Ateizmo šventovė

Šiandien – tai beveik išnykęs žodis iš viešosios erdvės. Jį retai sutiksime spaudoje, televizijos laidose, dar rečiau knygų viršeliuose. Jei jis ir vartojamas, tai dažniausiai neigiama prasme. Todėl net tie, kuriuos galėtume pavadinti ateistais, patys save įvardija laisvamaniais, agnostikais, humanistais, tolerantais, pozityvistais ir pan. Štai dėl ko, bandant susivokti, pirmiausia reikia prisiminti ateizmo sąvokos raidą ir turinį.

Ateizmas – terminas, sudarytas iš graikų kalbos žodžio theos (dievas) ir jo egzistavimą neigiančios dalelytės a (ne). Teizmas – pažiūrų sistema, teigianti dievo egzistavimą, o ateizmas – jį neigianti. Paraidžiui verčiant į lietuvių kalbą, ateizmas – bedievystė, o jį pripažįstantis žmogus – bedievis, kitaip sakant, neigiantis dievo ir jo antgamtinio veikimo egzistavimą. Kasdieninėje religinėje sąmonėje, ypač primityviausiame jos lygyje,  tai asocijuojasi su žodžiais nepraustaburnis, piktavalis, visko, kas šventa, niekintojas ir pan. Svarbu suvokti, kad terminas ateizmas tik įvardija patį reiškinį, bet negali nusakyti jo, kaip teorijos, argumentų sistemos turinio, kuris yra sudėtingas ir istoriškai sąlygotas.

Pirmasis ateistais dievo buvimą neigiančius žmones pavadino krikščionių teologas Klemensas Aleksandrietis (II–III a.). Tačiau tai nereiškia, kad ateizmas atsirado tik tais mūsų eros amžiais.

Jau pirmuosius pasaulio pažinimo žingsnius žmogus vertino kritiškai, nes tik teisingos žinios galėjo jam padėti išgyventi, kaupti patirtį. Praktinėje veikloje atsiradęs kritiškas žvilgsnis negalėjo nekrypti ir į besiformuojančius religinius vaizdinius. „Ar bent vienas sugrįžo iš ano pasaulio ir papasakojo apie jį?“ – drumstė pomirtiniu gyvenimu tikinčiųjų protus pirmieji skeptikai.

Nepaliaujamai gausėjant tikroms  žinioms apie gamtą, sudėtingėjant visuomeniniams ir žmonių tarpusavio santykiams, ne vienas to meto mąstytojas suvokė, jog pripažinti pasaulio priklausomybę nuo dievų, savavališkai kuriančių ir naikinančių pasaulio reiškinius, vadinasi, paneigti sveiką protą, visai nesiskaityti su tuo, ką rodo patirtis ir sukauptos žinios. Reikia stengtis aiškinti reiškinius jų pačių prigimtimi, surasti materialų pagrindą, kuris yra visa ko pradžia. Vieni tokiu pagrindu laikė ugnį, kiti – vandenį, treti –  atomą. Ir darė išvadą, jog pasaulio nesukūrė niekas nei iš dievų, nei iš žmonių.

Antra kryptis, kuria vystėsi ateistinė mintis, – tai pastangos žmonių tarpusavio santykius aiškinti  natūraliomis, nuo dievų valios nepriklausančiomis priežastimis, noras padėti žmonėms įveikti įsivaizduojamų dievų baimę. Vienas iš pirmųjų antikos mąstytojų, kuris nepripažino jokių dievų egzistavimo, buvo romėnų filosofas ir poetas Lukrecijus Karas (Titus Lucretius Carus, apie 98 –55 pr. m.e.). Poemoje „Apie daiktų prigimtį“, remdamasis antikos materialistų išvadomis, jis vaizdinius apie dievus paskelbė gamtos reiškinių esmės nežinojimo rezultatu. Kreipdamasis į įtikėjusius dievais ir jų bausmėmis, poetas rašo:

„Gimine tu nelaiminga žmonių! Tu reiškinius tokius
valiai priskyrei dievų, pripažindamas pyktį jiems rūstų!
Kiek tu vaitojimų paruošei sau, ir kentėjimą kokį
mums palikai, ir kiek ašarų mūsų vaikams ir vaikaičiams!
Juk ne tame tavo sielos skaistumas, kad, galvą apgaubęs,
prie statulų šliauži ir prie aukuro vis puldinėji,
ar kad, ant žemės parpuolęs ir delnus iškėlęs į viršų,
priešais dievų šventovę guli, ar krauju keturkojo
pjaunamo aukurą vis pašlakstai, ar kad įžadus murmi –
bet tik tame, kad gali ramia siela viską stebėti“.

          (Lukrecijus. Apie daiktų prigimtį // Lemtis: iš antikinės poezijos. Vilnius, 1972, p. 63–64).

