Dawkins, Richard. Dievo iliuzija. Iš anglų kalbos vertė Elena Bielskytė. – Vilnius: Vega line, 2010.– 447 p. Versta iš: Dawkins, Richard. The God Delusion. – New York: Bantam Books, 2006.

Dawkinsdievo_iliuzija_400-500x500

Ričardas Dokinsas (angl. Clinton Richard Dawkins (g. 1941) – anglų etologas, biologas, mokslo populiarintojas, nuo 1995 iki 2008 metų dirbo Oksfordo universitete profesoriumi. Šiuo metu jis laikomas žymiausiu ateizmo propaguotoju pasaulyje. Jo paskaitos, televizijos laidos, skirtos gamtos mokslų pasiekimų bei mokslinės pasaulėžiūros sklaidai, religijos ir kreacionizmo kritikai, yra labai populiarios.

R. Dokinsas tapo žinomas 1976 m., išleidęs knygą „Savanaudis genas“, kurioje populiariai nušvietė evoliucijos klausimus genetikos požiūriu. Po to jis parašė dar kelis visuomenės dėmesį patraukusius veikalus. Tačiau didžiausio pasisekimo susilaukė 2006 metais pasirodžiusi mokslinė pažintinė knyga „Dievo iliuzija“ (angl. The God Delusion). Ji tapo tikru bestseleriu. 2007 m. asociacija British Book  Awards  Ričardą Dokinsą išrinko Metų autoriumi. Dėmesys nemenksta iki šiol. Autorius tebegauna apdovanojimus, You tube rodomi jo paskaitų, pokalbių ir interviu įrašai, spaudoje bei  internete taip pat gausu kitos produkcijos, liečiančios jo populiariąją knygą – anotacijų, kritinių ir analitinių straipsnių, susižavėjimo ir pasipiktinimo kupinų atsiliepimų.

Kyla klausimas, kuo ši knyga nusipelnė tokio dėmesio. Apie pačios knygos privalumus rašysiu vėliau, dabar atkreipsiu dėmesį į kitas priežastis, priklausančias ne nuo knygos teksto, o nuo jos, taip sakant, konteksto.

Viena vertus, nepaisant visuomenės sekuliarizacijos, pasaulį nuolat ištinkančios krizės sėja pesimistines, apokaliptines, mistines nuotaikas, sustiprindamos kai kurių žmonių religingumą,  agresyvėja ir  klerikalizmas, bandantis daryti kuo didesnį poveikį ne tik visuomeniniam, bet ir politiniam, valstybiniam gyvenimui, o kai kur net mėgina perimti valdžią. Antra vertus, ideologinė atsvara klerikalizmui ir religijai susilpnėjo, sumenko laisvamaniškos organizacijos, nebeliko tokių laisvamanybės, o kartu ir ateizmo autoritetų, koks buvo Nobelio premijos laureatas Bertranas Raselas (angl. Bertrand Arthur William Russell, 1892–1970). Štai tokioje atmosferoje pasigirdęs atviras, tiesus ateistinis žodis pasirodė esąs labai lauktas. Ir autoriaus keliamos problemos, ypač gyvybės atsiradimo ir evoliucijos, ir šiandien labai aktualios.

Lietuvių kalba knygą „Dievo iliuzija“ 2010 m. išleido leidykla „Vega line“. Neturiu kokių nors statistinių duomenų, kiek šios knygos egzempliorių buvo parduota, koks jos skaitomumas bibliotekose ir pan. Bet štai Vatikano radijas 2012 m. gruodžio 21 d. pranešė, kad prisistatydamas kunigams naujai paskirtas vyskupas Kęstutis Kėvalas „paliudijo apie savo susitikimą su jaunais žmonėmis, kuriame matė ir jų suskaitytą (mano paryškinta – J.M.) Dokinso „Dievo iliuziją“. Ką gi – džiugu. Džiugu, kad tas susidomėjimas neslūgsta.  Štai  pereitų metų pabaigoje portalas You tube  paskelbė  Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakulteto organizuoto seminaro mokytojams ir mokiniams vaizdo įrašą. Jame buvo mokoma, kaip neutralizuoti  R. Dokinso knygos argumentus. Jei knyga nebūtų domimasi, argi jos „analizei“ reikėtų mesti tokias pajėgas  ir dar pasikviesti prieš metus lietuvių kalba išleistos knygos „ Dawkinso iliuzija?  Ateistinis fundamentalizmas ir dieviškumo neigimas“ autorius – teologus Alisterį Mcgrath‘ą ir Joanną Collicutt Mcgrath.

