Skaitydamas šiuolaikinių teologų darbus, – ir verstinius, ir lietuvių autorių, – ne kartą prisiminiau Juozo Stankaičio knygą „Kuo mus vilioja, guodžia, gąsdina“ (Vilnius: „Mintis“, 1972).

Juozas Stankaitis (1921 09 30 – 2007 09 13) buvo vienas ryškiausių ir aktyviausių ateistinės pasaulėžiūros propaguotojų Lietuvoje XX a. antrojoje pusėje.
Dėl skurdžios šeimos padėties Juozas Stankaitis negalėjo mokytis pasaulietinėje mokykloje. Apgyvendintas vienuolyne, jis baigė bendro lavinimo mokyklą prie Kauno kunigų seminarijos bei kelis šios seminarijos kursus. Kritiškai apmąstęs istorinį katalikų bažnyčios vaidmenį bei religines dogmas, kasdien peršamas eiliniam žmogui, 1944 m. J. Stankaitis metė kunigų semirariją. Šį savo gyvenimo tarpsnį jis aprašė buvusių vienuolių atsiminimuose „Vienuolyne“ (Vilnius: „Vaga“, 1976, p 3–31).

Išėjęs iš seminarijos, jis dirbo mokytoju, Vilniaus pedagoginio instituto neakivaizdiniame skyriuje studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Vėliau Stankaitis šiame institute ilgus metus dėstė mokslinį ateizmą, religijotyrą. aktyviai talkininkavo „Žinijos“ draugijai. Jam buvo suteiktas docento vardas.

Savo knygose, straipsniuose, paskaitose Stankaitis kritiškai analizavo katalikiškosios teologijos ir filosofijos teiginius, kurių buvo mokomas kunigų seminarijoje ir kuriuos kunigai, galima sakyti, kad ir modernesne forma, tebekartoja iki šiol. Jo religijos kritika remiasi moksliniu pasaulėvaizdžiu, psichologija, logika. Neretai pasitelkiami „pavyzdžiai iš gyvenimo“ – vargingos vaikystės, kunigų seminarijos, pateikiamos istorinės paralelės. Gerai pažinęs katalikų bažnyčios istoriją, dogmatiką, liturgiją, katalikiškas šventes ir apeigas, J. Stankaitis buvo vienas pagrindinių autorių, rašiusių šios srities straipsnius enciklopediniams, informasciniams leidiniams bei spaudai.

Juozas Stankaitis buvo labai humaniškas, pareigingas žmogus. Ateizmą išgujus iš viešosios erdvės, Stankaitis neatsisakė ir neslėpė savo pasaulėžiūros principų. Jis buvo išrinktas atkurtos Lietuvos pasaulietinės kultūros draugijos valdybos sekretoriumi. Su kitais valdybos nariais jis rengė išplėstinius posėdžius, leido ateistinį lapelį „Laisvoji mintis“. Jo tvarkyta pasaulietinės kultūros draugijos dokumentacija yra atiduota saugoti Lietuvos valstybės naujajam archyvui.

1985 m. nuotrakoje iš kairė į dešinę: Jonas Mačiulis, Juozas Stankaitis, Rimantas Tidikis. Rimantas Tidikis (1933 05 13–2008 05 09) – habilituotas socialinių mokslų (edukologija) daktaras, profesorius, iš materializmo pozicijų tyręs ugdymo, etikos, sociologijos, mokslotyros problemas. Materialistinis požiūris ryškus ir mokslininko darbuose, parašytuose paskutiniais dešimtmečiais (žr. Mykolo Riomerrio universiteto 2011 m. išleistos knygos „Iracionalumas ir mokslinio pažinimo ribos“ (arba jos elektroninės versijos) R. Tidikio parašytą VI sk. str. „Mokslo ir pseudomokslų konfrontacija: realistinis žvilgsnis“).

 Juozas Stankaitis. Ir dangus naujas, ir pragaras naujas

Šiandien, skaitydamasi su dabartinio mokslo išsivystymu, su šiuolaikinio žmogaus psichologija ir pasaulėžiūra, vengdama pasirodyti naivi, bijodama galutinai prarasti savo autoritetą tikinčiųjų tarpe, bažnyčia kuo mažiausiai žmonėms kalba apie konkretų pomirtinį gyvenimą. Biblinius įvaizdžius, sakoma, reikia suprasti perkeltine, alegorine prasme. Neseniai Vatikanas ragino Šventojo rašto tyrinėtojus taip komentuoti bibliją, kad tarp ištikimybės dievo žodžiui ir ištikimybės šiuolaikiniam žmogui neliktų prieštaravimo.

