Kalėdos – viena iš tų religinių švenčių, kurios apibūdinamos kaip pačios pačiausios. Pačios švenčiausios, pačios gražiausios, pačios šeimyniškiausios, pačios šviesiausios, pačios pačios… Užtat ir pradedamos švęsti dar prieš mėnesį. Koks sukeliamas šurmulys įžiebiant kalėdines egles miestuose! Kaip stengiamasi, kaip konkuruojama tiek konstruojant ir puošiant egles, tiek rengiant jų įžiebimo koncertus. Atrodytų, minimi pasaulinės reikšmės įvykiai. O paskui visą mėnesį visi suinteresuoti asmenys – kunigai, politikai, prekybininkai, koncertų organizatoriai, šou verslininkai – vis pučia ir pučia tos „pačios pačiausios“ šventės burbulus, kurių purslai pasiekia net zoologijos sodų žvėris ir Jūrų muziejaus delfinus. Kiekvienas iš paminėtų interesantų trina rankas ir skaičiuoja savąją naudą bei savąjį pelną.

Norėdami išryškinti  ir į pirmąjį planą iškelti krikščioniškąją kalėdų, kaip kūdikėlio Jėzaus gimimo šventės, prasmę,  kunigai kurį laiką dar pasisakydavo prieš  kalėdų supasaulietinimą, komercializaciją, pavertimą ištaiginga pramoga. Šiandien  tokie balsai vis rečiau girdimi. Priešingai – sakoma: tegul tik dažniau skamba žodis kalėdos, kad ir be epiteto šventos, tegul tik būna turtingesnis kalėdų stalas, kad tikintys šeimos nariai turėtų progos „netikėliams“ priminti pagrindines krikščionybės tiesas. Tegul tik ši šventė būna suprantama kaip tautos, šeimos tradicija, mus pasiekusi iš senų senovės.

Nereligingoji mūsų visuomenės dalis, tiek stebėdama šventinį šurmulį, tiek galbūt  ir dalyvaudama kai kuriuose kalėdiniuose renginiuose ir vaišėse, turėtų atsiminti kalėdų šventės atsiradimo istoriją, suprasti religinių švenčių ir tradicijų  formavimosi mechanizmą, kurio svarbiausias bruožas – perimamumas. Naujai atsirandanti religija perima ne tik dalį nueinančios religijos mitų ir legendų, bet ir jų dievybių  gimimo, mirimo ir atgimimo laiką. Laikai, žmonės ir jų dievai keičias, bet nesikeičia metų laikų ciklai. Kai kurie jų, kaip solsticijos, reikšmingai paliečia žmogaus kasdienybę. Štai tą laiką, manau, žmonės visada švęs. Bet ar jų metu kaip senovėje reikia šauktis dievų pagalbos ir bažnyčios tarnų tarpininkavimo? Tegul tos šventės būna grynai pasaulietinės, kuklios ir blaivios ne tik fizine, bet ir dvasine prasme.

Ta proga spausdiname Jono Ragausko straipsnį „Kalėdos“ iš jo kn. „Katalikų religinės šventės ir apeigos“ (Vilnius, 1958, p.17–20). Jonas Ragauskas (1907–1967) – vienas žymiausių Lietuvos ateistų, ekskunigas, garsios autobiografinės knygos  „Ite, missa est!“ autorius. J.M

Jonas Ragauskas. Kalėdos

Katalikų bažnyčia ir beveik visos kitos krikščioniškosios bažnyčios laiko kalėdas Kristaus gimimo švente. Iš istorinių duomenų aišku, kad kalėdos iš tikrųjų negali turėti nieko bendra su Kristaus gimimu dėl tos paprastos priežasties, kad Kristus niekada nebuvo gimęs. Įdomu, kad pirmaisiais krikščionybės amžiais kalėdų šventės visiškai nebuvo, nors ano meto žmonės turėjo būti geriau informuoti apie tariamąjį Kristaus gimimą ir gyvenimą, negu vėlesniųjų amžių žmonės. Kalėdų šventė pirmą kartą buvo įvesta tik ketvirtojo amžiaus viduryje. Ji iš pradžių buvo švenčiama tik Romoje, bet vėliau prigijo ir kitur. Tik armėnų bažnyčia – viena seniausiųjų krikščioniškųjų bažnyčių – ligi šiol kalėdų šventės nepripažįsta.

Jei kalėdų šventė iš tikrųjų neturi nieko bendra su Kristaus gimimu, tai iš kur ji yra kilusi?

