Pastaraisiais metais Lietuvoje buvo išleistos 2 dėmesį atkreipusios teologinės knygos, kurias noromis nenoromis pradedi lyginti.  Tai 2015 metais  Kaune VŠĮ „Laetitia“ išleistas XVIII amžiaus teologo kunigo Mykolo Olševskio veikalas „Broma atwerta ing wiecznasti“, pirmą kartą pasirodęs 1753 m. Vilniuje  Jo pavadinimas ir autoriaus vardas skaitytojui tikriausiai girdėtas dar mokykloje, kur jis lietuvių kalbos pamokose buvo minimas kaip lietuvių  kalbos darkymo ir susinimo pavyzdys. Dabartinis knygos leidėjas  kun. Edmundas Naujokaitis jos tekstą pateikė šiuolaikine  lietuvių kalba, palydėjo įvadiniu straipsniu, aprūpino komentarais.  Pagrindinis šio leidimo tikslas, anot kunigo E. Naujokaičio, „kad šiandieninis skaitytojas katalikas palygintų Bromq su savo pirmosios šv. Komunijos laikų katekizmu, susimąstytų apie primirštas tikėjimo tiesas ir prisimintų šv. Pauliaus raginimą: .Darbuokitės savo išganymui su baime ir drebėdami“ (Fil 2, 12) – tokia yra pagrindinė šios knygos žinia“ (p. 50).

Pasinaudosiu ir aš šiuo kunigo patarimu, tik lyginimui rinksiuos ne katekizmą, o kunigo Algirdo Toliato  pamokslų knygą „Žmogaus ir Dievo metai“ (Vilnius:  Tyto alba. 2017). susilaukusią nemažo visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio, taip pat ir mūsų svetainės vertinimo. Populiari knyga, parašyta įtaigiai, poetiškai, nevengiant platesnių pamąstymų. Autorius rašo: „Nelaikau savęs žinovu, tačiau manau, kad veikiau esu ieškotojas“ (p.179),  Ieškotoju laiko ir M. Olševskį jo leidėjai, apibūdindami teologo traktatą kaip apmąstymų knygą.

„Broma atwerta ing wiecznasti“ skirta daugiausia kunigams,  mokantiems žmones katekizminių tiesų. Kitaip ir negalėjo būti, nes absoliuti dauguma paprastų  žmonių buvo beraščiai. „Žmogaus ir Dievo metų“  skaitytojais gali būti visi, ir išleista ji pasaulietinės leidyklos. Bet ir vieno, ir kito autoriaus tikslas, jų žodžiais tariant, perteikti  žmonėms tikrąjį tikėjimą. Anot Toliato,  „labai dažnai ateisto susikurto dievo, prieš kurį jis kovoja, įvaizdis būna neteisingai sudėliotas, todėl ginčijamasi dėl nieko“, religingas žmogus irgi „netikįs to dievo, prieš kurį jis, [ateistas], kovoja“ (p. 284). Užbėgdamas į priekį, pasakysiu, kad ateistams metamas priekaištas dėl kovos su dievu visai yra beprasmis, nes ateistai nepripažįsta dievo egzistavimo ir negali kovoti su tuo, ko nėra. Ateistai kritiškai analizuoja teologų  propaguojamus „antgamtinio pasaulio“ vaizdinius, tame tarpe ir jų peršamą dievo įvaizdį bei religinio tikėjimo poveikį realiems žmonių poelgiams. O tai jau yra istorinių sąlygų saistomi, vadinasi, kintantys dalykai, kurie gali būti lyginami, analizuojami.

Palyginkime kun. M. Olševskio ir kun. A. Toliato pagrindinių krikščioniškųjų  vaizdinių ir postulatų interpretavimą.

               

[Kad skaitytojams būtų patogiau, cituojami lyginamii teiginiai sunumeruoti. Kartais kurio nors autoriaus teiginiui nerastas  atitikmuo kito autoriaus knygoje. Po santrumpos KN (Kunigas Naujokaitis) pateikiamas kunigo suformuluotas oficialus šiuolaikinės katalikų bažnyčios požiūris vienu ar kitu teologiniu klausimu].

