Šių metų lapkričio 13 d. į pirmąjį posėdį rinkosi naujai išrinkti Lietuvos seimo nariai. Rinkosi ypatingomis korona  viruso pandemijos sąlygomis. Gal dėl to kai kurie išrinktieji taip jaudinosi, kad net negalėjo ištarti priesaikos žodžių be plika akimi matomo jaudulio ir net gerklę gniaužiančių ašarų. Gal juos taip sujaudino televizijos vedėjų vis primenamas prietaras, jog  skaičius 13 yra bloga lemiantis ženklas. O gal išsigando arkivyskupo Gintaro Grušo priminimo, kad seimo narys, kaip ir kiekvienas žmogus, yra silpnas ir be visagalio dievo pagalbos ar ją ignoruodamas jis negalės atlikti savo seimo nario pareigų? Na, bet nebūkime tokie  ironiški ir galvokime, kad lipančius į seimo olimpą pirmiausia jaudino atsakomybė prieš savo šalį  ir būsimo darbo svarba, na, ir , žinoma, ta garbė, kuri jiems teko.

Juk vis dėlto rinkosi pasaulietinės valstybės seimas. Ir būsimieji įstatymdaviai prisiekė padėję pirštų galiukus ant plėvele apsaugotos nuo korona viruso Lietuvos  Konstititucijos, o ne ant Biblijos  ar kokio nors pagonybės relikto. Lietuvos Konstitucija deklaruoja piliečių sąžinės, tikėjimo ir įsitikinimų laisvę, teisę išpažinti arba neišpažinti jokios religijos.

Bet stebint priesaikos ceremoniją, susidaro kitoks įspūdis. Greta Lietuvos Respublikos prezidento  atsistoja ir Arkivyskupas. Jo tikslas priminti prisieksiantiesiems, kad  tikėjimas į dievą ir yra tas kelias, kuriuo eidamas, žmogus gali išgirsti savo sąžinės balsą ir, juo vadovaudamasis, sėkmingai dirbti. O tas balsas esąs ne kas kita, kaip dievo balsas žmogaus širdyje. Todėl atlikdami savo pareigas, seimūnai pirmiausia turį įsiklausyti į dievo (suprask, bažnyčios) valią, na, o paskui – ir į rinkėjų priesakus.  Pasakydamas, kad dauguma iš Jūsų ištars paskutinį priesaikos sakinį „Tepadeda man Dievas!“, Arkivyskupas, nors ir netiesiogiai, sufleravo, kuo turi pasibaigti seimūno priesaika. Ir kaip čia nedrebėsi ir nesimaišysi. Ypač kai tau religija yra ne pasaulėžiūros, o ideologijos ir politikos dalykas.

O ir priesaikos paskutinis sakinys „Tepadeda man Dievas“ pasaulietines, humanistines, o ne teistines vertybes deklaruojančioje Konstitucijoje, atrodo keistai. Juk religija yra asmeninio žmogaus tikėjimo dalykas. Tai kam jį deklaruoti? Kam viešai šauktis dievo pagalbos?  Nebent tam, kad paskui rinkėjai galėtų pasakyti, ar seimūno elgesys atitinka kažkokias įsivaizduojamas „dievo nustatytas“ normas, dažniausiai bendražmogiškus paprasčiausio padorumo reikalavimus. Prie ko čia dievas?

