aiškiai  suvoktas  ir  išreikštas požiūris,  pagrįstas atitinkamais  įrodymais ir argumentais. Taigi, jeigu žmogaus veiksmai ir elgesys yra grindžiami įrodymais, vadinasi,  gyvenama ir veikiama racionaliai. Net  mūsų asmenybės, atrodytų, neracionalūs aspektai, tokie, kaip emocijos, jausmai, reakcijos, yra racionaliai suprantami ir įvardijami kaip labai reikšminga, pati giliausia mūsų dalis. Tačiau ir šiuos neracionalius dalykus mes galime išlavinti. Mes galime ugdyti savo emocijas ir jautrumą. Kai mes auginame mažus vaikus, turime padėti jiems kontroliuoti savo pyktį, godumą, ugdyti jų empatiją kitiems žmonėms. Taigi tiek racionaliąją, tiek neracionaliąją mūsų asmenybės puses galima paveikti taip, kad taptume civilizuotais, brandžiais visuomenės nariais. Tai bendrojo ugdymo, švietimo, savišvietos procesas.

A.A.  Gal galėtumėte daugiau papasakoti apie tokias problemas, kaip abortas, eutanazija, narkotikų vartojimas ir pan. Religijos nubrėžtos raudonosios linijos yra gana aiškios. Kaip jūs sprendžiate šias problemas?

A.G. Pirmiausia turime galvoti apie moralės struktūrą. Jos pagrindas yra klausimas, kaip mes bendraujame vienas su kitu, kokią jaučiame atsakomybę prieš kitus žmones. Tai lemia tam tikros bendros mūsų savybės. Pavyzdžiui, yra labai mažai žmonių, kurie norėtų kęsti alkį, šaltį, vienišumą, skausmą, kurie norėtų būti įkalinti, neturėti saviraiškos galimybių  ar būti nubausti už veiksmus, kurių nepadarė. Tai yra tos mūsų esybės savybės, kurios sufleruoja, kaip mes turėtume elgtis su kitais žmonėmis. Tačiau tai yra labai abstraktu. Mūsų moralinio apsisprendimo struktūros viršuje yra daug vietos debatams, kaip mes turėtume pritaikyti savo moralinius sprendimus tiek asmeniniame, tiek visuomeniniame  gyvenime. Aš manau, kad moteris turi teisę pasirinkti, ką daryti su savo kūnu ir savo gyvenimu, tai jos pasirinkimas tapti motina ar ne. Kai kurie žmonės galvoja, kad gyvenimas yra toks reikšmingas, kad jokiomis aplinkybėmis negali būti nutrauktas. Dažniausiai taip yra dėl religinių priežasčių.

A.A.  O kaip jūs nusprendžiate, kada prasideda žmogaus egzistencija? Pagrindinis religijos argumentas –  neįmanoma tiksliai pasakyti, kada prasideda žmogus, todėl saugiau sakyti, kad jis prasideda pačioje pradžioje, nuo apvaisinimo.

A.G. Matote, tai yra dalykas, kurio mokslas dar neišsprendė, ir diskusijoms palikta labai didelė erdvė. Juk galima sakyti ir taip –  moters kiaušinėliai išsivystė dar tada, kai ji buvo savo motinos įsčiose. Genetinė linija tęsiasi, gyvybė egzistuoja jau daugelį tūkstančių metų. Sunku nubrėžti konkrečią liniją. Bet teisiškai ir morališkai mes turime pasirinkti. ar žmogiškoji esybė randasi apvaisinimo momentu, ar tada, kai vaisius tampa gyvybingas. Beje, daugelyje teisinių sistemų konstatuojama, jog galima leisti abortą iki vaisiaus gyvybingumo stadijos. Tai yra susitarimo reikalas, tačiau tai nėra neracionalus susitarimas.

A.A. O ką jūs manote apie eutanaziją?