Skaitai šiuos Lukrecijaus žodžius ir atrodo, kad jie parašyti šiandien.  Be abejo, krikščionybės gynėjai, išgirdę tokią mintį, stos piestu. Kas, jei ne pirmieji krikščionys atmetė tikėjimą stabais, sudaužė jų statulas ir šventoves, atmetė gamtos dievus ir  jų garbinimą!? Taip, iš tikrųjų vietoj tų bauginančių dievybių jie sukūrė mielaširdingą, mylintį ir užjaučiantį dievą  Bet ar daug kas pasikeitė?  Gal tik viskas atrodo tauriau ir dvasingiau? Pavyzdžiui, katalikai nebeaukoja gyvų būtybių, bet, priimdami komuniją, tariasi valgą Kristaus kūną ir gerią Kristaus kraują. Ką gi, – taikliu to paties Lukrecijaus pastebėjimu: „Kaukės nukrinta, esmė  pasilieka“.

Įsigalėjus krikščionybei, gamtamokslinės teorijos, filosofinės sistemos, grožinės literatūros kūriniai taip pat, kaip ir anksčiau,  kėlė pasaulio sandaros, visuomenės sanklodos, dorovės kilmės klausimus, į kuriuos neretai atsakydavo visai ne taip, kaip teigė religija ir teologija. Tačiau laisvamaniškos idėjos ilgus šimtmečius turėjo labai nedaug galimybių susilaukti platesnio pritarimo ar pozityvaus vertinimo.

Palankesnės sąlygos kritiniam požiūriui į religiją ir bažnyčią atsirado tik XV–XVI a., t.y. Atgimimo (Renesanso) epochoje. Tuo laikotarpiu ima griūti feodalinė santvarka ir formuojasi nauji visuomeniniai santykiai. Aršiausias jų stabdys ir priešininkas buvo bažnyčia ir jos diegiama pasaulėžiūra. Ji pastojo kelią ne tik naujų socialinių santykių vystymuisi, bet ir tuo metu išryškėjusiai gamtos mokslų pažangai, laisvam asmenybės tobulėjimui. Prisiminkime kad ir bažnyčios kovą su Mikalojaus Koperniko bei Galilėjo Galilėjaus astronominiais atradimais, inkviziciją ir „raganų“ medžioklę.  Bet nepaisant to, į besiformuojančią naują Vakarų Europos mintį vis labiau skverbėsi idėjos, skatinančios žmones vaduotis iš religinės reglamentacijos, priimti mokslinį, bažnyčios atmetamą pasaulėvaizdį bei socialinį modelį..

Ši tendencija ypač sustiprėjo  XVII ir XVIII a., pergalingų buržuazinių revoliucijų metais. Kylančios buržuazijos ideologai negailestingai atmetė viduramžių scholastinę filosofiją, religinį fanatizmą, pasisakė prieš bažnyčios dvasinę diktatūrą, skelbė moralės nepriklausomumą nuo religijos, propagavo pasaulėžiūrinį pakantumą bei minties laisvę. Ši epocha buvo pavadinta Švietimo (Apšvietos) vardu. Žodis „ateizmas“  joje nustojo buvęs keiksmažodžiu. Iškilo visa plejada mąstytojų ateistų:  Polis Holbachas (Paul Holbach, 1723–1789), Deni Didro ( Denis Diderot, 1713–1784), Lametri (Lamettrie, Jyulyen Ofre de,1709– 1751) ir kt. Jie ne tik kritikavo reakcingą bažnyčios veiklą, bet ir atskleidė religijos žemiškąsias šaknis ir žemiškuosius tikslus, neigė antgamtinių jėgų egzistavimą ir siūlė reikšmingus visuomeninius bei asmeninius idealus, kvietė jiems paskirti savo gyvenimą.

Nežiūrint bažnyčios priešinimosi, šios idėjos vis labiau skverbėsi į masių protus ir širdis. Dingo vergiškas paklusnumas ir nuolankumas bažnyčiai, nebeteko magiškos galios tokie epitetai, kaip „dievo pateptasis“, „dievo tarnas“ ir pan. Atgimimo ir Apšvietos  epochose pradėti vartoti šiandien visuotinai paplitę kritinį požiūrį į religiją žymintys terminai: laisvamanybė,  deizmas, panteizmas.

Laisvamanybė – labai plati ir  talpi sąvoka, apimanti bet kurią religijos ir bažnyčios, vienuolijos kritiką. Tai gali būti dvasininkijos kovos su pažangiomis visuomenės jėgomis demaskavimas (antiklerikalizmas), Biblijos teikiamo pasaulėvaizdžio nepagrįstumo atskleidimas, religinių dogmų kritinė analizė. Beje, tokia kritika gali užsiimti ir religijos apologetai,  kurie nori tik patobulinti bažnyčią ir religiją, priderinti ją prie laikmečio reikalavimų, ir ateistai, kurie analizuoja religiją, atskleisdami jos žemiškąsias šaknis ir žemiškuosius tikslus, žodžiu, neigia antgamtinių jėgų egzistavimą.

Deizmas – tai filosofinė koncepcija ar pažiūra, pripažįstanti dievą kaip pirminį Visatos postūmį ar antgamtinį protą, nustačiusį bendruosius dėsnius, bet vėliau nesikišantį į gamtos ir žmonių reikalus. Todėl deistai visiškai atmeta kaip nereikalingas ir beprasmiškas religines dogmas bei bažnytinius ritualus. XVII a. vienas garsiausių deistų Europoje buvo anglų mąstytojas Tomas Hobsas (Thomes Hobbes, 1588–1679). XVIII a. ypač įtakingas buvo deistas, prancūzų filosofas, rašytojas Volteras (Voltaire, tikr. Fransua Mari Arujė, 1694–1778).

