Ateizmas ir ateistai „Gyvenimo paslaptis – pats gyvenimas.“ Gėtė

Lietuvos Respublikos konstitucija

26 straipsnis
Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma.
Kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą ir vienas ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo.

Niekas negali kito asmens versti nei būti verčiamas pasirinkti ar išpažinti kurią nors religiją arba tikėjimą.
Žmogaus laisvė išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą negali būti apribota kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę, taip pat kitas asmens pagrindines teises ir laisves.
Tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus.

43 straipsnis
Valstybė pripažįsta tradicines Lietuvoje bažnyčias bei religines organizacijas, o kitas bažnyčias ir religines organizacijas – jeigu jos turi atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai.

Valstybės pripažintos bažnyčios bei kitos religinės organizacijos turi juridinio asmens teises.

Bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai skelbia savo mokslą, atlieka savo apeigas, turi maldos namus, labdaros įstaigas ir mokyklas dvasininkams rengti.

Bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai tvarkosi pagal savus kanonus ir statutus.

Bažnyčių bei kitų religinių organizacijų būklė valstybėje nustatoma susitarimu arba įstatymu.
Bažnyčių bei religinių organizacijų mokslo skelbimas, kita tikybinė veikla, taip pat maldos namai negali būti naudojami tam, kas prieštarauja Konstitucijai ir įstatymams.
Lietuvoje nėra valstybinės religijos.

Perrašiau šiuos Lietuvos Konstitucijos straipsnius, bandydamas susivokti, kokioje sąžinės laisvės požiūriu valstybėje mes gyvename. Žinoma, aš jau ne pirmą kartą gilinuosi į Konstitucijos nuostatas šiuo klausimu. Skaičiau Konstitucijos projektą, skaičiau jau priimtą Konstitucijos tekstą. Skaičiau ir vėliau. Atrodė, viskas teisinga ir reikalinga. Tik man keista pasirodė, kad Konstitucijoje nieko neužsimenama apie netikėjimo, arba ateizmo, laisvę. Raminau save, galvodamas, kad tai suponuoja sąžinės laisvės sąvoka. Pasigedau taip pat valstybės ir bažnyčios atskyrimo principo deklaravimo, bet jį mintyse integravau į teiginį „Lietuvoje nėra valstybinės religijos“. Glumino ir nepreciziškai pavartotas žodis „mokslas“ teiginyje „Bažnyčių ir religinių organizacijų mokslo skelbimas“. Juk, rodos, elementaru, kad religija yra ne mokslas, o tikėjimas, kartais jo intelektualinis pagrindimas įvardijamas kaip mokymas.

Man regis, panašius priekaištus Konstitucijai gali reikšti ir dauguma tų, kurie kritikuoja bažnyčios atstovų kišimąsi į valstybės politinio gyvenimo reiškinius, pasisako prieš kai kurių valstybės funkcijų (pavyzdžiui, santuokų registravimo) perleidimą bažnyčiai. Šitaip, esą, pažeidžiamas konstitucinis valstybės ir bažnyčios atskyrimo, valstybės pasaulietiškumo principas. Bažnyčios gynėjai, iš esmės neneigdami valstybės ir bažnyčios atskyrimo mūsų šalyje, minėtus veiksmus grindžia tuo, kad bažnyčią sudaro tikintieji, todėl jų interesų gynimas yra bažnyčios ir jos tarnų pareiga. Tiesa, yra ir tiesmukiškesnių ištarų. Štai vienas dešiniųjų pažiūrų seimo narys radijo laidoje prasitarė, kad mūsų valstybėje bažnyčia tik formaliai atskirta nuo valstybės. O rašytoja Violeta Šoblinskaitė Aleksa (žr. Požiūriai / Metai, 2012 , balandžio mėn. (Nr. 4), p. 111) sakosi Konstitucijoje neišskaičiusi, jog pas mus valstybė ir bažnyčia yra atskirtos.