 

Kun. Mykolas Olševskis. Broma atwerta ing wiecznasti , 1753 Kunigas Algirdas Toliatas. Žmogaus ir Dievo metai, 2017
1.Palaimintas žmogus, kuris kas dieną, kiekvienoje vietoje atmena paskutinę gyvenimo valandą […].Atmink, jog geriems žmonėms mirtis yra vartai į amžiną gyvenimą, o piktiems, tai yra nusidėjėliams, amžiną pragarą, pragaro kančioms, nesibaigiančioms ugnims, iš kurių niekas tavęs neišpirks per visas amžinybes [….], – iš pragaro nėra išpirkimo, nors už vieną mirtiną nuodėmę, bet žmogus jau niekad nebeatsilygins. Kaip kalba Šventasis Raštas: […] siela, kuri nusidėjo, numirs, tai yra mirs amžina mirtimi, [o  kuri yra] Viešpaties Dievo malonėje, ta numirs dangaus linksmybei (p. 73).

 

1.Mes skirstome vieni kitus į teisiuosius ir neteisiuosius. O Kristus laužo tą mūsų nuostatą, nes būdamas teisusis prisiėmė neteisiojo poziciją. Jisai nesuvaidino, o iš tikrųjų nužengė iki žmogaus. O žmoguje telpa viskas – nuo gražiausių dorybių iki žemiausių nuodėmių. Visa paletė yra mumyse (p. 54).

Sekti Kristų reiškia gyventi dabar: tai yra nuolat rinktis, nuolat judėti, žengti į priekį. Čia slypi visas žavumas ir visi stebuklai (p. 150). Mums gal ir atrodo, kad bažnyčia tik nubrėžia ribas. Nieko panašaus, ji stengiasi mus provokuoti gyventi, krikščionybė ir skirta tam, kad gyventume, ne susikaustytume. O visi rėmai – daugybos lentelė, gama, spektras – reikalinga tik kaip pagalba, kaip atrama iki tam tikro laiko, kol pradėsime eiti savo kojomis, kol įstatymas bus įrašytas širdyje (p.180).

2. Mirtis yra kūno ir sielos atsiskyrimas, tai vartai, arba durys į amžinybę (p.74).

KN:„Krikščioniškoje antropologijoje kūnas kaip Dievo kūrinys nėra sielos kalėjimas, o integrali žmogaus prigimties dalis. Tačiau „kūnas“ kaip gimtosios nuodėmės sukeltas prigimties sugedimas –tai vienas iš trijų žmogaus išganymo priešų (šalia velnio ir pasaulio), jis iš tiesų laiko sielą nelaisvėje, nuo kurios išvaduoja kūno apmarinimas šiame gyvenime ir mirtis kaip vartai į amžinybę “ (p.76).

3. Ar teismo dieną galėsime pažinti vienas kitą, ar sūnus galės pažinti tėvą ir motiną? / Galėsime –  ne tik tenai pažinsime savo draugus, gimines, bet pažinsime visus šventuosius, kurių niekada neregėjome.  (p. 96)

Ar bus ten gailestis, kai regėsi tėvą arba motiną, einančius į pragarą? / Nebus, bet sūnus ten teis bedievį tėvą, bus teisėju, kad tas nenorėjo ištikimai tarnauti Viešpačiui Dievui, o įžeidė jį sunkiomis nuodėmėmis. Tenai šventieji iš meilės bus vienos valios su Viešpačiu Dievu – ką tik Dievas darys, to ir jie norės ir tuo bus patenkinti (ten pat).

KN: Artimo meilė yra visuomet subordinuota Dievo meilei, tad net šioje žemėje reikia radikaliai nutraukti meilės ryšius net su artimiausiais žmonėmis, jei jie nesuderinami su meile Dievui ir jo valios vykdymu (plg. Mt 10, 35-37; 18,8-9). Juo labiau nebeliks tokių meilės ryšių amžinybėje, jei artimas žmogus tvers iki mirties priešiškumo Dievui būklėje ir už tai bus pasmerktas (ten pat).

