Ateizmas ir ateistai „Gyvenimo paslaptis – pats gyvenimas.“ Gėtė

Pasaulėžiūra – tai visa apimantis žmogaus požiūris į tikrovę, besiremiantis įvairių pažiūrų (mokslinių, politinių, ekonominių, etinių, estetinių) visuma. Nors visos šios pažiūros sudaro vieningą darinį, leidžiantį vienu žvilgsniu aprėpti tikrovę, ir yra glaudžiai tarpusavyje susijusios, bet kartu jos ir santykinai savarankiškos. Sakykim, politinės žmogaus pažiūros ir nuostatos tam tikrais jo gyvenimo periodais gali įtakoti jo religines ar ateistines pažiūras. Gali būti ir atvirkščiai – pastarosios gali nukreipti tam tikra linkme žmogaus politines nuostatos. Bet nėra pagrindo kategoriškai teigti, kad vienos politinės pažiūros atitinka (suponuoja) religinius, o kitos – ateistinius įsitikinimus. Ypač šiais laikais. Pavyzdžiui, būtų neteisinga manyti, kad žmogus, pripažįstantis socialdemokratines nuostatas, laikysis ir ateistinių (netikėjimo į dievą) pažiūrų. Kad konservatorius – būtinai bus tikintysis (krikščionis). Kad liberalas – agnostikas. Pliuralizmas yra viena iš mūsų amžiaus pasaulėžiūrinių charakteristikų. Teigiama čia yra tai, kad tokio pliuralizmo sąlygomis atsiranda galimybės tikintiesiems ir netikintiesiems bendradarbiauti siekiant realių tikslų. Skirtingas požiūris į religiją negali taip atskirti žmonių, kad jie nesusivienytų konkrečiam, jų gyvenimą lemiančiam tikslui.

Galilėjas Galilėjus (Galileo Galilei, 1564–1642), italų astronomas, matematikas, filosofas ir fizikas, pagrindęs Koperniko heliocentrinę sistemą ir susilaukęs katalikiškosios inkvizicijos teismo bei sankcijų

„Prieš mus iškyla nepaprastos valios, proto ir drąsos žmogus, galintis kaip racionalaus mąstymo atstovas atsilaikyti prieš tuos, kurie, remdamiesi liaudies nemokšiškumu ir mokytojų su bažnytiniai rūbais bei universiteto mantijomis tuštumu, bando sutvirtinti ir apginti savo padėtį“ (Albertas Einšteinas).

Bet pasaulėžiūros kamuolyje yra siūlas, kuris, galima sakyti, tiesiogiai surištas su ateizmu. Tai gamtos mokslų kuriamas pasaulėvaizdis. Taip yra dėl pačios mokslo esmės: jo atskleisti dėsniai nekinta, jais remiantis galima valdyti natūralius procesus, kurti technologijas. Niekada nepasikeis mokslo atskleistas faktas, jog žemė sukasi aplink saulę, niekas niekada nepaneigs žemės traukos, energijos tvermės dėsnių, natūraliosios evoliucijos teorijos, erdvės ir laiko tarpusavio priklausomybės ir t.t. Visa kita – kinta. Kinta ir religijos. Ir čia kaip tik, be socialinių politinių, ekonominių priežasčių, svarbų vaidmenį vaidina gamtos mokslas. Religijos, kaip pasaulėžiūros, sudėtinė dalis – pasaulio vaizdas, kurį diktuoja Biblija. Progresuojant gamtos mokslų kuriamam pasaulio vaizdui, bažnyčia priversta derintis prie fundamentaliausių atradimų.

Žinoma, tai, kas pasakyta, visai nereiškia, kad mokslų faktai patys savaime yra ateistiniai. Kiekvienas mokslininkas, tiriantis gamtą ir gavęs reikšmingų rezultatų, atsakys taip, kaip atsakė prancūzų matematikas, astronomas, fizikas Pjeras Simonas Laplasas (Pierre-Simon Laplace, 1749–1827) į Napoleono klausimą, kodėl jo astronomijos veikale nė karto nėra paminėtas dievas. „Pone, ši hipotezė man nebuvo reikalinga“, – atsakęs mokslininkas. Į ateizmo orbitą mokslo faktas patenka tada, kai jis dėl savo nesuderinamumo su religiniu pasaulėvaizdžiu tampa ideologinės kovos objektu. Pavyzdžiui, teologas jėzuitas Melchioras Inchoperis rašė: „Pažiūra, kad Žemė juda, bjauriausia, kenksmingiausia, labiausiai įžeidžianti iš visų erezijų. Žemės nepajudinamumas yra triskart šventas; veikiau pakęstinas argumentas, nukreiptas prieš sielos nemirtingumą, Dievo buvimą ir įsikūnijimą, negu toks, kuriuo įrodinėjama, kad Žemė juda“ (cit. pagal: Subačius, R. Ties nežinomybės riba. – Kaunas: „Jotema“, 2011, p. 341). Argi Renesanso epochos šviesuoliai galėjo tylėti ir neginti mokslo nuo tokių išpuolių, o tuo pačiu netiesiogiai neskleisti ateistinio požiūrio į Visatą.

