Vainius Volungevičius  –   filosofijos magistras, Lietuvos Skeptikų draugijos narys.

Spausdinamą straipsnį V. Volungevičius parengė Youtube kanalo „Ar tikrai?”, skirto filosofijos ir mokslo populiarinimui, vaizdo įrašo „Dievo buvimo įrodymų kritika“ pagrindu (žr. YouTubehttps://www.youtube.com/watch?v=V5HkgzTocdw).  Tai reakcija į svetainėje „Apologetika.lt“ įrašytą Lauryno Jusevičiaus pranešimą, kuriame jis pristato 10 argumentų dievo buvimui įrodyti. Argumentais siekiama racionaliai pagrįsti kriksčionišką tikėjimą.  J.M.

Turbūt nėra labiau tradicinės temos kalbant apie religiją ir ateizmą, nei Dievo buvimo įrodymai. Jų originalias formuluotes matysite straipsnio iliustracijose.

Pirmasis – ontologinis – argumentas 

Man asmeniškai jis yra vienas silpnesnių. Čia vien apibrėžimu bandoma peršokti prarają tarp buvimo vien prote ir buvimo realybėje. Paprasčiausias atsakymas būtų: kažko egzistavimą realybėje turime įrodyti pačios realybės faktais , o ne vien samprotavimu. Pavyzdžiui, parodyti, kad begalybė egzistuoja ir realiame pasaulyje, neužtenka vien jos apibrėžimo ar naudojimo matematikoje.

Anzelmo amžininkas vienuolis Gaunilonas (Gaunilo) siūlė įsivaizduoti pačią tobuliausią salą. Sala, egzistuojanti realybėje, yra tobulesnė už tą esančią tik prote, todėl pastaroji irgi turėtų egzistuoti, nes tokį apibrėžimą turime.  Betgi, žinome, kad ji neegzistuoja.

Yra net visas ontologinių argumentų parodijų žanras. Pavyzdžiui, filosofas Douglas Gaskingas (1911–1994) siūlo tokią versiją. Pasaulio sukūrimas aiškiai yra didžiausias įmanomas pasiekimas, o kuo labiau kūrėjas suvaržytas, tuo jo pasiekimas įspūdingesnis. Nėra didesnio suvaržymo, nei sukurti pasaulį pačiam neegzistuojant. Taigi, pats šauniausias kūrėjas turėtų sukurti pasaulį pats neegzistuodamas.

Moderni ontologinio argumento versija įdomesnė.

Manau, joje gudriai supintos pirmosios prielaidos ir kalbėjimas apie tikimybę. Aišku, kad kas nors gali būti kuriame nors iš logiškai įmanomų pasaulių. Tačiau teiginį apie egzistavimą galima apversti aukštyn kojomis. Juk visiškai taip pat įmanoma, kad maksimaliai didinga būtybė neegzistuoja. Jei įmanoma, kad neegzistuotų, vadinasi, neegzistuoja ir kažkuriame įmanomame pasaulyje. O jei neegzistuoja nors viename, tai, vadinasi, neegzistuoja visuose, nes tokiu atveju nebūtų ji maksimaliai didinga.

O trečiasis – sunkiasvoris ir panašu plačiausiai aptarinėjamas šiuo metu – Kalam kosmologinis argumentas.

Viskas, kas atsiranda, turi priežastį. Kaip galima žinoti, ar šis teiginys teisingas? Yra galimi keli teiginių tipai. Vienus žinome vien iš samprotavimo, kaip kad matematiniai įrodymai ar apibrėžimų reikšmės, kitus – iš patirties.
Neabejotina tiesa, kad senbernis yra nevedęs, nes toks žodžio apibrėžimas. Ar pasakymas, kad kažkas turi priežastį yra tokio pat tipo teiginys? Nepanašu, nes galima įsivaizduoti, kad kažkas atsirado be priežasties. Panašiau, kad šis teiginys remiasi patirtimi, nes kasdienybėje vis randame dalykų atsiradimo priežastis. Tik problema ta, kad tokie teiginiai nėra 100% teisingi. Pavyzdžiui, jei restorano lankytojams patiko 4 užsisakyti patiekalai, tai nebūtinai patiks ir penktas.