Panteistai taip pat vartoja sąvoką dievas, bet jį supranta  ne kaip antgamtinę esybę, o kaip visuotinę būtį, viską apimančią substanciją, kuri yra savęs pačios priežastis. Vienas pirmųjų mąstytojų, pradėjusių reikšti panteistines idėjas, buvo Džordanas Bruno (Giordano Bruno, tikr. vardas Filippo, 1548–1600), inkvizicijos sudegintas ant laužo. O olandų filosofas Benediktas Spinoza (Benedictus de Spinoza, tikr. Baruchas Spinoza, 1632–1677)  sukūrė nuoseklią panteizmo teoriją. Joje ypač išplėtota pasaulietinė etika. Viskas vyksta dėsningai, žmogaus veiksmus apsprendžia  jo, kaip visuotinės būties dalies,  esmė: poreikis išsaugoti patį save. O tai padaryti galima tik padedant kitam žmogui. Todėl dorovės priežastis – kitų žmonių laimė, ta dvasinė palaima, kurią suteikia dorybingas gyvenimas.

Ateistines mintis reiškė įvairių filosofinių pažiūrų žmonės. Be materialistų, religiją aštriai kritikavo ir  antgamtinio dievo egzistavimą neigė taip pat kai kurie mąstytojai, kuriuos tradiciškai vadiname idealistais voliuntaristais. Garsiausi iš jų – Artūras Šopenhaueris (Arthur Schopenhauer, 1788–1860) ir Frydrichas Nyčė  (Friedrich Nietzsche, 1844– 1900). A.Šopenhaueris buvo pirmasis iš šiandien pripažįstamų didžiųjų filosofų, drąsiai reiškusių ateistines idėjas. Jis aiškiai ir tvirtai paneigė antgamtinį pasaulį, tvirtindamas, kad gyvename erdvėje ir laike ir kad bet kokia nemateriali būtis yra klaidingas ir nereikalingas vaizdinys. Šopenhaueris teigė, jog visoje gamtoje egzistuoja negailestinga, nepasotinama pirminė gyvenimo galia, kurią jis pavadino valia. „Kad ir kur pažvelgtume, – matome siekį, kuris yra  visa ko esmė ir savastis“ (žr. Irvin D. Yalom. Gydymas Šopenhaueriu. Vilnius: Vaga, 2012, p.  250).

„Dar niekada nei tiesiogiai, nei netiesiogiai, nei dogmatiškai, nei alegoriškai jokioje religijoje nėra slypėjusi tiesa. Visos religijos gimė iš baimės ir reikalo, įsibrovė į būtį proto klystkeliais“,– rašė F. Nyčė (žr. Nietsche, Friedrich. Žmogiška, pernelyg žmogiška. Iš vokiečių kalbos vertė Alfonsas Tekorius. – Vilnius: Alma littera, 2013, p.87). Visa ko pagrindas yra valia gyventi.

XIX a. viduryje pasaulį, ypač krikščioniškąjį, sukrėtė anglų mokslininko Čarlzo Darvino (Charles Robert Darwin, 1809–1882)  veikalas „Rūšių kilmė“ (1859), kuriame buvo išdėstyta natūraliosios evoliucijos teorija. Anot jos, stulbinančio sudėtingumo ir gražumo gamtos įvairovė – evoliucijos, vykstančios natūralios atrankos keliu, padarinys. Ne išimtis čia yra ir žmogus. Prieš evoliucijos teoriją sukilo bažnyčia. Net šiandien kai kuriose JAV mokyklose draudžiama ją dėstyti. Išleista daugybė teologinių veikalų, mėginančių šią teoriją atmesti arba priderinti prie pasaulio teologinės sampratos. Savo ruožtu Darvino teorija paskatino mokslininkus drąsiau ginti mokslinį pasaulėvaizdį, tapo daugybės ateistinių kūrinių gamtamoksliniu pagrindu.

Bet kartu kilo klausimas, kodėl religija neišnyksta, nors mokslo pažanga neabejotina. Dar daugiau – religingumas neretai tarytum iš naujo atgyja. „Tiesa ne mąstyme ir ne žinojime. Tiesa – žmogaus gyvenimo ir būties pilnatvėje“, – teigė vienas žymiausių XIX a. vokiečių filosofų, ateistas Liudvikas Fojerbachas (Ludwig Andreas Feuerbach, 1804–1872, žr. Fojerbachas, L. Krikščionybės esmė, vertė Alfonsas Tekorius, 1985). Religiją Fojerbachas analizuoja kaip prieštaravimo tarp žmogaus norų, siekių, svajonių ir tikrovės iliuzinį išsprendimo būdą, jų fantastinę transformaciją. Žmogus religinėje fikcijoje gauna tai, ko jis siekia ir trokšta realiame gyvenime. Žmogus yra religijos pradžia ir pabaiga. Religijos esmė – tai žmogaus esmė, susvetimėjusi pačios savęs atžvilgiu, reziumuoja Fojerbachas ir kaip išeitį siūlo visuotinos meilės idėją. Vietoj dievo religijos sukurkime žmogaus religiją, meilės religiją.