 

3. Vienijanti, gydanti ir atverianti Kristaus dvasia nėra rezervuota vien angelams ir šventiesiems, bet jeigu į ją neįsiklausome, tampame fasadiniais krikščionimis, tuščiais, tik pavadinimu, forma, virstame iškaba.

 

4.  Kas tai yra pragaras? /  Tai vieta, pilna visokių kančių, prakeiktoms sieloms ir šėtonui. / Ar pragaro ugnis yra tokia, kaip mūsų? / Tokia, tiktai karštesnė…. / Kokiu būdu tokia ugnis gali deginti sielas, kurios yra dvasinės, taip pat velnius, kurie neturi ir neturės kūno? / Viešpats Dievas davė šią galią, ir taip ji degina  (p.101).

KN: Pragaro ugnis yra materiali, bet ji veikia dvasines sielas, su jomis susijungdama vietoj kūno. Kaip dabar materialus kūnas paslaptingai veikia dvasinę sielą, taip amžinybėje (iki kūno prisikėlimo) ugnis betarpiškai veiks sielas. Po prisikėlimo tarpininkaus nemirtingas ir nepažeidžiamas kūnas (ten pat).

4. Mes įsivaizduojame, kad Dievas gailestingas ir atleidžia bet ką… Dievas nėra ir buhalteris, skaičiuojantis mūsų nuodėmes ir dorybes. Jam nereikia auditoriaus, kuris ieškotų kliūčių, kaip neįleisti į dangų. Atvirkščiai – jis ieško galimybių, kaip mus ten įtraukti (p.107). Visa Dievo Tėvo filosofija – išgelbėti paklydusį žmogų. Gailestingas tėvas taip ir elgiasi. Jis priima abu savo sūnus – ir palaidūną, ir teisųjį, ir abiejų jų eina pasitikti (p.114).

 

 

5. Jei dievas Tave aplankys kokia nelaime ar sunkia liga, atmink, kad pragare kančios, kurių pelnei nusidėdamas, yra sunkesnės. Dėkok Viešpačiui Dievui, jog dar šiame pasaulyje tave maloningai baudžia iš meilės {…]. Tačiau pirmiausia nuo tos prapulties gelbėk savo sielą, neduok valios savo kūnui, apmarink jį pasninkais, plakimusi, trumpu miegu, darbais, kad nekentėtumei amžinai (p. 105)

 

 

5. Vis dėlto būtų labai neatsakinga manipuliuoti žodžiais ir sakyti, kad Dievas siunčia kančią, atima iš mūsų artimus žmones. Anaiptol. Dievas ateina į mūsų negalią ir išgyvena kartu su mumis. Pro tas akimirkas nereikia prašuoliuoti.. Tai šventos akimirkos, labai sunkios, bet ir labai reikalingos, nes jos išgrynina sielą (p. 286,  taip pat žr. p. 337)

Dievas sukūrė mus pagal savo paveikslą, todėl turime šventumo potencialą savyje. Tai mūsų prigimtis. Kiek augdami ją atskleisime – kitas klausimas. Visi būsime įvertinti už nuopelnus, o šventumo tai, kad esi labai kietas ir kad marini savo kūną, tau nesuteikia (p.102 ).

[Dievas mūsų] netampo už virvučių, kaip kartais įsivaizduojame. Ne Jis, o mūsų gyvenimas mus išbando. Jei elgiamės negerbdami savęs ir kitų, susiformuoja atgalinis ryšys: blogi darbai atsigręžia liga, nuovargiu, kitokiomis problemomis. Jeigu mes pabėgom ir jų neišsprendėm, jos mus pasiveja. Tada guodžiamės Dievui – už ką mus baudžia?

6. Kas yra skaistykla? / Tai vieta sunkių kančių žmonių sieloms tų, kurie numirė Viešpaties Dievo malonėje, bet už lengvąsias nuodėmes arba ir mirtingąsias, iš kurių jau atliko išpažintį, bet neatlygintas atgaila… / Kokias kančias sielos kenčia skaistykloje? / Labai sunkias… (p. 107).