Yra ir kvantinės mechanikos interpretacijų, iš kurių bent jau atrodo, kad dalelės atsiranda be priežasties. Nenorėčiau plėstis šiuo klausimu, tik pasakysiu, kad tai nėra savaime suprantama ir gal net yra įrodymų, kad  taip nutinka.
Taikyti tą patį priežasties supratimą visai visatai yra dar sunkiau, nes tai labai nepanašu į mūsų kasdienę patirtį, kuria bandoma remtis. Kaip žinome, priežastis ir pasekmė vyksta laike ir erdvėje, tuo dažnai ir remiamės jų ieškodami. O jei laikas ir erdvė atsirado kartu su visata, tai šiuo atveju sąvoka „priežastis” įgyja visai kitą turinį, nei mes esame įpratę. Be to, nėra jau taip aiškiai galimas perėjimas nuo pavienių objektų savybių prie visos visatos. Visata yra visų egzistuojančių objektų rinkinys, o rinkinys nebūtinai turi jų dalių savybes. Jei siena pastatyta iš mažų plytų, dar nereiškia, kad ir pati siena yra maža. Taigi, taip ir neaišku, ar visata būtinai turi turėti priežastį.
Bandoma pristatyti, kad didysis sprogimas yra neginčijama visatos pradžia, bet tai taip pat nėra iki galo aišku. Didysis sprogimas remiasi stebėjimais, kad visata plečiasi. Jei turimą visatos teorinį aprašymą bendrojoje reliatyvumo teorijoje atsuksime laiku atgal, tai pamatysime, kad prieš beveik 14 milijardų metų mums matoma visata buvo labai maža, karšta, tanki, joje vyko daugybė keistų fizikinių procesų. Taip, tai galėjo būti visatos pradžia, bet galėjo būti ir kokio nors amžino ciklo dalis. Yra nemažai skirtingų hipotezių, bet jų negalime ištestuoti. Galbūt niekada ir neatsiras tam būdų. Saugiausias atsakymas kol kas – nežinom.

Pristatydamas kosmologinį dievo buvimo įrodymą, Laurynas labai neišsiplėtė, bet atkreipkit dėmesį į jo formuluotę:  “Viskas, kas atsiranda, ….”, mat daroma takoskyra tarp dviejų rūšių dalykų – tarp tų, kurie atsiranda ir  kurių egzistavimas nėra būtinas, bei tarp tų, kurie yra amžini ir neišvengiamai egzistuoja. Savaime suprantama, kad tas neišvengiamas, visad egzistuojantis, visa ko pradas, pirmoji priežastis ir yra Dievas, kuriam tolesnio paaiškinimo jau nebereikia, jis tiesiog yra.

Jei jau sakoma, kad yra šios dvi rūšys objektų, tai kodėl visatos tiesiog nepriskyrus prie antrosios grupės. Galima sakyti, jog,  kaip ir Dievas, visata irgi turi šį priviligijuotą statusą ir tiesiog yra. Arba – net ne visata, o vien materija ir energija. Taip, jos kinta ir transformuojasi viena į kitą, bet neišnyksta, taigi, yra amžinos. Juk negalima sukurti kažko iš nieko, jos gal net buvo prieš mūsų dabar patiriamą laiką ir erdvę.

Į tai atsakant yra minimi du galimi prieštaravimai: begalinis regresas ir būtinos savybės šiai pirmajai priežasčiai.

Begalinio regreso negalimumas iš esmės grindžiamas  paradoksais, susijusiais su begalybe. Jie netaikomi Dievui, nes jis esąs  už laiko ir erdvės. Begalybės sąvoka tikrai yra komplikuota ir veda prie paradoksų. Tačiau įdomu, kad kosmologinio argumento šalininkai dažniausiai kalba tik apie begalybės negalimumą praeityje, o bent jau pats Williamas L. Craigas, kuriuo remiasi Laurynas, pripažįsta begalinės ateities galimybę, nors turėtų būti simetrija tarp praeities ir ateities. Turėtų kilti identiškos problemos kalbant tiek apie praeitį, tiek apie ateitį. Joje irgi negalėtu tada nieko nutikti.

Net jei sutiktume, kad laikas ir erdvė bei materija atsirado didžiojo sprogimo metu, kodėl to negalėjo lemti kokios nors kelios priežastys ar sąlygos, kažkas panašaus į dabartinę materiją?

O galiausiai galima įsivaizduoti nemažai scenarijų, kurie tenkintų apibūdinimą, jog pirmoji visatos priežastis  turėtų būti ne laikiška, ne erdviška, ne materiali (dvasiška), labai galinga, turėtų valią. bet neprimintų kriksčionių Dievo. Tarkim, gyvename simuliacinėje visatoje ir dalyvaujame kokio paauglio Simsu žaidime. Taip, jis – technologijos pagalba tikrai galingas, turi valią, yra už mūsų laiko ir erdvės ribų, gal minutė jo pasaulyje trunka 100 metų mūsų visatoje, mes jo niekaip negalim sutikti ir t.t. Tačiau ar jį galime vadinti Dievu?