A.G. Esu vienas britų organizacijos “Ori mirtis” (angl. „Dying with dignity“)  globėjų. Tai organizacija, kuri padeda žmonėms, sergantiems nepagydoma liga, nutraukti savo gyvenimą. Tiesą pasakius, manau, kad teisė gauti pagalbą baigti savo gyvenimą oriai turi būti labiau išplėtota. Jeigu gyvenimas tampa našta ir šansai išsikapanoti iš nepagydomos ligos yra nuliniai, tai eutanazijos pasirinkimas yra vienas garbingiausių, kokį žmonės gali padaryti. Mes turime ir medicinines technologijas, kurios gali tai padaryti.

A.A. Gal galėtumėte paliesti ateizmo institucionalizavimo klausimą? Esate minėjęs, kad būtent institucionalizavimas padėjo religijai išgyventi. O kaip yra su ateizmu? Gal pastebite kokį nors „proto“ kultą?

A.G. Pirmiausia reikėtų atskirti kelis dalykus. Ateizmas ir teizmas konfrontuoja metafizikos plotmėje, kai klausiama,  egzistuoja dievas ar ne. O realybėje pagrindinis ginčas kyla dėl sekuliarizmo. Koks religijos vaidmuo viešojoje erdvėje? Ar ji turi daryti poveikį politikai? Ar religijos turi būti mokoma mokyklose, kai vaikai dar negali racionaliai įvertinti jiems diegiamų tiesų? Esu ne tik ateistas, bet ir sekuliaristas, todėl manau, kad religijos turėtų matyti save tuo, kuo jos yra iš tikrųjų, t. y. interesų grupėmis, tokiomis, kaip nevyriausybinės organizacijos, profsąjungos ar politinės partijos. Jos turi savo požiūrį, kurį nori primesti kitiems žmonėms ir daryti poveikį visuomenei. Istorinės aplinkybės lėmė, kad bažnyčia viešojoje erdvėje įgijo išskirtines teises. Tačiau jos neturėtų turėti tokių teisių dabar. Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos Lordų rūmuose sėdi dvidešimt šeši anglikonų  bažnyčios vyskupai, kurie balsuoja. Ir tai vyksta tokiame amžiuje, kai iš esmės visuomenė yra sekuliari. Galiausiai trečias dalykas, liečiantis humanizmą. Tai etinis požiūris, skelbiantis pagarbą kitiems žmonėms, atjautą ir kilnumą žmonių poreikių ir interesų įvairovėje. Žmonės, turintys skirtingas kultūrines, religines ar nereligines šaknis, turėtų priimti vieną elgesio su kitais žmonėmis taisyklių rinkinį. Manau, tai padėtų žmonėms geriau suprasti vienas kitą.

A.A. Ar visas religijas vertinate vienodai kritiškai ar kai kurias išskiriate iš kitų?

A.G. Manau, kad yra kelios tos pačios religijos versijos: mažiau ar daugiau liberalios, griežtesnės ar nuosaikesnės. Kalbant apie ekstremalųjį protestantizmą, katalikybę  ar islamą, tenka pasakyti, jog šios religijos labai stengiasi kontroliuoti žmonių gyvenimą ir protą. Jos gali pasodinti žmones į proto kalėjimus, kurie neleidžia laisvai  žvelgti į pasaulį ir jį teisingai suprasti.  Žinoma, yra ir liberalių šių religijų atšakų. Tačiau, jei esi labai liberalus, tai tik atsirenki, kuo tau paranku tikėti. Fundamentalistai  ir ekstremistai yra nuosekliausi ir, turbūt, sąžiningiausi religijų pasekėjai, nes jie supranta religiją tiesiogiai, dėl to ir jų religija grindžiamų veiksmų pasekmės gali būti tragiškos.

A.A. Ar sutinkate, kad laisvė išpažinti religiją yra žmogaus teisė?