Visoje eilėje senovės kultų gruodžio mėnesio pabaigoje buvo švenčiama šventė, panaši į kalėdas. Ji buvo susijusi su žiemos solsticija (saulėgrįža). Senovės žmonės nežinojo, kodėl per metų laiką dienos ilgėja ir trumpėja. Šio dienos ir nakties ilgumo periodiško svyravimo priežastis išaiškinta žymiai vėliau, kai buvo įrodyta, kad žemė sukasi aplink saulę ir kad žemės ašis yra nuožulni jos orbitos plokštumai. Senovės laikais žmonės ne tik to nežinojo, bet ir nesuprato, kad metų laikų keitimasis yra dėsningas reiškinys. Kai diena imdavo trumpėti, žmones apimdavo prietarinė baimė: gal diena, o kartu ir saulė visiškai išnyksianti, ir žemėje įsiviešpatausianti amžina tamsa? O kai diena imdavo ilgėti, žmones apimdavo nepaprastas džiaugsmas. Ta diena, kai saulė pradeda ilgiau šviesti, ilgainiui pavirto džiaugsminga švente. Senovės žmogus, kuris įdvasindavo visus gamtos reiškinius ir jėgas, tikėjo, kad žiemos saulėgrįžos diena esanti saulės dievo arba augmenijos dievo gimimo diena. Tokios šventės buvo senovės egiptiečių dievo Ozirio gimimo diena, babiloniečių Tamuzo ir senovės iraniečių šviesos dievo Mitros gimimo diena.

Mitros kultas padarė krikščionybei itin didelę įtaką. Šį kultą dar pirmajame amžiuje prieš mūsų erą atnešė į Romą Pompėjaus kareiviai, o vėliau jis sparčiai paplito visoje imperijoje. Ketvirtojo amžiaus pradžioje imperatorius Diokletianas Mitrą buvo paskelbęs imperijos globėju. Maldose Mitra buvo tituluojamas „nenugalima šviesa“ (krikščioniškojoje liturgijoje Kristus taip pat vadinamas „pasaulio šviesa“– lotyniškai „lux, lumen mundi“). Mitros kultas buvo atliekamas specialioje šventykloje, vadinamoje mitreumu,  kuri buvo įrengiama urve arba požeminėje patalpoje. Gruodžio 25 diena, kuri beveik sutampa su žiemos saulėgrįža ir krikščionių švenčiama kaip kalėdų šventė, buvo laikoma Mitros gimimo diena. Ši šventė, pavadinta „Saulės diena“, Romoje ilgainiui tapo valstybine švente. Mitreume Mitros gimimo diena –  gruodžio 25-toji – buvo švenčiama atliekant sudėtingas apeigas. Apeigų metu buvo rengiama trapeza (bendras stalas), kurios metu visi jos dalyviai paragaudavo pašventintos duonos ir vyno. Besirengdami „Saulės dienai“, Mitros garbintojai pasninkaudavo.

Ketvirtajame amžiuje Romos krikščionys, perėmę populiariąją Mitros gimimo šventę, pavertė ją Kristaus gimimo švente. Iš aukščiau paminėtų faktų nesunku įsitikinti, kad kartu su Mitros gimimo švente krikščionys perėmė ir daugelį tos šventės apeigų, tame tarpe ir „švenčiausiąjį sakramentą“, arba „komuniją“.

 Įdomu, kad dar prieš kalėdų šventės atsiradimą krikščionybė iš mitologijos apie Mitrą buvo perėmusi su visomis smulkmenomis pasaką apie dievo gimimą. Mitai apie Mitrą pasakojo, kad šį saulės dievą pagimdžiusi skaisčioji motina Anagita. Gimęs jis urve, ir pirmieji jį pasveikinę iš gretimojo lauko atėję piemenys. Beveik tokia pat pasaka apie Kristaus gimimą pateikiama Luko evangelijos antrajame skyriuje.

Tuo būdu kalėdos, kaip „pasaulio šviesos“ gimimo diena, buvo perimtos iš senovės tautų Saulės kulto, ypač iš Mitros kulto. Įsidėmėtina, kad ir mitas apie Kristaus gimimą iš „nekalto prasidėjimo“, kuris sudaro kalėdų „idėjinį“ turinį, yra ne originalus, o taip pat pasiskolintas iš kitų religijų. Panašių pasakų yra Biblijos Senajame įstatyme, kuriame surašytos įvairios senovės izraelitų legendos. Pavyzdžiui, iš „nekalto prasidėjimo“,  pasak Biblijos, gimęs antrasis patriarchas Izaokas, Abraomo sūnus. Tokiu pat „stebuklingu“ būdu gimęs ir legendinis Biblijos didvyris Samsonas, kurio vardas hebrajų kalba reiškia „Saulės sūnus“. Mitas apie „nekaltą prasidėjimą“ buvo paplitęs ir kitose senovės Rytų religijose, kurių dievai dažnai gimdavę kaip žmonės. Romos imperatorių kultas, įvestas Augusto laikais, taip pat skelbė, kad Romos imperatoriai esą kilę iš dievų ir skaisčių motinų. Kristus, į kurį buvo perkelta daugelis Romos imperatorių bruožų, negalėjo, žinoma, jo garbintojų vaizduotėje gimti mažiau „stebuklingu“ būdu, negu Romos imperijos valdovai.