Bet tokias iliuzijas niekais vertė XIX amžiaus antros pusės socialiniai ekonominiai, klasiniai prieštaravimai ir juos atitinkantys politiniai interesai, kurių nesišalino nei protestantų, nei katalikų bažnyčios. Tai vertė mąstytojus religiją vertinti politinės kovos kontekste  ir skatino iš principo naujai pažvelgti į visuomenės socialinės ekonominės sanklodos ir religijos ryšį.  Istorijos materialistinės sampratos pradininkas Karlas Marksas (Karl Marх, 1818–1883), pritardamas L.Fojerbachui, jog religija nėra nežinojimo, nemokšiškumo ar apgaulės rezultatas, kartu  teigė, jog pagrindinės  jos šaknys slypi ir ne abstrakčiai suvoktoje žmogaus prigimtyje. Žmogaus susvetimėjimas savo paties atžvilgiu, kitaip sakant, religinis susvetimėjimas. t.y. žmogaus norus pildančio dievo vaizdinio sukūrimas), yra susvetimėjusių (neteisingų, išnaudotojiškų) visuomeninių (gamybinių ir kt.) santykių rezultatas. „Religija – beširdžio pasaulio širdis“. Todėl K. Markso pateiktoje religijos ir jos įveikimo sampratoje svarbiausia –  ne religijos kritika, o tų sąlygų, kurioms esant ji tarpsta, panaikinimas. Tačiau, atskleisdamas religijos socialinę prigimtį, K. Marksas atskleidžia ir jos socialines funkcijas, jos grįžtamąjį konservatyvų  poveikį ją pagimdžiusioms ir palaikančioms sąlygoms. Todėl marksizmas neneigia šviečiamojo darbo formuojant teisingą, „be jokių pašalinių  priedų“  pasaulėžiūrą.

Pas mus šiandien Karlas Marksas ignoruojamas ar net tretiruojamas, bet be jo atliktos socialinės ekonominės  kapitalizmo analizės, manau, negali apsieiti joks objektyvus visuomeninių santykių tyrimas. Be jo pateiktos religijos sampratos taip pat neįmanoma teisingai atsakyti į klausimą apie religijų vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje.

XX a., be marksistinio ateizmo, kuris toli gražu nebuvo vienalytis, ateizmas reiškėsi ir kitomis atmainomis. Jas sąlygiškai būtų galima suskirstyti į 3 grupes.

  1. Tradicinis Vakarų Europos ateizmas, besiremiantis istorija, gamtos mokslais, logika. Žymiausias ir įtakingiausias iš šios krypties ateistų buvo Bertranas Raselas (Bertrand Arthur William Russell, 1872–1970), britų filosofas, logikas, matematikas, eseistas ir visuomenės veikėjas, Nobelio literatūros premijos laureatas (1950). Žinomiausi jo ateistiniai darbai: „Religija ir mokslas, „Kodėl aš ne krikščionis“, liet. „Religija ir mokslas“ (1982).  Pagrindinė religijos ir mokslo priešiškumo priežastis, anot B. Raselo, yra tai, kad mokslas remiasi faktais ir jų apibendrinimu, o religija – dieviškuoju apreiškimu, Biblija ir teologų autoritetu, reikalaujančiu ne analizės, o besąlygiško tikėjimo.
  2. Froidistinis ateizmas. Zigmundas Froidas(Sigmund Freud,  1856–1939) – austrų  antropologas, psichologas, psichiatras, psichoanalizės pradininkas, sukūręs mokymą apie pasąmonę. Froido kūrybinis palikimas gausus. Pastaraisiais dešimtmečiais nemažai jo kūrinių išversta ir į lietuvių kalbą, pavyzdžiui, veikalas „Totemas ir tabu“ (2010). Savo darbus Z. Froidas grindė individualaus ir istorinio vystymosi paralelizmo idėja. Kiekvienas individas, tvirtino jis, vienaip ar kitaip trumpai pakartoja žmonijos vystymąsi. Vadinasi, atskiro individo vystymasis gali būti vertinamas kaip apskritai visuomenės dvasinės raidos analogas. Individualūs psichologiniai ir socialiniai istoriniai vystymosi dėsningumai pagrindiniais savo  aspektais sutampa. Religija atsiranda dėl Edipo komplekso – vaikų psichoseksualinio vystymosi ypatumų, dėl kurių abiejų lyčių vaikai žiūri į tėvą kaip į konkurentą kovoje dėl motinos meilės, o ateizmo šaknys, anot Z.Froido, glūdi produktyviame to komplekso sukeltų sunkumų  įveikime. Išsilaisvinimas iš religinių iliuzijų vyksta tokiu laipsniu, kokiu bręstantis žmogus vaduojasi iš tėvo globos, atsikrato savo infantilinio bejėgiškumo, tampa savarankiška, sąmoninga, laisvai mąstančia asmenybe. „Psichoanalizė, – rašė Froidas, – išmokė mus matyti intymų ryšį tarp tėvo komplekso ir tikėjimo į dievą, ji mums atskleidė, jog asmeninis dievas yra  ne kas kita, kaip idealizuotas tėvo vaizdinys. Mes kasdien pastebime, kaip žmonės nustoja tikėti į dievą, kai tik jų akyse sugriūna tėvo autoritetas“.
  3. Egzistencialistinis ateizmas. XX a viduryje, ypač pokario metais aktyviai reiškėsi ir didelę įtaką turėjo egzistencializmo filosofija. Egzistencializmas buvo ne vienalytis. Kai kurie iš egzistencialistų priskyrė save prie ateistų (Ž.P. Sartras, A. Kamiu).  Vienas ryškiausių ateistų egzistencialistų buvo prancūzų filosofas, rašytojas ir visuomenės veikėjas Žanas Polis Sartras (Jean-Paul Charles Aymard Sartre, 1905–1980). Savo ateizmo  sampratą jis kondensuotai išsakė veikale  „Egzistencializmas yra humanizmas (1946, liet. 2016, taip pat žr. http://www.tekstai.lt/zurnalas-metai/254-jean-paul-sartre-egzistencializmas-yra-humanizmas-1?catid=117%3A2005-m-nr-2-vasaris),  Už autobiografinę apysaką „Žodžiai“ (1964, liet 1966) Sartrui buvo paskirta Nobelio premija.

