Iki šiol negalime atsidžiaugti Vilnių sudrebinusiais Dainų šventės renginiais. Dar ir vakar (2014 m. liepos 12 d.) Lietuvos radijas transliavo entuziastingus klausytojų ir žiūrovų atsiliepimus apie ją. Neslėpsiu, lankydamas šventės renginiuose, ir aš daug kam plojau. Bet negaliu nutylėti ir to, kas man kėlė nepasitenkinimą. Tai bažnyčios įtakotos pastangos suteikti religingumo (katalikiškumo) atspalvį mūsų viešajam gyvenimui.

Štai į Šventės atidarymo repertuarą buvo įtraukta bažnytinė giesmė „Pulkim ant kelių“. Ne tik jos klausytis, bet ir ją giedoti buvo priversti ir nereligingi žmonės. Be abejo, davatkiškai nusiteikusiems žiūrovams tai suteikė piktdžiugiško pasitenkinimo. Bet kaip tada su Konstitucijos įteisinta sąžinės laisve? Su pasaulietiniu mūsų valstybės pobūdžiu? Matyt, tai jau užmiršti dalykai.

Ši religijos brukimo tendencija buvo tęsiama ir kituose renginiuose. Pavyzdžiui, finaliniame Teatro dienos vaidinime vienos Kauno katalikiškos mokyklos moksleiviai suvaidino dabar taip bažnyčios akcentuojamo „velnio išvarymo“ misteriją.

Šių metų Dainų šventės Šokių diena buvo skirta šeimai. Tai aktuali tema. Jos problemos, kaip žinome, aptariamos ne tik seime. Visuomenėje taip pat diskutuojama ir dėl šeimos esmės, ir dėl jos vertybių. Bažnyčia šiose diskusijose užima konservatyvias pozicijas, gina atgyvenusią šeimos sampratą, nori įpiršti nuomonę, kad tik praeities tradicijos, persunktos religinėmis vertybėmis, gali išsaugoti tvirtą ir dorovingą šeimą.

Netvirtinu, kad Šokių dienoje šios bažnytinės nuostatos buvo laikomasi paraidžiui ar kaip nors ji buvo cituojama, bet ta nostalgija praeičiai, nublizgintai, stilizuotai ir romantizuotai, atrodė lyg reveransas konservatyvioms pažiūroms ne tik į šeimą, bet ir į tautiškumą. Ir dar tas Skaitovo aksominiu balsu išsakytas patarimas šeimoms taip statytis namą, kad pro jo langus būtų matomas kryžius.