Lietuviškuose interneto portaluose taip pat gausu medžiagos apie R Dokinsą ir jo knygą. Rasime ir svarios informacijos, ir teigiamų atsiliepimų bei racionalių pastebėjimų. Bet vis dėlto juos užgožia Dokinso kritikų ir katalikybės gynėjų rašiniai. Net Vikipedijoje Dokinso knygos idėjinis turinys  pateikiamas išimtinai jo kritikų požiūriu.

R. Dokinso knygą „Dievo iliuzija“ perskaičiau su dideliu dėmesiu. Visų pirma todėl, kad tai vienintelis fundamentalus ateistinio turinio veikalas, išleistas lietuvių kalba per  atgautos Nepriklausomybės metus, t. y. per ketvirtį amžiaus. O juk tuo laikotarpiu Lietuvoje pasirodė šimtai religinio turinio leidinių.

Kuo mane patraukė knyga?

Pirmiausia nedviprasmiška autoriaus ateistine pozicija. Autorius  tarytum sako: nesislėpkime, neieškokime aptakių frazių ir sąvokų savo pasaulėžiūrai įvardinti. Tada pamatysime, kad mes ne apgailėtina mažuma, kurią galima ignoruoti, šmeižti. Ateizmas – ne tokia teorija, kurios galėtume gėdytis.  Jis visada lydėjo didžiuosius mokslinius atradimus, prieš kuriuos įnirtingai kovojo bažnyčia, o ir dabar tebekovoja, nes, kad ir pripažindama epochinius mokslo atradimus, juos susieja su teologine dievo buvimo idėja.

 Antra. R. Dokinsas – evoliucinės biologijos specialistas, natūraliosios evoliucijos  teorijos šalininkas. Todėl jo veikalas patraukia  visus  tuos, kurie domisi mokslo pasiekimais, jų pasaulėžiūrine interpretacija. Knygoje radau rimtą Č. Darvino, A. Einšteino ir kt. požiūrio  į religiją analizę. Joje įtikinamai, aiškiai, su didele kompetencija atlikta  tokių mokslinių teorijų, kaip „natūralioji atranka“, „bendroji reliatyvumo teorija“, pasaulėžiūrinė interpretacija bei pateikta religinių spekuliacijų šiomis teorijomis ir pasiekimais kritika.

Trečia,  mane taip pat sudomino autoriaus pateikta religijos šaknų, slypinčių žmogaus biologinėje ir psichologinėje  prigimtyje, analizė. Ji praplečia mūsų žinias apie religijos atsiradimą bei egzistavimą. Turiningai knygoje aptariamas religijos ir moralės santykis, tasai pagrindinis bažnytininkų arkliukas. Autorius, remdamasis psichologine žmogaus prigimties analize, socialinių darinių (genties, šeimos it t. t.) formavimosi ir egzistavimo principais, įvairių apklausų duomenimis, įrodo, kokie nepagrįsti religijos gynėjų teiginiai apie dievišką moralės kilmę. Nevengdamas sarkazmo,  Dokinsas rašo apie  televizijų laidų organizatorius, kurie į diskusijas apie šeimą, lytinį švietimą, dorovinį auklėjimą  būtinai kviečiasi kunigus, lyg šie būtų geriausi šios srities ekspertai.

