Ateizmas ir ateistai „Gyvenimo paslaptis – pats gyvenimas.“ Gėtė

Jonas Kairiūkštis

Jonas Kairiūkštis (1896 –1957)  – vienas  svarbiausių ir aktyviausių ateistinės krypties laisvamanybės judėjimo Nepriklausomoje Lietuvoje (1920 –1941) dalyvių. Studijavo mediciną Petrogrado karo akademijoje, vėliau dirbo gydytoju įvairiuose Lietuvos miestuose, dėstė Kauno bei Vilniaus universitetuose, dirbo mokslinį tiriamąjį darbą, paskelbdamas jo rezultatus medicininėje spaudoje ir atskirais leidiniais (žr. http://lt.wikipedia.org/wiki/Jonas_Kairiukstis)

Tačiau, būdamas visuomeniškai aktyvus, jis neapsiribojo vien profesine veikla, o įsijungė į beplintantį laisvamanių judėjimą Lietuvoje (žr. http://mokslodarbai.lt/referatas/laisvamanybe-lietuvoje). Jis kartu su  dr. Jonu Šliūpu, Jonu Ilgūnu, Karoliu Valašinu, Alfonsu Žukausku bei kt. 1924 m. Šiauliuose įkūrė Lietuvos laisvamanių etinės kultūros draugiją, kuri veikė iki 1941 m. Jos veikla greitai plėtėsi. Be paprastų, mažesnio išsilavinimo žmonių, draugijos veikloje dalyvavo gydytojai, agronomai, mokytojai bei kiti inteligentai. Iš žymesnių būtų galima paminėti  Kauno Vytauto Didžiojo universiteto bei Dotnuvos žemės ūkio akademijos profesorius ir dėstytojus Joną Vabalą-Gudaitį, Vladą Dubą, Petrą Leoną, Petrą Avižonį, Vladą Kuzmą, Vladą Lašą ir kt.

 Jonas Kairiūkštis buvo vienas iš redaktorių 1933 m. pradėto leisti dvisavaitinio laikraščio „Laisvoji mintis“ . Be to, J. Kairiūkštis rašė ateistinio turinio  straipsnius į tuo metu  populiarų „Kultūros“ žurnalą,  išspausdino ateistines knygas „ Kur eini, katalikų jaunime?“ (Tilžė, 1925), „Gamtos mokslų filosofija“ (Tauragė, 1926), „Laisvosios minties ABC“ (Kaunas, 1934). Jis buvo aktyvus paskaitininkas, laisvamanių draugijos susirinkimų,  suvažiavimų  organizatorius ir dalyvis.

Apie ką gi rašė ir kalbėjo J. Kairiūkštis savo ateistiniuose rašiniuose ir paskaitose? Apibendrintai būtų galima pasakyti, kad jam labiausiai rūpėjo žmonių sąmoningumas, paremtas mokslo žiniomis, ir sąžinės laisvė, kaip asmenybės dvasinės laisvės sudėtinė dalis. t. y. laisvė ne tik išpažinti bet kurią religiją, bet ir neišpažinti jokios. Lietuvoje pastaroji laisvė ypač buvo varžoma: netikintieji į dievą buvo laikomi  amoraliais. nebuvo civilinės metrikacijos, kapinės priklausė bažnyčiai, mokyklose šeimininkavo kunigai. O ir fundamentalieji gamtos mokslų pasiekimai teologų ir gausios jų klapčiukų armijos buvo traktuojami kaip svarbesnės pasaulėžiūrinės reikšmės neturintys faktai. Savo knygose ir straipsniuose Kairiūkštis pirmiausia stengėsi atskleisti fundamentaliųjų gamtos mokslų – fizikos, biologijos, medicinos – pasiekimų pasaulėžiūrinę ateistinę prasmę, parodyti bažnyčios kovą su mokslu bei mokslininkais istorijos bėgyje. Gindamas tikrąją sąžinės laisvę, jis daug rašė moralės klausimais. J. Kairiūkštis teigė, jog vadinamosios krikščionių šventosios knygos negali būti žmonių dorovinio elgesio kelrodžiu, nes jose daug prievartos, neapykantos, keršto, palaidumo, tamsumo, prietaringumo.  „Atimkite nuo žmogaus mokslą ir kultūrą ir palikite jam vien religiją, jis bus tamsus, bejėgis ir nelaimingas, kaip laukinis žmogus. Be pasipriešinimo religijai, be laisvos minties dvelkimo tautos būtų mirę kūnai žmonijos istorijoj. Religija visada buvo didžiausia konservatizmo jėga, kuri laikė stipriuose spąstuose žmogaus mintį ir kliudė jam eiti pažangos ir šviesos keliu“, – rašė mokslininkas  (cit. iš:  Kairiūkštis, Jonas. Laisvosios minties ABC. – Vilnius, 1964, p.71–72).