A.G. Taip. Tikiu, kad minties laisvė yra labai svarbi. Užuot bandę uždrausti tas mintis, kurias laikome neteisingomis, užuot jas slopinę, galime mokytis, kaip nesutikti su jomis ir argumentuotai jas atmesti. Visuomet sakiau, kad minties laisvė yra tokia svarbi, kad turime leisti net ir kurioziškus pasisakymus, kitaip prarasime galimybę su jais diskutuoti. Ko iš tiesų negalima leisti, tai žmonių elgesio pagal jų įsitikinimus be ribų. Reikia tam tikrų ribų, nustatančių, kaip žmonės gali elgtis. Reikia leisti jiems tikėti tuo, kuo jie nori, tačiau neleisti elgtis taip, kad būtų kenkiama kitiems. Negalima leisti dėl įsitikinimų žudyti kitus žmones ar varžyti jų pagrindines teises ir laisves.

A.A. Kartais esate vadinamas naujuoju ateistu. Kodėl? Ar jūsų ateizmas skelbia kažką nauja?

A.G. Nieko nauja. Ateizmas toks pat senas, kaip ir Antika. Net jei pažvelgtume į didžiąsias indų filosofijos tradicijas, daugelis jų neturi dievų. Ateizmas nieko nauja. O priskyrimas prie „naujojo ateizmo“ daugiau žurnalistinis. Po rugsėjo vienuoliktosios  (turima omenyje teroristiniai išpuoliai Niujorke 2001 m. rugsėjo 11 d. – J.M.) susibūrė aktyvių ateistų ratelis. Jis reagavo į procesus po šios tragedijos. Ji sugriovė įsitikinimą, kad pasaulis tapo racionalus, kad viską galima paaiškinti racionaliai. Tragedija privertė susimąstyti – nebegalime sėdėti ir nieko nedaryti, kai grįžta smurtas, paremtas religija. Turime priminti būtinumą vadovautis protu ir humanistine pasaulėžiūra, turime ginti Apšvietos vertybes.

A.A. Ar jūsų koledže mokoma ko nors apie religiją?

A.G. Koledže nemokoma teologijos kaip tokios, neturime ir religijos mokslų padalinio. Tačiau kai studijuojama literatūra, istorija, su religija susiduriama visur: rašytojų gyvenime, asmeninėse patirtyse, jų kūriniuose. Studentai susipažįsta su religinėmis idėjomis tarsi savaime. Neturime teologijos padalinio, nes, mano nuomone, teologija yra kaip astrologija, alchemija ar kažkas panašaus, o jos santykis su filosofija toks kaip sodininkystės su žemės ūkiu. Žemės ūkis yra kur kas turtingesnis ir svarbesnis, o sodininkystė yra tik jo dalis. Taip yra ir su teologija filosofijos kontekste. Todėl labiau norėčiau, kad studentai susipažintų su religijos įtaka žmonėms, visuomenei istorinių bei filosofinių studijų procese, o nemanytų, kad tai yra dalykas, už kurio studijavimą galima gauti mokslinį laipsnį. Taip yra dėl to, jog teologija yra paremta klaidingomis prielaidomis apie pasaulį.

A.A. Atvykau iš Rytų Europos, kentusios totalitarinį režimą. Todėl čia buvo galima stebėti ne tik negatyvų religijos poveikį, kurį pabrėžti mėgstate jūs, bet ir pozityvią jos įtaką. Religija čia buvo suprantama kaip šauksmas į laisvę, kaip pasipriešinimo totalitariniam režimui būdas. Ką jūs apie tai manote?