Sartras teigia, jog bet kurią žmogaus būties analizę reikia pradėti ne nuo jo objektyvių egzistavimo sąlygų, o nuo cogito, t.y. nuo žmogiškojo subjektiškumo, kuris yra tapatus žmogaus savimonei ir gali būti pavadintas „būtimi-sau-pačiai“. Bet kurie žmogaus siekiai, tikslai, vertybės išimtinai priklauso nuo jo subjektyvaus pasirinkimo, nuo to, kokią prasmę jis suteikia savo gyvenimui, išsiverždamas iš bet kurių priežasties-pasekmės ryšių. Nėra jokios „gamtines“ ar „dieviškos“ esaties, kuri galėtų nulemti žmogaus mąstymą ir elgesį. Žmogus pats yra atsakingas už savo  nesėkmes ir kančias, už savo sprendimų ir veiksmų rezultatus. Žmogus yra absoliučiai laisvas, dar daugiau – jis yra pasmerktas laisvei. Dievo buvimo teigimas yra nesuderinamas su asmenybes laisve, su laisvo užsiangažavimo, laisvo  pasirinkimo ir atsakomybės absoliutumu. Jeigu dievas ir egzistuotų, vardan laisvo pasirinkimo ir atsakomybės žmogus turėtų elgtis tarytum jo nebūtų. Kartu  Sartras pabrėžia, kad ši žmogui laisvės uždėta atsakomybės našta yra labai sunki.

Pastaraisiais dešimtmečiais pirmaujančias pozicijas  ateistinės minties fronte užėmė anglakalbiai autoriai, Anglijos  ir JAV mokslininkai, filosofai bei  publicistai. Dabar jie dažniausiai vadinami naujaisiais ateistais. Iš jų pirmiausia minėtini šie:  britų mokslininkas ir mokslo populiarintojas Ričardas Dokinsas (Clinton Richard Dawkins, g. 1941), amerikiečių  filosofas ir rašytojas Semas Harisas (Sam Harris, g.1967), anglų kilmės amerikiečių rašytojas,  žurnalistas Kristoferis  Hitčensas (Christopher Eric Hitchens, 1949–2011), amerikiečių astronomas, fizikas, filosofas Viktoras Stengeris (Victor J. Stenger,  1935–2014), anglų filosofas Antonis Graylingas (Anthony Clifford Grayling, 1949), amerikiečių filosofas ir rašytojas Danielius Denetas (Daniel Clement Dennett, g. 1942) ir kt.  Paminėsiu keletą šių autorių kūrinių charakteringais pavadinimais – R.Dokinso „Dievo iliuzija“ (2005), Semo Hariso „Religijos pabaiga“  (2004), Viktoro Stengerio „Dievas: nevykusi hipotezė“ (2007), Kristoferio Hitčenso „Dievas – ne meilė“ (2007). Lietuvių kalba yra išleistos R. Dokinso knygos  „Dievo iliuzija“ (leidykla „Vega line“, 1910) bei „Magiškasis pasaulis. Mokslo atsakymai į klausimus, kas ir kodėl“ (leidykla „Alma litera, 1913) ir Semo Hariso „Laiškas krikščionių tautai“ (leidykla „kitos knygos“, 1914).

Nuotraukoje iš kairės į dešinę: Kristoferis Hitčensas (Christopher Eric Hitchens), Ričardas Dokinsas (Clinton Richard Dawkins), Semas Harisas (Sam Harris), Danielius Denetas (Daniel Clement Dennett).

„Naujojo ateizmo“ banga sukėlė nemažą įvairių krikščioniškųjų bažnyčių, teologų ir religijos filosofų pasipiktinimą, o gal ir nerimą. Minėtų ir kitų  ateistų, tame tarpe ir žymių ateistiškai mąstančių mokslininkų knygos, paskaitos, konferencijos, pasirodymai televizijose ir internete religijos gynėjų buvo sutiktos šūksniu: „Ateistinis fundamentalizmas kelia galvą!“ Religininkai tikriausiai galvojo ir tikėjosi, kad ateizmas, kaip teorija ir kaip visuomeninis judėjimas,  jau nebepasireikš.