Džordanas Brunas (Giordano Bruno, 1548–1600), filosofas, teologas, matematikas ir astronomas, katalikiškosios inkvizicijos pasmerktas sudeginti ant laužo už visatos begalybės ir panteizmo idėjas, prieštaraujančias teologinei dieviškojo kūrimo idėjai

„Brunas sukūrė savitą pasaulio modelį, kuriame Visata yra begalinė, o jos centras gali būti bet kur ir jų yra daugybė. Brunas manė, kad yra dar nežinomų Saulės sistemos planetų, o visatoje egzistuoja be galo daug į Saulę panašių žvaigždžių, kurios kaip ir Saulė sukasi apie tam tikrą ašį. Visatoje galioja tie patys dėsniai, dėl to nėra priešybės tarp žemės ir dangaus. Šias hipotezes patvirtino vėlesni atradimai“ (Vikipedija).

Renesanso epochoje prasidėjusi mokslo sekuliarizacija tęsiasi iki šių dienų ir vis plečiasi. Tiesa, šiuolaikinė bažnyčia mušasi į krūtinę ir pripažįsta savo klaida mokslo tiesų tretiravimą istorijos bėgyje, bet neatsisako teologinės jų interpretacijos. Štai popiežius Jonas Paulius II 1996 m. spalio 22 d. paskelbė kreipimąsi į Popiežiškąją mokslo akademiją, kuriame pripažino biologinės evoliucijos idėją, bet atmetė realistines tos idėjos interpretacijas. Ką besakytų bažnyčios ideologai, mokslo istorija liudija, kad ne mokslas derinasi prie religinio pasaulėvaizdžio, o pastarasis koreguojamas veikiant mokslo pažangai.

Perskaičiau nagrinėjama tema keletą knygų, išleistų pastaraisiais metais Lietuvoje. Jos atskleidžia diskusijų dėl mokslo ir religijos santykio turinį. Šios knygos vienaip ar kitaip yra susijusios tarpusavyje.

Pirmoji – Francis‘o S. Collins‘o knyga „Dievo kalba“, kurios vertimą į lietuvių. kalbą 2008 m. išleido „Katalikų pasaulio“ leidykla. Knygos paantraštė: „Mokslininkas liudija tikėjimo į Dievą pagrįstumą“. Frensis S. Kolinzas (Francis Sellers Collins, g. 1950 m.) – amerikiečių biologas, vadovaujantis žmogaus genomo tyrimo projektui. Mokslininko statusas turi suteikti jo argumentams svarumo. Be to, jis sakosi ilgą laiką pritaręs ateistams, kuriuos jis skirsto į „silpnuosius“ ir „stipriuosius“. Anot jo, „silpnasis ateizmas yra tikėjimo į Dievo ar dievų egzistavimą stoka“, o „stiprusis – tvirtas įsitikinimas, kad jokių dievybių nesama“ (p. 171). „Katalikų pasaulio“ leidykla, leisdama šią knygą lietuvių kalba ir kaip recenzentą įrašydama profesorių Joną Grigą, matyt, norėjo paakinti Lietuvos mokslininkus, kurių daugelis užima netikėjimo, „stipriojo“ ar „silpnojo“, pozicijas, priimti Kolinzo propaguojamą mintį, jog mokslinis žinojimas ir religinis tikėjimas vienas kitam neprieštarauja, kad galima suderinti griežtas mokslines pažiūras su nuolankiu tikėjimu į dievą.

Migelis Servetas (Miguel Serveto, 1511–1553), ispanų teologas, gydytojas, humanistas, pirmasis Europoje ištyręs ir teisingai aprašęs kraujo apytakos ratą

 M. Servetas kritikavo krikščionybės dogmas, Jono Kalvino teologines pažiūras. Pastarojo iniciatyva jis buvo gyvas sudegintas ant laužo Ženevoje, o katalikai Prancūzijoje sudegino jo atvaizdą. „Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, Servetas mirė, kad šiuolaikinėje visuomenėje sąžinės laisvė taptų kiekvieno asmens pilietine teise“, – rašė amerikiečių mokslininkas ir filosofas  Marianas Hillaras (g. 1938).