Matyt, Konstituciją suprasti – ne lauką pereiti. Konstitucinės teisės žinovai tikina, kad Konstitucijos teiginiai gali būti adekvačiai suprasti tik juos interpretavus autoritetingai institucijai. O tokia – tai Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. Pastarasis, esą, aiškindamas pagrindinį valstybės įstatymą, remiasi ne pavieniais jo straipsniais, o visuma, be to, vadovaujasi vertybiniais kriterijais, atsižvelgia į susidariusią praktinę situaciją. Matyt, dėl to taip dažnai į Konstitucinį Teismą kreipiasi net Respublikos prezidentai, Seimo nariai. Bet, pasirodo, kad ir tos neklystančios įstaigos „išaiškinimus“ galima suprasti tik padedant atitinkamą kvalifikaciją turintiems teisininkams. Tuo ne kartą galėjome įsitikinti, stebėdami, kaip Seime skirtingai reaguojama į vieną ar kitą Teismo išaiškinimą. Eiliniams piliečiams belieka susirasti jiems rūpimų „išaiškinimų“ „išaiškinimus“.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas ne kartą yra aiškinęs Konstitucijos straipsnius, reglamentuojančius valstybės ir bažnyčios santykius, deklaruojančius sąžinės laisvės įgyvendinimo principus. O jo išaiškinimus savo ruožtu analizavo kiti teisės specialistai.

Vienas iš jų, Tomas Blinstrubis, konstitucinės lyginamosios teisės žinovas, parašęs studiją „Pasaulietinės valstybės principas“, atspausdintą žurnalo „Socialinių mokslų studijos“ 2010 metų 2(6) numeryje bei patalpintą žurnalo internetinėje svetainėje. Be to, ta pačia studija remiamasi ir Žmogaus teisių svetainės „Mano teisės“ neįvardinto autoriaus straipsnyje „Tikėjimo laisvė ir religinių bendruomenių bei bendrijų statusas Lietuvoje“. Stengdamasis susivokti sąžinės laisvės byloje, pasiremsiu T. Blinstrubio studija.

Pirmiausia pateiksiu studijoje nurodytą valstybių skirstymą pagal jų konstitucijose įtvirtintas valstybės ir bažnyčios santykio nuostatas. Anot autoriaus, galima skirti tris pagrindinius valstybės santykių su bažnyčia modelius: 1) valstybinės bažnyčios, arba kitaip – valstybės ir bažnyčios institucinės vienybės, modelis (Anglikonų bažnyčia Didžiojoje Britanijoje, Romos katalikų bažnyčia Lichtenšteino Kunigaikštystėje, Evangelikų liuteronų bažnyčia Danijoje ir kt.); 2) valstybės ir bažnyčios bendradarbiavimo, arba bažnyčios valstybinio pripažinimo viešosios teisės subjektu, modelis (Vokietija, kai kurie Šveicarijos kantonai, Austrija ir kt.); 3) valstybės ir bažnyčios griežto atskyrimo modelis, pagal kurį bažnyčioms nesuteikiamas valstybinio pripažinimo statusas; jos veikia kaip juridiniai asmenys, įsisteigę remiantis privatine teise (Čekija, JAV, Prancūzija ir kt.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 7 punkte konstatuojama: „Konstitucinis valstybės ir bažnyčios atskirumo principas yra Lietuvos valstybės, jos institucijų ir jų veiklos pasaulietiškumo pamatas. Šis principas, taip pat Konstitucijoje įtvirtinta įsitikinimų, minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė, konstitucinis asmenų lygybės principas kartu su kitomis konstitucinėmis nuostatomis lemia valstybės pasaulėžiūrinį ir religinį neutralumą“. Tai, kad Lietuvos valstybė ir jos institucijos yra pasaulėžiūros ir religijos požiūriu neutralios, reiškia valstybės ir tikybos sričių, valstybės ir bažnyčių bei religinių organizacijų paskirties, funkcijų ir veiklos atribojimą“.

Tad kokiam valstybės santykių su bažnyčia modeliui priklauso Lietuva? Atrodytų, svarsto T.Blinstrubis,o kartu su juo ir aš, šis modeliss turėtų atitikti trečiąjį – visiško (griežto) valstybės ir bažnyčios atskyrimo modelį, juo labiau, kad konstitucinės teisės mokslo doktrinoje suformuluotas konstitucinis pasaulietinės valstybės principas. Tačiau, anot mokslininko, tokia hipotezė nepasitvirtina dėl kelių priežasčių.

Pirma, Konstitucinis Teismas teigia valstybės ir bažnyčios atskirumo, o ne atskyrimo principą.