 Ketvirta, skaitydamas anglų mokslininko mintis apie dabartinę pasaulėžiūrinę situaciją Anglijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, kartais pasijusdavau skaitąs knygą apie Lietuvą: kiek daug sutapimų, analogijų. Vertinga knygos ypatybė yra ta, kad joje aptariama, minima, cituojama daugybė šaltinių (knygų, straipsnių, tyrimų), tiek religinių, tiek ir ateistinių. Ypač noriu pabrėžti pastaruosius. Dažnai pas mus norima sudaryti įspūdį, kad Vakarų pasaulyje ateizmas negirdėtas žodis.  O juk yra priešingai.

Ne vieną iš čia paminėtų problemų esu jau aptaręs arba aptarsiu ateityje, dabar noriu tik atkreipti dėmesį į kai kuriuos klausimus, kuriuos ypač akcentuoja R. Dokinso knygos kritikai.

Norėdami suvulgarinti Dokinso idėjas, kreacionistai bei jiems pritariantys, tyčia ar netyčia užsispyrusiai priskiria  jam tai, ką jis savo teorijoje neigia, – atsitiktinumą. „Kadangi gyvi organizmai pernelyg sudėtingi ir atsitiktinis atsiradimas yra visiškai netikėtinas, gyvybės raidos atsitiktinumu paaiškinti neįmanoma“, – rašo mokslininkas (p. 140). Tačiau Kūrėjo versijos gynėjai, kalbėdami ar rašydami  apie „Dievo iliuziją“, vis kartoja: kaip galėjo atsitiktinai, be Kūrėjo valios atsirasti toks sudėtingas organas, kaip, pavyzdžiui,  akis? Kaip galėjo …? Kaip galėjo…? Jiems Dokinsas atsako: „netikėtino objekto“ negalima traktuoti kaip „vienintelio iš karto pasireiškiančio įvykio“.  Alternatyva kreacionizmui – cheminės reakcijos įtakota biologinė evoliucija natūraliosios atrankos būdu.  Dokinsas nuosekliai atskleidžia, kokios mūsų planetos  ir Visatos ypatybės, sąlygos bei jų pokyčiai lėmė gyvybės atsiradimą ir vystymąsi žemėje per milijardus metų.  „Mes gyvename ne tik patogioje planetoje, bet ir patogioje Visatoje“ (p. 163). Be galaktikų ir žvaigždžių nebūtų išsivysčiusios ir protingos būtybės – žmonės.

Šios bendrosios  gyvybės atsiradimo ir vystymosi linijos, atskleistos Darvino natūraliosios evoliucijos teorijoje,  tiesiogiai nebeginčija ir labiausiai užkietėję teologai, bet vis dėlto ją laiko dieviškojo sumanymo išraiška.  Ypač jie kategoriški, kai kalba apie žmogų. „Žmogaus gyvybė yra šventa, nes nuo pat pradžių ji kyla iš  Dievo kūrimo veiksmo ir amžiams lieka ypatingai susijusi su savo kūrėju, kuris yra vienintelis jos tikslas. Dievas yra vienintelis gyvybės Viešpats – nuo jos pradėjimo momento iki mirties“ (Katalikų balsas. –  Vilnius: Katalikų pasaulio leidinys, 2013, p. 176–177).

Taip neišvengiamai susiduria mokslinis žinojimas ir religinis tikėjimas. Siekdami neutralizuoti mokslo ir religijos konfliktą, šiuolaikiniai teologai teigia, jog religija palyginti su mokslu kalba apie kitą tikrovę arba  apie kitą jos aspektą, ne prieštaraujantį moksliniam atspindžiui, bet egzistuojantį kartu su juo ir praturtinantį jį.  Dokinsas atmeta teiginius apie religiją ir mokslą kaip dvi nesusikertančias sferas. Jo nuomone,  dievo egzistavimo klausimą galima traktuoti kaip mokslinę hipotezę, kuri anksčiau ar vėliau mokslo bus atmesta [arba kaip dievo neegzistavimo hipotezę, kuri su laiku bus patvirtinta].

