„Tik pačių kilniausių minčių skatinamas žmogus padaro visišką kvailystę“ (Vaildas)

Skaitydami  straipsnį „Žmonių kvailumas – nenugalima griaunamoji jėga?“  žurnale   „Savaitė“ (2022, Nr. 16), deja, nesužinome, nei kas yra kvailumas, nei kodėl jis yra, nei kur jis daugiausiai pasireiškia. Straipsnyje teigiama, tačiau neargumentuojama, kodėl „kvailas žmogus gali būti pavojingesnis už nusikaltėlius“. Abejotina, ar tai tiesa. Kvailystė, nors ji yra pradinis impulsas neprotingai veiklai,  tikriausiai negali pranokti nusikaltimo, nes ji iš esmės  –  tik neadekvati mintis, o ne realus veiksmas.

To paties žurnalo (Nr. 28)  straipsnyje „Neatsakyti klausimai“, nevykusiai bandoma atsakyti į dar du klausumus. 1. „Kodėl kenčia nekaltas?“ Esą dėl to kalti „pirmieji žmonės“, iš kurių paveldėjome „gimtąją nuodėmę“. Sena giesmelė. Visiškai nelogiškas „argumentas“. 2. „Kodėl kvailų žmonių daugiau nei išmintingų?“ Taip klausiant kartu teigti, kad dauguma žmonių yra kvailiai, nėra pagrindo – nėra jokių statistikos duomenų. Sprendžiant iš to, kad dauguma žmonių Lietuvoje normaliai gyvena (79 proc. aukščiau skurdo ribos), vadinasi, ir normaliai mąsto.

Vis dėlto, daug kvailumo apraiškų sutinkame ne tik „žemai“, darbo žmonių sąmonės lygyje, bet ir „aukštai“ –  politikų nuostatose. Daugiausia jų ten, kur, rodos, išvis neturėtų būti – „aukščiausioje“ šventumo sferoje –  religijose. Visų jų paskirtis – ne tiesa ar teisingumas, ar apskritai protingumas, o pertekliniai interesai ir iliuzijos. Todėl, natūralu, daugiausia dėmesio skirsime religiniam kvailumui aptarti.

Tiek kvailumas, tiek protingumas turi savo išraišką – kalbą. Ko verti galvos smegenys, matosi  ir pro pravirą burną. Kokia galva – tokia kalba.

Čia iškyla laisvės klausimas. Mintis ir jos žodžiai –  patys laisviausi žmogiškosios tikrovės paukščiai. „Galvok, nes politikai to dar neuždraudė“, – vienu tarpu šmaikštavo TV 6 kanalas. Bet greit nutilo. Mat galvoti ne tik sovietmečiu, bet kartais ir dabar saugiausia užčiauptomis lūpomis.  Jeigu kvailystė kaip mintis yra visiškai laisva, tai laisvė kvailiems žodžiams jau sukelia priešiškumą. Jėzaus Nazariečio savo priešininkų ir konkurentų plūdimas (dažnai be jokių argumentų) tokiais žodžiais – „kvaili jūs ir akli“, „vilkai“, „vagys“, „gyvatės“, „angių išperos“, „kiaulės“, „šunys“, „veidmainiai“, „prakeiktieji“, „plėšikai“ – negalėjo nesukelti žydų vadovybės (taip pat fariziejų ir Rašto aiškintojų) pasipiktinimo. Tarp kitko, jau vien iš šio leksikono galima spręsti apie Jėzaus „intelektualinį“ ir dorovinį lygį.

Mato evangelijoje rašoma, kad velnias nešiojo Jėzų – krikščionių dievą –  kur panorėjęs: į dykumą, ant šventyklos šelmens, į labai aukštą kalną (žr. Mt  4,  1 – 11).

Yra ne tik kvailos mintys ir žodžiai. Kvailus veiksmus stengiasi apriboti ne tik moralė, bet ir teisė. Jėzus irgi susilaukė teismo. Vienas dalykas koneveikti žydų vadovybę, kitas – siekiant karaliaus sosto, kelti sumaištį žydų tarpe ir bandyti pašeimininkauti netgi Jeruzalės šventykloje. „Kas neteisėtai savinasi valdžią, nekenčiamas“, –  sakoma pačiame Šventajame Rašte.

