Ateizmas ir ateistai „Gyvenimo paslaptis – pats gyvenimas.“ Gėtė

2015 metų Knygų mugėje. Nuotraukos autorius – Gediminas Zemlickas

Knygų mugė – didelis ir svarbus renginys. Lankausi jame nuo pat pirmosios mugės. Tai ne tik šventė knygų mylėtojų akims, bet ir savotiška proto apoteozė. Žiūrėdamas į knygų lentynas, nejučia pagalvoji: kiek čia sukaupta žmonijos išminties – nuo kosmoso tyrinėjimų iki kasdieniškiausių patarimų. Kiek paskleidžiama įvairiausių minčių bei nuomonių knygų pristatymuose, aptarimuose, susitikimuose su autoriais, diskusijose. Ėjau ir aš į tuos renginius, ne vienu atveju žavėjausi kalbėtojų išmintimi, apsiskaitymu, iškalba.

Kartu, žiūrėdamas į puošnius ir dar puošnesnius knygų viršelius, liesdamas juos, vartydamas knygų puslapius ar klausydamasis mugės renginių oratorių, nejučia pagalvojau, kokį reikia turėti pasaulėžiūrinį stuburą, kad iš tos gausios mišrainės išsirinktum tai, kas yra racionalu ir tikra. Juk po puošniais viršeliais slepiasi ir mokslinės, ir pseudomokslinės žinios, psichologinės įžvalgos, ir įvairaus plauko ekstrasensų plepalai, tikroji grožinė literatūra ir menkos kokybės bulvarinis skaitalas.

Aš, internetinės svetainės „Ateizmas ir ateistai“ autorius, matydamas didžiules lentynas ir stalus, gausiai apkrautus „Katalikų pasaulio“, „Aidų“ leidyklų produkcija – religinėmis, daugiausia katalikiškomis, knygomis, brošiūromis bei žurnalais, negalėjau ateisto žvilgsniu nepažvelgti ir į kitų leidyklų stendus. Ten taip pat puikavosi nemažai religinio turinio leidinių. O 3-oje salėje praėjau pro ištisą Lietuvoje gyvenančių nekrikščioniškų šalių religinius tikėjimus išpažįstančių žmonių, leidinių, kulto reikmenų galeriją, kuri baigėsi induistų jogos pratybomis. Ką gi – mugės organizatorių religine netolerancija neapkaltinsi.

Laisvamaniškesnį požiūrį į leidybą, mano pastebėjimu, demonstravo leidyklos „kitos knygos“ stendas. Čia skaitytojai vartė ir pirko portugalų rašytojo, Nobelio premijos laureato, ateisto Josė Saramago (1922– 2010) romanus „Evangelija pagal Jėzų Kristų“, „Kai mirtis nusišalina“ ir kt. Nemanau, kad katalikybės adeptams patiks ir šios leidyklos 2014 m. išleista iraniečių kilmės amerikiečių rašytojo Rezos Aslano knyga „Maištininkas. Jėzaus Nazariečio gyvenimas ir laikai“, kurioje blaivaus religijotyrininko, o ne teologo akimis žvelgiama į pagrindinį Naujojo testamento personažą ir jo laikmetį.

Be keleto grožinės literatūros kūrinių, suradau ir dvi (gal daugiau nepastebėjau?) publicistines knygas, kurias, kaip mes įpratę, būtų galima pavadinti ateistinėmis. Tai leidyklos „kitos knygos“ 1914 m. publikuotas JAV filosofo ir rašytojo Sam Harrio „Laiškas krikščionių tautai“ („Letter to a Cristian Nation“) ir 2015 m. VŠĮ „for Smart“ išleisti buvusio Australijos protestantų dvasininko Briano Bakerio kritiniai šv. Rašto apmąstymai „Biblija – nesusipratimų knyga“ („Nonsense from the Bible“). Kadangi ateistinio turinio veikalai yra retenybė Lietuvos knygų rinkoje, tai apie šias knygas parašysiu atskirai mūsų tinklalapyje.

O dabar grįžkime į knygų mugę. Matyt, pagalvoję, kad, davus tiek daug vietos religijai, būtų nedemokratiška visai užmiršti laisvamanybę. Todėl į šeštadienio (02 21) programą buvo įrašyta diskusija „Tikintieji ir laisvamaniai: diskusijos baigtos?“ Nežinau, kodėl taip (su klaustuku) buvo suformuluota diskusijos tema. Gal tuo norėta parodyti, kad mugės salėse demonstruojamų knygų repertuaras aiškiai liudija, jog„diskusijas“ yra laimėję tikintieji. Religija rėkia iš kiekvieno kampo, o ateizmas – nė šnipšt. O gal tai spyris į užpakalį įvairiai save pristatantiems laisvamaniams – laicistams, sekuliariems humanistams, scientistams, agnostikams, antiklerikalams, ateistams? Ko tylite!? Nejaugi nebeturite ką pasakyti? O gal tai priminimas leidėjams, kurių Lietuvoje taip gausu…

Diskusijoje, tiksliau dialoge, dalyvavo žinomas mokslininkas, genetikas,biofizikas bei biokibernetikas, Vilniaus universiteto profesorius Dobilas Kirvelis. Jis atstovavo laisvamaniams, save įvardydamas kaip nuosaikų laisvamanį, tikintį mokslo galia. Profesorius, papasakojęs kai ką apie prieškario laisvamanius (pavyzdžiui, Joną Šliūpą) ir apibūdinęs jų pažiūras kaip ateistines, daugiausia dėmesio skyrė gyvybės, žmogaus sąmonės (dvasios, sielos) atsiradimui ir esmei. Jų gamtinį, natūralų pobūdį profesorius aiškino remdamasis šiuolaikinių technologijų – kibernetikos, informatikos – pasiekimais. Skaitytojų dėmesiui siūlau Delfio portale paskelbtą tekstą: D. Kirvelis. Naujas žvilgsnis į gyvybę (2013 m. rugsėjo 7 d.).

