„Baimė sukūrė dievus“, – rašė romėnų poetas  Stacijus (Publius Papinius Statius,  45– 96 m.e. m.), apibendrindamas kritiškai religijų atžvilgiu nusiteikusių savo laikmečio mąstytojų mintis. Ši baimė, nors ir transformavosi, bet išliko net mokslui pasiekus dideles aukštumas. Filosofas Liudvigas Vitgenšteinas  (Ludwig Josef Johann Wittgenstein, 1889–1951) rašė: „Patyrimas gali mokyti, kad kai kurios primityvios gentys labai linkusios bijoti gamtos fenomenų; tačiau galimas daiktas, kad labai civilizuotas tautas vėl apims ta pati baimė ir jų civilizacija bei mokslo žinios negalės  nuo jos apsaugoti.  Vis dėlto dvasia, kuria šiandien plėtojamas mokslas, su tokia baime tikrai nesuderinama“ (Wittgenstein, L.  Kultūra ir vertė. – Vilnius: kitos knygos, 2013, p. 28). Šį paradoksą galima paaiškinti tuo, kad prie dar nepažintų ir neįvaldytų gamtos jėgų  baimės prisideda socialinių jėgų baimė.  Visuomeninių jėgų stichija (krizės, nedarbas, karo grėsmė, ekologinės pusiausvyros pažeidimas ir t.t.), kurią mokslo ir technikos pasiekimai gali dar ir sustiprinti, sukelia nerimą, beviltiškumą, vienatvę ir pan. Tai savo ruožtu religinėje sąmonėje gali transformuotis į antgamtinių jėgų (dievo) baimę. Kaip jau ne kartą rašiau, šiuolaikinė teologija siekia religiją priderinti prie humanistinių žmonijos idealų ir nori iškelti ją kaip antitezę, jos žodžiais, „vis materialėjančiam ir žiaurėjančiam pasauliui“. Štai katalikiškoje teologijoje nebeakcentuojama dievo baimė, priešingai – vis daugiau vietos ir dėmesio skiriama dievo meilei. Pavyzdžiui, Lenkijoje solidarumo laikais popiežiaus Jono Pauliaus II ištartas žodis „Nebijok!“, turėjęs konkretų adresatą ir apibrėžtą turinį  (nebijok komunistinės valdžios represijų, pasitikėk bažnyčia), šiandien teologų jau vartojamas vietoj šimtmečius kartoto „Bijok Dievo!“. „Nebijok akivaizdos su Dievu. Jis tave myli!“

Reikia sutikti su krikščionybės apologetais, kad krikščionybė daug prisidėjo išaukštinant šį jausmą, paskelbiant jį neatskiriama dieviškosios būtybės savybe.

Senosiose civilizacijose nebuvo manoma, jog aukštos moralinės savybės yra būtinas dievybės atributas, jog dievai ir deivės yra gėrio, teisingumo įsikūnijimas, dorovingo elgesio etalonas. Anot senovės graikų oratoriaus ir publicisto Isokrato (Isocrates, 436–338 m. pr. m. e.), „dievai laužo vedybinę ištikimybę, ryja savo pačių vaikus ir kastruoja savo tėvus“. Senovės graikų dievai savo vietas Olimpe užima panašiai kaip valdovas ir eupatridai mieste- polyje (gr. eupatrides – kilmingas, sen. Atėnų gimininė diduomenė, žemvaldžių aristokratija). Vadovaujami Dzeuso, dievai įveikia titanus ir gigantus, saugo kosmoso tvarką ir rimtį. Dievams suteikiami aristokratų ir valdovų bruožai. O pastarieji, siekdami savo tikslų, kaip žinome, nesiskaitė su kitų interesais, nepaisė humaniškumo. Buvo pavydūs ir kerštingi. „Psichologiškai pirmu ir esminiu dievybės atributu buvo jėga, ir ji visur buvo laikoma baisia. Idėja apie dievybės dorovingumą, įsivaizduojant ją teisinga ir mielaširdinga, atsirado labai vėlai“, – rašė prancūzų filosofas Žanas Giujo (Jean-Marie Guyau, 1854–1888, žr.  Гюйо, Ж.- М. Иррелигиозность будущего, М., 1909, с. 67). Ryškiausiai tai pasireiškė vadinamosiose pasaulinėse religijose – budizme, krikščionybėje, islame.