Kas yra kvailumas? Vienareikšmiškai jį apibrėžti sunku. Kvailystė yra ne tik žodžiais išreikštas tikrovės nesupratimas – tai kurioziška tiesos priešybė, žmogaus psichologijos yda. Protingumu nepasižymi ir besaikis pamokslavimas, moralizavimas – negalėjimas sustoti tuštintis per burną bereikšmiais pamokymais. „Ar bus galas vėjo žodžiams?“ –  klausė Jobas prieš 3.000 metų (Job 16, 3).   Dabar galima atsakyti: „Nebus“. Ir šiandien daugeliui pamokslautojų tinka Jobo klausimas – „Kam kalbate tuščius dalykus?“ (Job  27, 12).

Nors yra visiškai aiškių, nepaneigiamų faktų – pvz., mirtis kaip viso, kas gyva, būties pabaiga, – įtikėjęs nemirtingumu galvoja ir kalba priešingai. Kai žmogaus faktiškai jau nėra, vien palaikai, esą prasideda jo amžinas gyvenimas („atilsis“). Vadinasi, kvailumas – tai gyvenimo problemų  sprendimas ne iš objektyvių faktų, o iš subjektyvių norų.  Yra kvaila nepaisyti faktų – tikrų, nepramanytų įvykių ir realių objektų.

Kokie  keliai veda į kvailių šalį?

  1. Priklausomumo formavimasis nuo alkoholio, rūkymo, narkotikų, azartinių lošimų. Kvailas ne tiek jau apsvaigęs chroniškas alkoholikas ar narkomanas – labiau kvailas žmogus, kai, būdamas sveikas, palaipsniui pats padaro save ligoniu. Atrodytų, mažiau kenksmingi yra dvasiniai kvaišalai – įvairios religijos – esą jos moko tik gerai elgtis. Tačiau ar prasimanymai ir melas gali būti tinkamu dorovės pamatu? Religijos žala priklauso nuo tikėjimo pobūdžio ir saiko. Tikėjimo skalėje nemažai vietos užima tokie iškrypimai, kaip „skaistybės įžadai“ (celibatas), asketizmas, fanatizmas, ekstremizmas, religinis terorizmas. Jie žaloja ne tik pavienių žmonių, bet ir ištisų tautų gyvenimą.
  2. Gamtos jėgų personifikacija. Tai įsivaizdavimas, kad už veiksmo glūdi veikėjas. Priklausomumas nuo gamtos dėsnių naivesniame prote suformuoja antropomorfinius „antgamtiškų“ valdovų, karalių, viešpačių įvaizdžius ir atitinkamą jiems pataikavimo, pamaldumo psichologiją. Palankiuose žmogui gamtos reiškiniuose teologai įžiūri dievo gerumą – „Dievas yra pats Gėris ir Grožis“ (Katekizmas. 1980, p. 5). Deja, ne viskas dievo „kūryboje“ gražu. Esą žmogus priklauso ir nuo velnio žabangų: „Bet koks blogis, įskaitant ir ligas, gali išplaukti iš velnio“ (Šventasis Raštas, 1998, p. 1608). Velnius dar ir dabar, XXI a., iš psichinių ligonių išvarinėja vadinamieji egzorcistai. Šventąjį Raštą nutylėti nepatogu, todėl tenka kartoti senovės obskurantizmo liekanas.
  3. Racionalumo nuvertinimas. Religiniame straipsnyje teigiama: „Krikščionybės skelbiamas išganymas yra stebuklų stebuklas ir paslapčių paslaptis, kurių neįmanoma racionaliai paaiškinti“ („Credo – Tikiu…“, Savaitė, 2022. Nr. 21). Tačiau ar tokios dvigubos „paslaptys“, t. y. visiškas nežinojimas, gali būti tiesa? Nors tiesa žmogui yra neįkainojama vertybė, „Kam tau tos tiesos?“, – klausė manęs Ošo mokymo sekėjų centro Alytuje vadovas Sergejus. Atsakiau: „Jeigu tu nežinotum, kaip remontuoti skalbimo mašinas (taip mes susipažinome ir po to daug kartų polemizavome pasaulėžiūros klausimais), tavęs čia nebūtų“. Jis, negalėdamas paneigti paprasto ir aiškaus argumento, tik nusijuokė, nes neturėjo ką atsakyti ir, žinoma, liko prie savo įsitikinimų. Fanatikams jokie racionalūs įrodymai negalioja, nes jie nevertina paties racionalumo. Jie vadovaujasi vadinamaisiais „širdies troškimais“ –  „Surasi Viešpatį, jei ieškosi visa širdimi“ (Įst 4, 29). Tačiau, jei nenorime apsirikti,  ne vien širdimi dera ieškoti  net „širdies draugo(ės)“.