Vadovaudamasi panašiomis direktyvomis, bažnyčia šiuo metu deda visas pastangas rieštaravimams tarp tradicinio religijos mokymo ir šiuolaikinio žmogaus sąmonės užtušuoti. Pavyzdžiui, 1938 metais išleistame vysk. K. Paltaroko „Katalikų tikybos katekizme“ trečioji „svarbiausiųjų tikėjimo tiesų“ suformuluota visiškai aiškiai ir konkrečiai: „Dievas yra teisingas: už gerus darbus dangų duoda, už piktus – pragaru baudžia“. Tuo tarpu 1968 metais išleistame “Liturginiame maldyne” ta pati „tiesa“ nenurodo tikinčiajam, kuo jam bus atlyginta ir kaip jis bus nubaustas. Čia gana rezervuotai teigiama: „Dievas yra teisingas: už gera atlygina, už pikta baudžia“. Aišku, naujų laikų vėjams padvelkus, nuo visko, kas naivu, pasakiška, stengiamasi susilaikyti. Susigėdę ilgamečio savo naivumo, viliojant tikinčiuosius „dangaus karalyste“ ir jos teikiamais malonumais, atskiri kunigai linkę viduramžišką, fantastinę krikščioniškojo dangaus sąvoką primesti ateistams. Jie nori įrodyti, tarytum ateistai būtų sukūrę biblinį dangų. Pasak vieno šiuolaikinio Vatikano pamokslininko, dangaus, kaip vietos, į kurią patekęs žmogus pasijustų laimingas, nėra. Dangus, pasak šio “modernaus” teologo, yra ne kokia nors gera vieta, o gero žmogaus būsena. Dangus yra ne šalia žmogaus, o žmogaus viduje, jo širdyje. Dangus yra teisingo gyvenimo žemėje tąsa. Pomirtinis gyvenimas yra tik žmogiškojo gero ar blogo gyvenimo patvirtinimas ir įamžinimas.

Taigi modernėjanti teologija grimzta į dar didesnį misticizmą, abstrakcijas, alegorijas. Bandydama išbristi iš vulgaraus primityvizmo, ji neigia tai, ką ilgus amžius buvo teigusi, pakeičia „dievo žodį“ tiek, kad iš jo beveik nieko nebelieka, ir gramzdina žmogų į dar tirštesnes miglas. Veltui lauktume konkretaus atsakymo į klausimus, kur ir kaip egzistuos tariamojoje amžinybėje geras žmogus ar nusikaltėlis.

Šiuolaikiniam mąstančiam žmogui dangus nereikalingas, ir jis nekuria pasakų apie pomirtinį gyvenimą. Jis skaito biblijoje užrašytą „dievo žodį“, vertina jį objektyviai, remdamasis naujausiais mokslo pasiekimais. Šiųdienis žmogus kritiškai vertina teologų teiginius, nepasiduodamas jokiai mistikai bei alegorijoms. Todėl dabar bevelijama tikinčiajam kalbėti aplamai apie žmogaus laukiančią atsakomybę „aname pasaulyje“ už vienokius ar kitokius blogus poelgius, apie griežtą ir reiklų, visažinantį teisėją, su kuriuo žmogui po mirties teks susidurti, o ne apie konkrečią tos atsakomybės formą. Tai vien „moderni“ taktinė religininkų maniera. Biblinių gi teiginių apie amžinos bausmės vietą nusidėjėliams bažnyčia niekada ir niekur nėra atsisakiusi.

Sielos sąvoka šiandieninėje teologijoje taip pat, kiek tik įmanoma, „moderninama“. Tradicinių dogminių teiginių, kad „žmogus yra dievo sutvėrimas, turįs dvasią (sielą, vėlę, dūšią) ir kūną“, kad „žmogaus siela yra dvasia, kuri mūsų kūne mąsto ir jį valdo“ ir pan., šiuolaikiniai teologai lyg ir vengia. Visa, kas biblijoje, katekizme, katalikiškojoje dogmatikoje primityvu ir aiškiai nesiderina su šiuolaikinio mokslo pasiekimais, Vatikano teologai bando priskirti mokslinio ateizmo propagandistams, tarytum jie būtų sukūrę dogmatinę teologiją ir „bažnyčios tėvų“ mokymą.

Nei idealistinė šių laikų psichologija, nei „modernizuota“ teologija žmogaus sielos šiandien nebelaiko nematerialia substancija, atskirta nuo kūno. Psichologija į žmogų nežiūri kaip į susidedantį iš dviejų pradų, kas seniau buvo priimta teologiniame galvojime, – teigia vienas šių laikų teologizuojantis psichologas.– Medžiagiškas pasaulis yra daugiau, negu tik medžiagiškas pasaulis. Taip pat į žmogaus kūną turime žiūrėti, kad jis nereiškia vien tiktai kūno, bet reiškia visą žmogų. Ir visas žmogus yra daugiau, negu tiktai materija. „Moderniajam“ psichologui idealistui pritaria „modernusis“ teologas: „Tiek teologija, tiek psichologija naujaisiais laikais yra išsivadavusios iš senojo idealizmo. Žmogus yra darnus vienetas, savyje jungiąs medžiaginio pasaulio elementus, bet drauge iškyląs virš jų“. Kas gi tas „daugiau negu materija“? Kas „iškyla virš kūno“? Kas gyvena danguje arba pragare? Kas kankinamas skaistykloje, kai kūnas dūla kape, jei nėra nuo jo atskirtos sielos? Į tuos klausimus „modernieji“ teologai neatsako.

Pavartę oficialius bažnytinius dokumentus, įsitikinsime, kad biblinis mokymas apie tariamą pomirtinį gyvenimą, apie būsimą pasaulinį teismą, nors ir kaip šiuolaikinių religininkų „moderninamas“, tebėra kertinis akmuo, pateisinąs pačią religijos egzistenciją.
Atmetus šį tikėjimą, netektų prasmės bet kuri religija, nebūtų reikalo graudenti iš sakyklų liaudį […].

Iš: J. Stankaitis. Kuo mus vilioja, guodžia, gąsdina…– Vilnius, „Mintis“, 1972, p.50–54

Print Friendly, PDF & EmailSpausdinti straipsnį