Ateizmas ir ateistai „Gyvenimo paslaptis – pats gyvenimas.“ Gėtė

Antroji akademiko Jono Grigo knyga  – „Kokiame pasaulyje  gyvename“  – įžanginiame žodyje apibūdinama kaip „mokslinės pasaulėžiūros sklaidos“ veikalas.  „Jos tikslas yra iš mokslo pozicijų pažvelgti į mus supančio pasaulio reiškinius ir panagrinėti, kokiame pasaulyje gyvename“ (p. 11), – teigia knygos autorius.

Be jau pirmoje knygoje aptartų problemų, knygoje nagrinėjami tokie klausimai, kaip stiklo, naftos vaidmuo Vakarų civilizacijoje, atominės energetikos vystymasis, jos teikiama nauda ir grėsmės, atsinaujinančios energijos panaudojimas, energiją taupančios lempos, informacinės technologijos,  kompiuterizacija ir  mobilieji telefonai, skverbimasis  į kosmosą ir jo militarizavimas, „ateiviai“ iš kosmoso, genetinė augalų transformacija, maisto užterštumas ir kt.  Tai aktualūs klausimai. Jie nagrinėjami mokslinėje literatūroje, apsčiai apie juos rašoma ir šnekama masinės komunikacijos priemonėse visame pasaulyje. Autorius surinko daug  istorinės ir faktologinės medžiagos minėtais klausimais, įdomiai ją išdėstė, nevienareikšmiškai įvertino, kai kur net perspausdamas negatyviuosius su mokslo pažanga susijusius procesus. Kartais net pasigirsta apokaliptinės gaidelės.

Juozas Matulis (1899–1993), akademikas. fizikas, chemikas, ilgametis Lietuvos Mokslų Akademijos prezidentas. Veikalai: „Chemija ir technikos progresas“ (1970), „Fizikinė chemija“ (1999), „Mokslo raidos apžvalga“ ; Juozas Matulis. T. 1: Autobiografiniai bruožai. Atsiminimai; T. 2: Mokslo populiarieji straipsniai. Publicistika. – Vilnius: TEV, 1999.

Iš: Mokslo evoliucijos kelias (Mokslo ir gyvenimas, 1985, Nr. 10 ) / Juozas Matulis, t. 2, p. 255–258:

„Reikia pasakyti, kad tikrai mokslinės, laisvos nuo prietarų minties laimėjimai bet kurioje mokslo šakoje nebuvo taikus procesas. Kiekviena nauja mokslinė pažiūra, paremta eksperimentų ir stebėjimų duomenimis, arba kiekvienas nustatytas gamtos reiškinių dėsningumas turėjo prasiskinti kelią ne tik pro natūralias konservatizmo užtvaras, bet ir pro religininkų filtrą […].  Pirmiausia mokslo laimėjimai nepaliaujamai plečia žmogaus pasaulėvaizdį, padeda teisingai suprasti gamtos ir visuomenės reiškinius, orientuotis beribėje erdvėje“.

Iš Interviu su Juozu Matuliu (Tiesa, 1992 m. balandžio 2) /  Juozas Matulis, t. 2, p. 358:

Koresp.: Ar tikite Dievą?
J.M.:  Prieš mirtį mano mokytojas Vincas Čepinskis vyskupui, atėjusiam prikalbinti jį atlikti paskutinę išpažintį, pasakė: „Nei aš, nei Jūs žinote, ar Dievas yra. Jei jis yra, aš pats su juo atsiskaitysiu, jei ne – tai ir to nereikės“.

Skaitant knygą, mane labiausiai domino, kaip profesorius traktuoja bendresnes, fundamentinio mokslo ir pasaulėžiūros sąryšio, problemas.

Ką autorius laiko mokslu? „Mokslas yra organizuota sisteminga žmonių veikla, kuri renka žinias apie pasaulį ir kondensuoja jas į patikimus dėsnius ir taisykles“, – teigia autorius ir pateikia mokslo atradimų  kriterijus – „pasikartojimas“, „išmatavimai“, „sutapimai“, „euristiškumas“, „informacijos elegantiškumas“ (žr. p. 112–113). Bet koks teiginys, neatitinkantis šių kriterijų, iš esmės yra nepatikrinamas, todėl nepriklauso mokslo sričiai. „Fizika, matematika, chemija, biochemija, astronomija ir daug kitų mokslo sričių tenkina šiuos kriterijus. Astrologija, ufologija, pasaulio sukūrimas, deja, ne (mano pabr. – J.M.). Fiziniai mokslai,  paremti teorija, sudaro tvirtą civilizacijos techninę bazę. Pseudomokslai tenkina tik kai kurių žmonių asmeninius psichologinius poreikius, bet į žmonijos techninę bazę neįneša nei idėjų, nei priemonių“ (p. 103). Geriau ir nepasakysi.