Šventajame Rašte sakoma: „Šio pasaulio išmintis Dievo akyse yra kvailystė“ (1 Kor 3, 19).  „Kiekvienas žmogus yra kvailas ir neišmanėlis“ (Jer 51, 17). Tiesos čia tik tiek, kad mes daug ko nežinome. Bet kas tada yra vertinga žmogui? Teologai teigia, kad svarbiausia – amžinas gyvenimas per Kristų, nuolatinė jo palaimos būsena. Iš čia – racionalumo nevertinimas. Vertinamas „dvasingumas“ be… protingumo. Tačiau gyventi be proto, vadovaujantis vien pojūčiais ir instinktais, sugeba ir keturkojai, netgi šimtakojai. Žmogaus esmė – protingumas, žinojimas. Be jų žmogus būtų ne tik ne kūrėjas, bet ir ne vartotojas (šiuolaikine prasme – tai būtina), vadinasi, iš esmės  –  ne žmogus. Beje, yra ir  tokių, kurie daug žino, bet mažai supranta.

  1. Lengvatikystė. Tikėjimas „išganymu“, t. y. tuo, kad krikščionių dievas, numiręs ant kryžiaus, prisikėlė ir todėl prikels ir savo pasekėjus iš mirties. Tai neprotinga todėl, kad: a) žiūrint net iš religinių pozicijų, amžinas dievas negali mirti, o tuo pačiu ir „prisikelti“; b) to Jėzaus „prisikėlimo“ niekas nematė – nebuvo nė vieno liudininko; c) teiginys „Kaip paskutinis priešas bus sunaikinta mirtis“ (1 Kor 15, 26) yra priešingas visų tikrovės objektų laikinumo faktui ir tuo pačiu tapsmo dėsniui; d) pats Jėzus, pagal seniausią (Morkaus) evangeliją, ne tik nelaikė savęs dievu, bet ir tobulu žmogumi: „Kam vadini mane geru? Niekas nėra geras, tik vienas Dievas“ (Mk 10, 18);  e) nė vienoje evangelijoje nėra Jėzaus ketinimų „aukotis už žmoniją“. Vadinasi, krikščionių „išganymas“  –  iliuzinė, neprotinga viltis.
  2. Baugumas. „Baimė pagimdė dievus“, – sakė senovės graikų filosofai. Dievobaimingumas, ypač viduramžiais, Bažnyčios viešpatavimo laikais, buvo stimuliuojamas ne tik „antgamtiniu“, bet ir realiu, inkviziciniu pragaru žemėje – „eretikų“, „bedievių“ ir „raganų“ deginimu laužuose. Dabartiniais laikais dievo kaip pabaisos įvaizdžio bažnyčia jau atsisako, bet dar ne visiškai – vartojama „pagarbios Dievo baimės“ tezė.
  3. Absoliutizmas. Mąstančiam žmogui iškyla „Aš“ problema. Neramina tai, kad čia daug kas neaišku. Tik religija „žino“ galutinius atsakymus, nes „Dievas viską mato, viską žino, viską gali“. Religijai būdingas absoliutizmas kartais patraukia žmogų savo „aiškumu“ ir kategoriškumu. Tačiau religija yra ne žinojimas, o tik tikėjimas. Be to, kyla pavojus, kad tikėjimo „šventumas“ tikintįjį gali patraukti ir į ekstremistinius kraštutinumus –  fanatizmą ir terorizmą, iš vienos pusės, arba priešingai – į kvailą „meilę priešams“. Pavyzdžiui, pats popiežius viešai atleido kaltę į jį šovusiam teroristui, o prieš Velykas popiežius kalėjime nusikaltėliams… plovė kojas.

Religijos „šventos tiesos“ esą yra amžinos, neliečiamos. Tiesa, popiežius Pranciškus gana ,drąsiai laužo „neklaidingas“ dogmas, nes dogmatizmas pasmerkia religiją stagnacijai –  atsilikimui nuo pasaulietinės kultūros, ypač mokslo,  raidos.

Ar iš tikrųjų šie „keliai veda į Romą“? Kokie šių mistinių ieškojimų rezultatai?

Neprotinga daryti vis tą patį ir laukti kitokio rezultato. Lietuvoje yra  26 religinės srovės, pusė jų – krikščioniškos arba krikščioniškos kilmės, kitos 13 – „svetimos“. Nuolat kartojamos maldos, bažnytinių apeigų spektakliai, giesmės, rožančiaus poteriai, litanijos, išpažintis, „stebuklinga“ meditacija, mistinė joga, aiškiaregystė, horoskopai, būrimas kortomis bei iš delno ir kiti mistikos aktai lieka bevaisiai. Vadinasi, jeigu tam tikros pastangos neduoda norimo rezultato, nėra reikalo jas kartoti – rezultato vis tiek nebus. Tik veltui gaištamas laikas ir eikvojama psichinė energija bei lėšos.