Kaip teigė žymus teisėtyrininkas, Lietuvos konstitucinės teisės kūrėjas Mykolas Romeris (1880–1945), „valstybės ir bažnyčios atskyrimas reiškia, jog bažnyčiai negali būti valstybėje suteikta jokia viešoji galia ir jokia viešoji (valstybinė) funkcija; visos bažnyčios yra valstybėje lygios ir valstybė nė vienai jųjų nesuteikia pirmenybės prieš kitas“ (cit. iš T. Blinstrubio straipsnio). Tuo tarpu „Konstitucinio teismo jurisprudencijoje suformuluotu valstybės ir bažnyčios atskirumo principu siekiama parodyti, kad tradicinių religinių bendruomenių vaidmuo formuojantis Lietuvos valstybingumui buvo ypatingas ir kad jos nėra taip atskirtos nuo valstybės, jog neturėtų teisės įvairiai reikštis viešojoje erdvėje“, – teigia T.Blinstrubis.

Antra, „Lietuviškoji valstybės pasaulietiškumo turinio interpretacija nėra griežta arba laicistinė. <…>. Konstitucinis Teismas expressis verbis nurodė ne pasaulietinės valstybės, o tik mokymo ir auklėjimo įstaigų pasaulietiškumo principą“ (T. Blinstrubis).

„Valstybės ir savivaldybių pasaulietinės mokymo ir auklėjimo įstaigos yra tolerantiškos, atviros ir prieinamos visų tikybų žmonėms, taip pat netikintiesiems visuomenės nariams; ugdymo pasaulėžiūrinis turinys šiose įstaigose yra pasaulietinis; dėstant pasaulietinius mokomuosius dalykus moksleiviams nėra diegiama jokia religija ar tikėjimas. <…> bažnyčios ir religinės organizacijos pedagogams, kitiems pasaulietinių švietimo įstaigų darbuotojams (išskyrus tikybos mokytojus) negali nustatyti jokių su jų įsitikinimais ar tikyba susijusių reikalavimų. Valstybinių ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigų valdymą organizuoti, prižiūrėti jų veiklą gali tik valstybės ir savivaldybių institucijos, bet ne bažnyčios ar religinės organizacijos“ (žr. 2000 m. birželio 13 d. nutarimo motyvuojamosios dalies III skyriaus 4 punkto 2 papunktis).

Analizuodamas šį Konstitucinio teismo išaiškinimą, T. Blinstrubis daro išvadą, jog „pažeidus valstybinių ir savivaldybių mokymo bei auklėjimo įstaigų pasaulietiškumo principą, pažeidžiamas būtent valstybės ir bažnyčios atskirumo principas, o ne pasaulietinės valstybės principas“.

Trečia, Konstitucinio Teismo išaiškinimai „byloja apie valstybės bei bažnyčios atskirumą [o ne atskyrimą – J.M.] pasaulėžiūriniu, bet ne vertybiniu požiūriu“.

Konstitucinio Teismo 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 7 punkte konstatuojama, jog Lietuvoje tradicinės bažnyčios bei religinės organizacijos yra istoriškai, per amžius susiformavusio Lietuvos visuomenės socialinio, kultūrinio ir dvasinio paveldo dalis, sietina su ilgaamže Lietuvos visuomenės dvasine, kultūrine raida ir padaręs jai esminį poveikį. Taigi, „nors valstybėje <…> nėra įtvirtinta privaloma religija arba pasaulėžiūra, konstituciškai draudžiama nustatyti nacionalinę bažnyčią, vis dėlto neatmetama religijos arba bažnyčios vertė ir reikšmė valstybės raidoje bei gyvenime suteikiant kai kurioms bažnyčioms ypatingą konstitucinį viešosios teisės subjekto statusą. Tradiciškai valstybėje vyraujanti bažnyčia gali ir nebūti valstybine bažnyčia, tačiau kaip dvasinis paveldas gali būti gerbiamas jos mokymas ir įnašas į tautos kultūrą, valstybingumo raidą“ (T.Blinstrubis). Ši nuostata ypač pabrėžiama valstybės dokumentuose, liečiančiuose katalikų bažnyčią.

Ketvirta, Lietuvos valstybės ir vyraujančios bažnyčios santykiai yra kooperacinio pobūdžio, atitinka valstybės ir bažnyčios paritetinio bendradarbiavimo modelį.