Apie ką gi rašo ir kalba „naujieji ateistai“? Jų tematika, galima sakyti, yra tradicinė: religijos esmė ir atsiradimas, jos istorinė evoliucija, mokslo ir religijos santykis, visuomenės pažanga ir religija, moralė ir religija. Tačiau šias problemas jie gvildena naujos bažnyčios taktikos laikais, kai visu garsu šaukiama, kad nėra jokios priešpriešos tarp mokslo ir religijos, kad religija yra socialinės pažangos variklis, sąžinės laisvės – garantas. „Naujieji ateistai“  šiuos ir kitus   religijos apologetų argumentus griauna vieną po kito, dar daugiau – parodo, kad bažnyčios kova su mokslu, pažanga vyksta ir šiandien. Tai ne tik abortų, prezervatyvų draudimas, bet ir kova su natūraliosios evoliucijos teorija, jos iškraipymas, genomo tyrimų, pagalbinio apvaisinimo tretiravimas. Tai rodo, sako jie, kad bažnyčiai rūpi ne žmonių interesai, o jos pačios principai, kuriems griūnant, griūna ir bažnyčios įtaka. Moralė – taip pat nėra dievo duota, o žmogaus psichofizinės evoliucijos, socialinio kultūrinio vystymosi rezultatas. „Naujieji ateistai“ daug rašo apie reakcingiausių arabų šalių politinių ir teroristinių jėgų pastangas panaudoti islamą savo interesams. Bet kartu jie pažymi, kad ir krikščionybės istorijoje gausu tokių momentų. Žodžiu. „naujasis ateizmas“ – tai kovingas ateizmas,  kuris nenusiteikęs kalbėti apie religiją paplonintu balsu, daryti jai kokias nors nuolaidas. Jis kviečia ateistus netylėti, deklaruoti savo ateistines pažiūras. Tą teisę jiems, esą, užtikrina laisvės, įtvirtintos demokratinių šalių Konstitucijose.

Reikia paminėti dar vieną šiuolaikinio ateizmo atmainą, kurios esminį bruožą sudaro ateistinės pasaulėžiūros humanistinės prigimties ir reiškimosi atskleidimas. Vienas žymiausių humanistinio, „dvasingojo“ ateizmo pagrindėjų ir skleidėjų yra žymus prancūzų filosofas Andre Kont-Sponvilis (André Comte–Sponville, g. 1952). Ateizmo fenomeną jis išsamiai aptaria veikale „Ateizmo dvasingumas“ („L’Esprit de l’athéisme“, 2006). Ateizmo humanizmą ir dvasingumą, anot A. Kont-Sponvilio, liudija jo tikėjimas žmogumi dorovingai bei dvasingai gyventi be tikėjimo į dievą. A.Kont–Sponvilis nihilistiškai neatmeta dvasinės tradicijos, kuriai formuojantis nemažos įtakos turėjo krikščionybė.

Kaip moksliškai pagrįstą ir doroviškai reikšmingą  žmogaus dvasinio gyvenimo dalį ateizmą nagrinėja ir prancūzų filosofas Mišelis Onfre (Michel Onfray, g. 1959) veikale „Ateologijos traktatas“ („Traité d’athéologie. Physique de la métaphysique“, 2005) bei  knygoje „Ginant ateizmą“ („ In defense of atheism“ , 2008).

Ateizmas Lietuvoje. Lietuvoje ateizmas taip pat reiškėsi įvairiomis formomis. Jos istorijoje būta ir dramatiškų puslapių. Prisimintinas LDK ateizmo pradininko Kazimiero Liščinskio sudeginimas ant laužo Varšuvoje 1689 m.

Ypač pastebimas ateizmo proveržis Lietuvoje vyko XIX a. pab. – XX a. pr. nacionalinio atgimimo metais. Lietuvos ir išeivijos kultūrininkai  ir visuomenininkai Jonas Šliūpas, Vladislovas. Dembskis, Juozas Adomaitis–Šernas, Stasys Matulaitis ir kt., atsižvelgdami į to meto socialines politines realijas, kritiškai vertino klerikalų veiklą, remdamiesi pasaulyje  garsiais  to meto laisvamanių ir ateistų veikalais, iš materializmo pozicijų nagrinėjo įvairias su religija susijusias problemas, atliko didžiulį darbą kovojant su religiniu fanatizmu, įtvirtinant sąžinės laisvės idėją (žr. Barzdaitis, Juozas. Ateizmo tradicijos Lietuvoje, 1980).

Juozas Barzdaitis

Juozas Barzdaitis – žymiausias Lietuvos ateizmo istorijos tyrinėtojas. Jis gimė 1922 m. gegužės 18 d. Šakiuose, mirė 1984 m. gruodžio 1 d. Vilniuje. Palaidotas Šakių kapinėse.
Juozas Barzdaitis 1950 m. baigė Vilniaus universiteto Teisės fakultetą ir iki 1975 m. šiame universitete dėstė filosofiją, filosofijos istoriją, mokslinį ateizmą, redagavo filosofijos žurnalą „Problemos“. Nuo 1975 m. dirbo MA Filosofijos, sociologijos ir teisės institute, tyrė materialistinės ir ateistinės minties raidą Lietuvoje. Iš jo gausaus kūrybinio palikimo galima paminėti šias studijas: Religijos kilmė ir kitimas: Ikiproletarinių ateistinių pažiūrų Lietuvoje marksistinė analizė, 1976; Visuomeninis religijos vaidmuo: (XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios Lietuvos ateistinė mintis), 1981; Ateizmo tradicijos Lietuvoje: (XIX a. pabaiga ir XX a. pradžia), 1980.