Pasakodamas apie savo paties dvasinius klaidžiojimus nuo netikėjimo prie tikėjimo, atskleisdamas epochinių mokslo atradimų turinį ir reikšmę bei pakritikuodamas bažnyčią dėl jos neteisingos pažiūros į mokslą istorijos bėgyje, F. Kolinzas perspėja bažnyčią ir jos tarnus nežiūrėti į mokslą iš viduramžiškų pozicijų. „Jei nesiryžtate keistis, tikėjimo priešininkai (o jų daug esama) turės progą džiaugtis daugeliu lengvų pergalių“ (p. 189). Dar daugiau – modernusis religijos gynėjas pataria dievo idėja nekaišyti vadinamųjų juodųjų mokslo skylių, t.y. dievo įsikišimu neaiškinti dar mokslo nepaaiškintų reiškinių. „Jei tobulėjantys mokslai vėliau panaikins iki šiol esančias gamtotyros spragas, dabartinis mūsų polinkis jas užpildyti Dievu gali sukelti tikėjimo krizę“ (p. 100), – teigia Kolinzas su susirūpinimu:. „Kyla rimtas pavojus, kad „spragų Dievu“ paremta religija galų gale ims žlugdyti patį tikėjimą“ (p. 205). Jis neatmeta, pavyzdžiui, Č.Darvino evoliucijos teorijos, o stengiasi ją įterpti į katalikiškosios pasaulėžiūros rėmus. „Užuot kėlę nerimą, šie tikslūs bendros visų gyvūnų kilmės įrodymai man įkvėpė pagarbią baimę ir paskatino manyti, kad tokį gyvybės raidos planą sukūrė tas pats visagalis, davęs pradžią visatai ir joje sukūręs žvaigždėms, planetoms, sunkiesiems elementams ir pačiai gyvybei atsirasti tobulai palankias sąlygas (p. 210). Paskatą grįžti prie Dievo jam suteikę ir matematinių dėsningumų egzistavimas, ir kūrinijos tvarka. Anot Kolinzo, tai, esą, „ patikimos tikėjimo priežastys“ (p. 100). Jam „labai pagrįstais“ atrodo ir šv. Augustino (354–430), ir Tomo Akviniečio (1225 ar 26/–1274), ir jais sekusių autorių dievo buvimo įrodymai.

Štai šių įrodymų logika: viskas, kas juda, yra judinamas kito, kadangi tai negali tęstis iki begalybės, turi būti pirmasis judintojas; nėra nieko, kas būtų savęs veikiančioji priežastis, kiekviena pasekmė turi priežastį, pirminė veikiančioji priežastis – Dievas; pasaulyje egzistuojantys esiniai, ypač gyvos būtybės, atrodo tarsi būtų tikslingai sukurti, niekas iš to, ką mes žinome, neatrodo tikslingai sukurtas, jei nėra tikslingai sukurtas, taigi turi būti Kūrėjas, ir jį mes vadiname Dievu.

Čarlzas Robertas Darvinas (Charles Robert Darwin, 1809–1882), anglų gamtininkas ir keliautojas, sukūręs evoliucinę gyvųjų organizmų natūralios atrankos teoriją

„Kaip Kopernikas įrodė, kad žemė nėra visatos centras, taip Č. Darvino visatoje žmogus jau nebebuvo gamtos pasaulio epicentras“ („Scientific American” apžvalgininkas Gary Stix).

Vienas pirmųjų šiems dievo buvimo įrodymams rimtą smūgį sudavė italų filosofas Džordanas Brunas, paskelbęs pasaulio begalybės idėją. Begalinis pasaulis negali būti niekieno sukurtas. Nuosekliausiai šią idėja išplėtojo olandų filosofas Benediktas Spinoza (1632–1677), teigęs, jog egzistuoja vienintelė substancija – dievas, arba gamta. Jokia kita substancija negali nei egzistuoti, nei būti suvokiama. Vadinasi, už gamtos ribų joks dievas neegzistuoja. Gamta savęs pačios priežastis. Anot lietuvių filosofo R. Plečkaičio, Spinozos doktrina teikia ontologinį materijos kūrėjo neegzistavimo įrodymą (žr. Benediktas Spinoza. Etika. Iš lotynų kalbos vertė Romanas Plečkaitis. – Vilnius: Pradai, 2011, p. 347).

Senų seniausiai suprastas teologinių dievo buvimo įrodymų loginis ydingumas: visi šie „įrodymai“ sukasi „tas pats per tą patį“ rate, iš tikėjimo egzistuojant dievą išvedamas jo egzistavimas. Žodžiu, kaip rašo anglų mokslininkas Ričardas Dawkins‘as knygoje „Dievo iliuzija“, teologijoje tikima į savo tikėjimą. To negali paneigti ir šiuolaikiniai religijos apologetai. Pavyzdžiui, anot anglų teologų Mcgrath Alister ir Mcgrath Joanna Collicut, Tomo Akviniečio įrodymai „teparodą vidinį tikėjimo į Dievą nuoseklumą“. „Tikėjimas į dievą, tiesą sakant, yra prielaida, o tada parodoma, kad šis tikėjimas daro suprantama tai, ką matome pasaulyje“, – rašo jie knygoje „ Dawkinso iliuzija? Ateistinis fundamentalizmas ir dieviškumo neigimas“ (Kaunas: Vox Altera, 2012, p. 21–22).

Ir apie Dawkins‘ą, ir apie minėtus teologus dar rašysime. Dar ne kartą grįšime ir prie Kolinzo argumentų. Čia tik pažymėsiu, kad Kolinzo knyga „Dievo kalba“ Lietuvos vyskupų yra ne kartą rekomenduota kunigams ir tikintiesiems, norintiems apsiginti nuo skeptikų ir ateistų.

Spausdinti straipsnį