„Valstybės religinis ir pasaulėžiūrinis neutralumas lemia valstybės ir bažnyčios kooperaciją bendrų pedagoginių, socialinių, kultūrinių užduočių srityse. Vien Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalies formuluotė, kad „valstybė pripažįsta tradicines Lietuvoje bažnyčias bei religines organizacijas“, suponuoja tai, jog Lietuvos valstybės atskirumas nuo bažnyčios per definitionem byloja esant kooperacinio turinio sekuliarumu paremtą religinį neutralumą, Konstitucinio Teismo apibūdintą pasaulietiškumo sąvoka (T.Blinstrubis). Ši mintis kaip imperatyvas skamba Lietuvos ir Vatikano sutartyse. „Kompetentingos Lietuvos Respublikos institucijos ir kompetentingos Katalikų Bažnyčios institucijos abiem šalims priimtinais būdais bendradarbiauja švietimo, kultūros, šeimos, socialiniais, o ypač dorovės bei žmogaus orumo apsaugos klausimais“ (Šventojo sosto ir Lietuvos Respublikos 2000 m. gegužės mėn. 5 d. sutarties „Dėl santykių tarp Katalikų Bažnyčios ir Valstybės teisinių aspektų“ 1 str. 2 punktas).  „Gerbdamos religinės laisvės principą Lietuvos Respublika ir Katalikų Bažnyčia bendradarbiauja, siekdamos žiniasklaidoje ir viešame gyvenime užtikrinti pagarbą religiniams įsitikinimams ir nuostatoms, taip pat etinėms bei religinėms vertybėms, religiniams simboliams bei sakraliniams objektams“ (Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos 2000 m. gegužės 5 d. sutarties „Dėl bendradarbiavimo švietimo ir kultūros srityje“ 12 straipsnio 3 punktas).

Šių reikalavimų uolų bei nepriekaištingą vykdymą mūsų valstybėje su kaupu patvirtina kasdieninė praktika: valstybės vadovo dalyvavimas katalikų bažnyčios pamaldose įvairių valstybinių ir religinių švenčių metu, bažnyčios hierarchų dalyvavimas valstybės vadovo inauguracijos iškilmėse, seimo narių priesaikos ceremonijose, pagrindinių religinių švenčių paskelbimas nedarbo dienomis, bažnytinių santuokų registracijos juridinis pripažinimas, mokesčių lengvatos bažnyčiai, finansinė parama bažnyčioms, tikybos pamokos mokyklose, teologijos fakultetas Vytauto Didžiojo universitete, koplyčios valstybinėse ligoninėse, gausios religinės laidos valstybiniame radijuje ir televizijoje ir t.t., ir t.t.

Taigi „lietuviškoji valstybės ir bažnyčios santykių sistema yra tikrai tolima prancūziškajam griežto valstybės ir bažnyčios atskyrimo modeliui, paremtam laïcité (griežto pasaulietiškumo) samprata bei labai gimininga vokiškajam „kooperacijos vietoj atskyrimo“ modeliui, nors ir nėra „visiškai tapati minėtai sistemai“ (pvz., Lietuvoje nėra bažnytinių mokesčių)“, – daro išvadą T.Blinstrubis. Šiame kontekste visai suprantama ir kita šio autoriaus išvada, jog nuostata dėl valstybinės religijos (o ne bažnyčios – J.M.) nebuvimo Lietuvoje buvo pasirinkta sąmoningai, kaip vienas iš religijos laisvės principo aspektų ir jo tęsinys valstybės bei bažnyčios institucinių santykių srityje“.

Penkta, sąžinės laisvės sąvokos pakeitimas religijos laisvės sąvoka.

Konstitucijoje sąžinės laisvės samprata nedetalizuojama. T.Blinstrubis savo studijoje konstitucinę nuostatą „Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma“ patikslina, skliausteliuose po žodžio „sąžinės“ parašydamas žodį „religijos“. Šį reversą konstitucinės teisės žinovas paaiškina šitaip: „Religijos laisvės sąvoka per se pagal Konstituciją yra kompleksinė sąvoka dar ir dėl to, kad ji <…>, suprantama: a) kaip pozityvioji religijos laisvė – galimybė nedraudžiamai, t. y. laisvai, „pasirinkti“, „privačiai ar viešai išpažinti“, „atlikinėti religines apeigas“ ir aktyviai „praktikuoti“ savo religiją ir „mokyti“ jos (Konstitucijos 26 straipsnio 2 dalis); ir b) kaip negatyvioji religijos laisvė – „niekas negali kito asmens versti ar būti verčiamas pasirinkti ar išpažinti kurią nors religiją arba tikėjimą“ (Konstitucijos 26 straipsnio 3 dalis ir 35 straipsnio 2 dalis). Prigimtinė asmens laisvė yra ir neturėti jokios religijos, „pakeisti pasirinktą religiją ar jos atsisakyti“ (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 5 punktas)“.