Deja, negaliu nepastebėti, kad ir pats profesorius šioje, kaip ir pirmoje knygoje, vartoja sąvoką Kūrėjas, nevengia tokių išsireiškimų, kaip „Kūrėjo planas“ ir pan. Neatrodo, kad mokslininkas  Kūrėjo  sąvoką ir su ja susijusius išsireiškimus vartotų metaforiškai. Pavyzdžiui, profesorius  be užuolankų rašo: jei jonai susijungia „pagal Kūrėjo užkoduotą programą“, viskas gerai,  jei ne – blogai, atsiranda vėžys (žr.  p. 66). Remdamasis mokslo išvadomis, profesorius teigia: „Kosmologai mano, kad esminis  mechanizmas buvo erdvinės dalelių tankio fliuktuacijos ir gravitacija, arba visuotinė trauka. Ji yra visatos kūrėja (mano pabr. – J.M.) ir kartu jos naikintoja“ (p. 216),  bet čia pat kelia klausimą :„Ar egzistuoja visatos Kūrėjas?“  Profesorius išdėsto  gamtos mokslo atskleistas sąlygas, lėmusias gyvybės atsiradimą žemėje, tačiau kartu jam kirba klausimas: „… ar tai yra tik keistas sutapimas, ar yra Kūrėjo valia? “ (žr. p. 230).

Aiškiai profesorius nepasako, ką jis laiko Kūrėju. Lyg tai  ir ne krikščioniškasis dievas, bet vis dėlto, matyt,  kažkas, kas yra už materialaus pasaulio ribų, turintis galią mąstyti, planuoti, kurti.  Dar daugiau – viename knygos  skyriuje  profesorius, remdamasis gamtos mokslais, imasi įrodyti, kad toks Kūrėjas egzistuoja, arba, jo žodžiais, bando surasti „Kūrėjo įrodymą moksle“.  Kaip žinome, mokslininkai tokiais įrodymais niekad  neužsiiminėjo ir neužsiima, nebent tampa teologais ar religiniais filosofais. Bet ir tada jie, anot mūsų anksčiau minėto filosofo Naglio Kardelio, dievo egzistavimą aiškina ne mokslo pasiekimais ar jo  nesėkmėmis, o tikėjimu į dievo buvimą paremta logika. Tikėjimas religingo žmogaus  sąmonėje visada turi pirmenybę paliudijimo ir įrodymo atžvilgiu.

Paulius Slavėnas (1901–1991, matematikas, astronomas, mokslo istorikas, filosofijos daktaras, profesorius, akademikas.  Veikalai: „Visatos santvarka ir evoliucija“ (1949), „Pasaulio kilmė“ (1950), „Dabartinis mokslas apie pasaulio išsivystymą“ (1954), „Ar galima gyvybė Visatoje“ (1957), „Visatos sandara“ (1960).   Apie jį: Akademikas Paulius Slavėnas. Sudarė dr. Stasė Matulaitytė .– Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2001.

Iš Atsakymų į Arvydo Juozaičio klausimus (1990 m. lapkritis) /  Akademikas Paulius Slavėnas, p. 47):

P.S.: Pasaulėžiūra mano tokia: į senatvę aš perėjau iš astronominės kosmologijos į bendrąją  kosmologiją, į kosmoso raidą, man rūpi kosmoso evoliucija. Pasaulis gimė, taip sakant, iš chaoso.
A.J.:  Šitokį požiūrį lemia koncepcijos ir idėjos ar tyrinėjimai ir objektyvūs duomenys?
P.S.: Koncepcijos? Nebūtinai. Kalbų atsiradimo klausimas, arba net žmogaus atsiradimas, jo psichikos formavimasis – tai ne vien koncepcijos.