4 argumentas, apeliuojantis į kontingentiškumą, ir 6 – į kismą arba judėjimą,  – labai panašūs į prieš tai buvusius. Performulavus jiems tinka tie patys mano jau išsakyti kontraargumentai.

5 – teleologinis – argumentas

Dėl penktojo teologinio argumento pavadinimo  yra šiokio tokio neaiškumo. Čia pristatomas tikslaus suderinamumo (fine tuning) argumentas, nes teleologinis dažniausiai kalba apie protingo kūrėjo reikalingumą sudėtingoms sistemoms atsirasti, daro analogiją tarp visatos ir mašinos ar paveikslo, klausia, kaip be kūrėjo galėjo atsirasti tokios sudėtingos sistemos, kaip akis ir pan. Bet paanalizuokime  teiginius apie suderinamumą. Pati pagrindinė ir didžiausia problema ta, kad kalbama apie tikimybes, kurių nežinome, nes turime tik vieną atvejį, šią visatą.
Čia kaip draugas, nusipirkęs loterijos bilietą, tau pasakytų: „Laimėjau milijoną!“. Nuostabu, įdomu, kokia tikimybė, kad taip atsitiks. Bet niekur nerastume, kiek dar žmonių pirko bilietus, gal jis buvo vienintelis, o gal milijonai kitų, tad ir tikimybės negalime įvertinti. Esmė čia ta,  kad  konstantas išreiškus skaičiais, jų vertės gali būti skirtingos,  bet kartu ir atmetama, kad jos gali būti susijusios, nors to sužinoti negalime. Beje, yra teorinių paskaičiavimų, kad gyvybė būtų įmanoma ir su kitomis konstantomis.

Kita vertus, išlieka atviras klausimas, ar mūsų visata tikrai gyvybei pritaikyta. Vėlgi žinome tik vieną planetą, kurioje atsirado gyvybė. Tai labai mažas procentas visatos. Pačiai visatai apie 14  milijardų metų, o gyvybė atsirado prieš kokius 3-4 milijardus. Tačiau jau ir mūsų saulė įpusėjo savo gyvenimą, o po 5 milijardų metų užges sunaikindama visą žemės gyvybę. Žinoma, jei iki to laiko žmonija išliks ir nebus sukūrusi tarpgalaktinės civilizacijos bei nusigabenusi gyvybės kitur, kur ji irgi išnyks. Galiausiai užges ir visos žvaigždės. Tad ilgojoje visatos gyvavimo perspektyvoje gyvybė sudaro labai mažą dalį.

7 argumentas iš matematikos pritaikomumo

 Viena matematikos dalis – fundamentalioji – rodo, kad pasaulis yra dėsningas, todėl jį galima stebėti, apskaičiuoti ir nuspėti. O kita dalis – taikomoji. Ji skirta tirti konkrečius  objektus. Juk ir vaikai pradeda mokytis nuo konkrečių daiktų skaičiaus, skaičiavimo pirštais ir pan. Matematikos taikymas fizikoje ir kt. vis tobulinamas ir glūdinamas, kad labiau atitiktų fizinį pasaulį ir kuo geriau leistų jį suprasti ir prognozuoti. Čia panašiai lyg klaustume, ar ne keista, kad plaktukas taip gerai vinis kala?  Tačiau ne absoliučiai visur matematika gali būti pritaikyta. Kad ir, pavyzdžiui, begalybės atveju. Apskritai realybė retai būna matematiškai „graži“, pavyzdžiui, vadinamasis „aukso pjūvis“.  Jo tobulos proporcijos gamtoje sutinkamos rečiau nei teigiama. Štai net kriauklės struktūra nėra ideali  (žr. https://www.sciencenews.org/article/sea-shell-spirals).

Taigi,  net jei matematinės tiesos ir atrodo lyg egzituojančios Platono idėjų pasaulyje,  dievas jų nesukūrė. Jos yra žmogaus proto padarinys analizuojant ir pažįstant pasaulį.

8–10  argumentai iš troškimo, estetikos ir religinių patirčių

Remiantis patirtimi, iškyla jau minėta problema, kai iš kelių turimų pavyzdžių bandoma padaryti apibendrinačią išvadą, tinkančią visais atvejais.