Lietuvos respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų 1995 m. spalio 4 d. įstatyme taip pat ignoruojama sąžinės laisvės sąvoka, ji taip pat suvedama į religijos laisvę: „Kiekvienas žmogus Lietuvos Respublikoje turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą, taip pat pakeisti savo pasirinkimą ir vienas ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo“.

Taigi, nors T.Blinstrubis teigia, kad neturėti jokios religijos yra prigimtinė asmens laisvė (tai labai svarbus pripažinimas, ačiū už jį!), vis tiek iš autoriaus teiginių kyšo mintis, kad netikėjimas į dievą, ateizmas yra tik išvirkščioji, negatyvioji, religijos pusė. Matyt, ji kirbėjo ir Konstitucijos bei Įstatymo kūrėjų galvose, bent jau pasąmonėje, nes jie nesiryžo atskleisti tikrojo teisinio sąžinės laisvės kategorijos turinio ir neįrašė į šiuos dokumentus teisės neišpažinti jokios religijos, būti ateistu. Sąžinės laisvės kategorijos konstitucinis neapibrėžtumas kasdienybėje sudaro sąlygas reikštis vulgariai nuomonei, jog ateizmas – t ai savotiška negatyvi religija, paremta tikėjimu, jog dievo nėra.

Reikia tikėtis, kad studijos autorius teisingai perteikė Konstitucinio Teismo išaiškinimų esmę, ir jo išvada, kokia linkme ateityje turėtų vystytis Lietuvos valstybės ir bažnyčios santykių konstitucinės nuostatos, matyt, taip pat nėra vien jo subjektyvus spėjimas. „Teismas jurisprudencinę valstybės pasaulietiškumo sampratą plėtos vadovaudamasis jau sukurta doktrina. Tai reiškia, kad valstybės pasaulietiškumo turiniui atskleisti neturėtų būti taikoma laicistinė argumentacija, konstitucinė jurisprudencija šia linkme turėtų būti plėtojama siekiant išgryninti bei aiškiai apibrėžti valstybės ir bažnyčios santykių kooperacinio modelio Lietuvoje konstitucinę sampratą, be to, Konstitucinis Teismas neturėtų ignoruoti ne tik teisinio, bet ir faktinio bažnyčios statuso Lietuvoje. Todėl neišvengiamai aktualus taptų ir valstybės religinio bei pasaulėžiūrinio neutralumo sąvokos atribojimo nuo valstybės pasaulietiškumo (sekuliarumo) sąvokos klausimas, nes dabartinėje konstitucinėje jurisprudencijoje šios sąvokos yra tapatinamos“, – rašo T.Blinstrubis.

Taip tai taip, bet čia iš karto kyla ne vienas klausimas.

Pirmas. Ar neprieštarausime Europos Sąjungos Konstitucijai, vis labiau pabrėždami ir nuolat deklaruodami  katalikų bažnyčios reikšmę Lietuvos istorijoje bei atsisakydami valstybės pasaulietiškumo principo? Kaip žinome, Europos Sąjungos Žmogaus teisių konvencija įpareigoja valstybes nares laikytis nešališkos valstybės pozicijos bažnyčios atžvilgiu ir garantuoti „religijos laisvę bei laisvę nuo religijos“.

Europos Sąjungos Konstitucijos preambulėje, deklaruojant bendrą dvasinį ir moralinį Europos paveldą bei nedalomas visuotines žmogiškojo orumo, laisvės, tarp jų taip pat sąžinės ir religijos laisvės, lygybės ir solidarumo principus, visai neminimos krikščioniškosios vertybės. Tai, žinoma, nepatinka ir kelia didžiausią pyktį krikščionybės gynėjams. Pavyzdžiui, 2007 m. kovą buvo minimas Europos Sąjungos įkūrimo Romos Sutarties penkiasdešimtmetis. Krikščionybės apologetai reikalavo pagrindinius Sąjungos principus apibrėžiančioje deklaracijoje paminėti ir krikščionybę kaip esminį Europos tapatybės elementą. Klerikalai pralaimėjo, ir Europos Sąjunga savo gimtadienį Berlyne atšventė neminėdama krikščionybės.

Antras. Ar lietuviškosios jurisprudencijos teiginius, liečiančius bažnyčios ir valstybės santykius, visada  įtakos tos pačios politinės priežastys?

