Ne per seniausiai atšvęstos, kaip kas valandą po keletą kartų per radiją ir televiziją buvo sakoma, gražiausios, prasmingiausios šventės – kūčios, kalėdos. Vieni prie pastarojo žodžio pridėdavo epitetą „šventos“, kiti – ne.  Švęsta iš širdies, tik gaila, kad per jas ne tik upeliais liejosi alkoholis, bet ir greitoji medicinos pagalba turėjo ką veikti – susižalota avarijose, persivalgyta, persigerta. Žodžiu, nuodėmių pridaryta apsčiai, tad ir kunigai, ir dievulis turės apsčiai darbo – atleisdami nuodėmes ar bausdami už jas.

Nesakau, kad tarp tų „nusidėjėlių“ nebuvo netikinčiųjų. Buvo. Tokia jau dabartinio mūsų gyvenimo ypatybė  – visas šventes, –  ir asmenines, ir valstybines, ir religines, – švenčiame kartu, ypač  tą linksmąją dalį prie vaišių stalo.

Kitose  šalyse ateistai, agnostikai ir pan. būna principingesni ir buriasi į  grupes, kurios su bendraminčiais šventes švenčia pagal pasaulietinius įsitikinimus. Štai prieš Naujuosius metus dienraštis  „Lietuvos rytas“ išspausdino straipsnį, kuriame papasakojo apie Anglijoje, Australijoje, JAV , Vokietijoje ir kitur  besiplečiančias ateistų draugijas bei jų susibūrimus. Tai patenkina ne tik ateistų bendruomeniškumo poreikį, bet ir padeda skleisti bei įtvirtinti humanistines vertybes bendraminčių tarpe.

Lietuvoje, matyt, tokie susibūrimai sunkiai pakol kas įsivaizduojami. Pas mus žmonės nelinkę  viešai reikšti savo pažiūrų. Greičiau patylės. Nežinau,  kokia dalis netikinčiųjų, viešosios nuomonės spaudžiama, nueina į bažnyčią, bet, viešai kalbinami, greičiausiai pro dantis iškošia: tikiu. Dauguma nedrįsta pasisakyti nepripažįstą vyraujančios, visaip proteguojamos pasaulėžiūros. Ir kaip jie galėtų kitaip elgtis, jei net po šiurpių žudynių Paryžiuje, kurios besąlygiškai buvo  smerkiamos visame pasaulyje, Lietuvos kunigija linkusi solidarizuotis su tais, kurie sako, jog kalti  ir patys nužudytieji, savo satyrinių piešinių geluonimi palietę ne tik musulmoniškąsias šventenybes ir autoritetus, bet ir katalikų bažnyčią, jų tarpe ir popiežių.

Bet ar tik viešosios nuomonės spaudimu galima paaiškinti tą faktą, kad Lietuvoje, pavyzdžiui, kūčios švenčiamos beveik visuotinai, įskaitant ir daugumą netikinčiųjų. Būtų, kunigo žodžiais tariant, „šventvagystė“ tą faktą aiškinti ir gausiu vaišių stalu. Juk jį galėtų  surengti bet kur, o dabar kartais net šimtus kilometrų važiuojama pas gimines (senelius, tėvus, brolius, seseris, šiaip artimus žmones) ar juos kviečiasi pas save.

Kuo tai paaiškinti? Gal tuo, kad neva, kaip teigia teologai ir kai kurie jų pažiūras palaikantys religijos filosofai, žmogus yra religinė būtybė?

Aš pritariu tiems, kurie laikosi istoriškumo principo ir sako, kad žmogus yra kultūros padarinys, kultūrinė būtybė, o religija tik kultūros dalis. Vienas  iš kultūros sklaidos elementų, giliai palietusių ir glaudžiai susaisčiusių žmones, yra tradicijos.

Ne viena tradicija, tame tarpe ir kai kurių etninių grupių kūčių šventimas, atsirado gilioje senovėje ir buvo puoselėjama bei turtinama  per visą ilgaamžę žmonijos istoriją. Kūčios, kaip šeimos šventė, atsirado iš žmogaus vidinio poreikio jausti artimųjų petį, glaustis prie jų, puoselėti tarpusavio  santykius. Juk tik padedamas pačių artimiausių žmonių, žmogus gali tobulėti, išlikti kartais labai painiose gyvenimo situacijose. Kaip ir kitos pagoniškos šventės, kūčios žymėjo tam tikro metų ciklo pabaigą ir kito pradžią.  Šiuo atveju  – kai naktis pasiekia savo viršūnę, po kurios pradeda ilgėti diena. Niūrus ir tamsus laikas baigiasi, nušvinta viltis sulaukti saulėtojo pavasario, tikrojo gamtos, taip pat ir žmogaus, atgimimo. Švenčiamos žiemos saulėgrįžos metu, kūčios, vartojant anglų mokslininko, gamtininko ir ateisto  Richardo Dawkinso terminą, yra savotiškas „memas“, kultūros paveldo elementas, buvęs labai naudingas žmonių bendrijos, šeimos vystymesi ir gyvenime, todėl išliko ir yra gyvybingas iki šiol.