 

 

6. Vienas ortodoksų vienuolis gražiai apibūdino skaistyklą: tai akimirka, kai išvystame Dievą ir pamatome visus gerus darbus, kuriuos galėjome padaryti ir nepadarėme, išgirstame žadinančius gyvenimui žodžius, kuriuos galėjome pasakyti ir susilaikėme, arba smerkiančius žodžius, kuriuos ištarėme. Ir mums baisiai gėda – tai skaistyklos ugnis, kuri degina išvydus, kiek galėjome padaryti, kiek turėjome gražių galimybių, kuriomis nepasinaudojome, o rūpinomės savo tuštybe ir antraeiliais dalykais, neteikiančiais džiaugsmo, gaišinančiais laiką (p.159)
7. Kas tai yra dangus? / Tai vieta pilna visokių linksmybių ir malonumų. / Iš ko šventieji turi daugiausia linksmybės / Iš Viešpaties Dievo ir Viešpaties Kristaus regėjimo pagal žmogaus prigimtį, iš Šventosios Mergelės Marijos, angelų ir visų šventųjų regėjimo.[…] /Ar danguje šventiesiems ko reikia?/ Nieko nereikia jie yra sveiki, linksmi, jauni, šviesūs lyg saulė  (p. 130).

 

7. Krikščioniškasis mokymas sako, kad pats dangus jau nužengė ant žemės Kristaus pavidalu. Dievo Žodis tapo kūnu. O mes labai klaidingai prisikuriame visokių įvaizdžių ir norų, kaip tas dangus turėtų atrodyti, prisipiešiame debesėlių širdy, tik visiškai nesvarbu, kokios tos mūsų svajos. Tai tik iliuzijos, kurios labiau klaidina nei padeda. Dangus – tai gyvenimas žemėje čia ir dabar, labai konkretus ir apčiuopiamas. … / Gyvename tik kartą, tačiau kasdien, ir neturėsime kito dangaus, išskyrus tą, kurį pradedame čia, žemėje (p. 183).

Iš tiesų Dievo karalystė atsiveria ne po mirties, ji prasideda šiandien ir čia, žemėje, ir mes arba gyvename jos vertybėmis, arba ne. Po mirties tėra to gyvenimo tąsa, mes tik nežinome kokia, ir mums nė nereikia žinoti, net nereikia per daug įsivaizduoti. Galima svajoti, bet nepersistenkime, kad neužmirštume gyventi. Ėmęs gyventi šviesiuoju rytojumi, užmiršti tikrovę, o  Dievo karalystė yra čia ir dabar, ne kitur, ne rytoj – šiandien (p. 305).

8. Ar mužikams danguje reikės tarnauti ponams/ Nereikės, tenai visi bus vieno Dievo sūnumis, kaip ir kalbame: „Tėve mūsų, kurs esi danguose? Tenai prasčiokas, jei turės daugiau nuopelnų, bus aukštesnis už karalių. […] (p.132)

Kentėdamas pagundas, atmink, jog dangus yra vertas, kad čia, pasaulyje daugiau kentėtume. Visam tam ateis galas, bet niekad nebus galo dangaus linksmybėms, kurių nusipelnysi per trumpą gyvenimą, per trumpus sopulius. Ten tūkstantis metų kaip viena diena  (p. 132)

8. Atrodytų, siekiamybė yra neturėti. Ne. Siekiamybė yra neprisirišti ir teisingai bei atsakingai panaudoti išteklius.[…]. Biblijoje turtas yra Dievo palaiminimo ženklas (p. 48).

 

 

9. Kas yra Viešpats Dievas? / Yra dangaus ir žemės Sutvėrėjas ir visų tvarinių aukščiausiasis Viešpats (p.133) / Ką daro Dievas danguje, ką žemėje ir ką pragare?/ Danguje džiugina šventuosius savo Veidu, žemėje valdo žmones, pragare kankina prakeiktuosius (p. 137).

 

9. Vaikai, o kartais ir suaugusieji įsivaizduoja, kad Dievas Tėvas yra abstraktus senelis su barzda ir sėdi ant debesėlio, Tačiau Dievas Tėvas labai konkretus. Tai yra mūsų patirtis, kurią mes galime išgyventi, jeigu leisimės į tą kelionę – Eucharistiją (p. 207).