T.Blinstrubis rašo: „Konstitucijos rengėjai siekė pabrėžti (atkurti) ypatingą bažnyčios kaip institucijos reikšmingumo valstybėje pripažinimą – tai, kas buvo sunaikinta sovietinės okupacijos metais“. Nesiginčysime. Tais metais bažnyčia daug ko neteko: žemių, politinės įtakos, sumažėjo bažnyčių ir kunigų skaičius, nebebuvo galima valstybinėmis priemonėmis skleisti religinių idėjų. Ir t.t. Bet juk jau praėjo daugiau negu 20 metų, dar prabėgs turbūt ne mažiau, kol Konstitucinis Teismas imsis naujų aiškinimų dėl valstybės ir bažnyčios santykių,. O, kaip rodo pastarasis dvidešimtmetis, bažnyčia „neatsigauna“, nežiūrint visų priemonių – ir teisinių, ir ekonominių, ir politinių – jai reanimuoti. Tai ką, priimanti naujus teisinius aktus, vėl bus mojuojama senu sovietiniu vėzdu arba gąsdinama kokios nors kairiosios grupuotės pinklėmis! Man regis, lietuviškasis konstitucionalizmas, deklaruodamas religijos ir sąžinės laisvę , ateityje turėtų būti laisvas nuo bet kokių politinių įtakų ir vienodai rūpintis visų piliečių, – ir tikinčiųjų, ir ateistų,– teisėmis ir laisvėmis.

Trečia. Ką konkrečiai Lietuvos katalikų bažnyčia turėtų dar gauti, kad visiškai būtų atsisakyta „valstybės pasaulietiškumo (sekuliarumo) sąvokos“?

Gal įvesti privalomą tikybos dėstymą? Gal panaikinti civilinę metrikaciją? Gal kapines atiduoti bažnyčios dispozicijon? Žodžiu, grįžti prie tokios bažnyčios teisinės padėties, kokia buvo iki II pasaulinio karo, ir atsidurti sekuliarizuotos Europos užribyje. O gal jau tuo keliu einama?

Ketvirta. Ar Lietuvos visuomenei ateityje bus priimtinos pastangos siaurinti ar apriboti valstybės pasaulietiškumą? Ar galima tikėtis, kad Lietuvoje sekuliarizacijos ir ateizacijos procesas sustos taip, kad, teisės aktuose apibūdinant valstybės ir bažnyčios santykius bei sąžinės laisvę, bus įmanoma apsieiti be laicistinės (nuo lot. laicus — pasaulietis, pran. laïque – pasaulietinis) argumentacijos? O gal bus įteisintas ateizmo draudimas?

Kviečiu apsilankiusius svetainėje padiskutuoti šiais klausimais.

Priedas. Kai kurių Europos Sąjungos Konstitucijų teiginiai apie sąžinės laisvę, bažnyčios ir valstybės santykius.

Cituojama iš knygos „Užsienio šalių konstitucijos (Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2004).

1958 metų Prancūzijos Respublikos Konstitucija

„1 straipsnis / Prancūzija yra nedaloma, pasaulietinė, demokratinė ir socialinė respublika. Ji garantuoja visų piliečių, neatsižvelgiant į jų kilmę, rasę ar religiją, lygybę įstatymui. Ji gerbia visus tikėjimu)“.

Vokietijos Federacinės Respublikos Pagrindinis Įstatymas, priimtas 1949 m. gegužės 23 d.

„4 straipsnis. Tikėjimo ir sąžinės laisvė / (1) Tikėjimo, sąžinės, religinių ir pasaulietinių pažiūrų laisvė yra nepažeidžiama. (2) Laiduojamas netrukdomas religijos išpažinimas./ […] 7 straipsnis (3) Religijos pamokos valstybinėse mokyklose, išskyrus pasaulietines mokyklas, yra įprastinis mokomasis dalykas. […] Nė vienas mokytojas negali būti įpareigotas mokyti religijos prieš savo valią.“

Didžiosios Britanijos Konstitucija

„18 paragrafas. Tikėjimo laisvė./ Kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės ir tikėjimo laisvę; ši teisė apima laisvę pakeisti religiją ar įsitikinimus, taip pat laisvę vienam arba drauge su kitais viešumoje arba ne išpažinti savo religiją ar įsitikinimus, mokant kitus, meldžiantis ar kitais būdais./ (1) […] Suteikiama visiška minčių, sąžinės ar meldimosi formų laisvė, nenustatoma jokių draudimų piliečiams pakeisti religiją. Ateistai ir agnostikai taip pat gali laisvai propaguoti savo pažiūras“.

Latvijos Respublikos Konstitucija

„99 straipsnis / Žmogus turi minties, sąžinės, tikėjimo laisvę. Bažnyčia atskirta nuo valstybės.“

Spausdinti straipsnį