Laisvamaniškas bei ateistinis judėjimas buvo aktyvus  ir prieškario Lietuvoje.  Jo gretose buvo įvairių sričių mokslininkų, gydytojų, mokytojų, rašytojų, paprastų miesto ir kaimo žmonių. Jie buvo  susibūrę į „Laisvamanių etinės kultūros draugiją“ (1924–1941), leido žurnalą „Laisvoji mintis“, steigė laisvamanių kapines, skaitė paskaitas, skleidė kritinį požiūrį į religiją ir bažnyčią studentų auditorijose. Iš aktyviausių reikia paminėti Joną Vabalą- Gudaitį, Joną Kairiūkštį, Tadą Ivanauską, Vladą Dubą, Alfonsą Žukauską, Joną Laužiką, Joną Ilgūną, Karolį Valašiną, Matą Untulį, Joną Minių ir kt. Jų knygos ir straipsniai bei veikla buvo reikšminga atsvara klerikalams, kurie buvo uzurpavę įvairiausias gyvenimo sritis, ypač švietimą, perėmę nemažą valstybės funkcijų, pavyzdžiui, civilinę metrikaciją, įvedę cenzūrą mokymo įstaigoms skirtai lektūrai.

Daugumą laisvamanių judėjime dalyvavusių žmonių  reikėtų laikyti ateistais, nepripažinusiais jokių antgamtinių esybių ar priežasčių, nors savo socialinėmis politinėmis pažiūromis jie galėjo ir skirtis. Dabar kartais parašoma, kad ateistais laikytini tik tuo metu komunistinėmis pažiūromis pasižymėję laisvamaniai. Taip sąmoningai ar nesąmoningai į vieną krūvą suplakamos politinės ir pasaulėžiūrinės nuostatos. Dar daugiau – ateizmas dažnai siejamas su vadinamuoju tarybinių laikų „valstybiniu ateizmu“,  su tikinčiųjų ir dvasininkų persekiojimu, bažnyčių uždarinėjimu. Totalitarinio režimo ir jo vykdytos  politikos bažnyčios ir religijos atžvilgiu žlugimas pateikiamas bei dalies visuomenės priimamas kaip apskritai nereliginės, ateistinės sąmonės žlugimas ar išnykimas.

Ar sovietmečiu ateizmas buvo susijęs su to meto politika ir ideologija? Taip, buvo. Jei net menas ir literatūra, teisės, ekonomikos mokslai buvo  priklausomi nuo jų, tai ką jau kalbėti apie ateizmą, kuris buvo laikomas neišvengiama išvada iš šios ideologijos ir politikos metodologinio pagrindo – marksizmo-leninizmo. Tačiau tapatinti ateizmą apskritai su konkrečiomis istorinėmis jo apraiškomis, juo labiau su jo panaudojimu nehumaniškiems tikslams yra toks pat nesusipratimas, kaip ir krikščionybės esmės tapatinimas su inkvizicijos veiksmais. Po sistemos padiktuotu politiniu, ideologiniu luobu to laikotarpio ateistiniuose kūriniuose išlieka tai, kas sudaro ateizmo esmę – humanistinių idealų teigimą,  mokslo žiniomis paremtą gamtos ir visuomenės reiškinių, mistifikuojamų religijos, aiškinimą, pačios religijos atsiradimo, evoliucijos ir vaidmens istorinį nagrinėjimą. Kai kurie tarybinio laikotarpio ateistai nedviprasmiškai pasisakė prieš ateistinės propagandos vardu vykdomą tikinčių žmonių teisių, sąžinės laisvės varžymus.

Šiuolaikinį, kaip ir praeities, ateizmą persmelkia mintis, kad religija yra žemiškos, natūralios kilmės. Jokie dievai, kaip antgamtinės būtybės, neegzistuoja, todėl ir religijos apreikšti negalėjo. Ir dievai (dievas), ir juos šlovinanti religija yra žmonių sąmonės padarinys.

Be ateizmo, kritinis požiūris į religiją ir bažnyčią, kaip ir anksčiau, šiandien gali reikštis įvairiomis formomis: antiklerikalizmu (nepritarimu kai kurioms bažnyčios, jos tarnų socialinėms politinėms, ekonominėms pažiūroms bei veiksmams), skepticizmu bei indiferentizmu (abejingumu religinėms dogmoms, apeigoms), nihilizmu (dievo idėjos atmetimu nekompensuojant jos pozityviomis žiniomis apie gamtą ir visuomenę). Šie požiūriai gali persipinti arba eiti greta vienas kito. Ne tik kasdieniniame mąstyme pasigirsta anksčiau mūsų aptartų deizmo ir panteizmo atgarsių. Deizmo apraiška laikytina ir kai kuriuose mokslo bei mokslo  populiarinimo darbuose sutinkama idėja apie Kūrėją, lemiantį Visatos sandarą, arba „kažkokią neapčiuopiamą virš gamtos esančią jėgą“. Neretai taip sakoma ir rašoma siekiant populiarumo ar baiminantis viešosios nuomonės.