Žmogus nuolat jaučia didžiulę  pagundą Dievą apibrėžti, įsivaizduoti. Bet Dievas platesnis už mūsų vaizduotę, kad ir kokia ji būtų laki, ji apriboja Dievą. … Elijas užsidengia veidą, kad nevaržytų Dievo, jis nedreba, o garbina Jį kaip neįsivaizduojamą begalybę, kurios neįmanoma pažinti (p. 257).

Dievo karalystė yra čia. Jis laukia mūsų dabar, tik Jo darbai, atliekami mūsų rankomis, turi išliekamąją vertę (p. 223)  Vis dėlto Dievas neturi kitų rankų, kaip tik mūsų, turbūt ir galvos kitos neturi, kaip tik mūsų. Jeigu mes patys nežengsime teisingų žingsnių, tai ir Dievas nepadės (p.299).

10. Ar visi žmonės bus išganyti? / Ne visi, bet tiktai katalikai, kurie gerai gyvena. / Be ko žmogus negali būti išganytas? / Be tikėjimo ir be gerų darbų. / Ar nebus danguje pagonių, žydų, liuteronų? / Nebus nei vieno, jei netikės taip, kaip įsakė šventoji katalikų tikyba (p.136)
11. Kas yra siela? / Tai dvasia, sutverta Viešpaties Dievo. / Ar siela yra mirtinga? / Nemirtinga – ji niekada nemiršta. / Kur siela gyvens amžinai? / Kuri nusipelnė gero dėka Viešpaties Dievo malonės, gyvena danguje, o kuri nusipelnė pikto, bus pragare. Jei numirs mažose, kasdieninėse nuodėmėse, tam tikrą laiką atgailaus skaistykloje. / Ar siela nusideda? / Siela su kūnu: kūnas yra pagunda ir nuodėmės priežastis (p. 139). 11. Mes esame iš kūno ir kraujo bent jau dabar, neaišku, kaip bus paskui, nieko nežinome, bet kol esame čia mūsų dvasia reiškiasi per kūną ir mūsų darbus. Turime įkūnyti ją darbais, darbai be jos liks tiktai svaičiojimais, svajonėmis ir lūkesčiais (p..232).

 

 

 

12. Ar visi trys asmenys turi kūną? / Ne visi, bet tik Dievo sūnaus Asmuo (p. 140).

KN: „Kiekvieno žmogaus sielą, susiformavus pirmajai naujos žmogiškosios būtybės ląstelei, betarpiškai iš nieko sutveria Dievas“ (p.140).

13. Ar nusideda teisėjas, jei už nedorybes nuteisia mirčiai?/ Nenusideda, nes pats Viešpats Dievas liepia tokius bausti mirtimi.

Ar nusideda pana gulėdama su kavalieriumi vienoje vietoje? / Nusidėtų mirtinai ir pana, ir jaunikis, net jei nieko blogo negalvotų, bet vien dėl to, kad priartėtų prie tokios progos [nusidėti] išdrįsta atsigulti vienoje vietoje. Jei taip gulėdami numirtų, jų kūnų nelaidotų šventoje vietoje, bet užkastų kur nors baloje (p. 201)

KN: Viešus nusidėjėlius draudžiama laidoti pašventintoje kapinių žemėje (p.201).

14. Kiek jau yra metų, kai Dievas sutvėrė dangų ir žemę? / Jau yra penki tūkstančiai šeši šimtai penkiasdešimt treti metai. / Kaip Viešpats Dievas sutvėrė dangų ir žemę? / Pasakė žodį ir atsirado. /  Kodėl Dievas sutvėrė dangų, žemę ir kitus daiktus? / Dėl žmonių, nes visas sutvėrimas tarnauja žmogui, kad žmogus geriau tarnautų savo Sutvėrėjui (p. 193).