Mano nuomone, čia Dokinsas ignoruoja tą faktą, kad, ateizmo požiūriu, religiniai vaizdiniai, tarp jų ir tokie, kaip dievas, yra psichologiniai, o ne kosmologiniai fenomenai. Įsidėmėtina, kad ir šiuolaikinė teologija, norėdama išvengti „pasaulio pažinimo spragų kamšymo dievu“ (F. Kolinzas),  vis labiau „slepia“ dievą vidiniame žmogaus pasaulyje, tvirtindama,  kad religija yra vidinis, asmeninis žmogaus susitikimas su dievu, jo dvasinė patirtis.  Pakartosiu, ką jau esu rašęs: ateistai neturi įrodinėti dievo, kuriuo netiki, nebuvimo, jie tik parodo teologinių dievo buvimo įrodymų, įvairių religinių idėjų ir vaizdinių logines, psichologines, istorines socialines formavimosi ir egzistavimo priežastis ir tuo pačiu atskleidžia religinių teiginių nepagrįstumą. Moksliškai paaiškinant religinius fenomenus, kartu paaiškinamas ir jų branduolys – tikėjimas į dievą.

Argumentus, įrodančius dievo buvimą turi pateikti teologai. Deja, jie jokių argumentų neturi ir negali turėti, nes dievas – ne žinojimo, o tikėjimo dalykas. Štai į tiesų portalo LRT  radijo korespondento klausimą, „ar išvis yra Dievas, ar yra kažkas aukščiau“,  jau mūsų  minėtas teologas Alisteris Makgratas (Alister Mcgrath) atsakė: „Negali įrodyti, kad Dievas yra. […]. Yra daugybė dalykų, kuriais tikime ir manome, kad jie teisingi. […]. Tikėjimas Dievu – vienas iš tokių dalykų. Kodėl? Nes jis suteikia prasmę“. Kitoje interviu vietoje, taip pat ir knygoje „Dawkinso iliuzija?  Ateistinis fundamentalizmas ir dieviškumo neigimas“  kaip dievo buvimo įrodymą Makgratas pateikia teologų pamėgtą postulatą: „ Be Dievo labai sunku nustatyti pastovias moralės normas“.   Knygoje galima rasti ir tokį argumentą:  „….paaiškinimo reikalauja pati mokslo geba paaiškinti, o pats ekonomiškiausias ir patikimiausias šios gebos paaiškinti paaiškinimas yra kuriančio Dievo idėja“ (p. 26),  Ekonomiška – ką ir besakyti! Jei tai būtų literatūrinis  tekstas, dar pridurčiau – šmaikštu!  Bet juk tai teiginys iš teologinio, pretenduojančio į objektyvumą traktato. Tad kyla klausimas, ar ką paaiškina toks paaiškinimas? Ar priešingai – užkerta kelią tikriesiems mokslo galimybių tyrinėjimams? Kaip žinia, tokių „paaiškinimų“ niekada netrūko teologijoje, tol, kol mokslas jiems padėdavo tašką.

Labai teisingą atsakymą į teologų teiginį, jog  ir krikščioniška dogma apie pasaulio sukūrimą, ir mokslininkų išvada apie Visatos pradžią liudija iš esmės tą patį bei papildo viena kitą, galima rasti  garsaus anglų fiziko, ateisto Stiveno Hokingo (Stephen Hawking, g. 1942) knygoje „Visata riešuto kevale“ (Vilnius: Jotema, 2003). Veikale rašoma: „Kai kurie mokslininkai teigia, kad visata neturėjo pradžios arba kad Visatos pradžia yra ne mokslo, o metafizikos ar religijos problema. Mano nuomone, tai negali būti tikro mokslininko požiūris. Jei mokslo dėsniai nustoja galioję Visatos pradžioje, tai kodėl jie galioja vėlesniu laiku.  Dėsnis nėra dėsnis, jei jis galioja tik kartais. Mes turime suprasti Visatos pradžią, remdamiesi mokslu. Šis uždavinys gali būti ne pagal mūsų jėgas, bet turėtume bent pabandyti jį spręsti. /  Nors iš Penrouzo [Roger Penrose, anglų fizikas, g. 1931 m.] ir mano  įrodytų teoremų išplaukia, kad Visata turėjo pradžią, tačiau jos nesuteikia daug informacijos, kokia buvo ta pradžia. Teorema tik nurodo, kad Visata atsirado įvykus Didžiajam sprogimui, o prieš tai ji su visa savo medžiaga buvo sutelkta viename begalinio tankio taške“ (p. 85). Žodžiu,  mokslininkas įsitikinęs, kad mūsų Visatai, kaip „vienai iš visų galimų visatų rinkinio“ (žr. p. 91), atsirasti užteko gamtos dėsnių ir joks dievo įsikišimas čia nebuvo reikalingas. Tą patį sako ir biologai, nagrinėjantys gyvybės ir žmogus atsiradimą bei vystymąsi.