Pradėdamas „Kūrėjo įrodymo moksle“ paieškas, profesorius patikina klausytojus, jog mąstys  racionaliai, remsis tik faktais, nesivadovaus prielaidomis ir mitais arba tradicijomis, paremtomis neišmanymu, pateiks tik tas  išvadas, kurios gali būti įrodomos. Pamėginau suvokti ir sugrupuoti tuos įrodymus.  Pirmuoju įrodymu profesorius iškelia laiko skaičiavimą – nuo pačių paprasčiausių iki sudėtingiausių ir tiksliausių kvarcinių bei optinių laikrodžių. „Kas ir kaip sukūrė tokį atomų ir jonų virpesių tikslumą ir patikimumą? Ar jis atsitiktinis?  […].  Žmonės tik išmoko naudotis tuo, ką Kūrėjas sukūrė“. Antras profesoriaus „įrodymų “ arsenale – pirmasis termodinamikos dėsnis,  teigiantis, kad medžiaga ir energija iš nieko neatsiranda ir niekur neišnyksta.  Todėl mąstant apie visatos kilmę, kyla klausimai: „ Ar visatos medžiaga egzistavo visada? Ar ji atsirado kažkokiu laikotarpiu?“  Šiuolaikinis mokslas į antrą klausimą atsako teigiamai. Visatos „atsiradimas iš nieko“ pažeistų šį dėsnį. Tad „gal visata, jos medžiaga ir energija yra Kūrėjo darbas?“ (p. 239),. Trečiąjį  Kūrėjo egzistavimo argumentą, anot profesoriaus,  duoda antrasis termodinamikos dėsnis, teigiantis, kad „visi natūralūs procesai gamtoje vyksta didėjant entropijai („entropija  – sistemos tvarkos matas, rodantis, kaip arti pusiausvyros yra termodinamikos sistema“ ( žr. Vikipedija –  J.M.), tuo tarpu, pagal  evoliucijos teoriją,  vis daugiau gamtoje randasi tvarkos, organizuotumo, kompleksiškumo. Kadangi visata plėsdamasi nuolat išsenka, kyla klausimą: kas ją užsuko? Gal Kūrėjas?“ (p. 239). Profesoriui, kaip ir teologams, labiausiai pažeidžiama atrodo natūraliosios, ypač žmogaus, evoliucijos teorija, kuri ateityje, esą, bus  esmingai peržiūrėta. Kokios žmogaus, kaip biologinės ir kultūrinės kaitos rezultato, evoliucijos teorijos spragos autoriui sukelia mintis apie Kūrėją? Suakmenėjusiose gyvūnų iškasenose  nerasta jokių pereinamųjų formų nuo primityvių gyvūnų iki žmogaus“ (p. 246). Visi organizmai yra sudėtingi – kai kurie nuostabiai. Ir jų negalima supaprastinti. Niekas nesugeba sukurti net ląstelės, nekalbant jau apie mąstantį žmogų, o tiki, kad jis atsirado dėl atsitiktinių vyksmų (p. 241).Kaip  galėjo atsitiktinai atsirasti DNR? (p. 242). Nėra pereinamojo ryšio nuo augalų iki gyvūnų, nuo roplių iki paukščių ir žinduolių (p. 247). Ir t.t. ir t.t.

Pagaliau autorius prabyla tarytum kunigas iš sakyklos .„Jei žmonija paliktų maistą, koks jis buvo, ir valgytų tai, ką Kūrėjas sukūrė, išnyktų daugelis ligų ir visokiausių su maistu susijusių negalių (p. 244). „Joks žmogus negali sukurti žmogiškojo proto. Viskas, ką žmogus sukuria, yra prasčiau už protą. Todėl tik didesnis protas galėjo sukurti žmogaus protą (p. 244–245). „O kokia nuostabi yra žmogaus akis. Ji įspūdingai sudėtingas ir ypač įkvepiantis Kūrėjo proto liudijimas“(p. 247). Kaip galėjo žmogaus akis savaime išsivystyti? (p. 248). O koks žavus yra paukščių pasaulis? O žuvys?  O vabzdžiai?