Skaitytojų dėmesiui pateikiame Jono Kairiūkščio  straipsnį „Velnias ir jo reikšmė krikščionių tikybai“. Prieš porą dešimtmečių jis galėjo pasirodyti pasenęs, nebeaktualus, nebent įdomus istoriniu požiūriu. Šiandien taip nebeatrodo. Dėl istorinių kataklizmų suaktyvėjo visokio plauko mistikai. Ko tik jie  neprišneka ne tik specialiai tam skirtose televizijos laidose. Jie noriai įsileidžiami ir į bendrojo lavinimo  mokyklas, entuziastingai organizuoja įvairiausius kursus, kur stengiasi užteršti žmonių mąstymą mistika ir pramanais. Štai tokiame fone bažnyčia taip pat be jokio varžymosi prabilo apie iki tol jau tylomis apeinamus tikybos personažus. Štai neseniai per televiziją mačiau kunigą egzorcistą, taip įsijautusį į savo pasakojimą apie velnio žabangus, kad, rodos, televizijos žiūrovai turėjo išgirsti velnių kanopų bildesį ir pamatyti pergalingą rožinio kirtį, išvejantį velnią iš jo apsėsto žmogaus. Kunigas paliko laidą žadėdamas dar ne tokių dalykų papasakoti. Gerai tik, kad toje pat laidoje kalbėjusi psichologė pasisakė neskubanti siųsti pas egzorcistą psichinių ligonių, o ieškanti realių gydymo būdų.

Spausdinamas Jono Kairiūkščio straipsnis rodo, iš kokių šaltinių  šiuolaikiniai egzorcistai semiasi sau žinių, kurias be skrupulų grūdą į patiklių žmonių galvas.

JONAS KAIRIŪKŠTIS

VELNIAS IR JO REIKŠME KRIKŠČIONIŲ TlKYBAI

Tikėjimas velniais yra glaudžiai susijęs su krikščionybe. Tai yra svarbi krikščionių tikėjimo dalis. Velniai vaizduojami kaipo dievo priešai, kurie kovoja prieš jį. Krikščionys tiki, kad velniai nuolat kišasi į žmonių gyvenimą ir santykius, gundo patį žmogų, gali jį pulti ir net apsėsti. Daugybė piktybių ir nelaimių, įvykstančių žemėje, primetama velniams. Toks tikėjimas yra paremtas vadinamuoju šv. Raštu – Biblija, kuri, kaip žinoma, sudaro svarbiausią krikščionių tikėjimo ramstį. Iš šv. Rašto žinome, kad velnias yra paties Dievo padaras. Danguj kadaise buvo nesutikimų ir revoliucijų; daugelis Dievo sukurtų angelų sukilo prieš Dievą ir nepanoro jam daugiau tarnauti. Bet, vadovaujant angelų kunigaikščiui Mykolui Arkangelui, Dievui ištikimi angelai nugalėjo sukilėlius ir nustūmė juos į pragarą.