O koks kūčių tradicijos ryšys su religija? Kaip žinome, pirmykštėje visuomenėje žmogaus sąmonė buvo sinkretiška, t. y. žmogus neskyrė, kur čia religija, kur menas, kur  kokia nors buitinė apeiga.  Vėliau tas sinkretiškumas, ypač plintant monoteistinėms religijoms, pradeda irti. Tačiau tikėjimas kūčių valgių, ritualų, burtų magiška galia, negyvosios ir gyvosios gamtos ženklų  pranašiškumu  išliko dar ilgai. To tikėjimo rudimentai jaučiami ir mūsų laikais. Tiesa, jie dažniausiai dirbtinai  palaikomi komerciniais tikslais, kai kam jų propaganda yra virtusi profesija.

Su krikščionybe kūčios ir kalėdos, kaip ir daugelis krikščioniškųjų vaizdinių ir švenčių, persipynė krikščionybės formavimosi  ir įsitvirtinimo metu.  Kaip žinome, krikščioniški vaizdiniai išsirutuliojo iš pagoniškųjų, o ir, nustatant pagrindinių krikščioniškų švenčių, kaip Kristaus gimimas ir prisikėlimas, laiką, buvo laikomasi nuomonės, jog būtina jas priderinti prie jau egzistuojančių pagoniškų švenčių. Pirma, kad jos jau buvo  įsitvirtinusios ir tapę tradicinėmis ir, antra, kad jos atitiko metų laikų ciklą. Įsitvirtindama krikščionybė Lietuvoje adaptavo ir kūčias, kurios daugelyje pasaulio šalių nebuvo ir nėra švenčiamos.

Šiandien kūčių tradicija yra įgavusi dvejopą prasmę. Vieniems – tai iš esmės šeimos šventė, kur tradiciniai kūčių valgiai, būrimai, poringės yra įgavę žaidimo, pramogos prasmę, nebetekę savo pirmykščio sakralumo. Jiems kūčių šventės – tradicija tapusi būtinybė susitikti tą žiemos solsticijų vakarą su artimaisiais, pabendrauti, išreikšti jiems pagarbą ir meilę, padėkoti už paramą praėjusiais metais ir palinkėti laimės ir sveikatos. Tiesa, pastaraisiais dešimtmečiais išplito kalėdinių dovanų mada. Tai, žinoma, susiję ne tik su  pagerėjusiu gyvenimu, parduotuvių prekių asortimento išaugimu, bet ir su iš užsienio plintančia mada, noru nenusileisti kitiems, žiniasklaidos įtaka. Miestuose šventinės „eglės“ (dažniausiai butaforinės) papuošiamos du mėnesius prieš kalėdas, kasdien radijas ir televizija pranešinėja apie užsieniuose vykstantį kalėdinių dovanų bumą. Kur čia atsilaikysi? Manau, kad su laiku tas kalėdinis dovanų šėlas atlėgs.

Sekuliarizuotam kūčių šventimui bažnyčia, ypač katalikų. priešina katalikiškąją kūčių tradiciją, kur  maldos, padėkos dievui, nuolankus tuoj „gimsiančio kūdikėlio Jėzaus“ laukimas, bažnyčiose pašventinto kalėdaičio („paplotėlio“, „ plotkelio“ ) dalijimasis ir valgymas  užima esminę kūčių šventės dalį. Žinoma, neatsisakoma ir tradicinių, senoviškų kūčių valgių,  „būrimų“ ir pajuokavimų.

Žinodami, kad į kūčių šventę susirinks dauguma šeimos narių, kurių didžioji dalis netiki į dievą, yra indiferentiška (abejinga) religijos atžvilgiu, kunigai ragina tikinčiuosius šeimos narius rodyti iniciatyvą, kitaip sakant, demonstruoti kūčių religinį turinį.

Kaip tokioje situacijoje turėtų elgtis netikintieji, ateistai? Susilaikyti nuo kūčių šventimo,  nesilankyti  tą vakarą pas artimuosius? Žodžiu, bėgti į šalį? Manau, kiekvienas čia elgsis kaip jam reikės. Bet, jeigu žinodami kūčių šventės raidos ypatumus, dabartinį jos sekuliarizacijos lygį, jie šį vakarą kartu su artimaisiais atšvęs gilią tradiciją turinčią šventę, manau, nesumenkins savo įsitikinimų, tik išreikš solidarumą su savo artimaisiais. Izoliuotis, bėgti nuo tikinčiųjų – ne ateistų pozicija. Žmones sieja ne požiūris į religiją, o realūs dalykai – atjauta, meilė, parama vienas kitam.

Tačiau manau, kad, gerbdamas kitų žmonių įsitikinimus, ateistas negali išduoti savų – jis turi susilaikyti nuo religinių  veiksmų, ritualų, nors jie ir bus atliekami jam brangių šeimos narių. Pastarieji taip pat turi suprasti, kad jie neturi teisės primesti savo religinių  įsitikinimų diktuojamų poelgių kitiems. Žodžiu, tokioje šventėje turi vyrauti pasaulėžiūrinė tolerancija.

Print Friendly, PDF & EmailSpausdinti straipsnį