 A.G. Kai susiduria organizuotos žmonių grupės ar institucijos, kurios nesutaria tarpusavyje, kai viena organizacija primeta savo valią kitoms, tuomet, aišku, atsiranda opozicija. Ja tampa tuo metu stipriausias organizuotas vienetas – politinė partija, bažnyčia ar kas nors kita. Kartais tai tiesiog atsitiktinumas. Jeigu kalbėtume apie tai, kas nutiko Rytų Europoje 1989 metais, kai, pavyzdžiui, Lenkijoje katalikų bažnyčia rėmė Solidarumo judėjimą ir taip sutelkė jėgas prieš režimą, tai, man atrodo, kad jeigu nebūtų Bažnyčios, tai būtų padaręs kas nors kitas. Galiausiai juk nereikia būti religingam, kad tikėtum žmogaus teisėmis ar asmens laisvėmis. Vis tiek būtų kovojusi kokia nors opozicija.

A.A. Ar žvelgiate į istoriją pažangiai, t. y. tikite kad kadaise buvo primityvūs laikai, religijos laikai, o dabar ateis dar kažkas? O gal jūs tas, kuriam nieko nėra savaime suprantama, tas, kuris tiki, jog bet kurią akimirką viskas gali tarsi atsisukti atgal?

A.G. Tikiu abiem dalykais. Manau, kad yra įvykęs didžiulis progresas žmonijos istorijoje. Juk tik prieš kelis šimtmečius su gyvūnais buvo elgiamasi žiauriai, moterų teisės buvo visai ignoruojamos. Pasiekėme didžiulę pažangą ir kitose srityse. Tačiau nuolat esame rizikos zonoje, nes galime grįžti atgal. Tai gali lemti siaubingas karas, revoliucija, gamtos katastrofos. Visa tai gali sutrikdyti visuomenės procesus. Po keleto metų galime gyventi medinėje trobelėje, ieškodami maisto miške. Šie dalykai gali nutikti. Tačiau jei pažiūrėsime į istorinę trajektoriją, tai man atrodo, kad dauguma žmonių gyvena geriau negu anksčiau. Jei jūs ir aš būtume gyvenę prieš kelis šimtus metų, greičiausiai būtume valstiečiai, dirbantys laukuose. Vieninteliai žmonės, kurie galėjo daryti tai, ką mes su jumis dabar darome –  keliaujame, mokomės, vedame tą, kurią pasirenkame, – buvo turtingiausi aristokratai. Manau, kad pasiektas didžiulis progresas.

A.A. Ar religija išliks, kitaip tariant, ar būti religingam yra užkoduota žmogaus prigimtyje?

A.G. Religija išliks, kaip išliko astrologija. Visada bus žmonių, kurie ja tikės, tačiau, man atrodo, (nors galbūt mąstau per daug optimistiškai), kad žmonijos sekuliarizacija vis labiau progresuos. Pagalvokite – dar prieš kelis šimtmečius religija dominavo žmonių gyvenime, dabar jau to nėra. Nuo aštuonioliktojo amžiaus, t.y  nuo Apšvietos laikų, visuomenės institucijos, švietimas, teisė žmonių gyvenime tapo labai svarbiais dalykais. Dabar religija valdo žmones tik tuomet, kai jie pasirenka būti jos valdomi. Kasdieniniame gyvenime mums nevadovauja popiežius, vyskupas ar kunigas. Tiesa, tam tikrose pasaulio vietose, pavyzdžiui, kai kuriose JAV valstijose, kuriose vyrauja fundamentalistinis protestantizmas, arba teritorijose, kuriose gyvena musulmonų dauguma, žmonės dar negali žiūrėti į pasaulį kitaip, kaip tik vadovaudamiesi religiniais įsitikinimais. Tačiau, bendrai žiūrint, pasaulyje nebedominuoja religija. Pasaulis vadovaujasi po Apšvietos įsigalėjusiomis vertybėmis. Taigi viliuosi ir tikiu, jog ateityje žmonija bus dar racionalesnė, dar atviresnė ir dar universalesnė. Tačiau, kaip ir geologijoje, kur visuomet lieka uolinių sluoksnių, taip ir visuomenėje liks prietaringumo, tikėjimo astrologija, dievais, vaiduokliais ir pan.