Skepticizmas ir ateizmas
29 Ketvirtadienis Rgp 2019
Autorius: Bačiliūnas Šarūnas, asociacijos „Skeptiškas jaunimas“ vadovas
Žymos: Asociacija „Skeptiškas jaunimas“, ateizmas, Carl Sagan, Daningo-Kriūgerio efektas, David Hume, mokslo ir religijos skirtumai (schema), religija, Richard Dawkins, Richard Feynman, skepticizmas, teizmas
Norint atsakyti į klausimą apie skepticizmo ir ateizmo santykį, pirmiausia reikia apsibrėžti vartojamas sąvokas. Žmonės žodžius dažnai vartoja ir supranta skirtingai, todėl apibrėžimai yra neatsiejama bet kokios diskusijos dalis. Nesvarbu, ar ta diskusija vyksta prie kavos puodelio kavinėje, ar internetinėje erdvėje. Bendraudamas su teistais (teizmas (gr. θεός Dievas) – tikėjimas Dievo ar dievybių egzistavimu, jų sąlyčiu su visata), visada prašau oponentų paaiškinti, kaip jie apibrėžia tokius dalykus, kaip Dievas, religija, visata ir t.t. Tik supratus oponentų pozicijas ir atkartojus jas taip, kad jie sutiktų su atkartojimu, galima toliau judėti diskusijoje. Jų neišklausius, šansai, kad jie išklausys tave, yra maži. Būtina modeliuoti tokį savo elgesį, kokį nori matyti kituose. Jei nori, kad tave išklausytų, pirmiausia turi išklausyti kitą. Pavyzdžiui, kai ateina mano eilė pateikti kokį nors teiginį, kad būtų įtikinamiau, aš dažnai pradedu nuo skepticizmo.
Žodis skepticizmas yra kilęs iš graikiško žodžio skepsis, kuris reiškia svyravimą, abejonę. Tai nereiškia, kad skepticizmas yra ciniškas kokių nors idėjų atmetimas, o labiau atviro bei kritiško mąstymo derinys. Ši filosofinė tradicija galiausiai tapo pagrindiniu mokslo varikliu XVII ir XVIII a. ir geriausiai buvo išreikšta Deivido Hjumo (angl. David Hume) pasakymu, kad išmintingi žmonės užtikrinti savo idėjomis proporcingai turimai informacijai joms paremti. Arba, kaip vėliau išsitarė Karlas Saganas (angl. Carl Sagan), „ypatingoms įžvalgoms reikia ypatingų įrodymų“.
Šiuolaikinis skeptikų judėjimas yra socialinis reiškinys, kuris padeda visuomenei suprasti ir atskirti racionalias idėjas nuo nesąmonių bei mokslą nuo pseudomokslo. Skepticizmas tai daro tirdamas neįtikimus reiškinius, skatindamas kritinį mąstymą bei kvestionavimą. Diskutuodami įvairiomis temomis, kaip, pavyzdžiui, apie globalinį atšilimą, dažnai maišome žodžius neigėjas bei skeptikas. Skepticizmas skatina kvestionavimą, tyrinėjimą bei argumentų ieškojimą, o neigimas yra idėjų atmetimas be objektyvaus jų svarumo ir logiškumo svarstymo. Kiek daug reikia žinių, kad paaiškintume vieną žodį!
Svarbu suprasti, kad skeptikai yra pasiruošę pakeisti ir atnaujinti savo nuomones. Kitaip nei kitos filosofijos, skepticizmas neturi dogmų, kurių būtina laikytis. Gali pasirodyti, kad tokia filosofija neturi jokio stabilaus pagrindo, tačiau taip nėra. Skepticizmo filosofija išpopuliarėjo per pastaruosius 400 metų ir yra vienas iš pagrindinių mokslą skatinančių veiksnių.
Lotynų patarlė Ubi dubium, ibi libertas reiškia Kas abejoja, tas laisvas. Abejonės išlaisvina žmones iš tėvų, bendruomenės, kultūros nustatytų rėmų ir suteikia laisvę pačiam mąstyti savarankiškai. Visi mes gimstame, nežinodami, koks yra tikrasis pasaulis, ir mūsų protėvių pasakojimai, kuriuos mes maži girdime, stipriai paveikia mūsų pasaulio suvokimą. Dažnai mums sunku suprasti, kas ir kodėl darosi aplinkui, ir mes pamirštame, kad tai, ką mums sako tėvai, draugai, mokytojai, ne visada yra tiesa. Aišku, kad visko mes patys nepatikrinsim, kaip ir neparagausim visų grybų, kad sužinotume, kurie nuodingi, kurie ne. Tokiais atvejais reikia pasitikėti ekspertais arba patikima informacija.