Skaitau šį skyrelį ir galvoju, ar tik čia neironizuojama, nesijuokiama iš skaitytojų. Juk profesorius savo knygose ne kartą yra pabrėžęs, jog tarp mokslininkų ir visuomenės yra neperžengiama riba. Mokslininkai tiek daug yra pasiekę, tiek daug žino ir supranta, o visuomenė, girdi, visai neapsišvietusi. Tad  kodėl jos „nepamaustyti“?!  Tokią galimybę sustiprina ir skyrelio pabaigoje esantis sakinys „Kaip mokslininkas turiu vilties, kad atsitiktinumas ir tikimybė vaidina svarbų vaidmenį visatoje veikiant gamtos dėsniams, kurie yra atsakingi už kūrybos regimybę“ (p. 254,  mano pabraukta). Tad gal iš tikrųjų tie profesoriaus vardijami Kūrėjo egzistavimo „įrodymai moksle“ yra tik provokacija, priemonė atkreipti skaitytojų dėmesį į problemą? Bet  greitai atmečiau šią mintį, prisiminęs abiejose profesoriaus knygose nuolat daromas nedviprasmiškas užuominas apie Kūrėjo egzistavimą. Jį esant  profesorius teigė ir kalbėdamas per LRT radiją. O ir čia pacituota autoriaus ištara savo prasme yra dalinė: visatos egzistavime gamtos dėsniams  jis skiria tik svarbų, bet ne lemiamą vaidmenį.

Kazys Daukšas (1905–1985), chemikas, profesorius. Veikalai:  „Chemija be formulių“ (1963), „Chemija ne chemikams“ (1966), „Chemijos terminų aiškinamasis žodynas“ (1997, 2003), „Stebuklai mokslo šviesoje“ (1961). Apie jį: Zenonas Mačionis. Profesorius Kazys Daukšas. – Vilnius: Pradai, 2000.

„Mokslas neturi galimybių įrodyti nei to, kad dievas yra, nei to, kad jo nėra, tačiau liudija, kad nėra jokių duomenų nei apie jį, nei apie tai, kad pasaulį sutvėrė kokia nors antgamtinė būtybė. Moksliniu metodu galima įrodyti, kad tvirtinimai apie Kristų, Dievą ir sielos buvimą yra nepagrįsti ir neišlaiko mokslinės kritikos. Su mokslo pagalba nesunku išsiaiškinti, kur ir kaip atsirado religija, kaip ji vystėsi ir iki šiol neišnyko“ ( Cit. iš: Zenonas Mačionis. Profesorius Kazys Daukšas, p. 314).

Beprasmiška mokslinių tyrimo rezultatais mėginti pagrįsti dievo buvimą. Gamtos mokslas tiria materialųjį pasaulį, o dievas (kūrėjas), anot teologų,  yra už materialiojo pasaulio ribų. Todėl teologai dievo buvimą bando grįsti loginiais, psichologiniais,  grožio argumentais. Mačiau per televiziją filmą, kuris vaizdavo biologą, besistengiantį moksliniais tyrimais pagrįsti ar atmesti dievo egzistavimą, bet jam nesisekė. Tada anapusiniu pasauliu tikintis sūnus jį  nuvežė  pažiūrėti Šiaurės pašvaistės. Pastarosios grožio sukeltą įspūdį mirštantis mokslininkas  palaikė neabejotinu dievo buvimo įrodymu.

Profesoriaus Jono Grigo „visatos Kūrėjo egzistavimo argumentai“ primena mūsų anksčiau aptartus Tomo Akviniečio ir kitų teologų dievo buvimo įrodymus, tik šiuolaikinio mokslo kontekstas užmaskuoja jų esmę.