Ypač pasižymi kvailumu krikščionybės ištakos – Senasis Testamentas (nors jame yra ir įdomių realistinių minčių). Visiškai neadekvatus „šešerių dienų kūrybos“ su „dangaus tvirtybe“ ir abipusiais dviem vandens rezervuarais pasaulėvaizdis. Dar vienas charakteringas kvailumo pavyzdys: „Kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo“ (Rom 5, 12). „Dėl vieno žmogaus nusidėjimo turėjo mirti daugelis“ (Rom 5, 15). Šie NT-to teiginiai stebina ne tik savo nelogiškumu, bet ir neteisingumu. Kvaila, netgi nusikalstama bausti žmogų mirtimi už jo norą būti protingam.

Tiesos nepaisoma ir kalbant apie Jėzų. Jis troško būti tik žydų karaliumi – ne daugiau (žr. Mt 15, 24 / Lk 23, 3 / Jn 19, 19). Tai faktas, kurį paliudija nemažai NT tekstų (žr. straipsnį šioje svetainėje „Paslaptinga karalystė“ – http://ateizmasirateistai.lt/paslaptinga-karalyste/ ). Tenka stebėtis, kad tiek daug žmonių priima visiškai kvailą „nukryžiuoto dievo“ koncepciją. Matyt, todėl kad nuo mažens įpranta negalvoti, jog tai absurdas.

Kvailystė, kaip neadekvatus tikrovės atspindys, yra netinkamas orientyras praktinei veiklai, kenkia ne tik jį įtikėjusiems, bet ir pačiam jos autoriui. Neprotingi norai remiasi pertekliniais biologiniais instinktais (išlikimo, kolektyvizmo, agresyvumo ir kt.) ir yra priešingi tikrajam humanizmui.

„Gyvulys“ – taip dažnai įvardijamas nežmoniškai besielgiantis kvailys. „Nedorumas yra kvailas“ (Koh  7, 25). Žvėriškų žmogaus elgesio pavyzdžių ne tik istorijoje, bet ir dabartyje – per akis. Gaila, kad tokių „keturkojų“ yra daug daugiau, negu įprasta manyti, nes ir kvailiai sugeba veidmainiauti, maskuotis.

Paradoksalu, kad tik protą turintis žmogus gali būti kvailas. Gyvulių mes nevadiname kvailiais, nors jų elgesys ne visuomet būna tikslingas. Gyvuliai iš esmės yra „bepročiai“. Spręsti, ypač daryti išvadų jie nesugeba, nors tenka pripažinti, kad yra gana  įdomių tokių gebėjimų užuomazgų.

Visos religijos yra įvairūs prasimanymai, kartais stebėtinai neprotingi. Pvz., krikščionys stebisi, kad musulmonai Mekoje kasmet muša akmenimis velnią (akmeninę sieną), bet taip jo ir neužmuša (vietoj to milijoninė minia mirtinai sutrypia kelis šimtus maldininkų – policija bejėgė įvesti tvarką). O musulmonai nesupranta, kaip krikščionys gali ryti savo „dievo kūną“ ir niekad nepasisotinti. Jau vien tas faktas, kad religinių srovių labai daug, leidžia daryti išvadą, kad jų skirtingos „tiesos“ nėra protingos.

Pamėgdžiojimo keliu iš Abraomo religijos iškilo ir krikščionybė, ir  islamas. Teologams pripažinus darvinizmą, gal pravartu būtų ir mūsų „protėvius“ pavaizduoti krikščionimis?

Kai religiniai prasimanymai ir kvailystės peršami ar net primetami kitiems žmonėms nuo pat kūdikystės, jie turi susilaukti deramo atoveiksmio. Nuolaidumas viešajam kvailumui ir jo skleidėjams privalo išlaikyti saiką. Apeiti, nutylėti ar net diplomatišku mandagumu leisti lakuoti ir platinti „šventas“ nesąmones –  klaidinga, vadinasi, ir ydinga pozicija, nes tolerancija kvailystėms tėra jų šalutinis skystis.