Taip, mes jaučiame alkį ir norime pasisotinti, bet turime ir maisto, sušalę trokštame sušilti, bet turime ir šiltą radiatorių, t.t ir t.t. Kartu žmonės turi nemažai troškimų, kurių neįmanoma patenkinti – likti amžinai jauniems, būti nemirtingiems ir pan. Bet prisiminkime, kad  ir gyvūnai, kurių joks amžinas gyvenimas nedomina, vis nori save apsaugoti, ištrūkti iš spąstų, išvengti miško gaisro ir pan. Atrodo, kad jiems nesvetimas ir toks jausmas, kaip nuostaba ir džiaugsmas.

Kalbėdamas apie estetinį jausmą, Laurynas klausia: „Kodėl tai yra gražu ir kas padaro tai, kad mums yra gražu?“ Atrodo, jei gerai supratau, jo atsakymas:  būtina siela estetiniam jausmui paaiškinti, nes vien „mėsų ir raumenų” tam nepakanka. Būtų visai įdomu. jei Lauryno atsakymas būtų išplėtotas. Klausimai apie sąmonę ir pasąmonę, asmenines patirtis tikrai sudėtingi ir komplikuoti. Įdomu, kaip būtų atsakyta į problemas, su kuriomis susiduria dualizmas, pavyzdžiui, kaip sąveikauja  kūniškasis ir dvasinis žmogaus esybės pradai. Vietoj to estetinis pojūtis Lauryno apibūdinamas kaip nepaaiškinamas. Įdomu – kiti pojūčiai irgi nepaaiškinami?

Tiesa, kad daugybė žmonių teigia esą patyrę Dievą, ir nėra pagrindo tuo abejoti ar įtarti juos meluojant. Tačiau visiškai įmanoma, kad jie galėjo klysti. Tą mes matome nuolat. Daugybė žmonių tuo pat metu vienodai regi ir vertina tas pačias optines apgaules ar maginius triukus. Asmeninė patirtis nėra patikimas įrodymas. Štai, pavyzdžiui, 18% amerikiečių sako matę ar patyrę vaiduoklius. Ar to užtenka tvirtinti, jog vaiduokliai iš tikrųjų egzistuoja?  (žr. https://www.pewresearch.org/fact-tank/2015/10/30/18-of-americans-say-theyve-seen-a-ghost/).

Koks teologinių Dievo buvimo įrodymu tikslas? Iš visų debatų atrodytų, kad pagrindinė jų užduotis – įtikinti visus Dievo buvimu? Bet ar taip yra nutikę? Ar kas nors vien dėl kurio nors pristatyto argumento įtikėjo?

Prisiminkime  kad ir pirmojo – ontologinio – argumento įstoriją. Ji tikrai spalvinga. Pirmas argumentą pasiūlė Anzelmas, kaip minėjau, iškart jį sukritikavo Gaunilo, po to Tomas Akvinietis. Vėliau savo argumento versiją siūlė R. Dekartas, kurią savo ruožtu kritikavo Kantas. Visi jie buvo tikintys ir neprarado savo tikėjimo vien dėl to, kad įžvelgė problemą kito argumente. Dėmesys ontologiniam dievo buvimo įrodymui – neabejotinai svarbus filosofų užsiėmimas ar net proto treniruotė, besitęsianti tūkstantmečius. Tačiau lyg ir norima iš to daugiau.

Pats Laurynas sako, kad domėjimasis teologiniais dievo buvimo  argumentais jam atėjo vėliau, jau įtikėjus,  tik kaip pagalba sustiprinti savo tikėjimą. Tai gal tų „argumentų“ nagrinėjimas – tik ieškojimas būdų, kaip pagrįsti jau turimą poziciją?

Galiausiai reikia pasakyti, kad ne visi tikintieji (ir ateistai) mano, kad „argumentų“ nagrinėjimas yra prasmingas. Antai LRT laidoje „Išpažinimai. Dievo paieškos: ar galima atsakyti, kad Dievas yra?“  brolis Astijus sakė nesutinkąs, kad dievo egzistavimą apskritai galima racionaliai  įrodyti, jau nekalbant apie minėtų argumentų efektyvumą.

Kartu vis labiau plinta pažiūra, vadinama apateizmu, terminu, sudarytų iš ž. apatija ir teizmas, o Dievo buvimo klausimas laikomas visiškai neįdomiu ir nereikšmingu kasdieniniame gyvenime.

O ką manot jūs?

Print Friendly, PDF & EmailSpausdinti straipsnį