Bet grįžkime  prie R. Dokinso knygos „Dievo iliuzija“. Daugiausia diskusijų sukėlė šios knygos penktasis skyrius, nagrinėjantis religijos atsiradimo, evoliucijos ir paplitimo visuose žmonijos istorijos etapuose ir kultūrose klausimus. Jame Dokinsas analizuoja vadinamąją memų teoriją ir religiją apibūdina kaip kažkokio naudingo žmogaus evoliucijos reiškinio, įsitvirtinusio žmogaus genuose, šalutinį produktą. Vienų – tarp jų yra ir religijos gynėjų, ir kritiškai nusiteikusių jos atžvilgiu, –  memų teorija buvo priimta kaip dvasinio gyvenimo biologizavimas, kitų – kaip naujas žodis religijotyroje.

Kas tas „šalutinio evoliucijos produktas“? Kaip pavyzdį Dokinsas pateikia į žvakės liepsną skrendančius ir susideginančius  naktinius drugius. Kodėl jie taip daro?  Tai natūraliosios  atrankos būdu susiformavusios  naudingos navigacinės sistemos (vabzdžių naudojimasis Saulės ir Mėnulio spinduliais kaip kompasu) šalutinis efektas (skridimas į dirbtinį, mirtinai pavojingą  šviesos šaltinį),  šiuo atveju – žalingą . Ir žmonių „religinė elgsena gali būti kokios nors gilesnės pamatinės psichologinės savybės, kuri kitomis aplinkybėmis yra, arba kažkada buvo , naudinga, nevykęs šalutinis produktas“ (p. 194).

Kas yra tie memai?  Tai „kultūrinio paveldo elementai“ (p. 213),  „genetinės natūraliosios atrankos  suformuoti tam tikri žmonių polinkiai ir tendencijos (p. 223), tai „psichologinės savybės, kurios lemia šalutinio produkto – religijos – atsiradimą“ (p. 212).  .Dokinsas, remdamasis vaikų psichikos ypatybėmis,  išskiria ir analizuoja keletą tokių savybių.  Pirmiausia tai nepaprastas patiklumas ir pasitikėjimas. Antra, natūralus polinkis į dualistinę pasaulio sampratą, padedančią atsirasti ir palaikyti religinę „nemirtingos sielos“, dievo, kaip dvasinės esybės, idėją. Trečia,  polinkis į teleologiją, t.y. polinkis priskirti viskam, kas egzistuoja, tikslą. „Jeigu viskas turi tikslą, kas tą tikslą nustato? Be abejo, dievas“ (p. 202). Ketvirta, instinktyvus intencinio elgesio prognozavimas. Dokinsas daro išvadą, jog  prielaida, kad objektai yra ne tik sukurti dėl tam tikrų tikslų, bet ir turi tam tikrą aktyvų pradą, kuris nukreipia jų veiksmus į tam tikrą tikslą, turėjo „evoliucinę išlikimo vertę kaip smegenų mechanizmas, kuris pagreitina sprendimų priėmimą kilus pavojui ar esant sudėtingoms socialinėms aplinkybėms“ (p. 203). Žodžiu, mes esame biologiškai užprogramuoti objektams, kurių elgesys mums svarbus, priskirti ketinimus. Taip atsirado religinis tikėjimas gamtos reiškiniais, gyvūnais, dievais, lemiančiais mūsų gyvenimą. Penkta, religija gali būti evoliucijos eigoje mūsų  smegenyse susiformavusių jausmų (gebėjimo įsimylėti, būti atkakliems savo siekimuose,  matyti tai, ką norisi matyti, ir t.t.) „šalutinis“ produktas.