Graikų Olimpo dievai

Graikų Olimpo dievai

Šių religijų formavimasis sutapo su esminiais visuomenės doroviniais sąmonės pasikeitimais, kuriuos, kaip ir religinius ieškojimus, sukėlė tuo metu viešpatavusių vergvaldinių santykių krizė. Oficialiajam religiniam kultui ir oficialiajai moralei pavergtos tautos ir žmonės priešino savo dorovinį ir religinį idealą.  Todėl nieko nuostabaus, kad moralinės ir religinės nuostatos „suaugo“.  Štai pirmieji krikščionis meilės, užuojautos, poreikį įkūnijo Jėzaus Kristaus paveiksle.

Bet krikščionybės, kaip ir kitų religijų, formavimuisi, įtakos turėjo ne tik socialinės priežastys, iki tol egzistavusios religijos, bet ir tuo metu  besiformuojančios filosofinės sistemos. Krikščionybę ypač veikė neoplatonizmas. Šią religinės ir mistinės filosofijos mokyklą III a. įkūrė Plotinas (205–270 m.), remdamasis didžiojo antikos mąstytojo Platono  (428/427/–348/347 m. pr. m. e.) ir jo pasekėjų idėjomis.

Mus šį kartą domina tik šių mąstytojų meilės filosofija. Veikale „Puota“ į antikos filosofo Sokrato lūpas  Platonas įdeda tikros ar išgalvotos filosofės Diotimos žodžius, jog  meilė – tai amžinas gėrio troškimas, o per jį ir nemirtingumo siekis, kurį pasiekti galima gimdant, nuolat paliekant nauja vietoj seno (žr. Platonas., „Puota, arba Apie meilę“, Vilnius: Aidai, 2000, p. 53–54).

Krikščionybė ir neoplatonizmas, nors kai kuriais klausimais ir nesutarė, pavyzdžiui, dėl monoteizmo, meilės klausimu susivienijo ir jai suteikė mistinės prasmės, o tuo pačiu krikščionybei – žmogiškumo ir patrauklumo.

Plotinas veikale. „Apie Gėrį arba Vienį“ (Vilnius: Aidai, 2011, vert. ir  paaišk. – Tatjanos Aleknienės) religinę patirtį lygina su meilės aistra ir įsimylėjusiojo troškimu visiškai atsiduoti savo aistros objektui (žr. Apie gėrį ir vienį…, p. 28).. Anot jo, „Psichė (Siela) ir Erotas (Aistra, geismas) yra neatskiriami todėl, jog siela negalinti negeisti Dievo, iš kurio yra kilusi“ (ten pat, p. 181). Geresniam šios idėjos supratimui Plotinas siūlo pasinaudoti jo mėgstamu metodu – analogija. „Siela, kuriai dar nėra tekę patirti tikrojo sugrįžimo ir suartėjimo su mylimuoju (t.y. Dievu – J.M.) palaimos, šį jausmą gali įsivaizduoti pagal „čionykščių“, vadinasi, „liaudiškų“ bei „vulgarių“ aistrų pavyzdį.[…]. „Čia“ patiriamos aistros tėra menki tikrosios aistros išgyvenimo atvaizdai. Jeigu analogijos nelydi anagogija ( tikras mylimasis yra „ten“, ten ir turime veržtis), čionykščių meilių panašumas į vienintelę tikrąją aistrą gali suklaidinti sielą ir nuves į pražūtį. Šitaip pražuvo savo atvaizdą tikra būtybe palaikęs Narcizas (ten pat, p. 188).

„Plotino laikais paplinta filosofinė religinė tyros sielos kelionės į žemės pasaulį versija: leisdamasi žemyn įvairių dangaus šviesulių įtakos sritimis, siela, t. y. tikroji nemirtingoji sielos esybė, įgyja vis žemesnes ir žemiškesnes, kūniniam gyvenimui reikalingas savybes, kurių ta pačia tvarka netenka grįždama į dangiškus savo namus“ (ten pat, p. 191).„Anksčiau užsiminęs apie galutinį sielos kelio tikslą, Plotinas jau kalbėjo apie ypatingą kvazi erotinės aistros patenkinimo ir visos sielos nušvitimo būseną“ (ten pat, p. 192).