Atskirai reikia paminėti agnosticizmą (gr. agnōstos – nepažinus]. Tai tarytum tarpinė grandis tarp teizmo ir ateizmo. Agnostikai teigia, jog nei įrodyti, nei paneigti anapusinio pasaulio, dievo, pomirtinio gyvenimo egzistavimo ir pan., esą, negalima. Todėl jie į ateistų ir teistų polemiką nesikišą. Agnostikai dažniausiai neišpažįsta kokios nors konkrečios religijos, neatlieka religinių apeigų, laiko save laicistais, ekumenistais ir pan. Kaip vertintinas toks požiūris? Tais amžiais, kai bažnyčia užėmė viešpataujančią padėtį, o dauguma žmonių fanatiškai tikėjo religinėmis dogmomis, agnostikai atliko blaivinantį vaidmenį, skatino suabejoti bažnytininkų teiginiais. Šiandien, kai visuomenės sekuliarizacija yra pasiekusi didelį mastą, o bažnyčia, neretai padedama valstybinių institucijų, stengiasi jį sustabdyti, aukštindama savo vaidmenį visuomenės bei asmenybės gyvenime ir diskredituodama ateizmą, aptakūs agnostikų išvedžiojimai iš esmės pasitarnauja tiems, kurie menkina mokslo reikšmę pažįstant ir įprasminant pasaulį.

Šiuolaikinis ateizmas gali reikštis plačiąja ir siaurąja prasme.

Plačiąja prasme – tai pažiūra (pasaulėžiūra), aiškinanti pasaulį – gamtą ir visuomenę – jame pačiame slypinčiomis priežastimis ir neapeliuojanti į jokių antgamtinių jėgų įtaką jam, į kažkokį „antgamtinį pradą“,  „aukščiausiąjį protą“, „kūrėją“ ir pan. Besivadovaujantys tokia pasaulėžiūra žmonės ir kasdieniniame gyvenime, ir moksliniuose tyrinėjimuose gali visiškai neliesti nei bažnyčios, nei religijos. Ateizmas savo ištakomis yra antrinis religijos atžvilgiu, kitaip sakant, jis atsirado ir reiškiasi kaip specifinė reakcija į religiškai orientuotą gamtos ir visuomenės reiškinių, tame tarpe ir religijos kilmės ir esmės, aiškinimą. Ateizmas nepateikia ir neieško dievo nebuvimo įrodymų, jis tik kritinės analizės būdu įrodo  teologinių dievo buvimo įrodymų nepagrįstumą ir atskleidžia religijos egzistavimo priežastis. Jau nuo Renesanso laikų kai kurie mąstytojai svajojo apie tokią visuomenę, kurioje pasaulis bus suvokiamas „be jokių pašalinių priedų“, tada išnyksiąs ir ateizmas kaip religijos neigimas.

Deja, ir šiuolaikinė civilizacija, nežiūrint akivaizdžios sekuliarizacijos, dar labai toli nuo tokio idealo. O Lietuva, palyginus su dauguma Europos Sąjungos valstybių, išsiskiria tuo, kad čia bažnyčia ir religija, ypač katalikų, nuolat galvanizuojamos, propaguojamos spaudoje, per radiją ir televiziją, visuomenei nuolat pateikiama svarbiausių socialinių reiškinių (kultūros, moralės) religinė interpretacija. O kur dar bažnyčių sakyklos, teologijos fakultetai, religinė spauda, religinės brošiūros ir knygos, specialūs elektroninės erdvės portalai, tikybos dėstymas mokyklose?

Naivu būtų tikėtis, kad tokiomis sąlygomis ateizmas nesireikš siaurąja prasme, t.y. savo specifiniu turiniu –kritiškai nevertins teologinio  požiūrio į įvairius gyvenimo reiškinius, neatskleis žemiškos religijos kilmės ir esmės, nepalies bažnyčios kontraversiško istorinio ir šiuolaikinio socialinio  vaidmens. Bet tai ne aklas, ne nihilistinis bažnyčios ir religijos bei su jomis susijusių tradicijų, papročių, apeigų atmetimas, o istorinis jų paaiškinimas ir sekuliarizuotos gyvensenos humanistinio bei dorovinio turinio atskleidimas. Tuo ateizmas skiriasi nuo paprasto netikėjimo į dievą.

Normalu būtų, kad, tiek dėmesio skiriant bažnyčiai ir religijai, nebūtų atmetamas ar ignoruojamas   mokslinės pasaulėžiūros ugdymas. Adoruojantys bažnyčią ir religiją turėtų  nepasiduoti iliuzijai, neva Lietuvoje dauguma žmonių yra religingi. Lietuva negali būti ir nėra išimtis bendrame Europos sekuliarizacijos procese. Deja, to nenorima pripažinti. Ir štai rezultatas – į žmonių sąmonę beldžiasi įvairūs šarlatanai – būrėjos, raganos, aiškiaregiai ir pan. Ateistinės pasaulėžiūros ignoravimas ar net šmeižimas stabdo didelės visuomenės dalies pasaulėžiūrinę ir moralinę brandą.

Papildytas 2013 m. bal. 25 d. straipsnis

Print Friendly, PDF & EmailSpausdinti straipsnį