Profesoriui oponavo rašytojas, publicistas, vertėjas Mindaugas Peleckis, neseniai, kaip pasakė diskusijos vedėjas, priėmęs islamo tikėjimą. Išgirdęs šią žinią, supratau, kodėl jis, internete vertindamas Roko Subačiaus knygą „Ties nežinomybės riba“, veikalui skiriamą apibūdinimą „ateistiškas“ papildo epitetais “islamofobiškas“, „paranojiškas“. Tiesa, iš auditorijos paklaustas, ar jis po Paryžiaus tragedijos būtų žudikų pusėje, ar eitų demonstracijoje su plakatu „Aš– Charlie“, jis sakėsi esąs taikus žmogus, taip kaip ir jo išpažįstama religija. Ir iš tikrųjų – jis nebuvo karingai nusiteikęs. Pagrindinė jo tezė: „ Aš tikiu į Dievą, laisvamaniai ateistai netiki į jį. Joks mokslas negali panaikinti tos priešpriešos. Taigi negalimos ir nereikalingos čia jokios diskusijos“. Tiesa, M. Peleckis vis dėlto tradiciniais religiniais argumentais mėgino paneigti profesoriaus šiuolaikinėmis technologijomis grindžiamas žmogaus sąmonės formavimosi teorijas. O kai dėl šiuolaikinės fizikos atskleidžiamos pasaulio sąrangos, tai M. Peleckis tvirtino, esą, ją jau seniai yra apibūdinę didžiųjų religijų autoritetai.

Ne vieta čia kontrargumentams. Tik pasakysiu, kad religinis tikėjimas neegzistuoja beorėje erdvėje, taip sakant, grynu pavidalu. Jis, kaip abstrakti idėja, turi realizuotis konkrečiais reiškiniais. Visi tikėjimai remiasi šaltiniais, t. y. įvairiais„šventaisiais“ raštais, laikosi tam tikro pasaulėvaizdžio, propaguoja tam tikras elgesio normas,viešojo ir asmeninio gyvenimo modelius, tradicijas, sankcionuoja ir gina atitinkamas socialines jėgas. Ir tai suprantama. Ir tikintiems, ir netikintiems, ką jie besakytų, pirmiausia rūpi realybė, o ne anapusybė. Štai kad ir tie religinį tikėjimą ginantys kūriniai, nugulę Knygų mugės lentynas ir stalus. Apie ką jie rašo? Apie kultūrą, kuri, esą, be religijos tebebūtų rudimentinėse stadijose, apie žmogų, kuris be dievo įsikišimo neturėtų dvasios ir sielos, apie dorovę, kurios šerdis – religinis tikėjimas, apie šeimą, kuri griūva, nes žmonės tolstą nuo tikėjimo ir bažnyčios, apie genų inžinerijos mokslinių tyrimų amoralumą ir t.t. Visais šiais klausimais laisvamaniai, manau, gali ir turi pateikti savo argumentus, remdamiesi šiuolaikiniais gamtos mokslais (genetikos, fizikos it kt.,), pasaulietinės etikos teiginiais, istorijos faktais ir t.t. Taigi tikinčiųjų ir laisvamanių diskusijos ne tik nebaigtos, mūsų sąlygomis jos dar gerai ir neprasidėjo.

Kur gali nuvesti įsitikinimas, kad religija yra paskutinės instancijos tiesa ir kad ji yra panacėja nuo visų bėdų, rodo ir prieš mano aptartą diskusiją kitoje salėje vykęs profesorės Vilijos Tarmagadzės knygos „Bendrojo ugdymo mokykla: akivarai ir kūlgrinda“ pristatymas. Žinodami, kokį sudėtingą ir skausmingą laikotarpį šiandien išgyvena mokykla, rinkomės į šios knygos sutiktuves, tikėdamiesi išgirsti kvalifikuotą ir autoritetingą šiuolaikinės mokyklos situacijos įvertinimą bei jos ateities perspektyvas. Pristatymas prasidėjo tradicine panegirika, gana abstrakčiai nusakančia knygos turinį. Užtat daug konkretesnės buvo į aptarimą pakviestos viešnios – dvi katalikiškų mokyklų direktorės ir vienuolė salezietė. Jos, vienuolė dar ir cituodama autorės knygą, nemirktelėjusios nurodė pagrindinį mokyklų darbo tobulinimo kelią – maldą. Viena iš direktorių sakėsi besimeldžianti per parą kelis kartus, tai, esą, jos sėkmingo darbo su mokytojais ir mokiniais garantas, o vienuolė kalbėjo, kad salezietiška dvasia turi persunkti visą auklėjimo ir mokymo procesą. Norisi tikėti, kad Vilijos Tarmagadzės knygoje atskleistos realios šiuolaikinės pasaulietinės mokyklos problemos bei realūs keliai joms spręsti. Bet profesorės adoratorės to nepastebėjo. Štai čia ir yra perdėto religijos brukimo žala – užgožiamos tikrosios problemos. Tyčia ar netyčia užmerkiamos akys į tą faktą, kad šiuolaikinė visuomenė yra sekuliari, o mokykla – pasaulietinė.

Spausdinti straipsnį