 KN. Tad Olševskis datuoja pasaulio sutvėrimą 3900 m. pr. Kr. Bažnyčios Tėvai, remdamiesi graikiškąja Senojo Testamento versija, datavo pasaulio sutvėrimą 5600–5400 pr. Kr. Vakarų Bažnyčioje populiariausias šv. Jeronimo datavimas, perimtas Martyrologium romanum: 5199 m. pr. Kr. Renesanso ir reformacijos laikais įsigalėjo datavimas pagal hebrajiškąją ST versiją: 4200–3800 m. pr. Kr. Neaišku, kuriuo autoriumi remiasi M. Olševskis. (p. 193).

14. O Dievas aprėpia ir tūkstantį metų kaip vieną dieną. Tai amžinybės susitikimas su akimirka. Akimirksnio šypsnys gali būti vertas visos amžinybės. Nereikia jos sumenkinti, tik jį ir turime gyvenime, nes nei rytojus, nei vakardiena mums nepriklauso. […].

Fizikų kalbose apie šviesą ir jos greitį esu nugirdęs vieną interpretaciją, kuri man labai patiko. Kas yra šviesos greitis? Kai skriejame šviesos greičiu, nebelieka laiko ir nebelieka erdvės Šviesa – virš erdvės ir laiko (p. 14).

 

15. Ar mūsų protas gali suvokti ir apimti tai, ko mus moko šventasis tikėjimas?/ Negali, nes tikėjimas reiškia tikėjimą tuo, ko negalima regėti ir išmanyti… /Kas tai yra: tikėti? Tai yra laikyti tiesa, ką Dievas apreiškė per šventąją Katalikų bažnyčią (p. 185).

Dievystės niekas negali regėti be Viešpaties Dievo malonės, ypač negali regėti dievystės mirtingos akys… Kokiu būdu Viešpats Dievas yra visur, tu to neišmanysi, gana tau tikėti, kad  Dievas gyvena visur savo didybėje (p. 228).

15. Šventasis Raštas liepia pasitikėti Dievu ir tikėti, kad jau gavome tai, ko prašome. Galbūt mums nesuprantamu būdu ir nežinomu laiku. (p.74). […] Visa kas vyksta yra dievo rankose ir mes esame Jo rankose… Mes nežinome, kokie yra Dievo planai (p. 240) / […]. Norime pamatyti, pačiupinėti Dievo dovaną, tada įtikime, kad jis egzistuoja ir mums padeda. Vis dėlto, kad pamatytume Jo dovanas, pirmiausia reikia juo patikėti (p. 323).

 

16. Tuštybė yra ieškoti turtų ir lobių, ieškoti šlovės, garbės, paguodų, tuštybė stengtis įgyti žmonių palankumą. Visa mūsų gėrybė, visas malonumas yra tarnauti Viešpačiui Dievui, savo Viešpatį Dievą mylėti iš visos širdies (p. 226). / Viešpats Dievas liepė nemylėti pasaulio ir niekinti kūno paguodas… Pasaulis  gi liepia džiuginti savo kūną, jį prabangiai maitinti, nieko nekentėti, ieškoti garbės. Pagalvok, kurio reikia klausyti: ar Viešpaties Dievo ar pasaulio? (p. 226)

16. Visko galima išmokti, pasiekti, padaryti, uždirbti daug pinigų. Bet tai tuštybė, praeinantys dalykai. Kad ir koks esi turtingas, be Dievo meilės esi vargšas. Pats didžiausias turtas žmogaus gyvenime yra susitikimas su Dievu. Svarbiausia ne tai, ką sugebėjau padaryti ir kaip sugebėjau tai įgyvendinti, o tai kiek sugebėjau atverti Dievui duris (p. 36).

 

         