Visos čia išvardytos ar į jas  panašios evoliucijos eigoje susiformavusios mūsų psichikos ypatybės ir leidžia, anot  R. Dokinso, atsirasti „religijai, kaip atsitiktiniam šalutiniam produktui, iškreiptai kažko naudingo apraiškai“ (p. 209). Nepasakyčiau, kad tai labai nauja. Religijos psichologai jau ne kartą yra atkreipę dėmesį į šias savybes kaip į religiją maitinančią biopsichologinę terpę. Tik Dokinsas jas tiesiogiai susieja su Č. Darvino  evoliucijos teorija,  nevengia tokių  terminų, kaip genai, virusai.

Tai kai kam tampa pretekstu teigti, kad Dokinsas religiją laiko paprasčiausiu užkratu, nors jis ne kartą pabrėžia, kad savo knygoje „virusais“ jis metaforiškai vadina religijas (p. 207). Ypač kategoriški ir iškreipiantys Dokinso tyrimo esmę yra knygos „Dawkinso iliuzija? …“ autoriai.  Jie teigia:  „Memų teorija kaip biologinėje evoliucijoje genas, taip kultūrinėje – memas– hipotetinė esybė,  sugebanti daugintis žmogaus prote, „peršokanti iš smegenų į smegenis“, turinti didelę užkrečiamąją galią.  Memas iš esmės yra biologinė sąvoka, kylanti iš Dawkinso tikėjimo „visuotinu darvinizmu“ (žr. p. 57–58)

Jei atmesime insinuacijas ir nesusipratimus memų teorijos atžvilgiu, tai joje pastebėsime teisingą ir vertingą mintį: polinkiui į religiją padeda formuotis svarbūs ir naudingi žmogiškosios esybės bruožai, padedantys žmonijai išgyventi ir pratęsti savo giminę.

Žinoma, tai neišsemia problemos. Paradoksalu, bet iš R.Dokinso  hipotezės lyg ir galima padaryti išvadą, kad žmogaus religiniai jausmai, turintys gilias genetines šaknis, iš esmės yra neišnaikinami. Bet neužmirškime, kad Dokinso išanalizuoti „genai“ – tai tik biopsichologinės prielaidos, galimybės religijai atsirasti. Jos realizuojasi tik esant atitinkamoms socialinėms sąlygoms – nesaugumui, bejėgiškumui tiek gamtos, tiek ir visuomenės atžvilgiu. Tiesa,  apie jas Dokinsas vos užsimena. Sociologinei religijos kilmės, evoliucijos analizei jis neskiria dėmesio. Galbūt kai kam dėl to susidaro įspūdis, kad, rašydamas apie religijos neigiamą socialinį vaidmenį, jį hiperbolizuoja, religijai priskiria tai, kas priklauso visuomenės socialinei politinei organizacijai, socialiniams politiniams interesams. To Dokinsas nedaro, bet vis dėlto kirba mintis: jei Dokinsas būtų labiau įsigilinęs į socialinę religijos esmę ir vaidmenį, gal jam ji nebeatrodytų tik kaip žmogaus dvasinės veiklos „šalutinis produktas“, gal jis apie ją rašytų kaip apie neišvengiamą reiškinį žmonijos istorijoje.