Tačiau piktieji angelai-velniai nenurimo ir nuo to laiko stengiasi visaip Dievui kenkti. Kada Dievas sukūrė iš molio pirmąjį žmogų – Adomą, o vėliau iš jo šonkaulio ir pirmąją moterį Ievą, velniui pasisekė sugundyti tą pirmųjų žmonių porą ir prikalbėti juos neklausyti Dievo. Biblija laiko tatai svarbiausiu žmonijos gyvenimo įvykiu, nes toks velnio žygis, sukėlęs pirmųjų žmonių nusižengimą, davė liūdnų ir baisių pasekmių. Mat nuo to laiko, kai Adomas ir Ieva nupuolė Dievo akyse, nuraškę ir suvalgę vaisių nuo uždrausto medžio, visa žmonių giminė gimsta nuodėmėje ir Dievo pasmerkta vargti ir mirti. Taip Biblija aiškina ir  pikto atsiradimą žemėje.

Biblijos supratimu Dievas ir velniai nuolat kariauja tarp savęs ir į tą kovą įtraukia ir žmones. Tačiau tarp Dievo ir velnių būva kartais paliaubų. Antai Biblijoj (Jobo knygoje, I, 9-12) skaitome, kad velnias vieną kartą buvo aplankęs Dievą danguj ir kalbėjosi su juo apie žmonių ištikimybę Dievui. Velniui pasisekė Dievą įkalbėti ir gauti iš jo leidimą išbandyti nelaimėmis vieną iš ištikimų dievui žmonių – Jobą. Vėliau Dievas net gailėjosi, kad paklausė velnio patarimo ir be priežasties nubaudė jam ištikimą žmogų.

Krikščionių mokslas sako, kad velnias yra labai galingas ir bando kartais patį Dievą nugalėti. Pagal evangeliją (Mato IV, 1-12) velnias, sutikęs Kristų dykumoj, griebė jį, lekiojo su juo ore ir, užnešęs ant aukšto kalno, parodė jam pasaulio karalystes ir pasakė: „Viską tą aš duosiu tau, jei tu nusilenksi prieš mane ir maldausi.“ Todėl turime velnią vaizduotis kaipo asmenį, kuris valdo pasaulio karalystes bei jų turtus ir žada karališką atlyginimą už jo pagerbimą.

Tačiau velniai ne tik gundo žmones, stumia juos nuodėmėn, bet daug bėdų ir nelaimių kelia. Evangelijos supratimu kai kurios ligos kyla taip pat iš velnių veikimo. Evangelijos žodžiais, akli ir kurti žmonės yra velnio apsėsti. Dar šiandien yra bažnyčiose mokinama: „Vieną kartą atvedė Jėzui velnio apsėstą žmogų, kuris buvo kurčias ir aklas, ir Jėzus išgydė jį“. Evangelija kalba taip pat apie priemones velniams iš žmonių išvaryti. Antai skaitome: „Yra velnių, kurie išvaromi iš žmonių tik malda ir pasninku“ (Marko IX, 17- 29). Svarbus Kristaus darbas ir buvo velnių varymas iš apsėstųjų. Tokie yra žymesnieji Kristaus stebuklai (žr. Mato IX, 32, 33, XII, 39–42, Luko IX, 39–42, Marko V, 34 ir t. t.). Tačiau velniai nenoromis apleidžia žmogų ir, išbėgę iš žmogaus, kartais puola net gyvulius. Mato evangelija (VIII, 38–42) rašo, kad išvaryti iš apsėsto žmogaus velniai įsimetė į kiaules, kurios dėl to padūko ir pasileidusios bėgti paskendo jūroj. Galią velniams varyti Kristus suteikė ir apaštalams, ir bažnyčiai (Luko IX, 1). Kunigai ir dabar dar prisilaiko tam tikrų būdų ir ceremonijų velniams varyti. Tikslių nurodymų velnių veikimui pažinti ir būdų jiems varyti randame Rituale Romanum, t. y. katalikų bažnyčios kulto knygoj.