Tačiau kova su kvailomis idėjomis pati turi būti protinga. Sovietinis „buldozerinis ateizmas“, kaip administracinė kova prieš santykinį religijos blogį, pranoko patį šį  blogį. Idėjinė kova  privalo vykti tik idėjinėje sferoje. Juk net ir šmeižtą bei neapykantos kurstymą įmanoma demaskuoti tiesos žodžiu, tuo labiau, kad dauguma žmonių paprastai suvokia fanatiškų, ekstremistinių ir religinių, ir politinių idėjų žalą. Be to, ne visokia neapykanta – blogis. Ar neapykanta agresoriams ir apskritai žmogžudžiams yra neteisėtas jausmas? Normaliam žmogui būdinga visa jausmų gama. Kai valdantieji imasi teisėsaugos vėzdo prieš „pavojingas valstybės saugumui“ idėjas, visada atsiranda realus pavojus, kad tuo pačiu bus užrakinamos burnos ir pagrįstai valdymo negerovių kritikai.

Religija, kaip išvirkštinė žmogiškojo sąmoningumo pusė, susilaukia ne tik rimtos kritikos, bet ir paniekos bei satyros smūgių, nes pačios nesaikingo religinio kvailumo apraiškos dažnai yra komiškos.

Kvailys – ne tiek tas, kuris nesupranta padėties, bet yra santūrus. „Tylėjimas yra kvailių dorybė“ (Bekonas). Dažnai kvailys ir nežinodamas, bet vadovaudamasis egocentrizmu, įsivaizduoja arba dedasi viską žinąs ir, žinoma, netyli, nori pasireikšti, pamokyti kitus savo „išminties“, tuo pačiu siekia iškilti, vadovauti, dominuoti. Tokių daug ne tik šeimose, bet ir visuomenės gyvenime –  religijoje,  politikoje.

Ar žmogus, vertinantis protą ir tiesą, gali priimti Tertuliano pažintinį principą „Credo quia absurdum“ – tikiu, kadangi tai absurdas? Mokslo sferoje tokių „išminčių“ nėra, nes čia natūraliai iškyla tik tie, kurie pakelia tikrovės supratimą į aukštesnį lygį. Mes prieš juos lenkiamės ne todėl, kad jie mus valdo, o todėl, kad jie daugiau už mus žino. Žymiausias mūsų astronomas prof. Gunaras Kakaras, paklaustas, kaip jis žiūri į tikėjimą, atsakė, kad nevertina to, kur nėra įrodymų. Iš tikrųjų, kvaila teigti tai, ko nežinome.

Kvailumo vaidmuo pažinimo procese yra negatyvus, nors ne absoliučiai – jo kontekste protingumas labiau išryškėja kaip gyvenimo vertybė.

Dar keletas patarlių. Sakoma, kad „tik veidrodyje nėra kvailumo“, nes jis atspindi realybę – taip, kaip iš tikrųjų yra. „Kvailiai ir fanatikai yra visada pasitikintys savimi“ (Raselas). „Protingas kovoja su aistra, kvailys  tampa jos vergu“ (Epiktetas). „Jei nebūtų šalto proto, tai jautrumas mus užjotų“ (V. B.). „Ant kvailumo pamatų nepastatysi proto pastato“ (Servantesas). „Tai, ką žmonės vadina likimu, dažniausiai yra jų pačių padarytos kvailystės“ (Šopenhaueris). „Bijok ožio iš priekio, arklio iš nugaros, o kvailio iš visų pusių“ (žyd.). Mūsų dienomis Rusijos sukelto karinio konflikto Ukrainoje kontekste ypač aktualus posakis – „Kruvinos kvailystės nepateisinamos“ (Stendalis).

Ką daryti? Beveik nieko padaryti neįmanoma – galvos, jei joje trūksta proto, nepakeisi. „Mokyti kvailį – tai kaip klijuoti sudužusį puodą“ (Sir 22, 9). Vienintelis kovos su kvailumu kelias – demokratizmas. Laisvo žodžio dėka išryškėja, kas yra kas. Atrodytų, kad taip įmanoma kvailius susodinti į „durnių laivą“ ir juos nuplukdyti kad ir į „Gyvačių salą“, kurią rusai pavertė išdeginta žeme, t. y. izoliuoti juos nuo protingų žmonių. Tačiau tokia viltis – taip pat ne itin protingų motina. Matyti, teks protingumui ir toliau plaukti kartu su kvailumu ne vien todėl, kad suprasti realybę, kokia ji iš tikrųjų, yra gana sudėtinga, bet ir todėl, kad abi šios proto savybės dažnai telpa vienoje ir toje pačioje galvoje. Todėl yra tiesos ir sentencijoje –  „Kiekvienam išminčiui užtenka kvailumo“.