Naujojo testamento sudarytojai ir redaktoriai aiškiai atsižvelgė į neoplatonizmo meilės mistifikaciją ir apologiją. Meilei skirtų žodžių. –ir dievui, ir žmogui – jame apstu. Apie meilę čia kalbama ir horizontaliai (dievas–žmogus–dievas), ir vertikaliai (žmogus–žmogus). Laiške Korintiečiams pateiktas ištisas himnas meilei. „Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria“ (1 Kor 13,4–7). Galima čia įžvelgti ryšį su Senuoju testamentu, prisiminus kad ir garsiąją  „Giesmių giesmę“.

Taigi, atrodytų, kad, įsigalėjus krikščionybei, turėjo triumfuoti meilė. Dievas, taip sakant, turėjo likti be darbo: visi vienas kita myli, nebereikalingos jokios pragaro bausmės. Tačiau, kaip žinome, taip neatsitiko. Istorija ėjo savo vaga per žudynes ir kraują; žmonės elgėsi taip, kaip jiems diktavo jų gyvenimo sąlygos ir interesai. Bažnyčia, skelbdama dievo meilės priesakus, dažnai taip pat  griebėsi „dievo kardo“ vaidmens: siuntė „nusidėjėlius“ į pragaro nasrus, o ir žemėje vykdė „dievo teismą“ (rėmė karus prieš kitatikius, degė laužus kitaip manantiems, rišo prie „gėdos stulpo“, „sodino ant kuolo“ netikėlius). Taigi ir patys „dievo valios“ vykdytojai labiau pasitikėjo dievo baime ir žemiškomis bausmėmis, negu žmonių meile dievui ir jo meile jiems.

Turbūt Lietuvos katalikų bažnyčia dar neatšaukė dažnai leidžiamo „Liturginio maldyno“ (1968, 1984 m. ir kt.)  žodžių: „Drebu visas ir bijau, nes ateis rūstybės ir ataskaitos laikas“. Arba: „Glauskimės, krikščionys, prie šventos bažnyčios, kad mūsų neištiktų pragarinės kančios“.  Eilinių tikinčiųjų sąmonėje dievo bausmių  baimė dar giliai įsišaknijusi. Jie netikinčiųjų į dievą  vis klausia: „O ar tu nebijai pomirtinės bausmės?“ Netikintiesiems dar vis primenamas ir Paskalio pari: „Palyginkite laimėjimą ir pralaimėjimą, pasirinkdami tai, kad Dievas yra. Jeigu jūs laimite, jūs laimėjote viską, o jei pralaimėjote, jūs nepraradote nieko. Todėl net neabejodami statykite ant to, kad dievas yra“. Apie dievo meilę tokiais atvejais nekalbama, nes dievo baimė čia  užgožia kitus jausmus.

Apie ją daugiausia kalba paliatyviosios slaugos, o ir kitose ligoninėse besisukiojančios vienuolės. Matyt, jos dažniausiai kartoja mūsų jau minėtą „Nebijok! Dievas tave myli“ Negaliu tvirtinti, kad dievo vardu tariami paguodos žodžiai kai kurių tikinčių nenuramina. Bet jau vien tai, kad jie tariami tam, kad neutralizuotų dievo baimės jausmą, rodo, jog ši baimė glūdi religinės  sąmonės branduolyje. Kitaip ir negali būti: baimė yra religijos atsiradimo bei egzistavimo priežasčių kvintesencija.

Baimės jausmas kaip toks  nėra negatyvus. Jis verčia mus psichologiškai tobulėti, stiprėti,„ nugalėti save“. Tai žmogus padaro pažindamas baimę sukeliantį objektą ir jį sunaikindamas arba išvengdamas susidūrimų su juo. Dievo baimė stumia tikintį žmogų į psichologinę aklavietę, nes šios baimės objekto jis negali racionaliai  pažinti, juo gali tik aklai tikėti. Nusimesti sunkią „dievo baimės“ naštą žmogus gali tik nustodamas tikėti į jo egzistavimą, t. y. užimdamas ateizmo pozicijas.

Dabar reiktų rašyti apie mirtį ir nemirtingumą bei gyvenimo prasmę. Bet šiais klausimais rašysime jau kitą kartą.

Print Friendly, PDF & EmailSpausdinti straipsnį