Gal kai kurie skaitytojai ir  nepastebi, kad, ieškodamas „Kūrėjo įrodymų moksle“, profesorius patenka į prieštaravimų glėbį, kuris, beje, nepaleidžia jo ne vien tik šiame skyriuje. Štai autorius rašo: „Modernusis mokslas nepateisinamas, kai pasirenka tikėjimą vien evoliucija ir neigia Kūrėjo buvimą. Sakoma, kad nėra nieko aklesnio už tą, kuris atsisako matyti. Kai žmonės atsisako matyti Kūrėjo buvimo įrodymus, niekas negali išgydyti jų sąmoningo aklumo“ (p. 253).  Tačiau už kelių eilučių  profesorius pripažįsta: „ Nėra įrodymų, požymių, faktų, logikos ar aiškios argumentacijos, kuri verstų kažką, kas nenori, atmesti jų natūralų, išankstinį nusistatymą prieš tikėjimą ir lengvą pasidavimą Kūrėjui“ (ten pat). Tai kas tada „aklas“ ir „šališkas“: ar tas, kuris neturėdamas jokių tikrų „įrodymų“, tiki Kūrėju, ar tas, kuris, remdamasis mokslu, kuria savo pasaulėvaizdį be Kūrėjo hipotezės? Pasikartosiu: gamtos mokslai yra neutralūs Kūrėjo, Dievo ir pan. atžvilgiu,  jie analizuoja objektyvius realybės dėsnius, o tokios idėjos, kaip pasaulio sukūrimas, teisingu paties J.Grigo  pastebėjimu, priklauso, maža pasakyti,  pseudomokslams  (p. 103). Ir vis dėlto profesorius imasi ieškoti Kūrėjo įrodymų  moksle. Ar begalima labiau sau prieštarauti?  Matyt, tas prieštaravimas yra  nulemtas profesoriaus užmojo  suderinti iš esmės nesuderinamus dalykus  – mokslą ir religiją.

Priminsiu, kad nei filosofas Naglis Kardelis, nei abiejose profesoriaus knygose geru žodžiu minimas teologas F. Kolinzas  to  nė nemėgina daryti. Pirmasis, laikydamas dievo egzistavimo įrodymų pagrindu apriorinį tikėjimą jo buvimu, bet kokius faktus bei regėjimus laiko priklausomus nuo tuos faktus ar regėjimus interpretuojančiojo pasaulėžiūros ir įsitikinimų. Antrasis, teigdamas, kad „tikėjimą ir mokslą suderinti galima“, turi omenyje, jog  mokslininkai ir teologai neva neturi priežasčių tarpusavio antagonizmui. „Jei Dievas yra visos visatos Kūrėjas, jei Dievas buvo sumanęs tikslų žmonijos kilmės planą […], tai vargu ar jam gali kelti grėsmę kuklios mūsų proto pastangos perprasti Jo kūrinijos didingumą“ (p. 241), – daro išvadą Kolinzas ir perspėja uolius tikėjimo į Dievą šalininkus „nekaišioti“ mokslo spragų dievu. „Spragų Dievo religija“, mokslui darant nuolatinę pažangą,  „galų gale ims žlugdyti patį tikėjimą“ (p. 205). Atrodo, kad  profesorius, įrodinėdamas Kūrėjo  egzistavimą, nepaiso savo adoruojamo teologo priesako ir kaip argumentą Kūrėjui paremti iškelia tai, ko mokslas dar neatskleidė. Net, rašydamas apie  mūsų visatos baigtinumą  ir prakišdamas mintį apie galimą jos Kūrėją, profesorius „užmiršo“ savo paties aprašytą mokslininkų keliamą  multivisatos hipotezę, kuri esanti nė kiek neįtikimesnė už Kūrėjo hipotezę. O kitoje vietoje, svarstydamas klausimą, kas buvo prieš visatos atsiradimą – Multivisata ar Kūrėjas, profesorius net atkartoja seniai ateizmo apyvartoje esantį teiginį: „Jei Kūrėjas yra tas, kurio nereikia sukurti, kuris egzistuoja amžinai, tai kodėl visata negali būti ta, kurios nereikia sukurti, kuri egzistuoja amžinai?“ (p. 296).

Žodžiu, Jono Grigo knygose galima rasti ne tik mokslinį bei socialinį svarbių problemų vertinimą, bet ir ateistinių teiginių. Profesorius toli gražu nesitapatina su tais, kurie „tiki, kad Biblija – neklystantis ir nekintantis Dievo žodis“ (p. 255). Jis, nevengdamas net vadinamojo vulgariojo ateizmo terminologijos, savo knygoje tikėjimą dievais yra pavadinęs „neišmanymu ir painiava“ (p. 238),  o kunigus apšaukęs „uoliausiais nesąmonių skleidėjais“ (p. 266). Tačiau negalima nepastebėti, jog pasaulėžiūriniu požiūriu profesoriaus knygose daug vienas kitam prieštaraujančių teiginių: mokslinės išvados neretai  atskiedžiamos Kūrėjo hipoteze, natūralioji evoliucija – kreacionizmu.

Spausdinti straipsnį