Štai čia ir susiduriame su neišsprendžiama dilema.  Dievo pagalbos šaukėsi dauguma, išskyrus gal dešimtį, įvairioms partijoms  ir grupuotėms priklausančių seimo narių. Kaip rodo visų kadencijų seimų istorija, riejimasis, siekis perpjauti gerkles vieni kitiems, atkovoti savo partijai ar jos grupuotei gardesnį kąsnį, nors ir užglaistomas gražiais žodžiais apie rūpinimąsi tautos gerove, – neatskiriama seimūnų egzistencijos dalis. Ar kitaip elgsis dabartinis seimas? Neatrodo. Jau dabar politologai spėja, kad net valdančioje koalicijoje kils ginčų dėl, pavyzdžiui, vienalytės partnerystės, kanapių vartojimo, šeimos esmės ir pan.  O kur dar kiti, ne tokie akivaizdūs pasaulėžiūros atžvilgiu, pavyzdžiui, pensijų didinimo, socialinės nelygybės mažinimo ir kt. klausimai. Ar sprendžiant šias gyvybiškai svarbias problemas, bus visiškas sutarimas? Ar priesaikos ceremonijoje besišaukusiems dievo, pastarasis, kaip vienatinis, neklystantis, visagalis, visamylintis, sąžinės balsu visiems kalbės tą patį? Akivaizdu, kad taip nebus. Kodėl?  Todėl, kad žmonės elgiasi vadovaudamiesi realiais interesais, jų elgesiui ir pozicijai lemiamos įtakos daro ekonominiai, politiniai sumetimai, tos visuomenės grupės, kuriuos jie atstovauja, spaudimas.  Neatmestinos asmeninės žmogaus savybės, bet ir jos ne nuo religingumo priklauso, nebent suteikia fanatizmo.

Jeigu atmesite šį realistinį požiūrį ir tikėsite, kad Jūsų sąžinė – tai dievo balsas, o tas balsas labai skiriasi konservatorių, liberalų, valstiečių, darbiečių ausyse,  tai turite tikėti daugdievyste – vienoks dievas yra konservatorių, kitioks valstiečių ir žaliųjų, dar kitoks liberalų. Taip taip – liberalų. Mat istoriškai liberalizmas buvo vienas iš etapų į visuomenę, laisvą nuo bet kokios religinės prievartos, bažnyčios diktato. Bet, pasirodo, kad iš išrinktųjų Lietuvos liberalų ne vienas  šaukiasi dievo paramos, ilgisi šio diktato. Darosi neaišku, kodėl tada praeitos kadencijos seimas nesuteikė valstybės pripažįstamos religinės bendrijos statuso senovės baltų religijai, kaip pagonybės atšakai? Galbūt ir šiandien vyksta karas tarp dievų, kaip ir senovėje?

Nėra ko nė kalbėti apie  socialdemokratus. Socialdemokratija nuo pat atsiradimo buvo sąžinės laisvės gynėja, nuoseklaus bažnyčios nuo valstybės atskyrimo šalininkė, visų piliečių lygybės propaguotoja, kovotoja už darbo žmonių teises. Nekalbėsiu pasauliniu mastu, bet šiuolaikinėje Lietuvoje socialdemokratai vis labiau užleidžia šias pozicijas. Todėl jų autoritetas smunka, jie pateko į krizinę situaciją. Kas jiems belieka? Ogi šauktis dievo pagalbos. Kaip pavyzdį nurodysiu Lietuvos socialdemokratų vedlį Gintarą Palucką, priesaiką užbaigusį žodžiais „Tepadeda man dievas!“. Tik kažin ar šis reveransas bepadės? Priešingai, ideologinis nuolaidžiavimas, pasaulėžiūrinis bestuburiškumas tik neš vieną pralaimėjimą po kito. Kabinimasis už religijos kaip už ideologinio saugiklio – ne ta priemonė, kuri galėtų šiandien padėti. Priminsiu sociologės prof. dr. M. Ališauskienės žodžius, kad Lietuvos piliečiai  vis mažiau nori matyti religijos viešajame gyvenime. „Nors religinėms bendruomenėms save priskiria didelė Lietuvos visuomenės dalis, religiją praktikuoja nedaug žmonių. Pavyzdžiui, praktikuojantys katalikai sudaro tik apie 15 proc. šalies gyventojų“ (žr. Savaitė, 2020 spalio 29, nr. 44,p. 20)

 Bažnyčia labai norėtų pakeisti tokią padėtį. Todėl su valdančiųjų pagalba stiprina religijos propagandą, tam pajungia mokymo ir ugdymo įstaigas, radiją ir televiziją, kuri tribūną noriai suteikia visokio plauko religijos adeptams. Dėl to susidaro apgaulingas įspūdis apie  mūsų visuomenės religinį nusiteikimą ir reikalavimus ją atstovaujantiems asmenims seime. Džiugu ir viltinga, kad ir šios kadencijos seime yra politikų, nepasiduodančių šiai iliuzijai.

Print Friendly, PDF & EmailSpausdinti straipsnį