Kartais mums atrodo, kad mes patys esame geriausi ekspertai ir žinome, pavyzdžiui, apie planetų formavimąsi tiek pat, kiek astrofizikai. Šis keistas psichologinis efektas psichologams žinomas kaip Daningo-Kriūgerio efektas. Šis efektas buvo pirmą kartą aprašytas 1999 m. tyrime „Nekvalifikuoti ir to nesuvokiantys: kaip sunkumai atpažinti savo nekompetentingumą priveda prie per didelio savęs vertinimo“(angl. „Unskilled and Unaware of It: How Difficulties in Recognizing One’s Own Incompetence Lead to Inflated Self-Assessments“). Žmonės linkę pervertinti savo žinias daugelyje socialinių ir intelektualinių sričių. Tyrimo autoriai David Dunning ir Justin Kruger sako, kad šis savęs pervertinimas iš dalies įvyksta todėl, kad kai kuriose srityse nekvalifikuoti žmonės patiria dvigubą naštą: jie ne tik daro klaidingas išvadas ir priima netinkamus sprendimus, bet ir dėl savo nekompetencijos nesugeba to suprasti. Autoriai nustatė, kad dalyviai, atlikę humoro, gramatikos ir logikos testus ir surinkę žemus balus, smarkiai pervertino savo sugebėjimus ir testų atlikimo kokybę. Nors pagal testų rezultatus jie gavo tik 12 procentinių balų, save jie įvertino 62. Tyrimų, parodančių, kad žmonės yra prasti savikritikai, vis didėja. Anot jų, pavyzdžiui, dauguma mokytojų mano, kad jie yra geresni nei vidutiniokai. Kai daugiau negu 90 procentų mokytojų save laiko geresniais nei vidutinio lygio pedagogais, pradedi abejoti žmonių gebėjimu objektyviai ir kritiškai save įvertinti.
Taigi pirmoji mintis, kuri ateina, pradedant naudoti skepticizmo principus, yra supratimas, kiek daug yra nežinoma ir kaip dažnai yra klystama.
Religiniai skeptikai abejoja religine valdžia, bet nebūtinai yra antireligiškai nusiteikę, nors kritiškai vertina konkrečius ar visus religinius vaizdinius ir (arba) praktikas. Senovės graikų mąstytojas Sokratas buvo vienas žymiausių pirmųjų religinių skeptikų. Jis suabejojo savo laikmečio įsitikinimo, kad egzistuoja dievai, teisingumu. Mūsų laikais dauguma mokslininkų save laiko nereligingais. Mokslas remiasi idėjų (hipotezių) tikrinimu, ir tos idėjos išsilaiko tol, kol yra tyrimų, eksperimentų, argumentų ar įrodymų joms palaikyti.
Religinės doktrinos yra grindžiamos „tikėjimo“, „autoriteto“, „apsireiškimo“ ir „stebuklų“ principais, o ne logika ir realiais faktais. Nepaisant to, kad nėra patikimų įrodymų, pagrindžiančių religinių vaizdinių teisingumą, religinių tradicijų gyvybingumas rodo, kad jos kadaise žmonėms buvo reikalingos kaip moralinių nuostatų ramstis ir buvo pirmasis žmonių bandymas suprasti, kaip veikia gamta ir pasaulis. Ir šiandien šios tradicijos mus veikia: gali suvienyti bendriems tikslams arba supriešinti su kitokių religinių tradicijų žmonėmis ir tautomis. Bet kokiu atveju tradicinės religinės nuostatos niekada neskatina savo sekėjų suabejoti jų tiesomis ir bandyti patiems nuspręsti, kas yra teisinga, o kas ne.