Katalikų bažnyčia dar labiau išplatino ir sustiprino tikėjimą velniais. Katalikų šventųjų ir teologų raštuose yra pilna samprotavimų apie velnių veikimą. Šventieji tėvai, kaip Augustinas,  mokina, kad velnių daugiausia būna žemės vidury, kur ir yra pragaras. Nuolat išlenda iš tenai piktosios dvasios ir pasklinda po pasaulį nuodėmėms sėti. Katalikų istorikų, rašytojų ir mokytojų, kurie priklausė daugiausia dvasiškam luomui, aiškinimu velnias galįs virsti kitomis būtybėmis. Šv. Raštas vaizduoja velnią žalčio arba smako pavidalu, o šventųjų gyvenimuose rasime daug tokių velnio pasikeitimo pavyzdžių. Antai šv. Antaną velniai puldavo pasivertę meška, tigru, liūtu, gyvate, jaučiu ar vilku; jis girdėjo jų staugimą ir dantų kalenimą; jie kandžiojo ir badė jį, bet dangiškos šviesos spindulys išgydydavo šventąjį, ir piktosios dvasios–žvėrys išsibėgiodavo. Šv. Martynui velnias apsireiškė puikiai apsivilkęs, su brangiais akmenimis, blizgančia diadema. Todėl nešventi žmonės neretai parsiduodavo velniams ir vietoj Dievo pradėdavo garbinti velnius. „Pasivertę varle arba katinu, krosnies dydžio, pasirodo velniai savo garbintojams“, – samprotauja popiežius Grigalius IX bulėj „Vox in Roma“ 1233 metais ir pateikia stačiai nepadorių aprašymų, kaip velniai bendrauja su žmonėmis. Popiežius Inocentas VIII savo garsioj bulėj „Summis desiderantes“ 1484 metais kalba apie begėdiškai paleistuvaujančius velnius vyro ir moters pavidalais. Net didžiojo bažnyčios mokytojo šv. Tomo Akviniečio svarbiausiame veikale „Summa Theologiae“ yra pasvarstymų, ar gali nuo velnių vaikai gimti, ar velniai gali sueiti su moterimis.

Taigi tikėjimas velniais yra būtinas kiekvienam krikščioniui ir yra svarbus jo tikybos ramstis. Visa krikščionių tikyba subyrėtų ir suirtų, jei bandytumėm išimti iš jos tikėjimą velniais. Patsai Kristus, šv. Jono žodžiais, buvo atėjęs velnio darbo atitaisyti. Šis išganytojas pasidaro nereikalingas, jei manysime, kad jokių velnių nėra. Be velnio negalima būtų suprasti, kodėl Kristus buvo atėjęs Žemėn ir nuo ko jis atpirkęs žmonių giminę; negalima būtų suprasti, iš kur atsirado pikta ir nuodėmės pasaulyje ir dar daug kitų krikščionių tikėjimo dalykų. Geras krikščionis kasdien mini velnio vardą maldoj. ,,O Mykole Arkangele, Didysis Dangaus Kunigaikšti, visas piktąsias dvasias, kurios pasauly slankioja tykodamos vėles nužudyti, nugramzdink Į pragarą ir išgelbėk mus nuo jų žabangų”, – skaitom maldaknygėj. Vaikams jau iš mažens įkvepiama velnio baimės, ir tai, be abejojimo, labai nesveikai atsiliepia į jų nesubrendusį protą. .

Tačiau mūsų laikais ugdyti velnio baimę bažnyčiai jau nesiseka. Tikėjimas velniais yra laikomas dideliu prietaru. Šiandien į velnių “pasirodymą” žmonėms žiūrima kaip į jausmų organų – klausos ir regėjimo – apgaulę-haliucinacijas. Ligos jau seniai nelaikomos velnių apsėdimu bei darbais. Kiekvienas inteligentas tik nusijuokia iš tikėjimo velniais, ir tik tamsesniuose mūsų šalies kampeliuose bijoma velnio įtakos žmogui. Švietimas ir mokslas sudavė tokiam tikėjimui mirtiną smūgį, ir velnias nyksta vis daugiau ir daugiau iš žmonių vaizduotes. Kas velnių nenori žinoti ir yra jau atsikratęs tikėjimo velniais, tas jau nėra nei krikščionis, nei katalikas.

Spausdinama iš: Tomas Karušis. Laisvosios minties ABC. – Kaunas, 1934, p. 56-60.

Spausdinti straipsnį