Dievo vaizdavimas senojoje ir šiuolaikinėje dailėje

Argi nepatraukliai skamba kunigo A. Toliato pamokslų žodžiai, jog Kristus akcentuoja ne mirtį, o gyvenimą, provokuoja gyvenimui. Tik eidamas, kurdamas, duodamas žmogus gali kitą žmogų laimėti, gali išlaisvinti savo potencialą. Tik nesustokime, nepasiduokime mus gniuždančioms aplinkybėms  Jei norime ką nors pakeisti, keiskime save, savo požiūrį į susidariusią padėtį, permąstykime savo poreikius, – nuolat kartoja kunigas šiandien taip pamėgtas mūsų psichologų frazes. Kristus, sako jis, „atėjo ne mūsų problemų spręsti. o mūsų išlaisvinti, kad patys imtume tą daryti, patys žengtume žingsnį, nebijotume, taptume aktyvūs, keistumėmės ir keistume aplinkybes (p. 89). Kad būtų įtaigiau,  kunigas papasakoja net anekdotą: esą, vienas žmogus, labai norėjęs išlošti milijoną,  „po mirties sako Dievui: Negi Tau buvo sunku padaryti, kad aš laimėčiau milijoną? O Dievas atsako: aišku, nesunku, bet juk galėjai bent bilietą nusipirkti!“ (p. 169). „Stebuklai vyksta ne danguje, stebuklai vyksta ant žemės, kai galiausi mes pradedame gyventi“ (p. 179), – štai kunigo moto.

Bet čia jau reikia sustoti  ir pasižiūrėti,  kokie M. Olševskio ir A. Toliato postulatai sutampa, kokiais klausimais jie sutaria. Ogi, pirmiausia , kad religinis tikėjimas yra nepavaldus jokiam žinojimui ir pažinimui.  Kad patirtum dievo daromų stebuklų galią, pirmiausia turi aklai tikėti. „Kokiu būdu Viešpats Dievas yra visur, tu to neišmanysi, gana tau tikėti“, – tvirtina M. Olševskis, o A. Toliatas jam antrina: „Visa kas vyksta yra Dievo rankose, ir mes esame Jo rankose… Mes nežinome, kokie yra Dievo planai“. Palaimintas nežinojimas… Bet kodėl tada ir vienas, ir kitas dievo tarnas kalba kaip visažiniai, nurodydami mums, kaip mes turime gyventi, kaip elgtis, kuo tikėti…

A. Toliatas, kaip ir M. Olševskis, stengiasi apriboti mokslą, kad paliktų vietos religiniam tikėjimui. „Mokslininkas, priėjęs savo žinojimo ribą, pripažįsta, kad esama daug daugiau, negu jis atrado, kad nežinojimas nėra kažkokia tamsa ar absurdas, tai begalinė tvarka, kurios dar nesuvokė“, – rašo Toliatas, užmiršdamas pažymėti, kad mokslinis pažinimas – procesas, niekada nesibaigiantis,, bet vis dėlto žengiantis pirmyn. Tarp mokslinio nežinojimo ir religinio žinojimo negalima rašyti lygybės ženklo. Tiesa, religinis tikėjimas minta tuo, ko mokslas dar nežino. Bet čia jau kita kalba.

Antra, religinis tikėjimas abiejų kunigų iškeliamas aukščiau ne tik už mokslinį žinojimą, bet ir virš bet kurių žmogaus siekių. „Tuštybė yra ieškoti turtų ir lobių, ieškoti šlovės, garbės, paguodų, tuštybė stengtis įgyti žmonių palankumą. Visa mūsų gėrybė, visas malonumas yra tarnauti Viešpačiui Dievui“, – rašo Olševskis. Neatsilieka ir Toliatas: „Svarbiausia ne tai, ką sugebėjau padaryti ir kaip sugebėjau tai įgyvendinti, o tai kiek sugebėjau atverti Dievui duris“.

Ir tai yra ne pavienis A. Toliato teiginys, o visų jo pamokslų audinio pagrindinis siūlas.  Sukurtas pagal dievo paveikslą, kurio svarbiausi bruožai artimo meilė, kūrybiškumas, iniciatyvumas ir pan., žmogus be dievo pagalbos esąs bejėgis, arba, kaip sako Toliatas, „vargšas“. O gal yra priešingai – žmogus priskiria savo geriausias savybes dievui, nes be jų jis neįsivaizduoja jo. Tačiau, atiduodamas savo geriausias savybes dievui, žmogus tampa priklausomas nuo tikėjimo į jį ir turi padėti daug pastangų, kad išsivaduotų iš šios priklausomybės.

Visa žmonijos istorija liudija žmogaus vadavimąsi iš religinių priesakų ir normų.  Tai patvirtina ir Olšeskio bei Toliato tekstų palyginimas.