Labai geras pavyzdys, padedantis suprasti, kas gyvenime svarbu, yra Richardo Dawkinso laiškas dukrai, parašytas, kai jai sukako 10 metų. R. Dawkinsas yra vienas garsiausių pasaulio mokslininkų, žinomas savo pasisakymais apie religijos žalą. Jo laiško vienas pirmųjų klausimų: „Ar kada susimąstei, kaip mes suprantame tuos dalykus, kuriuos žinome?“. Paprastas klausimas, kuris priverčia bet kurį asmenį susimąstyti ir paieškoti sau tinkamo atsakymo. Toliau laiške mokslininkas aiškina racionalių įrodymų svarbą, formuojantis įsitikinimams ir kuriant teorijas, bei parodo, kad tokie dalykai, kaip „tradicijos“, „autoritetas“, „apreiškimas“, nėra racionalūs ir svarūs įrodymai ar argumentai.
Skepticizmo judėjimas įgauna vis didesnį populiarumą, nes vis daugiau žmonių pradeda mąstyti laisvai, o ne aklai ginti pasenusias tradicijas. Džiugu, kad šis judėjimas yra populiarus tarp jaunesnio amžiaus žmonių. Jie nebijo prisipažinti, kad nežino atsakymo į jiems rūpimą klausimą, tačiau jie pasiruošę išnagrinėti prieinamus įrodymus ir argumentus, kad rastų patikimiausią. Šis procesas yra nesibaigiantis, nes visada gali atsirasti naujų įrodymų, kurie pakeistų įsitvirtinusią teoriją. Todėl kai kas nors paprašo manęs paaiškinti, kas yra ateizmas, aš jiems atsakau: ateizmas – filosofinis požiūris, kuris nemato Dievo ar dievybių egzistavimo įrodymų. Tai verčia ne tik abejoti jų buvimu, bet ir yra tiesus kelias į ateizmą, kaip priešpriešą teizmui.
Norinčius daugiau sužinoti apie asociaciją „Skeptiškas jaunimas“ kviečiu apsilankyti internetinėje svetainėje https://skeptiskasjaunimas.lt/ bei https://www.facebook.com/skeptiskas.jaunimas/
Komentarų: 1
Vladas Balkevičius :
2019-09-02 7:42
Teisėtas yra skepticizmas ir paties skepticizmo atžvilgiu. Jį vertinti vien teigiamai – vienpusiškumas. Jeigu tai – jo skatinimo taktika, tai tokią diplomatiją Vincas Kudirka vadino „lapės morale“. Tiesai nereikalingas gudravimas, perdėjimas, veidmainystė. Skepticizmas išreiškia vien skystai neigiamą, drungnai kritišką požiūrį į tikrovę. Nepasitenkinimas esamomis mokslo žiniomis, žinoma, yra vienas iš stimulų jo raidai. Tačiau „abejoti“, „nepasitikėti“ religine mistika, „pergyventi“ dėl jos primityvumo protingumo atžvilgiu yra nepakankama, skurdi pozicija. Tokius skeptikus tenka vertinti ne kaip tikrus kovotojus už pasaulėžiūrinę tiesą, tuo labiau – prieš organizuotą valstybiniu mastu mistikos kišimą (vad. „auklėjimu“) žmonėms nuo pat vaikystės, o tik kaip gana pasyvius ateizmo pakeleivius.
Religija niekada nebuvo iš esmės „bandymas suprasti pasaulį“. Tai ne tiek proto, kiek „širdies“ – ypač išlikimo instinkto, būdingo visai gyvūnijai, bet nesaikingai išpūsto žmogišku lygmeniu – produktas. Krikščionybė – viena ryškiausių religinio kvailumo formų. Kokia koncepcija gali būti didesnis absurdas negu „dievas“, subrendęs „skaisčiausios panelės“ gimdoje ir vėliau pakabintas ant medžio? Tai – „atpirkimas“? Tokia kruvina prekyba galėjo būti laikoma vertybe tik žiauriais vergoviniais laikais. Prasimanymus ir melą, tuo labiau žvėriškumą ir pragariškus grasinimus, papuoštus „šventumo“ aureole, tenka iš principo atmesti. „Kovos pasaulis prieš bepročius“ (Išm 5, 21), sakoma pačiame Šventajame rašte, nes „teisus žmogus nekenčia melo“ (Pat 13, 5). Kur nėra įtampos lauko, nėra pasaulėžiūros raidos. Todėl straipsnio autoriaus pagyra skeptikams už tai, kad jie „ciniškai neatmeta“ religijos, faktiškai yra nukreipta prieš svetainę, kurioje spausdinamas straipsnis ir kurios prieangyje reklamuojami penkių „cinikų“ portretai.