Ši mano pastaba visai nereiškia, kad aš pritariu teologų Makgratų teiginiui, jog „Dawkinso tikslas – išjuokti religiją (p. 17). Mokslininko tikslas – pažinti ir suprasti ją. Tam skirti ir skyriai, skirti memų hipotezei, ir skyriai, liečiantys religijos ir moralės, biblinių siužetų, religijos ir bažnyčios socialinio vaidmens šiuolaikinėje visuomenėje klausimams. Perskaitęs šiuos skyrius, kaip ir visą knygą, negalėjau suprasti, kas jose yra įžeidaus. Gal krikščionims fundamentalistams, pavyzdžiui, nepatinka knygos teiginys, kad Biblija – „chaotiškai į vieną antologiją sudėlioti įvairiausi tekstai, kuriuos per devynis šimtmečius kūrė, redagavo, vertė, iškraipė ir „tobulino“ autoriai, redaktoriai ir perrašinėtojai “ (p. 256) . Arba dar labiau jie jaučiasi įžeisti, kai  knygoje atranda tokį sakinį  „Biblija […] mums yra  pateikiama kaip moralės šaltinis. Bet juk tai, kaip Senojo Testamento Jozuė sunaikino Jericho miestą, kaip izraeliečių gentys užgrobė Pažadėtąją žemę, moraliniu požiūriu niekuo nesiskiria nuo Hitlerio invazijos į Lenkiją ar Sadamo Huseino vykdytų kurdų ir vadinamųjų pelkių arabų žudynių“ (p. 267). Bet juk tai nėra joks šmeižtas, o istorinė tiesa. Tie patys teologai  Makgratai rašo, jog „senoviniai tekstai radosi tarp žmonių, kurie kovojo, kad, puolami iš visų pusių, išlaikytų savo grupės ar tautos tapatybę“ (p. 71), esą, tik „Pranašų ir Išminties raštijoje pasireiškia žydų moralinės aukštumos“, nes jie kalba apie mesijo , t.y. Kristaus  atėjimą. (p. 72). Bet prisiminkime,  kad jau  XVII amžiaus olandų filosofas Spinoza parodė, jog  Pranašai taip pat atspindėjo ne dievo, o savo socialinės grupės interesus.

Makgratams taip pat nepatinka  Dokinso pateikiamas religijos kaip tikėjimo į Dievą apibrėžimas. Jie rašo: „Tai, žinoma, ne vienintelis religijos aspektas  ir net ne pats svarbiausias (mano paryškinta – J.M.). Patikimesnis religijos apibūdinimas turėtų aprėpti daugelį jos aspektų, tarp jų pažinimą, įsitikinimus, patirtį, apeigines praktikas, socialinį matmenį, motyvaciją ir elgesio padarinius“ (p. 44). Sutikime, kad, paminėjus visus šiuos komponentus, religijos apibrėžimas būtų išsamesnis, bet ar įmanoma kalbėti apie religiją, išmetus iš jo tikėjimą į dievą arba plačiau –  tikėjimą antgamtiškumu. Tai jau būtų kažkas neapibrėžta. To nepriimtų ne tik krikščionių, judėjų ar musulmonų bažnyčios.  Žinoma, Makgratai nesiruošia  skleisti jokios erezijos. Tą rodo visas jų knygos tekstas. Teologai tik nori sumenkinti Dokinsą, neva jis nežino, kad  egzistuoja religijos , neturinčios antgamtinio dievo vaizdinio, pavyzdžiui, konfucionizmas, kad, kritikuodamas religijas, jis nepasiekia svarbiausio – tikėjimo į dievą. „Dawkinsas  neskiria „tikėjimo į Dievą“ nuo religijos (p. 70), –rašoma knygoje ir priduriama: pirmasis yra amžinas , o „religijos reiškinys yra laikina, žmogiška institucija, atvira reformai ir atnaujinimui“ (p. 71). Jei knygos autoriai būtų nuoseklūs, jie turėtų padaryti istorija pagrįstą išvadą, kad laikina ir krikščionybė, kaip ir visos iki jos buvusios religijos.

 

Print Friendly, PDF & EmailSpausdinti straipsnį